Turbūt kiekvienam urbanistikos profesionalui ar mėgėjui yra pažįstama Paryžiaus haussmannizacijos istorija. Antroje 19 a. pusėje imperatoriaus Napoleono III-iojo užsakymu, baronas Haussmannas per pusantro dešimtmečio įvykdė radikalų miesto pertvarkymą, kurio metu buvo išgriauti ištisi rajonai, ir įsigalėjo iki šiol lengvai atpažįstamas Paryžiaus žemėlapis, išraižytas plačiomis, tiesiomis, tvarkingomis alėjomis. Šis miesto perstatymas, aišku, nebuvo vienprasmiškas: jo metu buvo atlikti svarbūs infrastruktūros atnaujinimai, patobulinta nuotekų sistema bei pagerintos higieninės sąlygos mieste, bet tuo pačiu tai pareikalavo tūkstančių – pagrinde neturtingų ir pažeidžiamų – gyventojų relokacijos bei kardinaliai pakeitė miesto veidą. Svarbus šio pertvarkymo tikslas buvo padaryti miestą, James’o Scott’o žodžiais, įskaitomą (ang. legible) iš valstybės perspektyvos. Anksčiau dominavę lūšnynai bei siauros, kreivos gatvelės ir akligatviai buvo nepasiekiami disciplinuojančiai valstybės rankai: ten buvo patogu slapstytis, tokių rajonų gyventojus buvo sunku surašyti ar kontroliuoti, ten lengvai prasidėdavo ir buvo sunkiai numalšinami protestai ir sukilimai, – šiuo atžvilgiu valstybei parankiau lyg ant delno išklotas „tvarkingas“ miesto planas.
Praėjus pusantro šimto metų, tokį absoliutų ir staigų miesto „perpaišymą“ Europoje įsivaizduoti jau žymiai sunkiau. Tačiau čia ir toliau vyksta intensyvi miestų kaita, taip pat žengianti koja kojon su politinėmis-ekonominėmis paradigmomis, iš kurių dominuojanti šiandien, aišku, yra neoliberalizmas. Miesto ir neoliberalizmo sinergija veikia dvejopai. Viena vertus, miesto erdvė ir gyvenimas jame vis giliau veikiami pastarosios ideologijos bei praktikos: mažėja visuomeninių erdvių, nyksta viešasis transportas, atomizuojasi gyventojai, jų produktyvumas tampa aukštesniu prioritetu nei socialinė gerovė. Kita vertus, pastaruoju metu kalbama ir apie tokį reiškinį kaip neoliberalizmo urbanizacija: turint omenyje dabartinę finansializaciją ir su ja einančią nekilnojamo turto mieste vertę kapitalo kaupime, miestai tampa neoliberalizacijos „lokomotyvu“. Miestai, ypač sostinės su išdabintais fasadais turistiniuose centurose bei „sėkmingo verslo“ įvaizdį skleidžiančiais dangoraižiais, tampa vietine neoliberalizmo emblema, pasididžiavimu ir reklama.
Puikus to pavyzdys – Nursultanas (buvusi Astana). Šis miestas tapo Kazachstano sostine praėjus keliems metams po Sovietų Sąjungos griūties ir nuo to laiko kito sparčiai ir kardinaliai. Mieste išaugo Kairysis Krantas, futuristinis dangoraižių ir kitos tviskančios, megalomaniškos architektūros rinkinys. Kaip teigia antropologas Mateusz Laszczkowski, pačios šios architektūros vizualinės ir simbolinės savybės skatina masinę migraciją į šį miestą: tūkstančiai naujų miestiečių trokšta šios blizgančios, sėkmingos, turtingos modernybės kąsnelio.1 Miesto gyventojų skaičius nuo 90-tųjų pabaigos išaugo keturgubai, tačiau, kaip rašo antropologas, didžiajai daliai susiviliojusiųjų „svajonių miestas” greitai subliūkšta: atvykę jie randa prastai apmokamus, nesaugius darbus, kasdieninėms reikmėms nepritaikytą miestą bei griūnančius gyvenamuosius rajonus, nukenčiančius nuo neproporcingų investicijų į Kairiojo Kranto „žaisliuką“ (kuris, tarp kitko, garsėja vaizdais iš paukščio skrydžio, bet visiškai neatitinka šiuolaikinės urbanistikos standartų). Ir nors Nursultano atvejis gali pasirodyti kraštutinis, ateitiškumas ir troškimas ir kitur posocialistiniuose2 miestuose neatsiejamas nuo augančios socialinės nelygybės bei nykstančio bendrojo gėrio miesto erdvėje.
Vokiečių istorikas Philipp Ther savo knygoje Europa nuo 1989-ųjų pabrėžė miestų, ypač megapolių ir sostinių, rolę posocialistinių šalių kapitalistinės transformacijos procese.3 Pasak jo, visoms Rytų ir Vidurio Europos šalims būdinga neproporcinga, Šiaurės bei Vakarų Europos šalyse neįsivaizduojama socioekonominė atskirtis tarp, viena vertus, tokių didelių centrų kaip Varšuva, Praha, Budapeštas, Kijevas, Maskva ir, kita vertus, mažesnių miestelių bei kaimų. „Šoko terapija“, pritaikyta visose šiose šalyse (staigus ir dogmatiškas radikalios rinkos laisvės įvedimas), nulėmė provincijos infrastruktūros ir socialinės srities degradaciją. Kita vertus, didžiosios sostinės tapo kapitalo pritraukimo centrais. Pvz., Ukrainoje Kijevo BVP šešis kartus viršija Užkarpatės regiono BVP. Užsienio korporacijos, įsikūrusios didmiesčiuose, buvo pritrauktos palyginus mažais mokesčiais ir gerą išsilavinimą turinčiais darbuotojais (čia galima prisiminti ir „Investuok Lietuva“ reklamą, išdidžiai skelbiančią, kad už vieno Vokietijos mokslininko kainą čia galima gauti keturis jų vienetus). Dažnai šių korporacijų atvykimas tampa miestų merų pasididžiavimu ir sėkmės įrodymu (kaip, tarkime, dažni Remigijaus Šimašiaus pasisakymai apie Bolt ar Uber), tačiau žvelgiant įdėmiau nesunku pastebėti, kad prie gyventojų gerbūvio jos vargiai prisideda: numuša darbo vertę, moka tik minimalius mokesčius, bloškia už jų esančius regionus į nuskurdintą provinciją.
Nepaisant BVP, kurio atžvilgiu posocialistiniai didmiesčiai yra palygintini su Vakarų Europos didmiesčiais, reali gyvenimo kokybė pirmuosiuose lieka gerokai žemesnė nei pastaruosiuose. Miestas yra daugiau, negu jame gyvenančių žmonių suma: visų pirma, tai yra bendra erdvė, fizinė bei socialinė, kurios kokybė, o ne tik kuriamoji pridėtinė ir pridedamoji vertės, nulemia ir kiekvieno miestiečio gyvenimą. Tai yra oro kokybė, viešosios erdvės, ypač žaliosios, pėsčiųjų erdvės, mokyklų, vaikų darželių bei sveikatos apsaugos prieinamumas, viešojo transporto funkcionalumas ir įtraukumas. Šiuo atžvilgiu kažkokia prasme „turtingų“ posocialistinių miestų infrastruktūros gerokai pralaimi daugeliui Vakarų bei Šiaurės Europos miestų.
Miesto suvokimas išskirtinai kaip kapitalo pritraukimo šaltinis veda prie jo degradacijos kaip visumos, fragmentavimosi, nepritaikymo gyvenimui. Ultrakapitalistinis miestas – chaotiška žmonių, mašinų ir pastatų sriuba. Tik rinkos rankai paliktų miestų tipiniai pavyzdžiai – daugybė Lotynų Amerikos miestų, kuriuose skurdūs ir pavojingi, chaotiški lūšnynai kyšo tarp prabangių aukštomis tvoromis apsuptų ir saugomų namų, kurių turtingi savininkai negali sau leisti nueiti pėsčiomis iki kaimynų namų dėl pavojaus būti užpultais. Tokį miestą – Kolumbijos sostinę Bogotą – perėmė legendinis jos lietuvių kilmės meras Antanas Mockus ir jo įpėdinis Enrique Peñalosa. Tik milžiniškos valstybinės investicijos į viešąjį transportą, socialinę apsaugą, mokyklas, viešąsias erdves leido jiems paversti Bogotą šiuolaikišku ir saugiu miestu, kurio gyvenimo kokybė gali lygintis su Europos miestais. Štai kaip Peñalosa apibūdina savo miesto viziją: „pėsčiųjų viešųjų erdvių svarba nėra pamatuojama, taip pat kaip ir kiti gyvenime svarbūs dalykai: draugystė, grožis, meilė, ištikimybė. Parkai ir kitos pėsčiųjų erdvės yra esminiai dalykai miesto laimei“. Pats Mockus dabartinę Vilniaus urbanistiką pakomentavo kritiškai: „ne viskas yra… mercado (lt. rinka)“.
Kaip neoliberalizmo logika – išmušti iš kiekvieno kvadratinio metro kuo daugiau pelno ir sutaupyti kuo daugiau biudžeto lėšų – naikina miestą? Naikinamas viešasis transportas, kuris yra pasmerkiamas kaip nepelningas. Tokiu būdu skatinamas privačių automobilių naudojimas – tai daro žalingą įtaką oro kokybei bei pėsčiųjų sąlygoms, didina triukšmingumą ir transporto kamščius. Viešosios erdvės – skverai, aikštės, alėjos, parkai – užstatomos „Misionierių sodais“ ar „Monmartrais“, ofisiniais pastatais bei prekybcentriais, mat negalima leisti, kad erdvė būtų tuščia ir neneštų pelno. Architektūros paminklai ne remontuojami, o griaunami ir pakeičiami naujais pastatais, nes taip pigiau ir „šiuolaikiškiau“ – taip miestai po truputį praranda savo veidą ir ypatumą. Valstybinės mokyklos, darželiai, sveikatos įstaigos pakeičiamos privačiomis – tai priveda prie atskirties augimo tiek socio-ekonomiškai, tiek ir erdvėje: formuojasi turtingųjų ir neturtingųjų rajonai; kaip ir minėtame Bogotos atvejy, tai turi neigiamą poveikį visų visuomenės sluoksnių atstovų gyvenimo kokybei. Be to, tokia įerdvinta nelygybė neoliberaliame mieste yra mistifikuota ir suprantama kaip „natūrali“, kur žmogaus pozicija priklauso nuo jo talento, pastangų bei įdirbio.
Paradoksalu, bet posocialistinių šalių miestai turi daugiau šių savybių, nei „tradiciškai kapitalistiniai“ Vakarų bei Šiaurės Europos miestai. Šoko terapijos reformos čia nepaliko erdvės bendrai miesto vizijai, profesionaliam urbanistiniam planavimui, buvo aklai pasitikėta viską neva sutvarkysiančia rinkos ranka. Tuo pat metu, „kapitalistinėse“ Europos šalyse miesto kaip visumos suvokimas įsigalėjo jau gana seniai. Pėsčiųjų zonos, dviračių takai, tramvajai, tylios gatvės, žaluma – tai mes iš karto pastebime atsidūrę Vokietijoje arba Švedijoje, ir šių dalykų trūkumas pradeda kristi į akis posocialistiniame ir posovietiniame kontekste, kur rinkos principai buvo pritaikyti per tiesiogiai ir per aklai – daugiau, nei ten, kur rinka vyravo jau seniau.
Posocialistiniuose, ypač posovietiniuose, miestuose daug dėmesio yra skiriama buvusių režimų simboliams: skulptūroms, vietovardžiams ir panašiems elementams, o tiksliau jų revizijai. Mažiau akivaizdūs yra lėtesni ir kompleksiškesni procesai, kai įsigalint naujoms politinėms-ekonominėms formoms pamažu nyksta įprastos visuomeninės erdvės ir bendrasis gėris miestuose. Vis dėlto būtent pastarieji procesai yra itin svarbūs, nes, viena vertus, savo mastais jie nenusileidžia įstabiajai haussmanizacijai. Kita vertus, kasdieniniame gyvenime mes pastoviai sąveikaujame su įerdvintomis neoliberalizmo formomis ir taip jį domestikuojame: einame vis siaurėjančiais šaligatviais, kvėpuojame prastėjančios kokybės oru, susiviliojame architektūrinių formų žadama “šviesia ateitimi”, ir taip patys nepastebimai keičiamės. Be to, šie naujieji posocialistiniai urbanizmai tampa “įskaitomi” jau net nebe valstybei, o globaliam kapitalui, todėl jiems vis labiau įsivešant, vertėtų nukreipti kritišką žvilgsnį ir į vis „modernėjančio“ miesto išvirkščiąją pusę.
Laisvosios rinkos ir verslumo iškėlimas kaip aukščiausių vertybių, kiekvieno pokalbio apie viešą gėrį pasmerkimas “socializmo zombio” retorika4 Lietuvoje ir kitose posocialistinėse šalyse, marginalizuoja ir pokalbį apie miestą kaip viešąją erdvę. Tai galima pastebėti ir šių rinkimų metu, kur dominuojančių, ypač dešiniųjų, partijų programose urbanistiniai klausimai susilaukia tik trumpų ir abstrakčių komentarų apie dabartinės infrastruktūros (kurios?) nepakankamumą ar planus “diegti šiuolaikines technologijas”. Tik gilesnis politinės-ekonominės ideologijos, miesto erdvės ir kasdienio gyvenimo santykio supratimas plačiuose visuomenės ratuose gali paskatinti pokyčius šioje srityje.
Vladimir Panov – PhD, lingvistas, kalbų tipologijos specialistas, Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto asistentas.
Kristina Jonutytė – PhD, socialinė antropologė, tyrinėjanti religiją ir miestą Buriatijoje.
- Laszczkowski, Mateusz, 2011. „Building the future: Construction, temporality, and politics in Astana“, Focaal: Journal of Global and Historical Anthropology, 60, 77-92. ↩︎
- „Posocialistinis“ čia ir toliau naudojamas kaip bendras terminas Vidurio ir Rytų Europos ir posovietinėms šalims, formaliai buvusioms socialistinėmis iki 1990-ųjų. ↩︎
- Ther, Philipp, 2017. Europe since 1989: A history. Princeton: Princeton University Press. ↩︎
- Liviu Chelcea & Oana Druta, 2016. „Zombie socialism and the rise of neoliberalism in post-socialist Central and Eastern Europe“, Eurasian Geography and Economics, 57. ↩︎