Kokios šiandien yra kairiosios politikos galimybės, kodėl galime jai angažuotis ir tikėti tomis galimybėmis? To šiais laikais, pastebimai silpnėjant antikapitalistinės kritikos galioms ir augant kapitalistinės indoktrinacijos mechanizmams klausia ne vienas/-a kairysis/-ioji. Ar mums padeda, ar trukdo socialiniai tinklai, bendraminčių grupelės ir socialiniai burbulai? Kodėl jie prisideda arba neprisideda prie pasipriešinimo, kokias dabartines judėjimų veiklos tendencijas galėtume keisti norėdami, kad kairioji politika taptų veiksmingesnė?
Į tai jau beveik penkiasdešimt metų atsakymo ieško vienas žymiausių šiuolaikinių politikos teoretikų, prancūzų filosofas Alainas Badiou. Šis įspūdingai plataus diapazono autorius, aprėpiantis tokias iš pirmo žvilgsnio skirtingas teorines sritis kaip matematinė aibių teorija, psichoanalizė ir maoizmas, o šalia filosofinio darbo dar rašantis romanus ir pjeses, šiuolaikinės politikos galimybėmis patikėjo 1968-aisiais, kai Kinijos kultūrinė revoliucija bei darbininkų ir studentų sukilimas Prancūzijoje tapo jo gyvenimą nulėmusiais įvykiais, kuriuos jis vėliau palygino su apreiškimu šv. Pauliui pakeliui į Damaską. Svarbiausiu jo įnašu į šiuolaikinės politinės teorijos lauką tapo jo įvykio teorija, leidusi jam atsispirti nuo inertiškos būklės, kurią jis vadina situacija. Ši teorija, kaip bandysiu pagrįsti savo straipsnyje, šiandien padeda plėtoti kairiąją kritiką ir kurti naują kairiojo angažavimosi teoriją.
Socialiniai burbulai: Alaino Badiou kritika
Jei prieš penkioliką metų Lietuvoje ėmus formuotis kairiosios politikos elementams – politiniams ir meniniams judėjimams, radikalioms iniciatyvoms ir jų kuriamam politiniam diskursui – buvo galima kalbėti apie mažąją politiką,1 tai pastarajame dešimtmetyje pastebimas tokios politikos Lietuvoje silpnėjimas. Drįsčiau teigti, kad pirmiausiai tai nutiko dėl socialinių tinklų, kurie leido judėjimų aktyvistams susiskaidyti į bendraminčių grupeles ir vis dažniau siekti tik tam tikro užsibrėžto tikslo, mažinant diskusijos galimybes ir neišgirstant galimų abejonių net glaustose grupėse. Tokių grupių formavimąsi įdomiai aptaria filosofas Peteris Sloterdijkas. Formuluodamas savo sferų teoriją jis sako, kad žmogiškoji egzistencija ne prisitaiko prie aplinkos, bet pati kuria save supančią erdvę, kuri padeda jai egzistuoti.
Kiekvienas socialinis pavidalas turi savo namus pasaulyje, savo siekių stiklo gaubtą, po kuriuo renkasi, suvokia save, ginasi, auga ir naikina sienas. Ordos, gentys, tautos ir dar labiau imperijos visos savaip tampa psichosociosferiniais dariniais, kurie išsidėsto erdvėje, aklimatizuojasi ir tarpsta.2
Kaip sako Sloterdijkas, tokiuose socialiniuose burbuluose arba stiklo gaubtuose “individai įsijungia į kolektyvinę dvasią ir tam tikrą ritmą, melodijas, projektus, ritualus ir kvapus. Labai tiksliai tokią situaciją nusakė viena festivalių „Kreivės“ ir „Nepatogus Kinas“ organizatorių, LGBT teisių aktyvistė Jūratė Juškaitė: „Gal nuskambės nacionalistiškai, bet queer žmonės yra mano tauta. Tai yra žmonės, kuriuos myliu”.3
Socialiniais burbulais esu linkęs vadinti progresyvias, dažnai radikaliai politikai anksčiau atstovavusias arba tebeatstovaujančias grupes, kurios vis dėlto yra vis labiau linkusios formuoti labai intymias komforto zonas, atmesti ginčus ir diskusijas platesnėje terpėje, o vietoj jų rinktis glaustesnę, afektyvesnę, bet kartu homogeniškesnę politiką. Galima teigti, kad tokiose mažosios politikos terpėse realizuojama tai, ką savo disertacijoje vadinau imanentine geismo bendruomene – tai, kas man tada atrodė esąs pozityvus organizavimosi elementas. Socialiniuose judėjimuose šalia organizacinės disciplinos esama ir geismo pakeisti pasaulį bei pasikeisti patiems momento. To geismo savisklaida mažosios politikos terpėje ir tokio kolektyvinio geismo cirkuliacija, leidžianti kiekvienam grupės nariui prisidėti prie to, ką prancūzų filosofai Gilles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari vadina konsistencijos plokštuma, mažajai politikai kurtis padedančiu kartu išgyvenamų emocijų lauku – visa tai yra neginčijamas mažosios politikos komponentas. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį ne be socialinių tinklų „pagalbos” šis afektų, geismų ir komforto zonų tinklas iš principo fragmentavo mažąją politiką, socialiniuose burbuluose kūrėsi tokios grupės, kuriose dažnai diskusijas keitė tam tikras nuomones turinčių žmonių įtraukimas eliminuojant drįstančius abejoti ir nukrypti į šalį, išnyko daug galimybių diskusijoms, ginčams ir kasdieniams nesutarimams, kurių svarbos mažajai politikai nepavyks pervertinti.
Kita vertus, šios grupės, formuodamos esmines mažosios politikos strategijas, neišvengiamai kuria savo nišas pasaulinės galios darinyje, kurį šiuolaikiniai filosofai Michaelas Hardtas ir Antonio Negri vadina Imperija – atsiranda nevyriausybinės politinės, socialinės, kultūros ir meno organizacijos bei iniciatyvos, socialinių tinklų pagalba iškyla nauji nuomonės formuotojai, atsiranda tinklalaidės, į kurias žurnalistai kviečiasi pažįstamas aktyvistes, privilegijuojančias tam tikras aktyvizmo formas ir vengiančias kalbėti apie kitas. Neoliberali Imperija, kurdama liberalią galios santykių matricą, dažniausiai renkasi ne radikalios politikos iš apačios, o nuolatinio galios santykių pertvarkymo Imperijos viduje temas ir įgalina tuos judėjimus, kurie padeda tiems galios santykiams optimizuotis.
Kuriant bendrą geismą ir bendras erdves nevisada įmanoma atrasti tai, ką Deleuze’as ir Guattari vadina pasigendama liaudimi – žmones, kurie gyvena ar dirba pernelyg toli socialinių burbulų, kuriuos nelengva įtraukti į mažąją politiką, nors jie dažnai patiria išnaudojimą ir prievartą. Kyla klausimas, kaip išvengti tokių akligatvių, kaip plėsti mažąją politiką anapus bendraminčių ratelių ir siųsti alternatyvią žinutę ten, kur jos labiausiai reikia. Neapmąsčius šių ribų mažajai politikai gresia naujo tipo vertikalės ir susisluoksniavimas. Socialiniai judėjimai turi keistis, patirti dalines transformacijas, atsiverti ne tik skirtingų bendrijų kūrimuisi, skirtumų atsivėrimo ir fragmentacijos, bet ir panašumo konstravimo bei juo paremto organizavimosi praktikoms.
Panašumo konstravimą Alainas Badiou priešina Deleuze’o ir Félixo Guattari skirtumo ir tapsmo logikai. Jei pastarųjų mąstytojų nuomone skirtumai ir skirtingumas yra esminė mažosios politikos prielaida, tai Badiou kalba apie uždarų tapatybių fragmentacijos grėsmę, siedamas jas su vėlyvojo kapitalizmo kultūrinio suprekinimo logika.4Katastrofiškais jis vadina tokius teiginius, kad tik homoseksualus žmogus gali suvokti, kas yra homoseksualumas, tik arabas gali suprasti arabą.5 Jis griežtai atmeta tiek šiuolaikiniame pasaulyje akcentuojamą skirtingų bendruomenių savitumą, tiek vėlyvosios modernybės teoretikų plėtojamą Kito paradigmą. Kaip teigia Badiou, kito pripažinimo etikos turi būti tiesiog atsisakyta, nes tikroji problema yra pripažinti panašumą. Kaip teigia Badiou veikalus nagrinėjęs politinis filosofas Peteris Hallwardas, jei skirtumai nurodo į dabartį, tai panašumas, būdamas tiesa, lieka, „indiferentiškas skirtumams”. „Tikrasis teisingumas priklauso, arba visiems, arba niekam”.6
Tiesa ar teisingumas galioja visiems – tiems, kurie aktyviai dalyvauja socialiniuose judėjimuose ir tiems, kurie juose nedalyvauja, nors jų – visuomenės paraštėse atsidūrusių ir savo problemoms spręsti įrankių neturinčių asmenų – situacija yra, kaip pasakytų britų sociologas Nicholas Thoburnas, suvaržyta. Kita vertus, galima teigti (ir, mano manymu, tai esminis Badiou teorijos privalumas), kad atsiremiant į panašumo sąvoką įmanoma konstruoti mažąją politiką išvengiant naujai besikuriančių socialinių burbulų ir bandant ieškoti galimybės jungtis į bendras kovas, kad skirtingas patirtis turintys ir galbūt besiskiriančių pažiūrų kovotojai galėtų rasti bendrą kovos vardiklį. Šiuo vardikliu siūlau laikyti mūsų visų materialinę egzistenciją – kasdieninę rutiną, prievartą ir išnaudojimą visų mūsų individualiai ar kolektyviai išgyvenamose situacijose.
Kaip pavyzdį galima nurodyti su klimato kaita susijusias mokinių demonstracijas „Fridays for Future” Lietuvoje, kai į gatves išėjo šimtai politikoje iki tol nedalyvavusių paauglių, protestuojančių prieš kapitalizmo daromą žalą aplinkai ir ekosistemoms. Tokie įvykiai turi vienodai paliesti visus ir bet ką – jų tiesa aktuali visiems pasaulio gyventojams ir atskleidžia mūsų panašumą ir bendrus tikslus, trindama skirtumus tarp įvairių grupių.
Subjektas, tiesa, konsistencija
Tiesos, kuri kuria mūsų panašumą ir bendrumą, samprata Badiou yra labai svarbi, kadangi ji retroaktyviai nurodo į anksčiau įvykusį ir politinę situaciją pakeitusį įvykį. Toks įvykis, pasak Badiou, paskatina atsirasti keturių tipų – politikos, mokslo, meno ir meilės – tiesos procedūras. Kaip sako Badiou, tokie įvykiai neišvengiamai priverčia mus apsispręsti dėl naujų buvimo pasaulyje būdų. Subjektas pradedamas kurti tada, kai esama situacija pradedama matyti iš įvykio perspektyvos. Tokį santykį su įvykiu Badiou vadina ištikimybe. Situacija ne tik apsvarstoma iš įvykio perspektyvos – kadangi mintis Badiou etikoje neatsiejama nuo veiksmo ir praktikos, tai neišvengiamai reiškia pačiam subjektui skirtus išbandymus, kai jis kuria naujus, įvykio įkvėptus buvimo ir veikimo situacijoje būdus. Pavyzdžiui, revoliuciniai XX amžiaus įvykiai Rusijoje ar Kinijoje, Sietle įvykę protestai prieš globalinio kapitalizmo institucijas ar šio dešimtmečio pradžios „Okupuok!” judėjimas įkvėpė aktyvistus visame pasaulyje keisti savo strategijas, rinktis naujus būdus kovoti prieš neteisingumą ir išnaudojimą ir siekti naujų tikslų.
Taip subjektas tampa tiesos proceso atrama. Badiou nori pasakyti, kad prieš prasidedant įvykiui situacijoje subjektas neegzistuoja. „Galima teigti, kad subjektą iškelia tiesos procesas”.7 Toks subjektas, pasak Badiou, nesietinas nei su psichologiniu subjektu, nei su dekartiškuoju refleksyviuoju subjektu, nei su kantiškuoju transcendentaliniu subjektu. Subjektais Badiou vadina du įsimylėjėlius, kuriuos jų išgyvenami jausmai pastūmėjo eiti absoliučiai nauja kryptimi, paskirą politinį darinį, kuris po revoliucijos įgyvendina jos uždavinius, bei mokslo išradimus ir meno atradimus, pranokstančius individualizmo kuriamas perskyras bei kuriančias naujovių konsteliacijas.
Taigi kaip atsiranda tai, ką Badiou vadina įvykiu? Kiekvienoje situacijoje esama struktūros, kuri organizuoja chaotiškus daugialypumus statistiškai juos apskaičiuodama, suteikdama jiems tam tikrą tvarką, paversdama juos „vienetais”, turinčiais savo tapatybę – tarkime, politinėmis grupėmis. Tačiau kita vertus, turime ir tokius daugialypumus, kurie yra materialūs to apskaičiavimo resursai. Tie daugialypumai yra inertiška medžiaga, kurių rezultatu tampa situacija. Tik matydami daugialypumus kaip situacijas mes galime juos apibrėžti ir apie juos kalbėti. Tačiau tokiu būdu daugialypumas skyla į dvi dalis: tą, kuri pasižymi konsistencija – „vienetų” kompoziciją, – ir tą, kuri ja nepasižymi. Taigi, daugialypume esama „kažko” daugiau nei rezultate. Jei kiti poststruktūralistai siūlo daugialypumuose matyti normatyvios situacijos perteklių, tai Badiou eina kitu keliu – atitraukimo (subtrakcijos) logikos keliu. Perteklius čia tampa tuštuma. Tuštumą jis apibrėžia kaip tai, kas situacijoje absoliučiai neišsiskiria – neapibrėžiamą tuštumos tašką, kuriame situacija tampa nebeatskiriama nuo būties. Jis kalba ne apie judėjimus ar grupes, ne apie erdves, kuriose gali nutikti kažkas svarbaus: „šis taškas nėra nei lokalus, nei globalus – jis išsibarstęs po visur.”8 Tai gali pasirodyti paradoksalu, bet būtent tai ir verčia mus kalbėti apie kasdienines kovas, kuriose nėra privilegijuotų terpių.
Kaip galime užčiuopti šią tuštumą? Būtent įvykio metu. Kaip sako Peteris Hallwardas, “įvykio metu susiduriame su situacijos tuštuma – tuo situacijos elementu, kuris nesuinteresuotas išsaugoti status quo.”9 Bet kad tai atsitiktų, kad mes pastebėtume įvykį, įvykis atsitikti „kažkokioje vietoje, tam tikrame taške, kuriame koncentruojamas situacijos istoriškumas. Kiekvienas įvykis turi vietą, kurią mes galime išskirti istorinėje situacijoje.”10Badiou įvykio vietos samprata leidžia kaip įvykį suvokti, tarkime, ir sausio 16-osios riaušes Vilniuje. Pats Badiou įvykio daugialypumą vadina „visiškai nenormaliu”: nors pats jis yra apibrėžiamas, jo elementai tokių apibrėžtumų neturi – jie yra neišskaičiuojami.11 Savo knygoje Pasaulių logikos Badiou kalba apie įvykį, kuris savo intensyvumu leidžia atsirasti tam, kas neegzistuoja: ‘<…> tie, kurių nepažįsta Centro Komitetas, tie, kurie politiškai neegzistavo sukilimo išvakarėse, absoliučiai egzistuoja savo pasirodymo dieną. Jis sako, kad ‘tikroji įvykio pasekmė yra neegzistuojančiųjų egzistencija”12.
Anapus konsistencijos – nekonsistencija
Badiou padeda mums giliau suvokti būtent konsistencijos – emocijų ir politinio geismo poveikio formuojant mažąją politiką – problemą, su kuria dabar susiduria socialiniai judėjimai. Didžiulis judėjimų noras kurti išskirtines geismo bendruomenes, pamažu virstantis tapatybių fetišizmu, gali ne tik neleisti jiems pritraukti daugiau kovotojų, bet ir neleisti jiems adekvačiai stebėti, kas vyksta kasdienybės kovose.
Mano nuomone, Alaino Badiou nekonsistencijos samprata, aukščiau tapatybių ir jų emocinio bendrumo iškelianti panašumu grįstą solidarumą, ir subtrakcinė ontologija, padedanti ieškoti visoms socialinėms kovoms bendro vardiklio – socialinės emancipacijos kasdienybėje, mažajai politikai svarbi tuo, kad ji kuria (arba padeda pastebėti) svarbų momentą kovose – bendrumo (generique) momentą, iškylantį revoliucinio įvykio metu. Bendrumas, tai, kas būdinga daugumai pasaulio gyventojų šiandien yra kasdienės kovos už išlikimą, kurias mes kovojame labiausiai suvaržytose kasdienybės situacijose. Toms kasdieninėms kovos, kurias mes kartais imame ignoruoti, kuriose kartais privalome jaustis vieniši, dažnai pristinga „politinio matmens”. Vieniši galime jaustis kovodami už teisingumą savo darbovietėse ir namuose, nesugebėdami susimokėti paskolų ir mokesčių bei atsidūrę daugybėje panašių situacijų. Dažnai šios problemos tampa pernelyg „neseksualiomis” netgi mažajai politikai. Kaip gerą išimtį paminėčiau Gegužės 1-osios profsąjungos veiklą – jos nariai jau pagarsėjo gindami imigrantus darbininkus, ir prisijungdami prie prekybos centrų darbo jėgos, taip pat – kai kurių feminisčių diskusijas apie socialinę reprodukciją.
Badiou sampratos mums leidžia suvokti, kad kasdienybės kovose gali slypėti sprogstamasis potencialas – iš jų gali kilti revoliuciniai pokyčiai, kurie ne tik kuria pertrūkius normaliose valstybinėse situacijose, bet kartu yra sunkiai suvirškinami dalies socialinių judėjimų ar socialinių burbulų, kurie yra labiau linkę prisiderinti prie Imperijos ritmo ir dinamikos. Bet tokie įvykiai, kartais kurdami schizmas pačiuose judėjimuose, kuria galimybes formuotis naujam subjektui.
- Žr. Kasparas Pocius. 2016. Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari mažoji politika šiuolaikinės politinės filosofijos kontekste. Daktaro disertacija. Vilnius: Lietuvos Kultūros Tyrimų Institutas. ↩︎
- Peter Sloterdijk. 2011. Bubbles Vol. 1: Spheres. Semiotext(e) / Foreign Agents, p. 57 ↩︎
- NYLA Talks. Jau geriau, bet ar gerai? Lietuvos LGBTQ istorijos mėnesio epizodas. Žiūrėta: 2019 10 30 ↩︎
- Alain Badiou, 2003. Saint Paul: The Foundation of Universalism. Stanford: Stanford University Press, 11 psl. ↩︎
- Ibid., 13 psl. ↩︎
- Peter Hallward, 2003. Badiou: A Subject to Truth. Minneapolis: University of Minnesota Press, 26 psl. ↩︎
- Alain Badiou, 2012. Ethics: An Essay on the Understanding of the Evil. London: Verso, 43 psl. ↩︎
- Alain Badiou, 2013. Being and Event. London: Bloomsbury, 59 psl. ↩︎
- Hallward, op. cit., 114 psl. ↩︎
- Badiou, 2013, op.cit., 188 psl. ↩︎
- Ibid., 183 psl. ↩︎
- Alain Badiou. 2013. Logics of Worlds. London: Bloomsbury, 377-378 psl. ↩︎