Komentaruose apie nūdienos politinius procesus vis dažniau aptinkame aliuzijas į ,,valstybinio kapitalizmo“ terminą. Net jei dešiniajai stovyklai šis terminas atrodo oksimoroniškas, dauguma kapitalizmo fanų sutinka, kad jis implikuoja taip vadinamos globalios „laisvosios rinkos“ pabaigą (ar tokia rinka kada nors išvis egzistavo – atskiras klausimas). Vis didesnis valstybės vaidmuo reguliuojant ekonominius procesus ar vis labiau įsigalinčios valstybės valdomos tarptautinės korporacijos, tarkime naftos ir aviacijos sektoriuose, yra minėtini bruožai.
Vertinant iš kairės politinės prizmės, tokie procesai mums neatrodo paradoksalūs. Užsitęsusi neoliberalizmo krizė kaip tik sufleruoja, kad šiame savo ilgos karjeros tarpsnyje kapitalas – ir su juo susiję gamybos santykiai – yra vis dažniau priversti šauktis pagalbos iš vyriausybių stovyklos, kaip tai parodė milžiniški finansinės pagalbos paketai tiek bankams, tiek ir pramoninėms korporacijoms praėjusios krizės akivaizdoje. Apibūdindami šiuos procesus, kapitalizmo kritikai naudoja tiesmukišką frazę: kapitalizmas – vargingiesiems (mokesčių mokėtojams) ir socializmas – turtingosioms valdančiosioms klasėms. Kad ir kokie intuityvūs ir naudingi būtų šie lozungai siekiant politizuoti dabarties istoriškai susiklosčiusią konjunktūrą, jie daro vieną, mano akimis, klaidingą prielaidą. Abiejose argumento versijose privati nuosavybė yra automatiškai sutapatinama su kapitalistiniais socialiniais santykiais. Čia atsiduriame ant slidžios analitinės dangos, kadangi privataus turto nacionalizacija ima funkcionuoti kaip pagrindinė ir apibrėžianti socializmo dimensija.
Tad šioje eseistinėje apybraižoje norėčiau glaustai aptarti šį populiarų mąstymo modelį pristatydamas ,,valstybinio kapitalizmo“ sąvoką ir jos priešistorę. Nors šį terminą galime aptikti ir Marxo darbuose (antrajame Kapitalo tome), ir, žinoma, Lenino bei Trockio raštuose, norėčiau apžvelgti jį per kelis Vakarų istorinių materialistų darbus. Šie darbai, išleisti tuo momentu, kai optimizmas apie socialistinę revoliuciją Sovietų Sąjungoje tapo vis rečiau aptinkamu bruožu, naudojo valstybinio kapitalizmo sąvoką, pabrėždami paraleles tarp „Vakarų“ ir „Rytų“ socialinių sistemų. Sovietinio tipo visuomenės nebuvo nei socialistinės sistemos, nei anomalijos, kurioms apibrėžti reikėtų pasitelkti ,,valstybinio socializmo“ ar „deformuotų darbininkų valstybių“ sąvokas. Priešingai, jos reprezentavo vieną iš kapitalizmo variantų.
Mažai mūsų kraštuose žinomuose, tačiau itin turtinguose debatuose apie bene svarbiausią XX a. klausimą politinei kairei, galime atrasti gausybę bandymų atsakyti į klausimą kas buvo Sovietų Sąjunga ir panašios „Rytų bloko“ valstybės. Istorinių materialistų darbuose apstu kūrybiškų bandymų teorizuoti „valstybinį socializmą“, kalbėti apie naujas klasines „biurokratinio kolektyvizmo“ visuomenes, pabrėžti anomališkas „realiai egiztavusios socialistinės“ sistemos detales ar siūlyti naujadarus revolucijos trajektorijai nupasakoti, kaip kad „deformuotos“ ar „išsigimusios“ darbininkų valstybės. Žinoma, ši terminologija turėjo ne tik analitinę, bet ir politinę prasmę.
Galime pasitelkti Ketvirtojo internacionalo siūlytą „struktūrininės asimiliacijos“ teoriją kaip iliustraciją. Ji teigė, kad po Antrojo pasaulinio karo perėjimas prie socializmo „Rytų bloko“ šalyse nereikalaus revoliucijos iš apačios ir bus užtikrintas karinėmis priemonėmis. Antaiptol tai nereikš, kad darbininkijos masės taps tuo agentu, kuris keis gamybos ir nuosavybės principus. Kitaip tariant, kapitalistinių socialinių santykių panaikinimas čia bus garantuojamas Kremliaus pastangomis per nacionalizacijos ir (su išimtimis) kolektyvizacijos kampanijas. Visgi, toks socializmo įtvirtinimas iš viršaus (ir iš užsienio) turi būti palaikomas, nes Rytų Europos šalys gamybos būdo prasme taps panašios į Sovietų Sąjungą net ir neįvykstant tikroms socialistinėms revoliucijoms. Apžvelgiant šią mąstymo liniją tampa aišku kad, teorijos pagalba buvo nubrėžiama takoskyra tarp palaikytinų ir smerktinų socializmo bruožu. Visgi, ypač Šaltojo karo laikotarpiu, smerktini egzistavusio socializmo bruožai retai kada versdavo Vakarų kairiuosius rezervuoti savo palaikymą Bolševikiniam režimui. Tam tikras vertybinis perversmas turėjo palaukti iki 1956-ųjų įvykių Budapešte ir 1968-ųjų Prahos invazijos.
„Biurokratinio valstybinio kapitalizmo“ teorija išskirtina tuo, kad besąlygiškai atsisakė vertinti Sovietų Sąjungą kaip pateisinamą ar paramos vertą socialinį formavimą. Kaip arši kairioji kritika Stalino eros Sovietų Sąjungos režimui ji pirmą kartą buvo suformuluota Rajos Dunaevskajos 1941-aisiais metais išspausdintame, mažo tiražo rašinyje, skirtame JAV Darbininkų Partijos (angl. Workers’ Party) nariams. Po šešerių metų, teorija buvo kiek labiau susisteminta Tonio Cliffo monografijoje Valstybinis kapitalizmas Rusijoje. Nors ši teorija dažnai priskiriama siauram Trockio siekėjų ratui (tokių kaip Chris Harman ar Cyril Lionel Robert James), skirtingi jos variantai buvo plėtojami ir Murray Bookchin, Cornelius Castoriadis bei Charles Bettelheim darbuose.
Šios teorijos atspirties taškas buvo kapitalistinių socialinių santykių apibūdinimas ne per socialinės nuosavybės tipą (privačios ir valstybinės nuosavybės dualizmą), bet akcentuojant akumuliacijos (arba kaupimo) principą. Privačios nuosavybės nacionalizavimas ar biurokratijos deklaracijos, kad valstybės turtas yra automatiškai ir jos darbuotojų turtas, toli gražu, nereiškė, kad pastarieji buvo įgalinti kontroliuoti gamybos procesą. Tad, lyginant su anksčiau istorijoje egzistavusiais gamybos būdais, kapitalizmas išskirtinas tuo, kad jo varomoji jėga yra reikmė plėsti pridėtinės vertės gamybą. Šios reikmės patenkinimas reiškia, kad kaupimo ir pridėtinės vertės investicijos interesai visada užims pirmenybę lyginant su pridėtinio darbo sukurtų gėrybių suvartojimu. Anot teorijos šalininkų, trečiajame ir ketvirtajame XX a. dešimtmečiuose tapo aišku, kad nesėkmingos revoliucijos Vokietijoje ir Vengrijoje, Bolševikų partijos represijos prieš kairiąją opoziciją, Stalino įsitvirtinimas partijos viršuje ir nenuslūgstanti Vakarų invazijos grėsmė į Sovietų Sąjungą pagimdė biurokratinę valdančiąją grupuotę. Pasirinkdama greitos industrializacijos ir priverstinės kolektyvizacijos kelią – kaip būdą išlikti konkurencinėje kovoje prieš Vakarų pasaulį, ši grupuotė konsolidavosi į socialinę klasę. Trumpai tariant, biurokratai pasirodė gebantys realizuoti istorines buržuazijos užduotis.
Nulipdami abstrakcijos kopėčiomis galime teigti, kad tų užduočių įgyvendinimas bene aiškiausiai matomas per Sovietų Sąjungos konkurencijos su Vakarais prizmę, kuri buvo paremta ne tiesioginiais rinkos principais (kuriuos paprastai tapatiname su kapitalizmu), o nesibaigiančiomis ginkluotės varžybomis. Būtent karas ir karo grėsmė vertė biurokratijos klasę ne tik nepailstamai vystyti kariuomenės ir aplink ją išsikerojusį pramonės kompleksą, vykdyti tam tikrą militarizuotą regioninę politiką ar statyti strateginę transporto infrastruktūrą, bet ir organizuoti gamybinius procesus atsižvelgiant į nuolatinius kaštų palyginimus su labiausiai išsivysčiusiomis JAV korporacijomis ir skolintis žinias apie gamybos organizavimą ar įrangą. Prisidengdami šūkiais apie ,,socializmą vienoje šalyje“ bei „pasivyti ir aplenkti Vakarus“, Stalino eros biurokratai visada buvo suinteresuoti išskirstyti darbo jėgą į tuos sektorius, kurie buvo karybos pramonės pagrindu ir su ja tapatinamos konkurencijos epicentre. Tai darydami jie buvo priversti mažinti darbuotojų klasės vartojimo ir pragyvenimo lygį iki istoriškai ir kultūriškai nubrėžto minimumo. Neišvengta ir reikmės panaikinti nepriklausomas profsąjungas ir teisę streikuoti. Šia prasme, kiekviena socialinė klasė tapo priklausoma nuo nepaliaujamo kapitalo kaupimo gamybos sektoriuje (arba Pirmąjame Departamente, jei pasiremtume Marxo reprodukcijos schema), reikalingo garantuoti išlikimą konkurencinėse lenktynėse.
Žvelgiant iš pastarojo kampo galime teigti, kad brutalios kolektyvizacijos kampanijos buvo tarptautiniu mastu veikiančios vertės dėsnio (angl. law of value) išraiškos. Pasiglemžusios milijonus valstiečių gyvybių jos suteikė režimui galimybę išgauti grūdų išteklius, kurie paskui buvo naudojami išmaitinant augančius miestus ir vykdant tarptautinę prekybą. Iš eksporto uždirbtos lėšos suteikė galimybę pirkti labiausiai pažangią vakarietišką karinę įrangą. Laiko prasme suspaustos į kelis dešimtmečius, kolektyvizacijos kampanijos Sovietų Sąjungoje akivaizdžiai priminė valstiečių žemių nusavinimą Anglijos kaimuose antroje XVII a. pusėje.
Anot didžiosios dalies istorinių materialistų, pradėjus vykdyti pirmąjį penkmečio planą 1928-aisiais, prekės forma būdinga kapitalizmui Sovietų Sąjungoje galutinai išnyko. Nebeveikiant vertės dėsniui kartu dingo tiek kapitalistinio pobūdžio darbo pasidalijimas, tiek ir konkurencija tarp visų šalyje egzistavusių suvalstybintų įmonių. Dėl to, kai kurie ,,valstybinio kapitalizmo“ tezės šalininkai savo darbuose siūlė žiūrėti į SSRS kaip į vieną gigantišką akcinę bendrovę, kuri savo egzistavimo metu konkuravo su didžiausomis korporacijomis vakarų valstybių teritorijose. Visgi, čia reikėtų prisiminti, kad tam tikra prasme skirtingi sektoriai išlaikė prekės formą. Tai buvo aiškiai matoma ne tik išlikusiame privačios žemdirbystės sektoriuje, bet ir žvelgiant į darbo jėgą kaip ypatingą kapitalistinę prekę. Pabrėžtina, kad sovietiniai darbo kodeksai buvo ne kas kita, o susitarimai tarp darbdavio ir darbuotojo dėl atlygio, suteikiantys direktoriams teisę atleisti darbuotojus dėl gausybės skirtingų priežasčių.
Dar daugiau, industrializacijos pradžioje įmonės, valdomos valstybės, konkuravo tarpusavyje bandydamos pritraukti darbuotojus per išankstinės algos mokėjimo instrumentą. Iškart po įsteigimo ne maža dalis kolchozų organizavo įdarbinimo iniciatyvas, kurių dėka jie galėjo pritraukti didesnį kiekį darbo jėgos nei tiesioginiai jų konkurentai. Šia prasme tiek pramonė, tiek ir žemės ūkis turėjo gana svarią autonomiją nuo planavimo mechanizmo. Atidarius priverstinio darbo stovyklas ar įvedus minimalaus darbo normas kolektyvizuotame žemės ūkyje darbo rinkoje atsirado labai apčiuopiamų nukrypimų nuo standartinio kapitalo ir darbo santykių modelio. Bet net ir tada darbo jėga kaip prekė ir toliau buvo perkama ir paduodama. Darbo organizavimas niekada neperėjo prie kažko panašaus į vergovinę formą, išlikdamas užmokesčiu grįstu darbu. Žinoma, Sovietų Sąjungoje 1930-aisias mes neaptiktume aukšto nedarbo lygio arba to ką Marxas vadino „rezervinę darbininkų armija“. Visgi šis bruožas, toli gražu, nesuteikia mums galimybės kalbėti apie pokapitalisinius socialinius santykius. Jis kaip tik sufleruoja vieną iš būtinų sąlygų kapitalizmo raidoje, ankstyvojo kaupimo (angl. primitive accumulation) fazėje – situaciją, kai spartus pramonės augimas sukuria bendrą darbo trūkumą ekonomikoje.
Kaip minėjau, „valstybinio kapitalizmo“ teorija turėjo nestandartinę, bet itin reikšmingą politinę ašį. Skirtingai nuo didžiosios dalies kairiosios literatūros ir biurokratų leksikos, teorijos šalininkai siekė paneigti socialinės harmonijos idiles taip vadinamoje „darbininkų šalyje“. Iliustruojant, galime prisiminti, kad 1936-ųjų Sovietų Sąjungos konstitucijoje buvo minimos dvi nepriešiškos klasės – darbininkai ir valstiečiai, šalia inteligentijos stratos. Na, o 1977-ųjų konstitucija apibrėžė Sovietų Sąjungą kaip socialistinę valstybę, priklausančią visiems jos žmonėms. Šios teorijos požiūriu, kalbėti apie socializmą tokiuose visuomenėse, kur darbuotojai neturi jokios politinės galios, buvo beprasmiška. Atvirkščiai, Sovietų Sąjungos darbuotojai buvo ne ką mažiau išnaudojami nei jų kolegos kitoje taip vadinamos „geležinės uždangos“ pusėje.
Pirmaisais dešimtmečiais Sovietinė darbo jėga turėjo susitaiktyti su realių darbo pajamų smukimu, vėliau ji buvo priversta išmokti dirbti vis aukštesniu tempu ir adaptuotis prie darbo disciplinos, kuri neretai buvo užtikrinama naudojant ir fizinį smurtą. Deklaracijos apie tai, kad darbuotojai buvo „tikrieji valstybės savininkai“ liko tik deklaracijomis. Kitaip tariant, privačios nuosavybės eliminavimas ir politinės sferos susitapatinimas su ekonomine sfera (per vienos partijos valstybę) antaiptol nereiškė, kad gamybos įrankių kontrolė ir nuosavybė buvo proletariato rankose. Šios įžvalgos primena Marxo ir Engelso socializmo apibrėžimą Gotos programos kritikoje (1975), tai yra kaip sistemos, kur darbo klasė yra ne tik gamybos priemonių savininkas, bet ir būtent tas veikėjas, kuris jas ir kontroliuoja. Tokia sistema, gebanti pažaboti mainomąją vertę, negimsta iš biurokratinių išskaičiavimų, bet visada turi būti aktyvaus darbo judėjimo pasipriešinimo rezultatas. Prekių gamyba ir jos organizavimas čia nesietini su kaupimo ir konkurencijos principu. Būtinosios žmogiškosios reikmės yra patenkinamos per demokratinį planavimo mechanizmą. Šio mechanizmo infrastruktūra visada turi būti kuriama iš apačios.
Žinoma, aptariamą teoriją būtų galima kritikuoti dėl jos stipraus atsiribojimo nuo ortodoksinės istorinio materializmo minties (kapitalistinės konkurencijos redukavimas į ginktuoltės varžybas būtų vienas, esminis pavyzdys). Bet kiek svarbiau atrodo įvertinti jos reikšmę, galvojant apie pokomunistinę transformaciją Rytų Europos regione. Galima būtų minėti tris aspektus.
Pirma, jei teigtume, kad Sovietų Sąjunga, tarp jų ir okupuotos Sovietinės Baltijos valstybės, buvo ne kas kitą, o suvalstybinto kapitalizmo formos – tai leistų akcentuoti pamirštus klasinius konfliktus. Kaip ir kitose Baltijos šalyse, Sovietinėje Lietuvoje tokių nedokumentuotų konfliktų ir būtent darbininkijos streikų buvo apstu. Savo akademiniuose darbuose šiuos procesus puikiai nušviečia Saulius Grybkauskas.
Antra, „valstybinio kapitalizmo“ teoriją galima naudoti ir kaip prieigą analizuoti perėjimą į rinkos kapitalizmą, kurio autoriais tapo buvusieji sovietinės nomenklatūros nariai. Čia ypač svarbios Andriaus Bielskio įžvalgos apie privatizacijos procesus pirmame šio žurnalo numeryje. Galėtume pridėti ir tai, kad Baltijos šalių neoliberalizmo projektai buvo ne iš viršaus nuleisti užsienio valstybių ar korporacijų diriguojami (kaip mėgsta teigti tokie autoriai kaip Naomi Klein ar David Harvey), bet daugiau mažiau lokaliai konfigūruojami produktai. Saujelės neoliberalizmo entuziastų trijose Baltijos šalyse (tarkime Kęstučio Glavecko ir Elenos Leontjevos, Lietuvos atveju) inicijuoti komunikacijos kanalai su moksliniais institutais JAV bei Skandinavijos šalyse davė pradmenis radikalioms neolibralizmo infrastruktūroms.
Trečia, ir sutraukiant prieš tai minėtas įžvalgas, „valstybinio kapitalizmo“ teorija galėtų padėti permąstyti ir 1989-aisiais bei 1991-aisis vykusių revoliucijų sociologiją. Vietoj to, kad tapatintume šias revoliucijas su klasikinėmis buržuazinėmis revoliucijomis, kurios fundamentaliai pakeičia socialines santvarkas, ar pasitelktume kontrarevolucijos sąvoką, kuri matytų pokomunistinę transformaciją kaip stiprų pralaimėjimą tiek darbo judėjimui, tiek ir kairiąjai minčiai, galėtume į šiuos procesus pažvelgti per politinės revoliucijos prizmę. Tokios revoliucijos išlaiko gamybinių santykių bazę ir su ja asocijuojamą valdančią klasę stipriai nepakitusią, net jei ir individualūs jos nariai praranda savo prieš tai turėtas pozicijas.
Politinių jėgų pokyčiai valstybės viršuje, nuosavybės formų transformacija ir perėjimai prie naujų kapitalizmo reguliavimo režimų neturi didėlės įtakos struktūrinėms darbininkijos pozicijoms. Jos ir toliau yra neatskirtinos nuo besitęsiančio, kapitalo ir darbo santykiu paremto, išnaudojimo. Šia prasme pokomunistinis virsmas tampa tuo, ką mes, kaip kairieji, turime kritikuoti. Visgi, po 1991-ųjų tai galime daryti su tam tikru optimizmo avansu, išreikštu per galutinį smūgį suduotą stalinstinėms idėjoms, atkurtomis žodžio, susirinkimo, balsavimo ir nepriklausomos organizacijos laisvėmis. Užduotis šiandien yra burtis tokiam tikslui, kuris galėtų privesti į tikrąji, ir kaip sakytų „valstybinio kapitalizmo“ teorija, prieš tai niekada neįvykdytą perėjimą į visuomenės organizavimo būdą, grįstą pokapitalistiniais socialiniais santykiais.
Jokūbas Sąlyga yra Tarptautinių santykių dėstytojas Notingamas Trent universitete