Šis pranešimas gimė iš autonominių erdvių tyrinėjimų, kuriais užsiėmiau pastaruosius metus. Kaip pastebėjau, edukacija ir ypač savišvieta išryškėjo kaip svarbiausi alternatyvių ir autonominių erdvių aspektai, todėl tapo pagrindu ir šiam straipsniui.
Pirmiausia vertėtų pradėti nuo skambaus klausimo pranešimo pavadinime – kodėl kalbama apie švietimą? Apie kokią revoliuciją užsimenama? Kairės revoliucinėje tradicijoje švietimas laikomas itin svarbiu esminių socialinių pokyčių varikliu. Šiuo atveju galima prisiminti Marxo trečiąją Feuerbacho tezę, kurioje kalbama apie masių formavimo būtinybę. Marxas atkreipia dėmesį į materialistinio požiūrio į švietimą ir socialinius pokyčius paradoksą: jei švietėjai ir revoliucionieriai patys yra tų pačių socialinių sąlygų, kurias yra siekiama transformuoti, produktai, tai ir jiems patiems reikalinga atitinkama transformacija. Tai reiškia, kad visuomenės transformacijos procesas reikalauja abipusės kaitos, kuri pati yra revoliucinė praktika.
Taigi tik dėl aktyvios edukacijos praktikų, atitinkamai formuojančių individų pasaulėžiūrą ir poreikius, pasyviems subjektams galima įdiegti politinio veiksmo siekį, todėl kairės politiniuose projektuose švietimas privalo būti akcentuojamas kaip viena pagrindinių jų sudėtinių dalių. Apie tai kalba ir Francas Berardi‘is, pateikdamas žinojimo gamybos sąvoką. Pasak šio autonomisto, socialinės organizacijos centras yra ten, kur yra kuriamas ir funkcionuoja žinojimas, todėl bet kokia alternatyvi sąranga tampa įmanoma tik transformavus ir pasisavinus valstybės monopolizuotą „žinojimo gamybos“ struktūrą, nuo kurios priklauso išsilaisvinimo galimybės. Taip pereinama prie autonomiškos socialinės sąrangos.
Galėtume teigti, kad tiek Marxas, tiek Berardi‘is aptarė tai, ką galėtume įvardinti kaip alternatyvią, autonomišką savišvietą, kurios pagrindinė funkcija turėtų būti ne kontroliuoti ar perduoti konkrečią, galios aparatui palankią informaciją, arba, kaip sako Paulas Freire‘as, paversti subjektus pasyviais, versti juos patikliai „priimti“ pasaulį „tokį, koks jis yra“. Atvirkščiai, juos reikėtų emancipuoti, kurti tarp jų dialogą ir skatinti kritinį mąstymą. Tokio alternatyvaus ir išlaisvinančio švietimo tikslas, pasak Bell Hooks, yra sukurti abipusius mokytojo ir mokinių santykius, kurie skatintų abiejų pusių brandą, pasitikėjimo ir atsidavimo atmosferą, galimybę kritiškai mąstyti. Pats kritiškas mąstymas būtų suvokiamas kaip interaktyvus procesas, kuriame turi dalyvauti tiek mokytojas, tiek patys mokiniai; tokiu būdu būtų decentralizuota ir išskaidyta pati žinojimo gamyba. Pasak autorės, tik lygiaverčiu santykiu ir dialogu paremta pedagogika suteikia terpę marginalizuotų grupių balsams, tik taip atsiranda jėgų priešintis galios struktūroms, kurios siekia dominuojančiu naratyvu įtvirtinti savo tvarką. Turėdamas tai omenyje, nusprendžiau pasidomėti ir suvokti,kas iš tiesų padaro alternatyvią savišvietą alternatyvia, kokios yra šios edukacijos implikacijos bei sąlygos. Visa tai išsiaiškinti bandysiu apžvelgdamas realų tokios edukacijos įsikūnijimą – Lietuvoje plačiai veikusį Laisvąjį universitetą. Nevardinsiu problemų, susijusių su švietimu Lietuvoje, ar galimų jų sprendimo būdų, o veikiau sieksiu parodyti, kad alternatyvos įprastam mokymosi procesui yra įmanomos ir ganėtinai sėkmingos.
Pradžiai šiek tiek konteksto: Laisvasis universitetas (arba LUNI) buvo alternatyvios savišvietos tinklas, veikęs devyniuose Lietuvos miestuose nuo 2008 iki 2018 m., kurio pagrindinis tikslas buvo suburti žmones, kad jie mokytųsi ir dalintųsi žiniomis. Kaip teigiama LUNI internetiniame archyve, buvo siekiama, kad „žmonės būtų atviri ir aktyvūs visuomenės dalyviai, o ne pasyvūs stebėtojai ar dominuojančios nuomonės atstovai“. Tai buvo autonomiškas eksperimentas, nes viskas veikė be institucijų ar privataus kapitalo pagalbos, o tai atitinkamai padėjo užtikrinti šios iniciatyvos alternatyvumą ir antisistemiškumą. Tyrinėdamas LUNI fenomeną ir jo veikimo principus bei kalbėdamas su organizatoriais, išskyriau tris pagrindinius prieigos taškus, kurie, mano manymu, leidžia stebėti šios iniciatyvos alternatyvumą ir tai, kaip ji geba kurti žinojimą iš apačios. Tai apskritai svarbu kalbant apie alternatyvios, nevalstybinės edukacijos organizavimo platesniu mastu galimybes.
Pirmiausia verta aptarti horizontalią ir atvirą Laisvojo universiteto struktūrą: jame buvo siekiama sąmoningai panaikinti perskyrą tarp dėstančiųjų ir klausančiųjų. Svarbu pažymėti, kad universitete apskritai buvo vengiama apibrėžti dėstytojo ar studento funkcijų skirtumus. Kaip teigta LUNI įsisteigimo metu rašytuose tekstuose, paskaitose buvo laukiami ne tik studentai, bet ir nestudijuojantys – mokiniai, dirbantieji, bedarbiai ir kiti, o prisijungti galėjo visi norintys, nepaisant jų amžiaus ar statuso. Atvirumą užtikrino tai, kad iš lektorių nebuvo reikalaujama jokių pažymėjimų ar atestatų, įrodančių jų formalų įsigilinimą į konkrečią temą ar akademinį lauką, todėl paskaitas galėjo skaityti visi norintys, jei jų pranešimo turinys buvo alternatyvus. Atvirai buvo pabrėžiamas gebėjimas įsigilinti į temas ir jomis domėtis savarankiškai, be institucijų ar kitų struktūrų pagalbos, nes tokia pagalba neretai galėjo būti nulemta priklausymo tam tikrai socialinei grupei.
Kadangi dalyvavimas LUNI veikloje buvo visiškai savanoriškas ir paremtas kolektyvine iniciatyva, struktūriškai buvo siekiama atsisakyti monologo paskaitų metu bei tokiu būdu kurti terpę atviram diskutavimui ir dialogui: tapo svarbus pilnavertiškas keitimasis žiniomis, o ne vieno eksperto žinių perdavimas tiems, kurie „žino mažiau“. Dėl šio struktūrinio sprendimo eiliniai klausytojai, kurie kitu atveju tik pasyviai vartotų paskaitą kaip produktą, turėjo galimybę prisidėti prie jiems pateikiamo turinio, laisvai kritikuoti ir išsakyti savo pastebėjimus. Tai lėmė, kad žinojimo monopolija, įprastai sutelkta prie lentos stovinčiojo ar stovinčiosios asmenyje, šiuo atveju būtų išskaidyta ir tolygiai padalyta tarp visų susirinkusiųjų; tokiu būdu buvo užtikrinta, kad žinojimas bus visavertis ir kuriamas kolektyviai. Šia prasme LUNI gyvavo kaip iš tiesų laisva ir horizontali švietimo iniciatyva, skatinusi dalyvių saviraišką ir kritinį mąstymą kiekviename mokymosi etape.
Decentralizuotumas taip pat tapo svarbiu Laisvojo universiteto dėmeniu, leidusiu jam įtvirtinti alternatyvias vizijas. Lunatikai nenorėjo tapti dar viena popamokine veikla ar skaitymų grupe mažam ratui žmonių – jie kūrė žymiai ambicingesnį projektą. LUNI buvo paremtas tinkline struktūra, kurios filialai arba mokymosi grupės paplito po Lietuvą ir buvo nepriklausomos nuo jokio centrinio aparato, rektorių ar patalpų. Pasak organizatorių, vyko LUNI know-how arba praktinės patirties eksportas į kitus miestus, o šis užmojis užmegzti „laisvų universitetų“ tinklą visoje Lietuvoje ilgainiui turėjo tapti autonomiška alternatyva aukštųjų mokyklų tinklui.
Nors to padaryti nepavyko, o organizatorių teigimu, vėlesnį filialų sunykimą lėmė ribota sklaida, motyvacijos stoka ir aktyviausių dalyvių migracija, tokia tinklinė struktūra smarkiai atliepia decentralizuotas švietimo institucijas, apie kurias filosofas Ivanas Illichius rašė savo žymioje knygoje Išmokyklinti visuomenę. Galime įžvelgti labai ryškių paralelių tarp LUNI ir Illichiaus projekto, nes, pasak mąstytojo, naujos alternatyvios švietimo institucijos turėtų kurti savotiškas išsibarsčiusias viešąsias erdves, prie kurių norintieji mokytis arba dalytis savo žiniomis galėtų prisijungti be finansinių įsipareigojimų ar įgaliojimų ir be suvaržymų gautų prieigą prie mokymosi išteklių.
Būtent tai buvo pagrindinė Laisvojo universiteto ambicija. Nors LUNI tinkliškumas buvo gana ribotas ir vis vien didžiąja dalimi apsiribojo Vilniumi ir Kaunu, iniciatyvos decentralizuotumas taip pat pasireiškė ir struktūriškai pačioje universiteto formoje. Jis buvo nomadiškas, oficialiai neregistruotas ir nelokalizuotas. Cituojant vieną iš organizatorių: „Jo net negali paduoti į teismą, nes nėra už ko užsikabinti“. Šis neapibrėžtumas pirmiausia pasireiškė kaip atsisakymas prisirišti prie konkrečios fizinės vietos – LUNI veiklos neribojo konkrečios patalpos, kuriose buvo skaitomos paskaitos, o tai padėjo išlikti nepriklausomiems ir nesusisaistyti, taip tampant pažeidžiamais išorės spaudimui. Lunatikai kaip „parazitai ant oficialios struktūros kūno“ nuolat migruodavo iš vienos vietos į kitą, paskaitų pristatymams buvo laikinai „okupuojamos“ kavinės, parodų salės, valstybinių universitetų auditorijos ar kitos viešosios erdvės, kurios reguliariai ir nesunkiai keisdavosi iškilus konfliktams. Tai lėmė ir tai, kad universitetui pavykdavo nesunkiai apsieiti be valstybės ir kapitalo, galėjusių daryti įtaką švietimo procesui.
Ši savotiška nepriklausomybė sąlygojo ir kitą alternatyvumo aspektą, kuris buvo neatsiejama ir netgi pamatinė Laisvojo universiteto dalis, užtikrinusi šios iniciatyvos išskirtinumą neformalaus švietimo institucijų tarpe. Laisvajame universitete buvo akcentuojama ne tik alternatyvi horizontali struktūra, įgalinusi kitokią mokymosi formą, bet ir šios struktūros sąlygotas alternatyvus paskaitų turinys. Kaip teigė Bell Hooks, vienas iš emancipuojančio mokymo požymių yra sąmoningas pasipriešinimas dominuojančiųjų kultūrai, o tai taip pat galime ryškiai matyti ir LUNI. Kaip teigė patys organizatoriai, tiek lankytojai, tiek lektoriai buvo linkę į marginalumą ir alternatyvų paiešką.
Šalia tuomet aktyviai veikusios Naujosios Kairės, LUNI buvo viena pagrindinių kapitalizmą ir Vakarų hegemoniją kritikavusių struktūrų Lietuvoje. Taigi natūralu, kad universitete būdavo skaitomos paskaitos tokiomis temomis, kurios nepatekdavo į valstybines mokymo programas: jos daugeliu atveju buvo pernelyg marginalios, jose buvo laužomos dominuojančios kultūros normos. Paskaitose atsispindėdavo platus temų spektras – pradedant sistemine kritika valstybinės politikos ir neoliberalizmo atžvilgiu ir baigiant labiau pramoginio turinio paskaitomis apie muziką, kiną, keliones, kai taip pat buvo kuriama ne „meinstryminė“ perspektyva. Taip pat neverta pamiršti alternatyvių LUNI ekskursijų, kurių metu lankytojai neretai patekdavo į uždraustas teritorijas ir semdavosi alternatyvaus miesto pažinimo, išvengdami tautinio-nacionalistinio ar kapitalistinio naratyvo, atrasdami kitokį požiūrį į miesto sandarą, apie tai, kas jame yra nematoma, paslėpta. Per šias praktikas LUNI prisidėjo prie alternatyvios visuomenės kūrimo, leido susiburti žmonėms, kurie nebuvo reprezentuojami kitur, ir padėjo kolektyviai formuotis įvairias tapatybes puoselėjusioms grupėms. Vėliau tos grupės kūrė kitas iniciatyvas, toliau prisidedančias prie vietinio progresyvios kairės projekto ir padariusias tam tikrą poveikį anapus pačio universiteto ribų.
Taigi Laisvasis universitetas sąmoningai ir proaktyviai siekė būti horizontalus, atviras, decentralizuotas ir alternatyvus, nors neišvengė ir problemų. Savo veiklą LUNI nutraukė po dešimtmečio, neišvengęs tiek nuovargio, tiek tokių struktūrinių problemų kaip pernelyg didelis veiklos krūvis, slėgęs mažo kiekio žmonių pečius, nepakankamas bendruomenės įtraukimas ir vidiniai konfliktai. Šios problemos atspindi savanoriškos veiklos kompleksiškumą ir kartu yra dar viena terpė tolesniems tyrimams. Nepaisant to, ši iniciatyva išlieka puikiu ir sėkmingu pavyzdžiu gilinantis į alternatyvios savišvietos organizavimą. Šie trys struktūriniai aspektai, kuriuos išskyriau kaip ryškius LUNI vertybinius ir organizacinius taškus, yra reikšmingi ne tik kalbant apie šią iniciatyvą, bet ir apskritai kalbant apie iš apačios kylantį ir, svarbiausia, emancipuotis leidžiantį švietimą. Kalbant apie alternatyvaus švietimo tradiciją paprastai pažymima, kad švietimas niekada negali būti paliekamas valstybei ar privačiam kapitalui, kurie nėra pajėgūs užtikrinti pilnavertiškos ir visapusiškai įtraukios mokymosi prieigos, leidžiančios dekolonizuoti mokymosi programas ir įsigilinti į kitokį požiūrį.
Gebėjimas į mokymosi procesą įtraukti visus norinčius mokytis ir mokyti bei užtikrinti tai betarpiškai, išvengiant išorinio įsikišimo ir kontrolės, yra svarbūs veiksniai, į kuriuos turi būti atsižvelgta. Mokymasis nebūtinai privalo apsiriboti sustabarėjusiomis mokyklų ar universitetų programomis – tai gali būti skaitymo grupės, kolektyvinės dirbtuvės ar bendraminčių rateliai, kurie galbūt mažesniu mastu ir lėčiau, bet visgi įgalina nepriklausomą žinojimo gamybą, leidžiančią patiems formuotis savo pasaulėžiūrą, o su ja ir supančią aplinką. Kaip parodė LUNI atvejis, tik išeidami anapus dominuojančio naratyvo rėmų ir perėmę iniciatyvą į savo rankas, galime užtikrinti alternatyvią mokymosi patirtį ne tik turinio, bet ir struktūros atžvilgiu, ir kalbėti apie emancipuojančią bei prasmingą edukaciją, formuojančią kritiškai mąstančius ir aktyvius žmones.
Rokas Linkevičius yra Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto semiotikos studijų magistrantas (atnaujinti), KArtu (Kairiųjų aljanso) sekretoriato narys