K. P.: Būtų įdomu apmąstyti Naujosios kairės pamokas. Tai buvo ilgai gyvavęs judėjimas, jis paliko ryškų pėdsaką Lietuvoje, o dalis žmonių iš ten perėjo ir į Kartu (Kairiųjų aljansą). Tad norisi klausti apie judėjimo pradžią. Kaip gimė noras kurti kairiąją jėgą Lietuvoje? Reikia turėti omenyje, kad 2007–2008 m. protestas Lietuvoje buvo neblogai įsisiūbavęs…
A. B.: Tuo metu mes grįžome į Lietuvą iš Didžiosios Britanijos. Dar prieš atvažiuojant, skaitant apie Lietuvą man darėsi liūdna – nebuvo jokio alternatyvaus balso. Ypač pirmojoje to dešimtmečio pusėje egzistavo dvi kultūrinės, politinės ir ideologinės pozicijos: konservatizmas, kurio šalininkai buvo susitelkę aplink „Naująjį židinį“, ir kultūrinis liberalizmas, šiek tiek progresyvesnė jėga. Taigi vieninteliai tautinio konservatyvaus pasakojimo oponentai buvo Leonidas Donskis ir kultūrinis liberalizmas „be pykčio“. Mane tai glumino ir taip kilo mintis, kad reikia kairiosios alternatyvos.
Beje, 2006 m. dalyvavau „Santaros-šviesos“ suvažiavime ir skaičiau jame pranešimą „Revoliucinis aristotelizmas ir Lietuvos viešasis sektorius“. Kalbėjau apie britų filosofą marksistą Alasdairą MacIntyre’ą, bet baigiau Lenino citata: „Visi šalies viešojo sektoriaus darbuotojai, vienykitės!“ (Juokiasi). Tačiau taip pat kalbėjau apie gerai gyvenančius verslininkus ir apie viešojo sektoriaus darbuotojus – bibliotekininkus, mokytojus, profesorius, muziejų darbuotojus, kurie gyveno visiškame skurde. Kviečiau juos vienytis. Šis pranešimas sukėlė diskusiją ir tam tikrą ažiotažą.
Vėliau mane kvietė į įvairias laidas. Vienoje radijo laidoje dalyvavau su Algirdu Paleckiu. Pasakiau, kad reikalinga politinė kairė, jis tam pritarė. Iki tol, kol pasuko savo keliu, jis mus palaikė. Tuo metu jis buvo Seimo narys, socialdemokratas, LSDP Vilniaus skyriaus pirmininkas.
Vėliau man kilo įkvėpimas ir aš, parašęs pirmąsias 45 Naujosios kairės tezes, pradėjau jas siuntinėti žmonėms ir kviesti juos prisijungti kartu tas tezes redaguoti. Pakviečiau tokius žmones kaip Nida Vasiliauskaitė, Kasparas Pocius, Linas Eriksonas, Tadas Leončikas, Martynas Budraitis, Oskaras Koršunovas, Daiva Repečkaitė, Aušra Pažėraitė, Karolis Klimka, Aušra Budrytė, Džina Donauskaitė ir kiti. Kolektyviai suredagavę manifestą, mes jį paskelbėme 2007 m. gegužės 1-ąją.
K. P.: Jolanta, kokie tavo prisiminimai?
J. B.: Kai grįžome į Lietuvą, kalbant apie politiką, ji mums pasirodė labai provinciali. Nebuvo jokios alternatyvios minties, dominavo viena mąstymo kryptis… Pradžioje nelabai domėjausi, ką organizuoja Andrius, bet stebėdama, kaip jūs diskutuojate, prisijungiau kaip viešųjų ryšių specialistė. Organizavome Naujosios kairės pristatymo renginį prie Franko Zappos paminklo. O paskui, tikėdama tomis idėjomis, matydama, kad kažkas vyksta, ir būdama politiškai sąžiningas žmogus, negalėjau tame nedalyvauti. Buvau priversta įsijungti (visi juokiasi).
K. P.: Pacituosiu Naujosios kairės 95 manifestą: „Atėjo laikas Lietuvoje kurti alternatyvią politiką. Būtent politiką, o ne pilietiškumą, nes pastarasis per keletą metų Lietuvoje patyrė moralinę ir politinę infliaciją. Kalbėti apie pilietiškumą nieko nedarant tiesiog neleidžia orumas ir sąžinė.“ Tais laikais, pradedant „Lietuvos“ kino teatro akcijomis ir baigiant dešiniąja žiniasklaida bei dešiniųjų grupėmis, suinteresuotomis viešosios erdvės išlikimu, apie pilietiškumą kalbėjo visi. Kodėl čia pilietiškumas taip atakuojamas? Kaip buvo suvokta takoskyra tarp pilietiškumo ir politikos?
A. B.: Aš tai pajutau intuityviai, bet buvo ir teorinio „užtaiso“. Mes žinome, kad Hegelio ir vėliau Marxo koncepcijoje pilietinė visuomenė siejama su rinkos visuomene ir vertinama skirtingai nei emancipuojantis politiškumas. O kita priežastis buvo ta, kad visi apie tai kalbėjo – net dešinieji. Ir tas kalbėjimas apie pilietinę visuomenę buvo visiškai politiškai neartikuliuotas, išplautas. Buvo sakoma, kad „mes išsivadavome nuo totalitarinės valstybės, dabar mums reikia pilietinės visuomenės“, o kas ta pilietinė visuomenė? Keli fondai ir nevyriausybinės organizacijos? „Reikia skatinti piliečių aktyvumą.“ Bet tas aktyvumas nieko nekeitė, nebuvo jokio politinio vektoriaus. Man atrodė, kad reikia tokio vektoriaus, reikia angažuotis tam tikrai politinei pozicijai, ideologijai.
J. B.: Labai įdomu, kad iškėlei šitą klausimą, jis daug ką parodo ir iš dabarties perspektyvos. Labai gerai prisimenu tas diskusijas dėl pilietiškumo. Atvažiavus į Lietuvą žodis „pilietiškumas“ girdėjosi visur. Jis kėlė koktulį. Jis buvo nesuvaldytas ir priklausė dešiniesiems. Panašiai būna, kai dešinieji vartoja „solidarumo“ sąvoką. Mąstydamas apie šio žodžio kilmę ir matydamas, kaip juo naudojasi dešinieji, suvoki, kad mes turime visa tai sureguliuoti, pasisakydami ne prieš pilietiškumą per se, bet prieš jo nuvalkiojimą.
Tačiau tuo metu tame pačiame manifeste buvo aiškiai pabrėžta, kad mes nekuriame politinės partijos. Dabar mes kalbame apie tai, kad užtenka būti nepolitiškiems, vaidinti pilietiškumą – reikia būti politiškiems. Tada politiškumas reiškė, kad ateidami mes keičiame politinį diskursą. Dabar to nebepakanka, nes diskursas jau buvo transformuotas. Dabar politiškumas reiškia kažką kita – kad reikia kurti politinę jėgą, užtenka kalbėti apie politiškumą jo nekuriant.
Buvau pamiršusi, kad mane, kaip Naujosios kairės narę, socialdemokratai pasikvietė į frakciją seime, kad paskaityčiau jiems paskaitą apie pilietiškumą. Tada dar nebuvau užmezgusi su jais jokių ryšių. Kalbėjau jiems apie pilietinį nepaklusnumą ir disidentus ir sakiau, kad tikrasis pilietiškumas yra pasipriešinimas. Juos tokios mintys šokiravo, jie puolė ginčytis: „Negi norite pasakyti, kad nereikia laikytis įstatymų?“ Sakiau, kad jei yra blogi įstatymai, geras pilietis turi jų nesilaikyti.
K. P.: Grįžkime prie manifesto. Man įdomus pats rašymo veiksmas kaip grupės, bendruomenės formavimosi veiksmas. Tai yra tikras konstitucinis procesas.
J. B.: Taip, dar rašėme daug tekstų įvairiems portalams ir tarpusavyje susirašinėjome laiškais. Prisimink, kad tada nebuvo socialinių tinklų.
A. B.: Kai jų nebuvo, gal buvo visai gerai. Turėjome Naujosios kairės susirašinėjimo grupę, kurioje vyko fantastiškos diskusijos. Gyvas epistoliarinis žanras – laiškuose mes diskutuodavome. Kitas dalykas buvo mūsų manifesto rašymas, perrašinėjimas ir redagavimas. Trečia – rašėme tekstus, trumpus komentarus svarbiausiems „meinstryminės“ žiniasklaidos portalams.
J. B.: Mintys, kurios atsispindėjo žiniasklaidai rašytuose tekstuose, buvo išdiskutuojamos susirašinėjimo metu.
K. P.: O kalbant apie judėjimus, tai buvo judėjimų laikai – po 1999-ųjų įvykių, kai kilo antikapitalistinės globalizacijos judėjimas, nukreiptas prieš tarptautines finansines institucijas ir korporacijas, kitaip politinio veiksmo niekas neįsivaizdavo. Lietuvoje taip pat veikė Laisvasis universitetas, anarchistų judėjimas…
A. B.: Taip, tokia buvo laikmečio dvasia. Ir Naujojoje kairėje ta dvasia gyvavo.
K. P.: Kaip Naujojoje kairėje vyko bendruomenės būrimas? Daug žmonių prie grupės prisijungė veiklos pradžioje, o ar daug kas prisijungė vėliau?
J. B.: Patys žmonės mus surasdavo ir prisijungdavo.
A. B.: Mes anksti sukūrėme savo tinklapį www.nk95.org, ten perpublikuodavome žiniasklaidoje pasirodžiusius judėjimo narių tekstus, taip pat ten buvo manifestas ir įvairių diskusijų, o žmonės mus susirasdavo ir kreipdavosi. Būrimasis vyko rašant tekstus ir susirašinėjant. Judėjimo branduolį sudarė apie 40 žmonių.
J. B.: Kadangi tai nebuvo politinė partija, nebuvo jokio tikslo surasti ir burti žmones. Patys žmonės, daugelį metų praleidę tam tikrose paraštėse, niekur nepritapdavę, pajuto, kad yra kairieji. Jie prisipažindavo anksčiau to nesupratę, bet įsisamonindavo tai perskaitę mūsų tekstus.
K. P.: Dar viena iš Naujosios kairės veiklų buvo knygų leidyba. Buvo išleista knyga Demokratija be darbo judėjimo1? – pirmasis bandymas kalbėti apie profsąjungas.
J. B.: Tačiau pirmiausia prasidėjo konferencijos. Į tą knygą buvo surinkti konferencijose nuskambėję pranešimai. Pradėjome konferencijų ciklą – „Naujosios kairės juodraštis“, ir ši knyga išėjo po antrosios konferencijos. O pirmoji vyko kažkur Mėsinių gatvės rūsyje. Tas konferencijas organizuodavome neturėdami jokių lėšų.
A. B.: O vėliau pasirodė Slavojaus Žižeko knygos Smurtas vertimas. Labai laiku – tada juk buvo įvykusios riaušės… Buvo įdomūs laikai: ekonomikos pakilimą, kai visus „žavėjo“ Baltijos tigrai, keitė staigus smigimas žemyn ir diržų veržimosi politika…
K. P.: Labai įdomus buvo ir bendravimas su „IKI“ parduotuvių profsąjunga, kuri irgi buvo Naujosios kairės dalis.
A. B.: Taip, ryšius su šia profsąjunga užmezgė labai aktyvus Naujosios kairės narys Tomas Tomilinas, prisidėjo Džina Donauskaitė.
Naujoji kairė bendradarbiavo su Laisvuoju universitetu ir „IKI“ profsąjunga. Ji, ypač kai vyko tyrimas dėl siaubingų darbo sąlygų ir neteisėtų atelidimų, buvo labai aktyvi, bet vėliau tos profsąjungos politiškumas išblėso…
J. B.: Taip. Profsąjungų politiškumas yra dar vienas atskiras klausimas. Net labiausiai politiškai aktyvios profsąjungos palaipsniui neteko politiškumo. Dabar tas politiškumo stygius jaučiamas labiausiai. Buvo laikas, kai jų lyderiai bendradarbiavo su dešiniaisiais populistais, po to – vos ne su konservatoriais. Taip jie ideologiškai susinaikino. Dalis jų tapo dešiniaisiais politikais. Tai padarė žalą profsąjungoms, jos nebeturi identiteto… Dabar profsąjungų politinis nuosmukis yra labai didelis.
A. B.: Mums dar buvo svarbu, kad prasidėjus krizei „Vaga“ išleido Karlo Marxo Kapitalo I tomą, seniai išverstą Benjamino Fogelevičiaus. LUNI Darius Pocevičius suorganizavo knygos pristatymą, pakvietė kalbėti ir mane. Tada man kilo mintis, kad turime sėsti ir jį perskaityti. Taip subūriau Marxo skaitymo grupę. Marksistinius tekstus skaitėme maždaug tris–keturis metus.
K. P.: Taip, skaitymas irgi buvo mūsų bendruomenės kūrimo dalis.
Norėjau dar pakalbėti apie religiją. Naujoji kairė nebuvo iki galo atsiribojusi nuo religijos.
J. B.: Atvirkščiai, mūsų pavadinimas „NK95“ kūrė aliuziją ne tik į Larso von Triero Dogmos judėjimą, bet ir į Martino Lutherio 95 tezes, prikaltas ant Vitenbergo bažnyčių durų.
A. B.: Vėliau mes išleidome ir Alasdairo McIntyre’o knygą Marksizmas ir krikščionybė (Vilnius: Demos, 2014). Dabar ir Europos kairiųjų tinkle „transform!“ yra kairiųjų ir krikščionių ekumeninė grupė „Dialogue“.
K. P.: Dabar pakalbėkime apie kultūrą. Kartu su Naująja kaire iškilo ištisas blokas įvairiausių idėjų apie žmogaus tapatybę, gyvenimo būdą, savivoką. Atsirado LGBT+ ir daug kitų bendruomenių. Buvo plėtojama ir religinė, ir ateistinė, ir humanistinė mintis. Tačiau prisimenant praeitį ar skaitant mūsų susirašinėjimą, kartais atrodo, kad kultūriniai dalykai imdavo gožti pasipriešinimą kapitalizmui ir tai, kas būtų galėję konsoliduoti įvairaus mąstymo žmones.
A. B.: Sutinku, kad taip buvo. Turbūt ryškiausiai Naujosios kairės tapatybės diskursą plėtojo Nida Vasiliauskaitė.
J. B.: Atsimenu, kad Naujosios kairės bendruomenėje nuo pat pradžių vyko diskusijos apie tai, kad tapatybių temos išvengti negalima. Apie tai kalbame ir Kairiųjų aljanse, bet negalima prie tų tapatybių sustoti, reikia kalbėti ir apie socialinį teisingumą, kuris yra svarbus visiems. Naujojoje kairėje sakydavome, kad visa tai turime vertinti remdamiesi marksistine paradigma. Turime kalbėti apie klases, neteisingumą, socialinį teisingumą. Nors socialinis teisingumas yra aštriausia tema, tapatybių klausimas taip pat svarbus. Tačiau tapatybių temos yra labiau kontroversiškos.
K. P.: Tapatybė kaip kategorija šiame liberaliame pasaulyje neretai išstumia socialinį teisingumą ir ima dominuoti…
J. B.: Taip yra todėl, kad liberalizmas, bent jau Lietuvoje, yra per daug dešinysis. Tapatybės problemos liečia patį asmenį. Jam atrodo, kad ta kova yra svarbiausia. Ji yra aštri, kontroversiška. Kur kas sunkiau yra kalbėti pasitelkus marksistinę paradigmą. Tuomet prireikia platesnės analizės, reikia suprasti įvairius žmones – ir tai nėra taip sexy. Kalbėti apie profsąjungas, darbo santykius ir streikus nėra taip populiaru, kaip kalbėti apie seksualinę tapatybę. Ir todėl tapatybės temos imdavo dominuoti. Prisimenu, kaip vienas bičiulis iš judėjimo sakydavo: „Nekalbėkime apie tai, nes būsime tapatinami su šia problema ir nebegalėsime pasakyti kitų dalykų, kuriuos turime pasakyti.“ Iš esmės jis buvo teisus.
A. B.: Jei prisimeni, tarp „NK95“ manifesto signatarų buvo įdomių žmonių – Martynas Budraitis, Oskaras Koršunovas, Dalia Staponkutė.
K. P.: Kas nutiko Naujajai kairei, kad ji išsiskirstė? Ir kodėl mums su KArtu (Kairiųjų aljansu) reikėjo pradėti viską daryti iš naujo? Koks yra santykis tarp Naujosios kairės ir KArtu?
A. B.: Socialiniai judėjimai – o toks judėjimas Naujoji kairė ir buvo – negali išlikti, jei nėra tam tikro institucinio pagrindo. DEMOS kritinės minties institutas tapo Naujosios kairės institucija. Mes pradėjome bendradarbiauti su Rosos Luxemburg fondu, norvegų profsąjungomis. Niekad nenutrūko šviečiamoji veikla. Iš dalies ji liko todėl, kad tebeegzistuoja DEMOS, jis vis dar leidžia knygas. Pasirodė – pirmą kartą Lietuvoje – du Rosos Luxemburg knygų vertimai. Socialiniai judėjimai turi savo egzistavimo sąlygas ir pabaigą. Sambūris galiausiai išsiskiria. Mes, kaip judėjimas, įgyvendinome savo tikslą – leisti žmonėms aiškiai suvokti, kas yra kairė, kodėl ji reikalinga ir svarbi, kuo ji skiriasi nuo dešinės. Ir tai įvyko – tai mes padarėme savo tekstais ir savo kalbėjimu. Kita vertus, Marxo skaitymą paminėjau dėl to, kad Naujosios kairės dėka šio teoretiko veikalai akademiniame pasaulyje nebėra tabu. Mes grąžinome Marxui svarbaus mąstytojo, teoretiko, kapitalizmo kritiko vaidmenį – taip jis matomas ir kitose Europos šalyse. Tačiau galiausiai to diskurso keitimo ir kalbėjimo nebepakako. Šviečiamosios veiklos taip pat nebepakanka, nes štai ateina naujos kartos, o už ką balsuoti taip ir nėra…
J. B.: Viskas perėjo į kitas formas, atsirado naujos grupės. Kairiųjų bendruomenė išaugo. Šiandieninė jaunų žmonių karta save suvokia kaip kairiuosius. Kai mes grįžome į Lietuvą, to išvis beveik nebuvo. Tačiau jie – ta naujoji karta – nežino, kad kažkada buvo Naujoji kairė, kuri sudarė tam sąlygas.
A. B.: Beje, būdami kartu su Naująja kaire visada galvodavome, kad reikalingas kairysis žurnalas, ir labai ilgai to nepadarėme. O štai 2020-aisiais ėmėme ir jį įsteigėme. Lūžyje vėl galime rašyti.
J. B.: Ir tai yra tai, ką mokame geriausiai. Esame intelektualų judėjimas. Ir į politiką mes einame pamatę, kad įvairios kitos kairiųjų grupės, niekada nedalyvavusios politikoje, neturi jokių įgūdžių. Dabar tas etapas, kai mes mokomės būti politikoje. Norime perduoti tas žinias jaunimui, formuojame naujus įgūdžius, o jie turės kurti politiką.
K. P.: 2018 m. stažavausi Londono Kingstono universitete. Prisimenu, sėdėjau kažkokiam renginyje ir klausiau, kaip žmonės kalba apie Louisą Althusserį, komunizmą ir t. t. Tai yra tikra akademinė erdvė: diskursas egzistuoja tol, kol jis negrėsmingas, kol neprasideda politika. Ne diskursas yra pavojingas…
A. B.: Būtent.
J. B.: Diskursas nesikandžioja, neatiminėja postų…
K. P.: Dabar prieš rinkimus dažnai bandoma kalbėti apie kažkokį „leftistinį“ diskursą. Tačiau juk galia nėra „leftistinė“. Liberalai šį diskursą naudoja tam, kad legalizuotų patys save.
J. B.: Naujoji kairė tais laikais turėjo didelį socialinį kapitalą, nes buvo labai aštri. Tuo metu valdžioje buvo socdemai ir juos mūsų aštrumas privertė persiorientuoti. Jie, bijodami kritikos, pradėjo linkti į kairę. Tuo metu kritika buvo galinga. Tačiau paskui jie adaptavosi. Tuo tarpu konservatoriams ir liberalams mūsų kritika yra mažiau skaudi ir pavojinga. Jie nebijo to, ką vadina „leftizmu“. Jie nėra kairieji, o ką reiškia „leftizmas“, neaišku. Tais laikais, kai buvo neseniai susikūrę naujienų portalai, aštrus žodis buvo naujas dalykas. Naujoji kairė tada buvo naujas dalykas, jos nebuvo galima apkaltinti esant Kremliaus agentais ir ji gąsdino politinį „isteblišmentą“. Po to portalai išsiplėtė, atsirado socialiniai tinklai, kur visi pradėjo kalbėti, ką galvoja. Naujosios kairės vaidmuo tuomet sumenko. Pamatėme, kad tai turi būti ne žodžių kova.
- Andrius, Bielskis (red.), 2009. Demokratija be darbo judėjimo? Kaunas: Kitos knygos. ↩︎