Vasarą Plungės parke, Laikrodinės fone, didingai nuskambėjęs Plungės viešosios bibliotekos orkestras buvo netikėtas ir neįprastas reiškinys. Ir ne tik mąstant apie nedidelį provincijos miestą – Plungę, įvairiaspalvis, įvairialypis, daugybę prasmingų sudedamųjų dalių turėjęs projektas, skirtas muzikai, privertė neretą iš tikrųjų naujai atrasti muziką – beribės laisvės muziką, improvizacijos, širdžių susikabinimo muziką… Toks buvo šis projektas, renginys, apie kurį vis dar mąstome ir šiandien. Tačiau tiesa ir tai, kad jis nebepakartojamas!
Šios iniciatyvos, sujungusios bendruomenę, improvizacinę muziką ir vietos istoriją, tikslas buvo naujai per muziką, garsą perteikti vietos dvasią, papasakoti jos istoriją. Ir viso to buvo galima pasiekti dalyvaujant vien tik vietos bendruomenei – besąlygiškai ir absoliučiai.
Remiant Lietuvos kultūros tarybai, Plungės rajono savivaldybei ir Lietuvos teatro ir muzikos akademijai, suburtas improvizuotas orkestras išskirtiniam ir vieninteliam viešam pasirodymui suvienijo vietos žmones – įvairaus amžiaus, turinčius įvairią gyvenimišką patirtį, įgijusius skirtingą muzikinį išsilavinimą ar visiškai jo neturintį. Prikvietė ir draugų bei bičiulių būrį iš svetur, nepabijojusių laukiančio iššūkio. O viskam vadovavo, visus ir viską į didelį vienį – MUZIKĄ – sujungė profesionalūs menininkai – dirigentas ir kompozitorius Dalius Naujokaitis (gyvenantis tarp Niujorko ir Vilniaus) bei performansų ir šokio judesio meistras Denisas Kolomyckis (gyvenantis Vilniuje).
Bendra veikla ir užsimezgę nauji santykiai subūrė gausybę spalvingų asmenybių – drąsių ir nedrąsių, dėmesingų stebėtojų ir smalsių tyrinėtojų. Tačiau svarbiausia yra tai, kad jie visi tapo garso laidininkais, o tai improvizacinėje muzikoje yra ypač reikšminga. Bendrystė, kurią vienija garsas, išsiveržęs ne tik iš lūpų ar rankų, bet ir iš gilių vidaus klodų, sujungė visus dalyvius į vieną bendrą kūrybinį procesą.
Ženklai ir Dalius Naujokaitis
Kaip sakė viena orkestro dalyvių, mušamaisiais grojusi Gabija: „[Prireikia] tik šiek tiek ženklų ir… įsijungia intuicija, gebėjimas daugiau, aiškiau matyti ir girdėti. Įsijungia pati muzika.“ Taip ji apibūdino jau atpažįstamą Daliaus Naujokaičio dirigavimo ženklais ir gestais stilių, padedantį pažadinti procese dalyvaujančiųjų intuiciją, kūrybiškumą, laisvę, leisti kurti magiją.
„Tik šiek tiek ypatingų ženklų“ ir daugiaspalvis bibliotekos orkestras suskambėjo darniai ir vieningai. Ir tai įvyko tik po dviejų repeticijų! Žinoma, daug prisidėjo ir paties orkestro vadovo, dirigento Daliaus Naujokaičio, gebėjimas „užsidegti“, „pasileisti plaukus“ ir tuo pačiu užkrėsti kitus.
Kitokią vietos istoriją papasakoję „muzikos instrumentai“
Orkestro magiją kūrė ir patys įvairiausi ir netikėčiausi instrumentai. Anot pačių orkestro dalyvių, tai „įvairūs dalykėliai“, kuriais ypatinga duoklė atiduota garbingai vietos istorijai.
Skambantys keramikiniai „varvekliai“, pasigaminti pačios projekto vadovės Gintarės, kūrė aliuziją į XIX a. čia stovėjusią Mykolo Oginskio dvaro vasaros oranžeriją. 2012 m. pradėjus restauruoti pastatą ir vykdant archeologinius kasinėjimus, čia surasti ne tik įspūdingi buvusios oranžerijos molinių plytų pamatai, bet ir nemažai keramikos vazų šukių.
Taip pat įspūdingai ir laiku savo partiją „sugrojo“ visa tona specialiai renginiui atsivežtų paprastų akmenukų – „į toną ir temą“. Neatsiejama mūsų aplinkos dalis visada buvo ir yra akmenys ir akmenukai. XVI a. rieduliai, „kūliai“, mena kadaise čia buvusios svarbios dvarvietės laikus; per restauraciją jie buvo iškelti į paviršių ir šiandien yra tapę vasaros lauko skaitykla. Akmenėliais „šiugžda“ takai ir takeliai, vedantys į Laikrodinę. Tad nekilo abejonių, kad jie būtinai turėjo tapti svarbia orkestro skambesio dalimi.
Orkestrą deramai papildė ir „surišo“ žmogausbalsas – garsas „iš aukštai“, iš balkono, pripildytas užburiančių skirtingų skaitovų intonacijų, jaudulio nuspalvintų balso vibracijų. Netikėtas skaitomų tekstų turinys, netikėtais rakursais prisilietė prie vietos istorijos ir nuskambėjo asmeniškai ir jautriai. O didelis šamaniškas būgnas, grojanti bei šokanti įspūdingo dydžio ir, tikriausiai, svorio molinė kaukė sėkmingai kūrė senųjų, mistinių ir paslaptingų laikų įspūdį.
Tiesa, šalia tikrų instrumentų buvo panaudotos ir vieno orkestro dalyvio uošvienės sodo kriaušės, taip pat įvairūs smagūs daiktai ir daikteliai. Jie padėjo kurti ne tik ypatingą orkestro skambesį, bet ir magišką atmosferą, įtraukusią visus orkestrantus ir žiūrovus. Į bendrą skambesį sėkmingai įsijungė ir jį papildė parko paukščių balsai, atsitiktinių praeivių tariamos frazės bei laikrodinės varpo dūžiai.
Šios vietos, viso miestoistorija buvo papasakota kitaip – labai asmeniškai, jautriai, net intymiai. Pasakotojai, paveikti konkrečių situacijų ir nuotaikų, perteikė šią istoriją unikaliu būdu. Visur buvo juntamas magiškas „čia ir dabar“ jausmas. Kitą kartą kiti pasakotojai pasakos tas pačias istorijas, bet jau kitaip.
Dalyviai – bendrija
Visi be išimties buvo sužavėti. Patys skambiausi epitetai iki šiol skiriami projekto sumanytojams, organizatoriams ir vadovams. Komplimentus sakome ir vienas kitam.
Filosofas Kasparas Pocius iš Vilniaus, taip pat aistringai ir spalvingai dalyvavęs orkestre, po renginio kalbėjo apie Plungėje gimstančią stiprią ir rimtą subkultūrą. Jis akcentavo, kad vietinė bendruomenė turi savo tvirtą nuomonę, vaizduotę ir laisvę, nes žmonės mato, kuria ir nori gyventi kitaip.
Tai daugiau nei vien kultūrinis projektas – tai pavyzdys, kaip organizuojamos mažos bendruomenės. Menas ir kūryba sujungia žmonės, kurie galbūt niekada anksčiau nebūtų susitikę. Šis procesas tapo įrankiu stiprinti bendruomenės ryšius, skatinti dialogą ir bendradarbiavimą. Tokie renginiai ne tik suburia žmones bendram tikslui, bet ir sukuria erdvę, kurioje bendruomenė gali augti, stiprėti ir tapti savarankiška kultūrine jėga.
„Labai greitai supratome, kas čia vyksta, ir, visiškai pasitikėdami, nėrėme į procesą“, – teigia orkestro dalyviai. Jie prisipažįsta, kad tam atidavė visas jėgas, o kaip neįkainojamą dovaną sau pasidovanojo dar neregėtą dvasinę ir fizinę patirtį, kūrybinį ir dvasinį išsilaisvinimą, neįtikėtiną proveržį, atvėrė sau naujus dvasinius horizontus, patyrė tokią retą ir sunkiai pasiekiamą bendrystės jėgą. Be to, tuo pačiu gavo puikią progą pabandyti įveikti konkrečius asmeninius iššūkius, pavyzdžiui, ilgai ir „iš dūšios“ būgnijant nepaleisti iš rankų (visiems matant ir dirigentui prižiūrint) trapių būgno lazdelių.
Kodėl improvizacinė muzika?
Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame vyrauja individualizmas ir virtualus bendravimas per socialinius tinklus, bendruomenių kūrimas tampa itin svarbus, nes žmonės vis dažniau susiduria su socialine izoliacija, tarpusavio santykių paviršutiniškumu. Daugėja priklausomybių nuo technologijų, todėl atsiranda poreikis atkurti tikrus ryšius, skatinti prasmingą bendravimą bei kurti erdves, kuriose būtų puoselėjamas tarpusavio supratimas, bendradarbiavimas ir emocinė parama. Šiame kontekste improvizacinė muzika gali būti vienas iš būdų suburti tokias bendruomenes, nes tai skatina kūrybišką dialogą, abipusį klausymąsi ir jautrų reagavimą. Nors mes dažnai improvizacinę muziką suprantame kaip spontanišką kūrybos būdą arba veiksmą čia ir dabar, bet ji įprasmina gilesnį socialinio bendravimo aspektą. Pasak tyrinėtojų, improvizacija veikia kaip unikali dialogo forma, kurioje dalyviai turi gebėti ne tik kurti, bet ir jautriai reaguoti į kitų veiksmus bei idėjas. Būtent muzikos tyrinėtojas D. DiPiero‘as teigia, kad improvizacija nėra tik stilius ar priemonė. Tai yra unikalus bendravimo būdas, kurio esmė – ne tik organizuoti neapibrėžtus garsus į muzikines struktūras, bet ir skatinti kūrybinį pasirinkimą, bendradarbiavimą, bendruomenės formavimą, savęs ir kitų atradimą. Improvizacinė muzika tampa priemone, kuri leidžia išreikšti asmenines emocijas, tyrinėti muzikos ribas ir sukurti unikalią bendrystės patirtį.
1985 m. grupinėje improvizacijoje įvyksta ryškus pokytis: amerikiečių kompozitorius ir dirigentas Butchis Morrisas sukuria garsų abėcėlę, leidžiančią muzikantams laisvai tyrinėti savo kūrybinę išraišką, laikantis tam tikrų rankų ir dirigento lazdelės simbolių. Iš pradžių abėcėlę sudaro 85 ženklai, bet iki 2012 m. jų sukurta net beveik 200. Šis metodas tampa atviru kvietimu peržengti tradicines taisykles, tačiau norint jas laužyti, pirmiausia reikia jas išmokti.
Plungės viešosios bibliotekos orkestras taip pat rėmėsi Daliaus Naujokaičio vadovavimo principais ir gyvosios kompozicijos ženklais, kuriuos jis pats sukūrė arba pritaikė remdamasis Morriso sistema. Tai reiškia, kad muzika gimsta tiesiogiai pasirodymo metu, naudojant specifinius ženklus, kuriais vadovaujasi visi orkestro dalyviai. Šie ženklai leidžia orkestrui efektyviai improvizuoti ir kartu kurti dinamišką, unikalią kompoziciją. Plungės viešosios bibliotekos orkestro instrumentuotė atspindi šiuolaikiško orkestro tendencijas. Orkestrą sudarė 2 saksofonai, akordeonas, kanklės, šamaniškas būgnas, afrikietiškas būgnas, savadarbiai instrumentai iš molio, elektronikos garsai, bosinė ir elektrinė gitaros, mušamieji, įvairūs objektai, choras, žemaitiško repo atlikėjas, šokėjai ir poetai. Orkestre dalyvavo 24 asmenys.
O kas tai buvo iš tiesų?
Greičiausiai tai buvo ne vien noras suburti savo vietos žmones konkrečiam, labai koncentruotam kūrybiniam performansui, bet ir galimybė dalyviams pajusti kūrybos laisvę, išgirsti muziką, kitaip pažvelgti į aplinką, save ir kitus. Neabejotinai šis projektas padėjo išlaisvinti mintis, emocijas ir kūną. Tai buvo ne vien tik noras sukurti grožį, atmosferą, o ir užmegzti nematomus, bet jaučiamus, „susikabinimo“ tinklus, kuriuose vienodai gerai jaučiasi visi.
Galbūt tai buvo ir reakcija į šiandienos situaciją, protestas prieš kultūrinį stagnavimą provincijoje, šūkis ar net akibrokštas? Tikėtina. Prėskas gyvenimas provincijoje kartais itin išvargina, o tokios iniciatyvos tampa ne tik kūrybos, bet ir maišto forma. Jos leidžia išreikšti nepasitenkinimą esama padėtimi, išjudinti sustabarėjusią kasdienybę ir suteikti balsą tiems, kurie jaučiasi pamiršti ar ignoruojami.
Tokios kultūrinės akcijos gali tapti savotiška platforma, kurioje per meną ir kūrybą išreiškiamas bendruomenės noras keistis, ieškoti alternatyvų ir, galiausiai, sukurti erdvę, kurioje galėtų skleistis laisvės, kūrybingumo ir solidarumo dvasia. Tokie renginiai gali tapti akivaizdžiu pasipriešinimu provincializmo įtakai, iššūkiu esamai tvarkai, skatinančiu permąstyti savo vietą ir vaidmenį platesniame kultūros kontekste. Jie gali būti kvietimu visiems dalyvauti šiame procese, išsilaisvinti iš kasdienybės rutinos bei drauge kurti naują, gyvą ir dinamišką kultūrinį gyvenimą.
Jei sudomino šis pasakojimas, paspaudę nuorodą, galite pamatyti visą Plungės viešosios bibliotekos orkestro pasirodymą.
Gintarė Gurevičiūtė yra Plungės viešosios bibliotekos vadovė. Ji dalijasi mintimis apie savo ir bendraminčių pastangomis suburtą Plungės viešosios bibliotekos orkestrą ir tai, kaip menas padeda nedidelio miesto žmonėms tapti oria bendrija.