Analitinio neutralumo konfigūracija: analitikas klausosi, kol analizuojamoji šneka nusisukusi, gulėdama ant analitinės kušetės (Styleture nuotrauka)
Psichoterapija dažnai apibrėžiama kaip erdvė, atskirta nuo politinio triukšmo – kaip saugi, neutrali teritorija, kurioje suspenduojami ideologiniai ginčai, socialiniai konfliktai ir istorinės įtampos. Klinika – čia suprantama kaip terapinio santykio ir analitinės situacijos diskursas, o ne vien institucinis sveikatos priežiūros padalinys – vaizduojama kaip vieta, kurioje galioja specifinė taisyklių sistema, leidžianti tyrinėti subjekto vidinį pasaulį neįsitraukiant į išorinę kovą dėl galios, resursų ar reikšmių.
Šią struktūrą palaiko vadinamieji psichoterapijos rėmai (angl. therapeutic frame): apibrėžtas susitikimų laikas ir vieta, mokėjimo tvarka, konfidencialumo principas, analitiko abstinencija ir neutralumas bei savęs atskleidimo ribojimas. Terapiniai rėmai ne tik organizuoja klinikinę praktiką – jie kuria prielaidą, kad ši erdvė gali būti tam tikra prasme istoriškai suspenduota, apsaugota nuo laiko ir galios įtakos.
Tačiau pastarasis dešimtmetis – pažymėtas politinės poliarizacijos augimo, pandemijos, karų ir demokratinių institucijų trapumo – vis dažniau įsiveržia į terapinį lauką ne kaip fonas, o kaip tiesioginė analizuojamojo ir analitiko (psichoanalizėje) bei kliento ir terapeuto (psichoterapijoje) patirtis. Tokios sąlygos griauna prielaidą, kad klinika gali būti santykinai izoliuota nuo istorinio laiko. Kai politinė tikrovė tampa egzistenciškai grėsminga, terapinių rėmų stabilumas nebegali būti laikomas savaime suprantamu.
Psichoterapijos ir politikos santykis tuomet išryškėja kaip struktūriškai neatsiejamas, nors klinikiniame diskurse jis dažnai lieka nutylėtas ar neišskleistas. Atsiremiant į Sigmundo Freudo suformuluotą klasikinį analitinio neutralumo idealą – analitiko kaip „šydo“ ar „veidrodžio“, kuriame atsispindi analizuojamojo perkeltos patirtys – kyla klausimas, kaip šis idealas funkcionuoja politinio smurto, istorinių lūžių ir socialinių krizių kontekste. Ar neutralumas iš tiesų reiškia politinį susilaikymą? O gal jis pats yra istoriškai sąlygota laikysena, kurios ribos šiandien tampa matomos?
Neutralumo idealas: metodas, o ne ontologija
Freudo tekstuose analitiko neutralumas apibrėžiamas kaip metodinis principas. 1912 m. straipsnyje jis kalba apie būtinybę išlaikyti „lygiai paskirstytą dėmesį“ ir susilaikyti nuo asmeninių vertinimų analizuojamojo atžvilgiu1. Šiam idealui tarnavo ir pati analitinės kušetės logika: analizuojamajam gulint, o analitikui liekant už jo regos lauko, buvo kuriama sąlyga projekcijai ir perkėlimui, kartu struktūriškai ribojant abipusį žvilgsnio bei momentinės emocinės reakcijos reguliuojamą sąveikos lygmenį. Kiek vėlesniame tekste apie perkėlimo meilę Freudas dar kartą pabrėžia abstinencijos principą (vok. die Abstinenzregel)2: analitikas neturėtų tiesiogiai tenkinti emocinių ar praktinių analizuojamojo troškimų, negali tapti nei patarėju, nei moraliniu autoritetu.
Analitinė situacija turi išlaikyti tam tikrą frustracijos lygį, leidžiantį iškilti nesąmoningiems troškimams ir konfliktams. Šie, anot Freudo, gali formuotis tik tuomet, kai analitikas neatsako į analizuojamojo reikalavimus ir neįsitraukia į neanalitinį (t. y. asmeninį) santykį. Taigi abstinencija nėra šaltumas ar emocinis atsitraukimas; ji yra struktūrinė analizės sąlyga, leidžianti analizuojamam susidurti su savo paties troškimų dinamika per analitiką, kuris veikia kaip „šydas“ ar „veidrodis“, atspindintis šiuos procesus.
Neutralumas čia nėra moralinis abejingumas – jis suprantamas kaip analizės technika, o ne kaip ontologinė ar politinė pozicija. Tačiau būtent ši skirtis tarp techninio susilaikymo ir vertybinio neutralumo ilgainiui tampa konceptualiai trapi: tai, kas apibrėžiama kaip metodas, lengvai ima būti suvokiama kaip laikysena pasaulio atžvilgiu.
Nors klasikinėje teorijoje analitikas apibrėžiamas kaip santykinai neutralus „ekranas“, praktikoje jis neišvengiamai tampa gyvu aidu, kuriame atsiliepia analizuojamojo patirtys. Kaip pabrėžia amerikiečių psichoanalitikas Thomas Ogden3, analitinė situacija nėra dviejų izoliuotų psichikų sąveika – joje formuojasi „analitinė trečioji“, bendrai kuriama psichinė erdvė, kurioje susilieja analizuojamojo ir analitiko vidiniai pasauliai.
Analizuojamojo išgyvenimai – ypač susiję su karo siaubu, prievarta, netektimi ar politiniu persekiojimu – neapsiriboja pasakojimo turiniu; jie įsirašo į pačią analitinę atmosferą. Projektuojamos baimės ar persekiojimo fantazijos gali sukurti grėsmės lauką, kuris veikia ir analitiko kūnišką bei emocinę būseną. Tokiu atveju struktūrinė asimetrija tampa trapi: analitikas nėra vien stebėtojas, bet ir tas, kuris yra paveikiamas, įtraukiamas į analizuojamojo vidinį siaubą.
Freudo aprašytas „lygiai paskirstytas dėmesys“ tokiomis sąlygomis nebegali būti suprantamas kaip atsiribojimas. Veikiau tai pastanga išlaikyti mąstymo galimybę situacijoje, kurioje politinė tikrovė įsiveržia į analitinę erdvę. Neutralumas čia reiškia ne pasyvumą, bet refleksyvią laikyseną, pripažįstančią, kad istorinis laikas veikia abu terapinio santykio polius.
Istoriniai šaltiniai leidžia manyti, kad pats Freudas savo klinikinėje praktikoje ne visuomet įkūnijo griežtai apibrėžtą teorinį neutralumo idealą. Jo laiškai ir klinikinių atvejų aprašymai liudija gyvą, kartais net intensyvų emocinį įsitraukimą į analizuojamųjų gyvenimus. Santykiai su kai kuriais pacientais – pavyzdžiui, su Sergei Pankejeff (vadinamuoju „Vilkžmogiu“; vok. der Wolfsmann) ar C. Jungo paciente (su kuriuo Freudas tuo metu palaikė intensyvius profesinius ir asmeninius santykius) ir vėliau pirmąja moterimi psichoanalitike Sabina Spielrein – peržengė techniškai apibrėžtą neutralumo liniją. Freudas teikė finansinę paramą, aktyviai domėjosi jų socialinėmis aplinkybėmis, o kai kuriais atvejais ir tiesiogiai įsitraukė į jų gyvenimo sprendimus. Net ir garsiajame „Doros“ (Idos Bauer) atvejyje galima įžvelgti ne vien „ekranišką“ Freudo klausymąsi, bet ir ryškų jo, kaip analitiko, interpretacinį intensyvumą bei asmeninį nusivylimą, kai analizė nutrūko.
„Freudas atvyksta į Londoną kaip vargšas ir pabėgėlis“. The Daily Mail, birželis, 1938m. Jungtinė Karalystė, Londonas.
Kai politika įsiveržia į analitinę erdvę
Jei ankstyvojoje teorijoje neutralumas buvo formuluojamas kaip techninė analizės sąlyga, XX a. ketvirtasis dešimtmetis parodė, kad politinė tikrovė gali įsiveržti ne tik į analizuojamojo, bet ir į paties analitiko gyvenimą. 1938 m., naciams aneksavus Austriją, Freudas tapo režimo taikiniu: jo namai Vienoje buvo kratomi, dukra Anna laikinai sulaikyta Gestapo, o psichoanalitinės institucijos perorganizuotos ar panaikintos. Psichoanalizė paskelbta „pseudomokslu“, nesuderinamu su nacistine ideologija.
Freudo emigracija į Londoną nebuvo vien asmeninė drama; ji žymėjo platesnį psichoanalizės išstūmimą iš kontinentinės Europos. Analitinė bendruomenė buvo išardyta, dalis analitikų persekiojami, dalis priversti emigruoti. Tai, kas teorijoje buvo apibrėžiama kaip neutralus analitinis santykis, politinės galios akivaizdoje pasirodė esanti istoriškai pažeidžiama praktika, priklausoma nuo režimo tolerancijos.
Šis istorinis lūžis verčia permąstyti neutralumo ribas. Jei analitikas pats tampa politinio smurto objektu, ar neutralumas gali būti suvokiamas kaip apolitiška laikysena? Ar analizės erdvė gali būti laikoma izoliuota, jei pati jos egzistavimo galimybė priklauso nuo politinės sistemos? Freudo situacija parodė, kad neutralumas nėra autonomiška pozicija – jis galioja tik tiek, kiek jį leidžia istorinė struktūra.
Nacistinis psichoanalizės pasmerkimas atskleidžia ir paradoksą: režimas suvokė ją kaip grėsmę, kaip ideologiškai nesuderinamą su totalitarine tvarka. Tai reiškia, kad net jei klinikinis diskursas save apibrėžia kaip metodologiškai neutralų, politinė galia gali jį perskaityti kaip ideologiškai reikšmingą. Neutralumas čia neapsaugo nuo politinio žvilgsnio – priešingai, jis gali būti perrašomas galios kalboje.
Tokiu būdu politinis įsiveržimas į Freudo gyvenimą tampa ne tik biografiniu epizodu, bet ir konceptualiu išbandymu pačiam neutralumo idealui. Jis atskleidžia, kad analizės technika nėra už istorinio laiko ribų: ji egzistuoja tik tam tikromis socialinėmis ir politinėmis sąlygomis, kurios gali ją palaikyti – arba sunaikinti.
Depolitizuota klinika
Psichoterapijai įsitvirtinant medicinos ir sveikatos priežiūros sistemose, neutralumo principas buvo įtvirtintas ne kaip refleksyvi laikysena, bet kaip profesinė norma. Terapeuto susilaikymas ir terapinių rėmų stabilumas tapo ne tik technine, bet ir reglamentuota pozicija. Klinika buvo dar labiau apibrėžta kaip nuo viešosios erdvės atsieta praktika, kurios tikslas – individualus psichinis darbas, o ne socialinių struktūrų analizė.
Tokiu būdu įsitvirtino prielaida, kad terapinis procesas gali vykti nepriklausomai nuo galios santykių, kurie formuoja tiek klinikinius diskursus, tiek pačią instituciją, kurioje šie diskursai vyrauja. Depolitizuotumas čia reiškia ne sąmoningą politikos ignoravimą, bet struktūrinę nuostatą, kad terapinė erdvė gali būti konceptualizuojama kaip autonomiška nuo istorinių ir socialinių galios santykių.
Ši depolitizacijos tendencija sutapo su platesniais modernios Vakarų visuomenės procesais, kuriuose socialinės problemos vis dažniau buvo individualizuojamos. Anot belgų psichoanalitiko Paul Verhaeghe4, ekonominis nesaugumas, struktūrinė nelygybė ar kolektyvinės traumos imtos perinterpretuoti kaip asmeninės adaptacijos, atsparumo ar savireguliacijos klausimai. Kitaip tariant, simptomas lokalizuojamas individualioje psichikoje, net jei jo ištakos glūdi socialinėse ir politinėse struktūrose.
Tokioje perspektyvoje neutralumas gali veikti kaip epistemologinis filtras: tai, kas laikoma „neklinikiška“, lieka už terapijos ribų. Politika tampa turiniu, apie kurį galima kalbėti kaip apie kliento gyvenimo aplinkybę, tačiau ji nebėra traktuojama kaip jėga, struktūruojanti pačią klinikinę situaciją. Klinika išlaiko autonomijos įspūdį, net jei ši autonomija yra sąlygota istorinių, ekonominių ir institucinių sprendimų.
Ši refleksijos spraga nereiškia, kad psichoterapija sąmoningai ignoruoja politinį matmenį. Veikiau ji rodo, kad politinis lygmuo dažnai lieka implicitinis, neišskleistas ir neteorizuotas. Neutralumas tokiu atveju tampa ne tik technine laikysena, bet ir kultūrine prielaida – tarsi terapinė erdvė galėtų būti atskirta nuo galios santykių, kurie formuoja patį subjektą ir jo galimybes kalbėti.
Psichoterapijos prieinamumas kaip politinis faktas
Psichoterapija nėra vien metodas ar santykis; ji taip pat yra institucija ir profesinė praktika, kurios galimybes apibrėžia politiniai sprendimai. Terapijos prieinamumas – ypač ilgalaikės, į priežastinį supratimą orientuotos krypties – priklauso ne tik nuo individualaus poreikio ar motyvacijos, bet ir nuo to, kokios pagalbos formos laikomos vertomis investicijos, moksliškai pagrįstomis ar sistemiškai pateisinamomis.
Ši politiškai struktūruota realybė veikia abi terapinio santykio puses. Kliento galimybė kalbėti, tęsti procesą ar rinktis terapijos kryptį yra paskirstyta politinių ir ekonominių sąlygų. Tačiau ir terapeuto veikimo laukas nėra neutralus: jį apibrėžia institucijų nustatytos laiko ribos, efektyvumo kriterijai ir normatyviniai lūkesčiai, kokia pagalba turi būti laikoma pakankama. Taigi politinė tvarka formuoja ne tik tai, kas laikoma gydytina, bet ir pačias sąlygas, kuriomis leidžiama mąstyti subjekto kančios priežastis – ar ji traktuojama kaip izoliuotas simptomas, ar kaip kompleksinė, istoriškai sąlygota patirtis.
Kai sveikatos sistemoje prioritetas teikiamas trumpalaikėms, simptomų mažinimą akcentuojančioms intervencijoms, tai neišvengiamai perskverbia ir patį klinikinį diskursą. Simptomo palengvinimas tampa matuojamu tikslu, o ilgalaikė, priežastinė analizė ima atrodyti pernelyg lėta, pernelyg sudėtinga ir sunkiai įtelpanti į terapinio efektyvumo vertinimo logiką. Tokiu būdu politika formuoja ne tik terapijos prieinamumą, bet ir pačią terapijos sampratą.
Tokiame kontekste anksčiau aprašytas psichoanalitinis siekis dirbti su kompleksine, daugiasluoksne ir dažnai trikdančia materija – su nesąmoningais konfliktais, ambivalencijomis, pasikartojimo dinamika – traukiasi į paraštes. Tačiau būtent ši klinikinė praktika neišvengiamai paliečia tai, kas politiškai, socialiai ar istoriškai nepatogu: galios santykius, nelygybę, normatyvinius lūkesčius, kurie struktūruoja patį subjektą ir jo kalbėjimo būdą.
Šiuolaikinės geopolitinės krizės šią įtampą dar labiau sustiprina. Terapinė erdvė tampa vieta, kurioje susikerta individuali patirtis ir istorinis laikas: klientai kalba apie baimę, netektis, politinį bejėgiškumą, o terapeutai patys gyvena toje pačioje politiškai suformuotoje tikrovėje. Klinikinė situacija gali įgauti radikalią įtampą, kai terapeutas ir klientas atsiduria skirtingose geopolitinio konflikto pusėse – kai vieno saugumas grindžiamas ideologinėmis struktūromis, kurios kitam reiškia grėsmę ar praeityje patirtą smurtą. Neutralumo principas tokiomis sąlygomis nebegali būti suvokiamas kaip vien techninis klausimas – jis tampa egzistenciniu iššūkiu abiem santykio pusėms.
Be to, viešojoje erdvėje nuolat atskleidžiami galios piktnaudžiavimo atvejai – nuo seksualinio smurto skandalų iki politinės korupcijos – transformuoja santykį su autoritetu ir institucijomis. Ši pasitikėjimo krizė neišvengiamai atsinešama ir į kliniką. Kaip pažymi britų sociologas ir socialinis teoretikas Nikolas Rose5, psichologinis ekspertinis žinojimas šiuolaikinėse visuomenėse veikia ne tik kaip pagalbos forma, bet ir kaip specifinė valdysenos technologija, formuojanti tai, kaip subjektai supranta save, savo atsakomybę ir savo galimybes veikti. Terapeuto figūra tokiu atveju nėra vien neutralaus stebėtojo; ji yra institucinio žinojimo ir normatyvinės galios mazgas, net jei ši galia veikia subtiliai ir refleksyviai.
Todėl psichoterapijos prieinamumas ir jos neutralumo samprata atsiskleidžia kaip politiškai sąlygoti reiškiniai. Terapinė erdvė gali funkcionuoti tik tiek, kiek ją palaiko tam tikra socialinė ir institucinė infrastruktūra. Kai ši infrastruktūra riboja laiką, kryptis ar finansavimą, neutralumas tampa ne universalia profesine laikysena, o privilegija dirbti sąlygomis, kurios ne visiems prieinamos. Psichoterapija tokiu atveju nėra už politikos ribų; ji yra viena iš sričių, kurioje politika tampa patirties, galimybės ir kalbėjimo sąlyga.
Freudo analitinė kušetė (Freud Museum nuotrauka)
Neutralumas kaip mąstymo forma
Neutralumo paradoksas slypi ne tame, kad psichoterapija yra politiška, o tame, kad ji negali būti nepolitiška. Klinikinė situacija visada vyksta istoriniame laike – net jei šį laiką mėginama suspenduoti terapinių rėmų viduje. Subjektas, kuris kalba kabinete, jau yra suformuotas galios santykių, normatyvinių lūkesčių ir kolektyvinės atminties. Analitikas ar psichoterapeutas, kuris klausosi, taip pat nėra už šių struktūrų ribų.
Tokioje perspektyvoje neutralumas negali būti suprantamas kaip atsiribojimas nuo pasaulio ar politinis susilaikymas. Tai nėra apsauga nuo tikrovės. Tai būdas ją ištverti – neleidžiant jai virsti nei ideologiniu užsidarymu, nei gynybiniu atsiribojimu. Kitaip tariant, neutralumas reiškia gebėjimą išlaikyti mąstymo galimybę ten, kur afektas, baimė ar gynybiškumas grasina ją uždaryti.
Šia prasme toks neutralumo permąstymas nėra nutolimas nuo Freudo, bet sugrįžimas prie jo radikalumo. Freudo aprašytas „lygiai paskirstytas dėmesys“ niekada nebuvo abejingumo forma; tai buvo disciplina, leidžianti nepasiduoti nei pernelyg greitam aiškinimui, nei moraliniam vertinimui. Jei šiandienos analitinę erdvę persmelkia ne tik individualūs konfliktai, bet ir istoriniai siaubai, neutralumas vėl tampa (ar turėtų tapti) tuo, kuo jis buvo pradžioje – darbu su materija, kuri trikdo ir destabilizuoja. Darbas su šia socialinių ir politinių jėgų persmelkta materija, o ne jos pavertimas izoliuotu simptomu, kurį galima greitai palengvinti, suvaldyti ar koreguoti.
Brandus neutralumas nereiškia apolitiškumo. Tai gebėjimas pripažinti, kad terapinė erdvė yra politiškai struktūruota, ir vis dėlto išlaikyti ją kaip vietą, kurioje istorinis laikas gali būti mąstomas, o ne aklai atkartojamas. Neutralumas tuomet tampa ne tylėjimo forma, bet mąstymo praktika – o mąstyti visada reiškia rizikuoti: rizikuoti savo tikrumu, savo pozicija, savo gynybomis. Ši rizika tenka abiem terapinio santykio pusėms – ji paliečia tiek tą, kuris kalba, tiek tą, kuris klausosi.
–
Greta Kaluževičiūtė yra filosofė, psichoanalitinės krypties mokslininkė, rašytoja, VU FsF Psichologijos instituto docentė ir University of Essex Department of Psychosocial and Psychoanalytic Studies garbės dėstytoja.
- Freud, S., 1912. Recommendations to Physicians Practising Psychoanalysis. SE 12. London: The Hogarth Press. ↩︎
- Freud, S., 1915. Observations on Transference-Love. SE 12. London: The Hogarth Press. ↩︎
- Ogden, T. H., 1994. “The Analytic Third: Working with Intersubjective Clinical Facts”, International Journal of Psychoanalysis, 75, pp. 3–19. ↩︎
- Verhaeghe, P., 2014. What About Me? The Struggle for Identity in a Market-Based Society. Melbourne: Scribe. ↩︎
- Rose, N., 1999. Governing the Soul: The Shaping of the Private Self. Taylor & Frances/Routledge. ↩︎