Kai karų ir geismų inspiruotas susipriešinimas visuomenėje pasiekė neišmatuojamas aukštumas, išrinktas naujasis popiežius: kiek vilties, lūkesčio, ažiotažo… Kodėl?
Iš kur mumyse toks didelis postūmis deleguoti kažkam gyvenimo problemas, iššūkius, sunkumus? Ar tai ne religinis lūkestis, net jei jis grindžiamas politine kalba ir vizijomis? Ir kas tas religingumas – ar vertai šį žodį naudoju negatyviai? O gal tai tiesiog parodo realią situaciją, kiek daug nugalintų žmonių gyvena Žemės planetoje, ir kaip jie nori, kad turintys galią elgtųsi padoriai ir drąsiai? Kad kas nors jais pasirūpintų?
Ką tuo tarpu mes darome su savo galiomis? Ir ar kažką dar reiškia kolektyvine galia?
Šie klausimai yra susiję su šio numerio straipsniais, labai aktualiais šiandien.
Paryžiuje Palais de Tokyo šį pavasarį teko aplankyti parodą, skirtą kolektyviniam džiaugsmui. Parodoje pristatytos susibūrimo ir grupinės dinamikos kultūros, padedančios mokytis patirti džiaugsmą kasdieniame gyvenime: iniciatyvos, įkvėptos šventinių, socialinių, muzikinių, estetinių, rekreacinių, politinių ir utopinių viešosios erdvės užėmimo formų. Kolektyvinis džiaugsmas gimsta iš susitelkimo į praktikas, tačiau ne į bet kokias, o į paremtas santykiais ir bendradarbiavimu, taip pat kultūrinių teisių ir socialinio teisingumo principais. Kokie visgi svarbūs yra būdai, kuriais mes kuriame bendrą pagrindą ir organizuojamės kolektyviai!
Tad šio Lūžio numerį matau kaip kolektyvinę pasipriešinimo pirmiausia abejingumui, į kurį esame stumiami niveliuojančių kapitalizmo ir kitų galios jėgų, pastangą. Matyti, vertinti, mąstyti, pasakoti apie savo arba draugų kovas, reikšti nepasitenkinimą, apsvarstyti bendruomeninius reiškinius ir įvykius visuomenėje, suformuoti poziciją, pasiūlyti požiūrį ar išeitį – tai reiškia praktikuoti savo laisvę, o tai daryti drauge su kitais – rašančiais ir, svarbiausia, skaitančiais – yra didelis dalykas!
Mums reikia susigrąžinti tikėjimą, kad gyvenimas priklauso mums. Tačiau tas tikėjimas gimsta iš mūsų pačių veiksmų! Rašymas, dalijimasis mintimis ir idėjomis, taip pat skaitymas, kuris toli gražu nėra pasyvus „priėmimas“ kažkokio parašyto turinio, o greičiau – teksto inspiruotas skaitytojo minčių ir vaizduotės šokis, yra tokio pobūdžio veiksmai.
Taigi kas ir apie ką rašo 11-ajame Lūžyje?
Teorijos ir praktikos skiltyje Andrius Bielskis išsako susirūpinimą dėl jaunimo tarpe pasitaikančio marksizmo-leninizmo romantizavimo, aiškindamasis šį reiškinį ir ieškodamas alternatyvų – iš gyvenimo kylančių naujų socialines bendrystės formų. Tarptautinės politikos skiltyje Nikoloz Kobaliani straipsnis, nukeliantis skaitytojus į Tbilisį ir Čiaturą, atskleidžiantis kapitalizmo įsigalėjimo Sakartvele ir darbininkų kovų už teisingumą istoriją ir keliantis klausimą, kokia visa tame turėtų būti kartvelų kairiųjų pareiga. Aušra Januškevičiūtė (profsąjungų rubrika) papasakos apie lietuvių darbininkų kančias Čikagos skerdyklose, aprašytas Uptono Sinclairo knygoje Džiunglės (1905 m.). Ką išduoda tai, kad beveik nieko nežinome apie šią knygą, ką byloja mūsų tautiečių tyla apie lietuvių emigrantų išnaudojimą JAV?
Kaip visuomet, Lūžyje daug straipsnių apie kultūrą. Meno ir kultūros skiltyje spausdiname Tomo Venclovos interviu, darytą Kultūros ir emancipacijos konferencijos metu 2024 m. Apie meną, kultūrą, politiškumą – Deniso Kolomyckio interviu su kino režisieriumiRomu Zabarausku. Teatro ir visuomenė skiltyje – Sigitos Ivaškaitės recenzija apie teatrą, gyvenantį realybėje, t. y. atsiliepiantį į šių dienų klausimus ir problematiką. Apie kolektyvinę kūrybą teatre – interviu su teatro režisiere Monika Klimaite. Taip pat Sigita Ivaškaitė atveria diskusijų apie tautos reprezentaciją teatre lauką.
Teologijos ir politikos skiltyje rasite mano straipsnį apie religiją, krikščioniško tikėjimo pralaidumą ideologijai ir atsparumą. Recenzijų ir apžvalgų skiltyje Živilės Filmanavičiūtės recenzija Dariaus Žiūros knygai Diseris ir Andriaus Bielskio recenzija Kasparo Pociaus monografijai Mažoji politika: filosofinė socialinių judėjimų studija.
Ačiū, kad skaitysite!