Protestas prieš segregaciją // Šaltinis: internetinis žurnalas „Atlanta Journal Constitution“
Kalbant apie demokratiją, politinę Kairę mūsuose įprasta kalti prie kryžiaus: proletariato diktatūra, stalinizmas, sunki istorinė patirtis, t. t. O jei šiam įpročiui mestume iššūkį ir teigtume, kad Kairė per pastaruosius šimtmečius buvo demokratijos kalvė, nešusi demokratijos vėliavą ir plėtusi demokratiją? Keista mintis? Pasigilinkime.
Demokratija (gr. dēmokratía) senovės graikams reiškė „liaudies valdžia“. Tai valdžia, kylanti iš visuomenės ar bet kurios bendruomenės daugumos valios. Garsus amerikiečių politikos teoretikas ir demokratijos tyrinėtojas Robert A. Dahlis (1915-2014 m.) demokratiją apibūdina kaip „politinę sistemą, kurios nariai laiko vienas kitą politiškai lygiais, yra kolektyviai suverenūs ir disponuoja visais sugebėjimais, resursais ir institutais, reikalingais tam, kad jie galėtų valdytis patys“[1].
Daugumos valdžios idėją įkūnijanti politinė praktika atsirado V a. pr. Kr. senovės Graikijoje. Daugmaž panašiu metu ji įsigalėjo ir senovės Romos mieste-valstybėje. Per vėlesnius kelis tūkstantmečius idėja ilgam numirdavo ir įvairiais pavidalais vėl atgimdavo, tačiau per visą netrumpą jos raidos ir realizacijos istoriją daugumos valdžios idėjos nepaleido vienas klausimas-vaiduoklis: kas yra dauguma?
Kodėl klausimas-vaiduoklis? Nes jis svarbus, bet buvo nuolat, chroniškai pamirštamas, nustumiamas į šoną, į paraštes, į „savaime suprantamų“ dalykų anapusybę. Kone visos istoriškai realizuotos demokratijos daugumos klausimą laikė natūraliu, aiškiu, nelabai problemišku. Pavyzdžiui, Atėnų demokratijos klestėjimo laikotarpiu demas („liaudis“, dauguma) apėmė tik nežymią suaugusių Atėnų gyventojų mažumą: politinių teisių čia neturėjo gausi vergų populiacija, nuolatiniai miesto gyventojai svetimšaliai ir jų palikuonys, taip pat moterys. Didžiosios laisvės revoliucijos tėvynėje Prancūzijoje iki 1848 metų vyrų politinės teisės buvo susietos su turto cenzu, paprasti dirbantieji į „daugumą“ nepateko. Moterys Prancūzijoje balsavimo teisę įgijo tik 1944 m.
Moterų streikas Paryžiuje: „Prancūzė privalo balsuoti“ // Šaltinis: Prancūzijos spaudos agentūra (AFP)
Kaip pastebi Dahlis, demas bet kurioje menamoje arba realioje istorinėje visuomenėje „gali apimti visus narius arba siaurėti iki be galo mažos jų dalies“[2]. Dahlis pavadina tai priskyrimo problema. Šios problemos sprendimas nulemia, kas, tam tikros visuomenės akimis, turi būti priskirtas demui, o kas gali būti iš jo išskirtas.
Kokiu mastu demas turėtų būti priskiriantis? Į šį klausimą pats Dahlis atsako kaip tvirtas demokratas, iškeliantis „tvirtąjį Lygybės Principą“: „demas turi apimti visus suaugusius, pavaldžius saistantiems kolektyviniams asociacijos sprendimams“[3]. Anot Dahlio, vadovaujantis tokiu – tvirtuoju – lygybės kriterijumi, JAV pietinės valstijos iki 1965 m. nebuvo demokratiškos tokiu mastu, kokiu juodaodžiai šiose valstijose buvo išskirti iš demo. Jos buvo nedemokratinės savo juodųjų gyventojų atžvilgiu[4].
Vienas iš kriterijų, kuriais remiantis didelė dalis suaugusiųjų įvairiose visuomenėse per amžius buvo išskiriami iš daugumos, yra kompetencija – „kompetencija valdyti“. Anot Dahlio, sprendžiant apie žmonių sugebėjimus ir tinkamumą valdyti, „nuo Aristotelio laikų politinių filosofų praktiniai sprendiniai neretai atspindėdavo savo laiko prietarus“[5].
Apibendrindamas istorinę patirtį, Dahlis konstatuoja karčią ir esminę tiesą: visų iš demo išskirtų suaugusių galimybės ginti savo interesus buvo lemtingai susilpnintos – moterų, amatininkų ir darbininkų, neturtingųjų, rasinių mažumų ir t.t. Dahlio verdiktas šiuo klausimu yra pakankamai griežtas: „tik tada, kai demas yra pakankamai priskiriantis, <…>, sprendimų priėmimo procesą mes galime apibūdinti kaip visiškai demokratišką“[6].
Demokratija per pastaruosius šimtmečius vystėsi, suaugusiųjų priskyrimas politiškai pilnateisiams piliečiams plėtėsi. Kokiais gi istoriniais šuoliais tai vyko? Neprastą šio proceso apžvalgą pateikia britų kilmės istorikas iš Vokietijos Geoffas Eley (g. 1949 m.) – 2002 m. pasirodžiusioje knygoje Demokratijos įtvirtinimas: Europos politinės Kairės istorija 1850-2000 m.[7]
Apibendrindamas Europos moderniųjų amžių istoriją, Eley pastebi, kad svarbiausi demokratijos iškovojimai Europoje buvo pasiekti revoliucijų arba labai koncentruotų pokyčių laikotarpiais. Istorija moko, kad demokratijos poslinkiai teigiama linkme niekada nevyko savaime, jie būdavo iškovojami[8].
Ne kas kita, o Prancūzijos revoliucija XVIII a. pabaigoje ir per visą XIX a. populiarino Europoje idėją, kad valdžia gali dirbti žmonėms – liaudžiai, gausiai gyventojų daugumai. Europos masinėje savimonėje tai buvo visiškai nauja, triuškinančiai nauja idėja, demokratijos pažadas. Istorikas Eley mums primena, kad būtent šioje, demokratijos pažadą nešančioje Prancūzijos revoliucijos pokyčių ašyje užgimė terminas „Kairė“. Kai Prancūzijos Steigiamoji Asamblėja pirmaisiais revoliucijos metais (1789-1791 m.) susiskaldė dėl karaliaus veto teisės ir kitų galių, karaliaus galioms oponavę asamblėjos atstovai susikoncentravo salės kairėje pusėje, žiūrint iš asamblėjos prezidento kėdės. Jiems prieštaravę konservatyvūs atstovai susėdo dešinėje. Taip terminas „Kairė“ buvo susietas su pasipriešinimu karaliaus veto, su pasipriešinimu kilmingųjų mažumos privilegijoms, o svarbiausia – su demokratijos esmę nusakančiu „vieno žmogaus, vieno balso“ reikalavimu[9]. Šis žmonių lygiateisiškumo reikalavimas amžiams tapo Kairės genetiniu kodu, Kairės politikos centrine tema.
Universaliai balsavimo teisei visgi nebuvo lemta lengvai prasiirti į vandens paviršių net Prancūzijos revoliucijos sūkuriuose. Radikaliuoju Jakobinų periodu (1793-1794 m.) ši teisė buvo numatyta naujos konstitucijos projekte, tačiau, žlugus ir ilgam dėl vykdytos teroro politikos susikompromitavus Jakobinams, šis įvairiais atžvilgiais progresyvus konstitucijos projektas buvo suspenduotas, o „vieno žmogaus, vieno balso“ principas savo vietą po saule išsikovojo tik 1848 metais – kartu su vadinamąja trečiąja Prancūzijos revoliucija.
Nuvertę po Napoleono žlugimo keliems dešimtmečiams sugrįžusią monarchiją ir užėmę Tiuilri rūmus Paryžiaus centre, ant nuversto karaliaus sosto revoliucionieriai užrašė: „Paryžiaus žmonės visai Europai: Laisvė, Lygybė, Brolybė. 1848 metų vasario 24 d.“. Šiuo revoliuciniu šūkiu manifestuotus Kairiosios politikos principus netrukus imtasi įtvirtinti teisiškai. Iki 1848 m. paprasti darbininkai, smulkieji tarnautojai ir didžioji Prancūzijos gyventojų dalis į politinę „daugumą“ nepateko. Pagal 1814 m. Konstitucinę chartiją, balsavimo teisę Prancūzijoje turėjo tik vyrai, ne jaunesni nei 30 metų amžiaus, sumokantys ne mažiau nei 300 frankų tiesioginių mokesčių per metus. Įvairiais vertinimais, tokia suma viršijo visą metinį vidutinio darbininko atlyginimą, tad balsavimo reikalavimus tuomet atitiko mažiau nei 1% šalies gyventojų. 1830 m. nauja Konstitucinė chartija bei ją papildantys įstatymai balsavimo reikalavimus šiek tiek sumažino: dabar jau vyrai, ne jaunesni nei 25 metų amžiaus, sumokantys ne mažiau nei 200 frankų tiesioginių mokesčių per metus. Tai vis dar sudarė mažiau nei 1% šalies gyventojų. Tik 1848 m., galutinai nuvertus monarchiją, kovo 5 d. revoliucinės Laikinosios vyriausybės dekretu visuotinė tiesioginio balsavimo teisė buvo suteikta visiems vyrams, Prancūzijos piliečiams nuo 21 metų amžiaus. Tais pačiais metais ši teisė buvo įtvirtinta antrosios Prancūzijos respublikos konstitucijoje.
Paryžiaus žmonės žygiuoja link Tiuilri rūmų, 1848 m. vasario 24 d. // F. Teichet litografija. Šaltinis: Gyvosios istorijos muziejus Paryžiuje (Musée de l’Histoire vivante)
Istorikas Eley teigia, kad su 1848 m. revoliucija galiausiai radosi ir esmingai sutvirtėjo darbininkų klasės savimonė, kristalizavosi šios klasės interesų suvokimas[10]. Eley atkreipia dėmesį ir į tai, kad XIX a. revoliucinio veiksmo kontekste išryškėjo Kairės ir darbo klasės priešstata su liberalizmu. Liberalai oponavo demokratiškai demo plėtrai. Tuometinių liberalų, atstovavusių buržuazijos klasę, supratimu, politinės teisės turėjo būti neatsiejamos nuo pakankamai aukštos asmens pajamų, turto ir išsilavinimo kartelės, o taip pat tokių sunkiai apibrėžiamų ypatybių, kaip deramos asmens „moralinės savybės“ – tokios kaip savitvarda, savikontrolė, pagarba tvarkai ir esantiems aukščiau, pasitikėjimas įstatymu, kantrumas ir t. t.[11] Apibendrinant, politinės teisės buvo suvokiamos kaip privilegija, kurią išsipirkti galėjai tik aukštesne savo klasine padėtimi ir nuolankumu buržuazinės visuomenės vertybių „buketui“. Eley kritišku vertinimu, visi didieji to meto liberalizmo ideologai ir praktikuotojai, įskaitant Johną Stuartą Millį ir kitus, sistemiškai menkino plačiųjų visuomenės masių galimybes prisidėti prie pilietinio gėrio. Ši liberalų panieka masėms kulminavo kaip tik per 1848-ųjų revoliuciją, o taip pat kiek vėliau, XIX a. antroje pusėje (aplink 1867-1871 m.), kai didelėje Europos dalyje į politinius procesus išties įsitraukė žmonių masės. Tuometinių liberalų diskurse demokratijos sąvoka neretai ir buvo vartojama būtent bauginančią prasme: kaip mob‘o – minios, gatvės masių valdžios arba ochlokratijos – sinonimas[12].
Prancūzijos revoliucija davė pirmą didelį postūmį demokratijai Europoje, tačiau tik tuomet, kai sustiprėjo tokios naujai užgimusios nacionalinės konstitucinės monarchijos kaip Italija ir Vokietija – apie XIX a. septintąjį ir aštuntąjį dešimtmečius, – galėjo rastis pirmieji masiniai demokratiniai politiniai judėjimai ir pirmosios masinės partijos. Kaip taisyklė, tai buvo būtent socialistų partijos, kurios, istoriko Eley vertinimu, iki I pasaulinio karo buvo pagrindinės demokratijos vėliavos nešėjos ir advokatės Europoje[13].
Ypač svarbus vaidmuo šioje naujoje masinių politinių judėjimų bangoje teko Vokietijai – naujai užgimusiai valstybei su sparčiai augančia pramone ir darbo klase. Vokietijos organizuoto socialistų judėjimo pradžia galima laikyti 1863 m., kai buvo įkurta Visuotinė vokiečių darbo sąjunga. Tai buvo pirmoji organizuota darbininkų proto-partija Vokietijoje. Galutinai kaip partija šis judėjimas įsitvirtino jau po Vokietijos 1871 m. susivienijimo, kai 1875 m. buvo įsteigta Vokietijos socialistų darbininkų partija (SAPD), 1890 m. pervadinta į Vokietijos socialdemokratų partiją – SPD. Tuo metu tau buvo stipriausia, masiškiausia ir įtakingiausia socialistų partija pasaulyje. Partijos veikla buvo stipriai susieta su profesinėmis sąjungomis. 1892-1914 m. laikotarpiu profesinių sąjungų narystė Vokietijoje išaugo nuo 215 tūkst. iki 2,5 mln.[14]. Pačios SPD narystė taip pat sparčiai augo, 1906-1914 m. laikotarpiu ji perkopė milijoną narių. 1898 m. partija tapo populiariausia Vokietijoje, Reichstago rinkimuose surinkusi 27,2 proc. balsų; 1912 m. partija tapo pirmaujanti ir pagal užimamų parlamentų vietų skaičių. Augančios dirbančiųjų masės šiuo laikotarpiu galėjo praktiškai patirti juos atstovaujančios nacionalinės partijos naudą. Būdami įvairiais kitais atžvilgiais beteisiai, dirbantieji suteikė didelę reikšmę galimybei ginti savo politines, pilietines ir socialines-ekonomines teises balsavimo dėžutėje.
SPD demonstracija Berlyne, 1930 m.: „Nacių pergalė veda Vokietiją į pilietinį karą“ // Autorius nežinomas. Šaltinis: Vokietijos Federalinis Archyvas (Bundesarchiv)
Apie 1914 m. jau 7 nacionalinės socialistų partijos Europoje buvo pasiekusios tokį populiarumo lygį, kad už jas balsuodavo apie ketvirtadalis išsiplėtusio šių šalių elektorato: Vokietijoje, Suomijoje, Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje, Austrijoje ir Čekijoje[15]. Visgi daugelio Europos šalių vyriausybės buvo priešiškos masėms, sistemiškai kūrė pačius įvairiausius barjerus politiniam ir pilietiniam jų įsitraukimui. Tad demokratijos plėtrai Europos šalyse buvo būtina nuolatinė ir sistemiška kairiųjų kova – pasipriešinimas bandymams apriboti. Viena iš tokio pasipriešinimo platformų buvo Vokietijos SPD lyderiaujamas Antrasis Internacionalas. Šis Prancūzijos revoliucijai paminėti skirtu kongresu (1889 m. Paryžiuje) prasidėjęs socialistinių ir socialdemokratinių partijų aljansas savo aktyvią veiklą tęsė iki 1914 m. Būtent visuotinės rinkimų teisės plėtra buvo vienas pagrindinių Antrojo Internacionalo tikslų, kartu su darbo sąlygų gerinimu, aštuonių darbo valandų įtvirtinimu, dirbančiųjų solidarumo didinimu.
Suprantama, kad įsigalėjančia marksistine tradicija sekusį tuometinį socializmo judėjimą, kaip ir kairiuosius iki tol bei vėliau, jaudino amžinoji dilema: revoliucija ar reformos? Koks yra geriausias būdas esmingai pagerinti dirbančiųjų – didžiosios visuomenės dalies – gyvenimą? Geoffas Eley apibendrina, kad reformizmas laimėjo tuose kraštuose, kurie turėjo senas parlamentarizmo tradicijas, palankesnį požiūrį į demokratiją; kuriuose valstybė rėmė pilietines teises. Tarp tokių istorikas išskiria Didžiąją Britaniją, Švediją, Daniją[16]. Revoliucijos idėja, tuo tarpu, įsivyravo tuose kraštuose, kuriems stigo parlamentarizmo tradicijų, ten, kur valstybės aparatai kairiųjų judėjimus slopino itin represyviai. Tarp šių istorikas išskiria Ispaniją, Portugaliją, Italiją, Austrijos-Vengrijos imperijos vengriškąją dalį, ir, žinoma, Rusiją. Revoliucija kyla ten, kur esminiai pokyčiai reformų keliu yra neįmanomi. Tai dėsnis.
Vokietijos kelias šiuo atžvilgiu buvo prieštaringas. Nuo 1878 iki 1890 metų galiojęs Anti-socialistinis įstatymas (pažodžiui: „Įstatymas prieš pavojingą socialdemokratų veiklą“) stiprino revoliucinio marksizmo kryptį šioje Europos ateičiai svarbioje šalyje. Šiuo laikotarpiu socialistai Vokietijoje patyrė policijos represijas, įvairaus plauko demonizavimą ir kitokią priespaudą, įskaitant apribojimus dirbti viešajame sektoriuje. Revoliucija ir visiška sistemos griūtis tuomet atrodė kone neišvengiama[17]. Vėlesniuoju periodu, ties amžių sankirta, stipriai augant SPS populiarumui ir narystei, stiprėjo ir suvokimas, kad socialistai Vokietijoje yra ne tik pirmos modernios, masinės politinės partijos kūrėjai, bet ir pagrindiniai parlamentine demokratija paremtos politinės sistemos ankstyvojo etapo laimėtojai. Dirbantieji, žmonių masės, išsikovojusios naują – parlamentinę – tribūną, plėtė savo politines bei socialines-ekonomines teises. Judant šiuo keliu, Vokietijoje ir kitur Vakarų Europoje persvarą įgijo reformizmas. Revoliucinis potencialas išsikvėpė, revoliuciją perėmė Maskva.
Visgi iki pat XX a. pirmosios pusės socialistus su visu naujai užgimusiu Europos parlamentarizmu vijosi senasis demokratijas persekiojantis klausimas-vaiduoklis: gerbiamieji, kokia dauguma? O kur moterys? Kaip su moterimis? Istorikas Eley knygoje Demokratijos įtvirtinimas: Europos politinės Kairės istorija 1850-2000 m. ne kartą pabrėžia, kad Europos socialistai, propagavę visų žmonių politinę lygybę, ir patys buvo stipriai veikiami vyravusių patriarchalinių vertybių, ypač ankstyvuoju – XIX a. – laikotarpiu. Ties amžių sandūra ledai pajudėjo. Ne kas kiti, o mūsų kaimynai suomiai pirmieji Europoje 1906 m. įgalino universalią balsavimo teisę: vyrams ir moterims. Rusijos imperijai priklausiusi Suomijos Didžioji Kunigaikštystė, turėjusi didelę autonomiją, pasinaudojo revoliuciniais 1905 m. sujudimais Rusijoje. 1907 m. rinkimuose į Suomijos parlamentą pirmą kartą galėjo balsuoti visi piliečiai nuo 24 metų amžiaus, įskaitant iki tol beteisiais buvusius dirbančiuosius, vyrus ir moteris. Prie šių politinių pokyčių įtvirtinimo labiausiai prisidėjo 1892 m. įkurta feministinė Moterų reikalų sąjunga, taip pat 1899 m. įsteigta Suomijos darbininkų partiją, 1903 m. persivadinusi į Suomijos socialdemokratų partiją. Pastaroji ir buvo didžiausia prasiplėtusio elektorato laimėtoja, turėjusi didžiulį Suomijos gyventojų palaikymą, 1907 m. ir daugelyje rinkimų po to laimėjusi balsų daugumą.
Po Suomijos sekė Norvegija: 1913 m. tapo pirmąja nepriklausoma Europos valstybe, įtvirtinusia universalią moterų balsavimo teisę parlamento rinkimuose. Po Norvegijos – Danija: moterų teisę balsuoti įtvirtino 1915 m. Skandinavais pasekė Rusija: moterų teisę balsuoti 1917 m. liepą čia įteisino Laikinoji vyriausybė, į valdžią atėjusi po „liberaliosios“ Vasario revoliucijos, nuvertusios carą. 1918 m., I pasauliniam karui einant į pabaigą ir byrant Rusijos bei Austrijos-Vengrijos imperijoms, universaliai vyrų ir moterų balsavimo teisei jau buvo pasirengusios naujai užgimusios nacionalinės valstybės: Lenkija, Estija, Vengrija, Čekija, pati Austrija, o tarp jų – ir Lietuva. Tokios senesnes parlamentarizmo tradicijas turinčios šalys kaip Vokietija ir Švedija universalias vyrų ir moterų politines teises įtvirtino tik 1919 m., kartu su jomis ir Latvija. 1920 m. šiomis šalimis pasekė Islandija, 1923 m. – Airija, 1928 m. – Jungtinė Karalystė, 1931 m. – Ispanija, o 1944 m., pagaliau, tai nutiko ir kairiosios revoliucijos tėvynėje Prancūzijoje. Daugumoje Europos šalių pagrindiniai kovotojai dėl universalių – vyrų ir moterų – politinių teisių buvo socialistai bei feministiniai moterų judėjimai. Senasis elitas daug kur stabdė šią demokratizaciją.
Potvarkį dėl moterų balsavimo teisės Prancūzijoje priešpaskutiniais II pasaulinio karo metais – 1944 m. balandžio 21 d. – priėmė Prancūzijos nacionalinio išsivadavimo komitetas. Tų pačių metų rudenį, jau išlaisvinus nuo nacių Paryžių, potvarkis buvo patvirtintas Prancūzijos laikinosios vyriausybės. Istorikas Eley, kaip ir daugelis kitų, moterų balsavimo teisės išplėtimą Prancūzijoje, taip pat kituose susivėlinusiuose katalikiškuose Europos kraštuose (Italijoje 1945 m., Belgijoje 1948 m.), sieja su ištikusiu bendru suvokimu, koks svarbus buvo moterų vaidmuo antrajame pasauliniame[18]. Jei moterys galėjo kautis karo frontuose arba pakeisti vyrus fabrikuose, tai kokias moraliniais pagrindais iš moterų galėjo būti atimta teisė reikšti savo politinę valią? Solidarumo ir lygybės jausmo banga po II pasaulinio karo lietė ne tik moteris, ji palietė visus. Euforija, nugalėjus Europoje nacizmą, buvo palanki kairiosioms vertybėms. Daugelis šalių vystė savo gerovės valstybės modelius, didino valstybės išlaidas žmonių socialinei ir ekonominei gerovei. Politinės piliečių teisės buvo praplėstos socio-ekonominėmis teisėmis. Tvyrojo bendras jausmas, kad Europa įžengė į naują – geresnį ir demokratiškesnį – istorijos etapą. Net jei Šaltojo karo metais šie pozityvūs pokyčiai bent dalinai vyko kaip atsvara Vakarus bauginusiam TSRS „socializmui“, juos vis tiek galime laikyti apytiksliai šimtmetį – nuo 1860-ųjų iki 1960-ųjų – trukusios kairiųjų, socialistų aktyvios kovos už demokratiją ir žmonių gerovę apvainikavimu.
XX a. septintajame-aštuntajame dešimtmetyje šis aukso amžius baigėsi. 1971 m. pradėjo byrėti Bretton Woodso monetarinė sistema, siejusi daugelio šalių valiutas su JAV doleriu, o pastarąjį – su auksu. Ši sistema ilgą laiką palaikė valiutų kursų ir kainų stabilumą pasaulyje. 1973 m. pasaulį taip pat ištiko didžioji Naftos krizė, kilusi po to, kai naftą eksportuojančių arabų šalių sąjunga OAPEC įvedė naftos embargą valstybėms, aktyviai palaikiusioms Izraelį atsinaujinusiame kariniame konflikte. Naftos kainos tuomet šoko į viršų keturgubai. Šias krizes sekė akcijų biržų nuosmukis visame pasaulyje, o galiausiai – ir ekonominė recesija daugelyje Vakarų pasaulio šalių 1973-1975 m. Pasaulio ekonomika po to ilgai neatsigavo, o atsakas į tai buvo – įsivyravęs neoliberalizmas: mažinti valstybės išlaidas ir vaidmenį ekonomikoje, privatizuoti valstybinį turtą, fokusuotis į verslo ir prekybos sąlygų gerinimą kaip į panacėją – miesto, šalies bei tarptautiniu mastu, sudievinti tarptautines korporacijas, siaurinti socialines programas ir naikinti gerovės „perteklių“.
Pasaulyje vyko ir dideli vertybiniai pokyčiai. Pokario gerbūvyje augusi karta pranešė apie save 1968-ųjų studentų ir hipių revoliucijomis. Kovos už būvį užgrūdintam racionaliam, disciplinuotam, šeimą ir darbą mylinčiam tėvų pasauliui ši karta priešpastatė post-materialistines vertybes: kūryba, menas, meilė, taika, saviieška. Kairė šių pokyčių kontekste taip pat patyrė transformacijų. Gatvės politikai ši naujoji karta suteikė daugiau reikšmės nei parlamentinei. Kostiumuotas politikas išėjo iš mados. Gatvės veiksmas, menas, net muzika ir šokis tapo politika. Kairė nuo šiol yra ir subkultūra, o kairiosios politikos avansceną užėmė kultūrinės ir tapatybinės kovos: už imigrantų, rasinių, tautinių, lytinių ir seksualinių, ekologinių ir kitų grupių bei tapatybių teises. Ši nauja Kairės laikysena svarbiai ir radikaliai praplėtė tai, kas nuo pat Kairės užgimimo buvo kairiosios politikos ašimi: demokratija ir gerovė visiems. Visgi kultūrinės ir tapatybinės kovos, t.y. kultūriškai progresyvi politika, bei mažėjanti darbininkų klasė post-industrinėse visuomenėse atvedė Kairę ir prie tam tikros krizės – reprezentavimo krizės: kam ji atstovauja? Išsilavinusiųjų klasei ar, kaip taisyklė, mažiau išsilavinusiems darbininkams? Jei „darbininko“ fokusas savo aukso amžių jau yra atgyvenęs, tai kuo Kairė turėtų ji pakeisti? Kokiu geriausiu būdu šiuolaikinė Kairė galėtų atstovauti visus dirbančiuosius ir visus dominuojamus?
Studentų protestas Paryžiuje, 1968 m. gegužė // Šaltinis: ArtReview (artreview.com/), 2018 m. birželio 15 d.
Senasis pokarinis pasaulis griuvo. O šiandien, kai kiekvieną dieną girdime, jog šis pasaulis griūva dar labiau, daugelis pasaulio kairiųjų, taip pat ir Lietuvoje, viltingai žiūri į demokratinio socialisto Zohrano Mamdanio bandymus grąžinti socializmą į kapitalizmo sostinę Niujorką. Grąžinti? Taip, paradoksalu, bet iki neoliberalizmo pergalės XX a. aštuntame dešimtmetyje, Niujorko gyventojai galėjo džiaugtis daugeliu gerovės valstybės modeliui būdingų patogumų bei paramos priemonių. Niujorkas buvo pirmasis miestas Jungtinėse Valstijose, išvystęs plačią socialinio būsto sistemą, aktyviai reguliavo būsto nuomos kainas. Miestas turėjo platų savivaldybei priklausančių ligoninių tinklą, siūlantį nemokamą arba pigesnę medicininę pagalbą asmenims su mažesnėmis pajamomis. Iki 1976 m. Niujorko miesto viešuosiuose universitetuose buvo prieinamas nemokamas mokslas. Aštuntajame dešimtmetyje dėl miesto ir globalios fiskalinės krizės bei įsigalinčios neoliberalizmo paradigmos dalykai keitėsi: viešosios paslaugos traukėsi, didele dalimi jos buvo perduodamos privatiems verslams ir konsultantams subrangos pagrindais. Šiuo laikotarpiu labiausiai buvo tikima būtent privataus verslo efektyvumu ir lemiama reikšme miestui. Visgi gyvenimas Niujorke galiausiai tapo sunkokai įperkamu, nors privataus verslo teikiamoms viešosioms paslaugoms mieste išleidžiamos milžiniškos sumos. Mamdanis mero mandatą iš Niujorko gyventojų laimėjo būtent su pažadu šias tendencijas apversti: plėsti viešąsias paslaugas, kuo daugiau viešųjų paslaugų perimti iš privataus verslo, didinti jų kokybę ir kai kuriais atvejais net sumažinti tokių paslaugų kainą miestui. Visų šių pastangų galutinis tikslas – didinti miesto prieinamumą ir gyvenimo kokybę daugumai. Demokratiją išradę senovės graikai bei romėnai dėl šių Mamdanio bandomų revoliucinių pokyčių gal labai nesupyktų: juk tikra demokratija (gr. dēmokratía) – „liaudies valdžia“ – yra ne tik (a) „liaudies“ arba daugumos renkama ir jai atskaitinga valdžia, bet ir (b) valdžia bei sprendimai, tarnaujantys daugumai.
Demokratinis socialistas Bernie Sandersas priima naujojo Niujorko mero Zohrano Mamdanio priesaiką // Šaltinis: Associated Press (AP)
Mamdanio Niujorko revoliucija tebūnie viltis kairiųjų ateičiai. O istorija mus moko, kad Kairė nuo pat pradžių buvo demokratijos pažadas ir variklis. Nors kairiosios revoliucijos ne kartą klupo, tikra Kairioji (R)evoliucija tebus ta, kuri įgalins demokratiją.
Mindaugas Liaudenskis yra Vilniaus Universiteto sociologijos magistras, šiuo metu – laisvai praktikuojantis sociologas.
[1] Robert A. Dahl, 1994. Demokratija ir jos kritikai. Vilnius: Amžius, 9 psl.
[2] Robert A. Dahl, 1994. Demokratija ir jos kritikai. Vilnius: Amžius, 159 psl.
[3] Ibid., 160 psl.
[4] Ibid., 162 psl.
[5] Ibid., 171 psl.
[6] Ibid., 174 psl.
[7] Geoffas Eley, 2002. Forging Democracy: The History of the Left in Europe, 1850-2000. Oxford: Oxford University Press.
[8] Geoff Eley, 2002. Forging Democracy: The History of the Left in Europe, 1850-2000. Oxford: University Press, 4 psl.
[9] Ibid., 17 psl.
[10] Geoff Eley, 2002. Forging Democracy: The History of the Left in Europe, 1850-2000. Oxford: University Press, 28 psl.
[11] Ibid., 30-31 psl.
[12] Ibid.
[13] Geoff Eley, 2002. Forging Democracy: The History of the Left in Europe, 1850-2000. Oxford: University Press, 5 psl.
[14] Ibid., 73 psl.
[15] Ibid., 79 psl.
[16] Geoff Eley, 2002. Forging Democracy: The History of the Left in Europe, 1850-2000. Oxford: University Press, 68 psl.
[17] Ibid., 87 psl.
[18] Geoff Eley, 2002. Forging Democracy: The History of the Left in Europe, 1850-2000. Oxford: University Press, 312 psl.