Gintaras Mitrulevičius: Apie istorinį demokratinio socializmo supratimą ir jo santykį su senąja ir naująja socialdemokratija

Socializmo idėjų aktualizacija 

Pastaraisiais metais brutali Rusijos agresija prieš Ukrainą, o prieš tai apie porą metų besitęsusi COVID-19 pandemija viešojoje erdvėje užgožė visus kitus pasaulyje vykstančius įvykius, procesus ir reiškinius. Vienas iš tokių reiškinių būtų jau beveik 10 metų Vakarų intelektualiniuose ir politiniuose diskursuose išryškėję (demokratinio) socializmo idėjų išpopuliarėjimo požymiai. 

Straipsnių ir knygų apie demokratinį socializmą per pastarąjį dešimtmetį pasirodė daug¹. Tačiau labiausiai socializmo idėjas išpopuliarino 2016 ir 2020 m. JAV prezidento rikimų kampanijose dalyvavęs senatorius Bernie Sandersas. JAV viešojoje erdvėje pradėta daug diskutuoti apie demokratinį socializmą, apie jį (iš įvairių pozicijų) pasirodė daug straipsnių, nemažai knygų, pradėjo smarkiai gausėti demokratinio socializmo šalininkų, ypač tarp jaunų rinkėjų. Tai pripažįsta ir aršūs šio reiškinio kritikai².

Kaip 2020 m. sausį rašė žymi politikos mokslininkė Sheri Berman: „Socializmas išgyvena renesansą. Apklausos rodo, kad jo populiarumas JAV auga, ypač tarp jaunimo. Populiarūs politikai, tokie kaip Bernie Sandersas ir Alexandria Ocasio-Cortez, išdidžiai vadina save socialistais. O spauda ir viešieji intelektualai negali nustoti apie tai kalbėti.“³

Naujasis JAV demokratinis socializmas sulaukė aštrios kritikos tiek iš tuometinio JAV prezidento Donaldo Trumpo šalininkų stovyklos⁴, tiek iš įvairių kitų JAV dešiniųjų ideologinių srovių⁵. Daugelis dešiniųjų kritikų neigia tokio reiškinio, kaip demokratinis socializmas, egzistavimo galimybę. Arba ši sąvoka tiesiog identifikuojama kaip socializmas, o pastarasis tapatinamas su SSRS ir kitomis komunistinėmis valstybėmis, jų socialine, ekonomine ir politine sistema. Dešinieji kritikai teigia, kad nėra tokio dalyko kaip demokratinis socializmas, nes socializmas nesuderinamas su demokratija. Panašių socializmo supratimų, kaip žinia, galime rasti ne tik JAV. 

Pažymėtina, kad didelė dalis socializmo kritikų tiek JAV, tiek kitose šalyse (ypač pokomunistinėse) atsisako susieti socialdemokratijos sąvoką su demokratinio socializmo ar ypač socializmo samprata. Taip pat pažymėtina, kad pastaraisiais dešimtmečiais šių sąvokų tarpusavyje nesieja (tiksliau jas viena nuo kitos atskiria) ir gana daug šiuolaikinių socialdemokratų. Šių sąvokų atskyrimą galime rasti ir ne vieno šiuolaikinio socialdemokratijos tyrinėtojo, ar autoriaus, rašančio apie socialdemokratiją viešojoje erdvėje, tekstuose⁶. Bet ar šis požiūris yra teisingas? Ir ar teisingi prieš tai paminėti dešiniųjų teiginiai? Aptarti šį klausimą svarbu ir norint geriau suvokti socialdemokratijos transformaciją XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje bei geriau suprasti šiuolaikinės socialdemokratijos ideologinės savivokos krizę. 

Apie ginčą dėl socializmo supratimo: įvadiniai pastebėjimai

Kaip žinia, terminas „demokratinis socializmas“ dažniausiai vartojamas trimis reikšmėmis, kurios yra labai glaudžiai susijusios. Jis taikomas pavadinti politinei ideologijai, politiniam judėjimui ir visuomenės socialinei santvarkai (arba jos vizijai).

Tačiau, kaip socializmo sąvoka (apskritai), taip ir demokratinio socializmo sąvoka atskirai paėmus (visomis prasmėmis) gana dažnai buvo ir yra suprantama skirtingai⁷. Taigi, skirtingi aiškintojai į šias sąvokas įdeda skirtingą turinį. Įtakos tam turi ir tai, kad ne visi autoriai (tiek šalininkai, tiek kritikai, tiek pretenduojantys būti neutralūs), rašantys apie demokratinį socializmą, ar socializmą apskritai, buvo ir yra nevienodai įsigilinę į jų aprašomo reiškinio istoriją. Tas pats pasakytina ir apie įvairius politikus ir aktyvistus, save vadinančius socialistais – jie irgi labai nevienodai įsigilinę į savo pavadinimo istoriją.

Tad susiklosto situacija, kada tiek dalis demokratinio socializmo šalininkų tam tikrose jo supratimo versijose, tiek jo kritikų, atrodo, nėra susipažinę su demokratinio socializmo sąvokos istorija, arba ją tiesiog ignoruoja⁸. Kita vertus, (demokratinio) socializmo sampratų įvairovei įtakos turėjo skirtingų socializmo teorijų ir doktrinų ir jomis besivadovaujančių skirtingų judėjimų bei skirtingų socializmo, kaip socialinės santvarkos, sampratų gausa⁹.

Todėl galime tik pritarti vokiečių teoretikui Thomui Meyeriui, jog „jokia kita svarbi politinė sąvoka XX a. nebuvo vartojama taip skirtingai, apibrėžiama taip prieštaringai, ir taip aistringai ginčijama visuose diskursuose – akademiniuose sluoksniuose, visuomenėje ir politinėje arenoje, kaip socializmo sąvoka.“¹⁰

Bolševizmas XX a. pradžioje įvykdė tam tikrą socializmo sąvokos supratimo užgrobimą. Tačiau dar iki jo marksizmo įsivyravimas taip pat prisidėjo prie kitų socializmo sampratų nustelbimo. Juk, anot pakankamai didelės dalies marksistų, tik marksizmas galėjo pretenduoti į „mokslinį“, taigi vienintelį „tikrą“ socializmą. 

Vieninteliais tikrais marksistais pretendavę būti ir jokių kitokių marksistų tokiais nelaikę sovietiniai komunistai savo socializmo sampratą laikė vienintele tikra ir teisinga socializmo samprata, o SSRS ir kitose prosovietinėse komunistinėse šalyse sukurtą santvarką vadino vieninteliu „tikru“ ir „realiu“ socializmu. Tokios pozicijos laikėsi visi priėmę sovietinę socializmo sampratą, nesvarbu, ar ši samprata buvo su pliuso, ar su minuso ženklu. Pastarasis aspektas reiškia tai, kad daugelis socializmo reiškinį neigiamai vertinančių ar tiesiog jo nekenčiančių asmenų buvo ir yra indoktrinuoti leninistinio-stalinistinio socializmo supratimo ir nenori girdėti apie jokį kitokį šios sąvokos supratimą.

Tačiau nuo pat bolševikų atėjimo į valdžią buvo daug socialistų – ištisų socialistinių partijų ir judėjimų, kuriems socializmo sąvoka yra neatsiejama nuo demokratijos sampratos ir kuriems Rusijos bolševikų naudojami metodai ir priemonės kuriant „socializmą“ Sovietų Rusijoje ir vėliau SSRS buvo visiškai nepriimtini¹¹. Pirmiausiai, žinoma, kalba eina apie socialdemokratiją.

„Socialdemokratija“, „demokratinis socializmas“ ir „socializmas“, kaip (beveik) sinonimiškos sąvokos

Istorinė socialdemokratija nepripažino bolševikų kuriamai, o vėliau sukurtai santvarkai teisės vadintis socializmu. Pagrindinis socialdemokratijos pozicijos, kad bolševizmas ir jo sukurta sistema neturi nieko bendro su socializmu, vėliavnešys buvo II Internacionalo pagrindinis ideologas, žymiausias šios epochos marksizmo teoretikas ir populiarintojas, „marksizmo popiežiumi“ vadintas Karlas Kautskis¹². 

Savo įvairiuose tekstuose jis labai smarkiai kritikavo bolševikus, pasmerkdamas juos už demokratijos panaikinimą ir ypač Raudonąjį terorą, už „sušaudymų šlovinimą“, „už bet kokios pagarbos asmens orumui ir laisvei bei žmogaus gyvybei praradimą“, „už panieką žmogaus asmenybei“. 1921 m. bolševikų režimą prilygindamas „valstybinei vergovei“ ir, kaip ir kiti demokratiniai socialistai, bolševikų diktatūrą dažnai vadindamas „ azijiniu despotizmu“, „ azijiniu režimu“ ar tiesiog „despotišku režimu“ ir pan., nuo tada, kai bolševikai Rusijoje užgrobė valdžią, Kautskis vienareikšmiškai nuolat tvirtino, kad „socializmas neįsivaizduojamas be demokratijos“ ir kad „nėra socializmo be demokratijos“, kad vadinamoji bolševikų „socialistinė revoliucija“ buvo „kontrrevoliucija prieš socializmą“, kad „bolševizmas laimėjo Rusijoje, bet socializmas pralaimėjo“ ir kad „nėra nieko melagingesnio už teiginį, kad socializmas laimėjo ten (SSRS–GM)“¹³.

Apskritai didžioji dauguma istorinių socialdemokratų tiek tarpukariu, tiek po Antrojo pasaulinio karo laikėsi pozicijos, kad socializmas be demokratijos neįmanomas. Tačiau, nepaisant tokios socialdemokratų pozicijos, sovietiniai ir kitų šalių komunistai be sustojimo kalbėjo ir rašė apie tai, kad SSRS, o po Antrojo pasaulinio karo – ir kitose komunistų valdomose šalyse buvo kuriamas, o vėliau ir tariamai sukurtas socializmas kaip socialinė ir ekonominė tvarka, ir kad negali būti jokio kito socializmo. Tai privertė socialdemokratus (ar bent jų dalį) aiškiau atsiriboti nuo bolševikinio socializmo supratimo. Tokiu būdu socialdemokratai (dar tarpukaryje) pradėjo pridėti būdvardį „demokratinis“ prie „socializmo“ sąvokos, nors, istorikės Helgos Grebing žodžiais tariant, „tai buvo ir išlieka nereikalingas dubliavimas“¹⁴. Todėl , kalbėdami apie būdvardžio „demokratinis“ pridėjimą prie daiktavardžio „socializmas“, turime dar kartą akcentuoti, kad nuosekliems istoriniams-klasikiniams demokratiniams socialistams komunizmas, italų istoriko Massimo Salvadori žodžiais tariant, „buvo ne socializmo atmaina, o, dėl savo politinės ir intelektualinės prievartos – jo (socializmo-G.M.) neigimas“.¹⁵ 

Taigi taip tarpukariu pradeda populiarėti terminai „demokratinis socializmas“ ir „demokratiniai“ socialistai. Nors apskritai pirmasis demokratinio socializmo termino vartojimas datuojamas XIX a. pabaiga (Bernardas Shaw paprastai minimas kaip pirmasis, pavartojęs šį terminą 1888 m. O terminas „demokratiniai socialistai“ pirmą kartą pavartotas netgi XIX a. viduryje)¹⁶. 

Tačiau platesniu mastu demokratinio socializmo sąvoka išpopuliarėja ir įsitvirtina tik po Antrojo pasaulinio karo. Tai aiškiai paliudija socialdemokratų partijas tarptautiniu mastu vienijančio Socialistų Internacionalo (toliau – SI) programinė 1951 m., deklaracija „Demokratinio socializmo tikslai ir uždaviniai“. Šioje deklaracijoje demokratinis socializmas nurodomas kaip oficiali SI (t. y. tarptautinio socialdemokratinių partijų susivienijimo) doktrina¹⁷. Pačios deklaracijos tekste demokratinio socializmo sąvoka dažnai buvo pakeista tiesiog socializmo sąvoka, kuri naudojama visiškai sinonimiškai. 

SI 1951 m. programinė deklaracija liudija socialdemokratijos, demokratinio socializmo ir tiesiog socializmo sąvokų tarpusavio, taigi, tam tikrą sinonimiškumą (bent jau istorinės socialdemokratijos ideologinėje tradicijoje). Šios deklaracijos tekstą reikėtų įdėmiai perskaityti visiems, kas įrodinėja, kad socialdemokratijos ir demokratinio socializmo sąvokos (nekalbant jau apie tiesiog socializmo sąvoką) yra skirtingi dalykai. Ją taip pat turėtų perskaityti ir visi, kurie teigia, kad socialdemokratija po Antrojo pasaulinio karo atsisakė socializmo ir naujos, geresnės visuomenės siekimo.

Taigi, anot jau cituoto Thomo Meyerio, socialdemokratijos istorijoje „nuo pat pradžių vienodomis sąlygomis buvo vartojami keturi pavadinimai: socialdemokratija, demokratinis socializmas, socialinė demokratija ir socializmas“. Pasak jo, šios keturios sąvokos socialdemokratijos istorijoje „pakaitomis, dažnai ir vienu metu, žymėjo tą patį subjektą“¹⁸. 

Atsižvelgiant į tai, kad demokratinis socializmas pakankamai dažnai atskiriamas nuo marksizmo ar priešinamas jam (dažniausiai tais atvejais, kai marksizmas per daug tapatinamas su vadinamuoju „marksizmu-leninizmu“), reikia pažymėti kad socialdemokratija didžiąja dalimi ne tik XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, bet ir visą XX a. pirmą pusę (nemažoje dalyje šalių ir ilgiau) vadovavosi marksistine socializmo samprata. Taigi ir tuomet, kai įvairios socialdemokratų partijos vadovavosi marksizmu, jos buvo demokratinio socializmo partijos. 

Anot Horsto Heimanno, vieno iš žymiausių šių laikų demokratinio socializmo teoretikų, „SPD istorijoje marksistinė tradicija taip pat yra demokratinės tradicijos dalis“ ir „marksizmas ir marksistinė SPD… taip pat priklauso demokratinio socializmo tradicijai“¹⁹. Pasak jo, „demokratinis socializmas atsirado žymiai anksčiau, nei Leninas išrado ir pradėjo įgyvendinti nedemokratinį „socializmą“²⁰, kurio – pabrėžkim dar kartą – dauguma tuometinių socialdemokratų jokiu socializmu nepripažino. Beje, skirtingai nei šiuolaikiniai naujieji socialdemokratai (įskaitant ir lietuviškuosius, ir netgi ne tik technokratiškus pragmatikus-praktikus, bet ir intelektualus), kurių nemaža dalis, kalbėdami apie SSRS, vartoja sąvoką „valstybinis socializmas“, o gana dažnai – ir tiesiog „socializmas“.

1951 m. SI deklaracija griežtai atskyrė sovietinį komunizmą nuo socializmo kaip ideologijos ir judėjimo, ir labai aiškiai pabrėžė, kad socializmas kaip socialinė- ekonominė sistema neįmanoma be laisvės ir demokratijos. Toks demokratinis socializmas, kaip visuomenė, kurioje turi būti įkūnyti politinės, ekonominės ir socialinės demokratijos principai, SI programiniame dokumente buvo pristatytas kaip alternatyva tiek kapitalizmui, tiek komunizmui. 1951 m. SI programinis dokumentas, žinoma, nebuvo vienintelis SI dokumentas, kuriame buvo užfiksuota ši demokratinių socialistų pozicija. 

Bad Godesbergo programa ir nemarksistinis demokratinis socializmas

Jei kalbame apie demokratinį socializmą iki Antrojo pasaulinio karo, tai  galime teigti, kad tuo metu dominavo marksistinė jo versija. Kaip politinė ideologija jis reiškėsi įvairiais variantais. O kalbėdami apie istorinę epochą po Antrojo pasaulinio karo, turime pažymėti, kad šiame laikotarpyje, vienose šalyse anksčiau, kitose vėliau, socialdemokratiniame judėjime įsitvirtina (įgyja dominuojančias pozicijas) nemarksistinis demokratinis socializmas (įvairūs jo kaip politinės ideologijos ir judėjimo variantai).

Pažymėtina, kad jau 1951 m. SI programiniame dokumente pasisakyta už įvairius (ne tik marksistinį) socializmo pagrindimo būdus. Labai svarbų vaidmenį nemarksistinio demokratinio socializmo įsitvirtinimo procese suvaidino ir didelę įtaką tolesnei socialdemokratijos raidai padarė Vokietijos socialdemokratų partija (SPD). Jos 1959 m. Bad Godesbergo programoje pateikiamas jau ne marksistinis, o etinis-vertybinis demokratinio socializmo pagrindimas. Joje, pvz., buvo teigiama:

„[S]ocializmas yra nuolatinis uždavinys iškovoti laisvę ir teisingumą, juos išsaugoti ir save įteisinti juose… Laisvė, teisingumas, solidarumas ir tarpusavio įsipareigojimas, išplaukiantis iš žmonių bendruomeniškumo – tokios yra vertybės, kuriomis paremti socialistiniai siekiai.“ 

Kita vertus, čia taip pat buvo akcentuojama, kad demokratinis socializmas siekia „naujos ir geresnės visuomenės santvarkos, atveriančios žmogui kelią į jo laisvę“²¹.

Bad Godesbergo programoje pripažįstamos įvairios nuosavybės formos – ir kooperatinė, ir visuomeninė nuosavybė (suprantama, kaip nuosavybės demokratizacija), ir privatinė nuosavybė. Taigi buvo pasisakyta už vadinamąją „mišrią ekonomiką“. Ši SPD programa atsisakė (tą dar XIX a. pabaigoje siūlė marksistas revizionistas ir vienas iš svarbiausių demokratinio socializmo „tėvų“ Eduardas Bernsteinas) ortodoksiškai marksistinės- ekonomistinės socializmo sampratos, pripažino privatinę nuosavybę, laisvą konkurenciją ir laisvą rinką, taigi, buvo atsisakyta siekti visuotinės gamybos, mainų ir paskirstymo priemonių socializacijos, kurią nemaža dalis kairiųjų suprato kaip nacionalizaciją.

Dėl to daugelis marksizmu besivadovavusių kairiųjų (tarp jų buvo nemažai ir socialdemokratų, tačiau daugiausia nesocialdemokratinių socialistų, nekalbant jau apie visų atmainų komunistus) apkaltino SPD atsisakius socializmo, taigi, anot dalies jųbei kitų, ortodoksiškai marksistiškai suprantančių socializmą komentatorių, socialdemokratija nustojo būti sinonimiška sąvoka demokratiniam socializmui²². 

Tokiam tiek demokratinio socializmo, tiek socializmo apskritai supratimui įtaką darė prokomunistiškai marksistinės socializmo sampratos. Tačiau, pasak giliai socializmo fenomeną tyrinėjusio teoretiko Peterio Beilharzo, „socializmas turi… daugybę tradicijų įvairiose vietose ir laike“. O „tai, kad marksizmas ėmė dominuoti socializme, nereiškia, kad jie abu yra tapatūs“, nes „socializmas turi savo istoriją, kurios dalis yra marksizmas“. Anot cituojamo australų teoretiko, būtina pabrėžti, kad „socializmas buvo ir anksčiau, ir vėliau nei marksizmas“²³. Ir dar – jeigu turėsime mintyje visas tas doktrinas ir judėjimus, kurie pasisako už socializmą, to paties Beilharzo žodžiais tariant, „socializmai vienas nuo kito skiriasi radikaliai, o kartais ir žiauriai“²⁴.

O matydami visą socializmo įvairovę, turime konstatuoti tai, su kuo niekaip nenori sutikti daug marksizmu (ir ypač vadinamuoju „marksizmu-leninizmu“) besivadovaujančių kairiųjų ir dešiniųjų–- kad pasisakymas už privačios nuosavybės panaikinimą, t. y. gamybos, mainų ir perskirstymo priemonių nacionalizaciją (arba socializaciją), nėra nei būtinas pagrindinis socializmo elementas (ar bruožas), nei, tuo labiau, nėra socializmo tikslas. Šiuo klausimu nereikia maišyti socializmo ir komunizmo sąvokų, nes jos nėra sinonimai²⁵.

Iš tiesų, nors, Meyerio žodžiais tariant, „svarbiu skiriamuoju ankstyvojo periodo socialistinio projekto bruožu buvo principinė gamybos priemonių privatinės nuosavybės ir jokiais įsipareigojimais nesusaistytos laisvos rinkos kritika“²⁶, tačiau –tai itin pabrėžtina – tokie „socializmo tėvai“ kaip Claude‘as Henri Saint-Simonas, Charles‘is Fourier, Pierre‘as Josephas Proudhonas už visišką privatinės nuosavybės panaikinimą nepasisakė²⁷. Ir už tai jie, beje, buvo XX a. kritikuojami (abejojant, ar jie apskritai buvo socialistai) sovietinių ir kitų prokomunistiškai socializmą suprantančių autorių.

Tad, kaip 1976 m. rašė sovietinis socializmo idėjų tyrinėtojas Aleksandras Cypko, jeigu „socialistiniais mokymais laikytini tik tie, kurie pasisako prieš privatinę nuosavybę, tai Saint-Simonas ir Fourier nebus nei socialistai, nei, tuo labiau, socializmo pradininkai“²⁸. Tačiau, kaip žinia, būtent Saint-Simonas ir Fourier kartu su Robertu Owenu dominuojančiu (ir pagrįsčiausiu) požiūriu yra laikomi socializmo pradininkais. Tokiais juos laikė ir Karlas Marxas bei Friedrichas Engelsas. Todėl ir sovietinė istoriografija bei ideologija jų negalėjo išbraukti iš socialistų. Tad ir minėtasis Cypko, mėgindamas surasti „socialistiškumo kriterijų“, tokiu įvardijo ne pasisakymą už privatinės nuosavybės panaikinimą, o „teigiamą ateities idealą“²⁹. Taigi, stereotipas, kad socializmas būtinai reiškia privačios nuosavybės panaikinimą, jos nacionalizavimą, yra klaidingas. 

Žinoma, tuo metu, kada socialdemokratijoje vyravo marksistinė socializmo samprata, socialdemokratų ideologijoje socializmo kaip visuomenės sukūrimas daugiausiai buvo siejamas su gamybos, mainų ir paskirstymo priemonių suvisuomeninimu (socializacija). Tačiau iš esmės, net ir tada minimoji socializacija tebuvo priemonė, kuri, pagal to meto nemažos dalies socialdemokratų (tačiau ir tai ne visų) įsivaizdavimą, buvo reikalinga siekiant sukurti solidarią vienodų teisių ir laisvių visiems visuomenę³⁰.   

Taigi, žvilgsnis į istoriją leidžia teigti kad, istorine-tradicine prasme demokratinį socializmą, kaip ideologiją, politinį judėjimą ir būsimos socialinės tvarkos viziją, pirmiausia atstovavo socialdemokratija.

Kaip gerai žinoma, socialdemokratija nuo pat jos atsiradimo ilgą laiką, su tam tikromis išimtimis, beveik nuolat didino savo politinę įtaką. Šaltojo karo laikotarpiu ji patyrė savo tikrąjį aukso amžių ir suvaidino svarbų vaidmenį visuomenės bei valstybės demokratizacijos bei gerovės valstybių kūrimo procesuose Vakarų pasaulyje. Pasak Sheri Berman, „socialdemokratija buvo sėkmingiausia XX a. ideologija ir judėjimas“³¹. Ir XXI a. pradžioje ji daugelyje šalių vis dar buvo svarbi politinė jėga. 

Naujoji socialdemokratija ir demokratinis socializmas: sąvokų santykio kaita

Kelis dešimtmečius vyksta diskusijos apie gilią socialdemokratijos krizę³². Kaip krizės priežastys nurodomi pasauliniai socialiniai pokyčiai, postindustrinės visuomenės formavimasis, globalizacija, sovietinio komunizmo žlugimas, neoliberalių idėjų plitimas ir įvairios jų pasekmės.

9-uoju ir 10-uoju dešimtmečiais socialdemokratijoje vyko intensyvios diskusijos, kaip reaguoti į šiuos pasaulinius socialinius iššūkius. XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje įvyko klasikinės – tradicinės socialdemokratijos transformacija į „naująją socialdemokratiją“, iš pradžių dažnai vadintą „Trečiojo kelio“ socialdemokratija³³. 

„Trečiojo kelio“ socialdemokratijos koncepciją teoriškai pagrindė ir išplėtojo žymus britų sociologas Anthony Giddensas³⁴. Kurį (kaip paaiškėjo, neilgą) laiką  „Trečiojo kelio socialdemokratiją“ lydėjo sėkmė rinkimuose. Pačioje XX a. pabaigoje – 1999 m. socialdemokratija vėl buvo tapusi įtakingiausiu politiniu judėjimu Vakarų Europoje³⁵.

Tačiau iškilusi atsinaujinusios socialdemokratų rinkiminės politinės įtakos banga truko neilgai. Nuo XXI a. pradžios socialdemokratijos politinė įtaka vėl pradėjo tolydžio mažėti. XXI a. 2-ajame dešimtmetyje tai virto didžiausiu socialdemokratijos politinės (pirmiausiai elektoralinės paramos) įtakos nuosmukiu³⁶. Pasak šios problematikos tyrinėtojų, „socialdemokratų partijos susiduria su egzistencine krize“³⁷. Nemažai mokslininkų kalba apie „socialdemokratijos mirtį“³⁸. 

Naujosios socialdemokratijos nuosmukis (krizė) akademinėje literatūroje aiškinama įvairiai. Šio straipsnio kontekste svarbiausi yra vadinamieji „ideologiniai paaiškinimai“, kurie socialdemokratijos krizę sieja su tuo, kad ji priėmė neoliberalizmo idėjas³⁹. Ir iš tiesų XX a. pabaigos – XXI a. pradžios naujoji socialdemokratija nuo klasikinės socialdemokratijos labai skyrėsi tiek savo praktine politika, tiek šios teoriniu-ideologiniu pagrindimu. Dėl to daug kalbama ir rašoma ne tik apie paramos socialdemokratams rinkimuose krizę bei organizacinę pasaulinio socialdemokratų judėjimo (SI) krizę, bet ir apie gilią ideologinę šio judėjimo krizę. 

Daug naujųjų socialdemokratų nelaiko savęs demokratiniais socialistais ir vengia istoriškai būdingo socialdemokratijos sąvokos tapatinimo su demokratinio socializmo sąvoka, nekalbant jau apie tapatinimąsi su socializmo sąvoka⁴⁰. Tai liudija gilią socialdemokratijos ideologinės savivokos krizę.

Susiklosčiusioje situacijoje daug kas mano, jog socialdemokratija yra atskira nuo demokratinio socializmo ideologija⁴¹. Populiarus tapo ir kitas požiūris, kad socialdemokratija tapo liberalizmo ideologijos variantu – socialiniu arba kairiuoju liberalizmu. Iš tiesų „Trečiojo kelio socialdemokratijos“ praktika labiau priminė liberalizmą nei socializmą. Ir netgi Meyeris 2008 m. rašė apie socialdemokratijos ir socialliberalizmo sintezę⁴².

XXI a. 2-ajame dešimtmetyje socialdemokratijai intensyviai prarandant rinkėjus, pastebimi ir politikos mokslininkų konstatuojami didesnio ar mažesnio laipsnio jos slinkties (bent jau kai kuriose šalyse) į kairę ženklai⁴³. Šiomis aplinkybėmis daugelyje šalių vėl vis išgirstame socialdemokratų, kurie vėl kalba apie demokratinį socializmą. Šios sąvokos vartojimo nevengia ne tik kai kurių socialdemokratinių partijų kairiųjų sparnų atstovai. Štai pastaraisiais metais apie demokratinį socializmą kalba ne tik buvęs SPD „jaunųjų socialistų“ (JUSOS) pirmininkas Kevinas Kühnertas⁴⁴, bet ir netgi šiandieninė SPD pirmininkė (viena iš dviejų partijos pirmininkų) Saskia Esken. 2020 m. sausio pradžioje ji aiškiai įsipareigojo siekti „demokratinio socializmo“ kaip politinio tikslo⁴⁵. 

Šiam postūmiui iš dalies įtaką padarė ir minėtas Bernie Sanderso demokratinio socializmo išpopuliarėjimas JAV. Pažymėkim, kad, kaip rodo kai kurie jo pareiškimai,Sandersas demokratinio socializmo sąvoką sieja su klasikine skandinaviška socialdemokratija⁴⁶. 

Tačiau ne visi naujieji demokratiniai socialistai JAV supranta demokratinio socializmo sąvoką vienodai. Kai kurie iš jų šią sąvoką supranta ir aiškina gana radikaliai, griežtai atskirdami ją nuo socialdemokratijos sąvokos⁴⁷. Demokratinio socializmo sąvoką nuo socialdemokratijos taip pat skiria įvairių Europos šalių nesocialdemokratinių kairiųjų dalis, kuri pasisako už demokratinį socializmą ir dažnai yra laikoma demokratiniais socialistais. 

Dalis naujųjų „demokratinių socialistų“ labai skiriasi nuo istorinių demokratinių socialistų, kuriems, kaip minėta, pirmiausiai atstovavo istoriniai socialdemokratai. Pvz., nemaža dalis naujųjų europinių nesocialdemokratinių kairiųjų politinių jėgų ar ideologinių srovių, besiskelbiančių, kad vadovaujasi demokratiniu socializmu ar kad siekia tokios santvarkos, taip pat laikosi požiūrio, kad SSRS egzistavusią santvarką galima vadinti socializmu („valstybiniu“, „realiuoju“, „mutantiniu“, „ankstyvuoju“, „biurokratiniu“, „sovietiniu“ ar tiesiog „socializmu“). Beje, skirtingai nuo naujųjų JAV demokratinių socialistų, kurie SSRS santvarkos socializmu nevadina⁴⁸.

Dalis minimųjų „naujųjų“ europinių nesocialdemokratinių „demokratinių socialistų“ (pvz., Vokietijos „Die Linke“), kritikuodami Vakarus už jų (praeityje buvusį) imperializmą, nesugeba matyti arba tinkamai įvertinti putinistinės Rusijos imperializmo ir didžiavalstybinio hegemonizmo bei autokratinio šios valstybės režimo. Visais šiais aspektais jie galėtų pasimokyti iš Karlo Marxo pateikto imperialistinės ir autokratinės Nikolajaus I Rusijos vertinimo.

Grįžtant prie naujosios socialdemokratijos ir demokratinio socializmo sąvokų santykio, tai, kaip jau minėjome straipsnio pradžioje, šias sąvokas (bei ideologijas, judėjimus ir santvarkas) atskiria (pristatydami jas neistoriškai) ir dalis šiuolaikinių politikos mokslo atstovų bei kitų akademikų. Pastebima tendencija šias dvi sąvokas vertinti monovariantiškai. Nors, kita vertus, kai kurie taip darantys mokslininkai pripažįsta didelę socializmo (apskritai) sampratų ir versijų įvairovę. Tad išeina savotiškas prieštaravimas. Taigi, socializmas suprantamas itin polivariantiškai, o jo atmaina demokratinis socializmas suprantamas monovariantiškai.

Straipsnio problematikos analizė rodo, kad šiuo metu, dėl įvairių šalių socialdemokratijų skirtumų bei dėl ideologinių orientacijų įvairovės daugelyje atskirų šalių socialdemokratų partijų, sudėtinga kalbėti apie vienareikšmį šiuolaikinės socialdemokratijos santykį su demokratinio socializmo sąvoka. 

Taip pat galima teigti, kad įvairių šalių tiek akademiniuose, tiek politiniame diskursuose, taigi ir politinės kairės spektre, egzistuoja kelios demokratinio socializmo sampratos – tiek socialdemokratinės, tiek nesocialdemokratinės. Nemažos dalies socialdemokratų atsiribojimas nuo demokratinio socializmo sąvokos ar jos vengimas liudija jų nesusivokimą savo ideologinėje tradicijoje, tai yra, ideologinės savivokos krizę. O neturėdami iš istorinės ideologinės tradicijos ateinančios ideologinės savivokos socialdemokratai vargu ar gali vykdyti tą tradiciją atitinkančią praktinę politiką. Todėl nuolat atsinaujinantiems socialdemokratams  svarbu yra nepamiršti pirminės – prigimtinės, socialdemokratijos, kaip (demokratinio) socializmo, savivokos ir iš jos išplaukiančios šio politinio judėjimo siekių esmės. Juk socialdemokratijos –[demokratinio] socializmo – siekis sukurti teisingesnę, solidaresnę, demokratiškesnę, o tuo pačiu metu ir laisvesnę, ir taikesnę visuomenę tebelieka aktualus ir XXI amžiui.

Gintaras Mitrulevičius – istorikas, istorijos ir politikos mokslų dėstytojas. Mokslinių interesų ir tyrinėjimų sritys – socialdemokratijos ir kitų kairiųjų ideologijų  bei politinių judėjimų istorija.

1. Atskiro paminėjimo vertos Axel Honneth, 2015. Die Idee des Sozialismus. Versuch einer Aktualisierung. Berlin,; Peter Hain, 2015. Back to the Future of Socialism. Bristol: Policy Press; Thomas Piketty, 2021. Time for Socialism: Dispatches from a World on Fire, 2016-2021. Yale University Press. ↩︎
2. Anot vieno jų, „Bernie Sandersas išvedė „demokratinį socializmą” iš marginalinių ideologijų šešėlio į Amerikos didžiosios politikos dėmesio centrą“ (B.K. Marcus. „Does Democracy Lead to Socialism? Is “democratic socialism” an oxymoron—or redundant?“, fee.org, žiūrėta: 2022 vasario 19 d.). Pasak kai kurių autorių, socializmas tapo „mainstreamu“ JAV politikoje (Žr.: MacKenzie Sigalos. „Here’s how socialism went mainstream in American politics“, cnbc.com, žiūrėta 2022 vasario 19 d.). Pasak vieno JAV trockisto, „susidomėjimas socializmu JAV pasiekė istorines aukštumas“ (John Peterson. „USA: two trends in the American socialist movement—why we should throw Kautsky out with the bathwater“, marxist.com, žiūrėta: 2022 spalio 26 d.).  ↩︎
3. Sheri Berman. „Can Social-Democrats Save the World? Communism and democratic socialism won’t heal today’s political divisions“, foreignpolicy.com, žiūrėta: 2022 vasario 19 d. ↩︎
4. Žr. pvz.: Tina.Nguyen. „‘Army of Trump’ prepares at CPAC to battle socialism“, politico.com, žiūrėta: 2022 vasario 19 d.; D. Smith. „‘America v socialism’: conservatives rage against the left and plot new red scare“, theguardian.com, žiūrėta: 2022 vasario 19 d. ↩︎
5. Žr.: straipsnius apie demokratinį socializmą: mises.org; cato.org, fee.org; newideal.aynrand.org; blog.acton.org, žiūrėta: 2023 gegužės 20 d. ↩︎
6. Žr. pvz.: Sheri Berman. „Can Social-Democrats Save the World? Communism and democratic socialism won’t heal today’s political divisions“, foreignpolicy.com, žiūrėta: 2022 vasario 19 d. ↩︎
7. Žr. pvz.: Heinz Hillebrand, Axel Troost, 2007.„Demokratischer Sozialismus-Metamorphose eines Begriffs“, Standpunkte, s. 5-6. Apie socializmo termino sampratų ir vartosenų istorinę įvairovę žr.: Wolfgang Schieder, 1984. „Sozialismus“. Geschichtliche Grundbegriffe: Historisches Lexikon zur politisch-sozialen Sprache in Deutschland. Bd. 5. Stuttgart, s. 923-996. ↩︎
8. Kaip tai ignoruojančio autoriaus pavyzdį žr.: Renzo Llorente. „The Contradictions and Confusions of “Democratic Socialism”.“ Cosmonautmag.com, žiūrėta: 2022 vasario 20 d. ↩︎
9. Žr. pvz.: Anthony Wright, 2008. Socialisms. Old and New. London, New York; Klaus von Beyme, 2013. Sozialismus. Theorien des Sozialismus, Anarchismus und Kommunismus im Zeitalter der Ideologien 1789 – 1945. Wiesbaden: Springer VS; Marcel van der Linden (red.), 2022. The Cambridge History of Socialism. Volume I-II. Cambridge University Press.  ↩︎
10. Thomas Meyer, 2008. Sozialismus. Wiesbaden, p. 10. ↩︎
11. Gintaras Mitrulevičius, 2007-2008. „Ar buvo SSRS socializmas: socialdemokratų ir kitų kairiųjų požiūriai istoriniu aspektu“, Gairės,2007, Nr.: 9, p. 30-38; Nr.:10, p. 35 – 43; Nr.:1, p. 39 – 46. ↩︎
12. Ten pat. p. 36-38 (čia pateikiamos ir šiame straipsnyje pateikiamų citatų nuorodos į konkrečius Kautsky veikalus). Plačiau žr.: Peter Lübbe (Hrsg.), 1981. Kautsky gegen Lenin. Berlin/Bonn. ↩︎
13. Ten pat. Taip pat žr.: Karl Kautsky, 1949. Socialdemokratija ir komunizmas. Sulietuvino dr. P.  Ancevičius. Stuttgart. ↩︎
14. Helga Grebing, 2001, „Sozialismus im 21. Jahrhundert – Programmatische Konturen“. Demokratischer Sozialismus in Europa seit dem Zweiten Weltkrieg. Hrsg. D. Dowe. Bonn, p. 42. ↩︎
15. Massimo Salvadori, 1968. Modern Socialism. Palgrave Macmillan, p. 30. ↩︎
16. Wolfgang Schieder, 1984. „Sozialismus“. Geschichtliche Grundbegriffe: Historisches Lexikon zur politisch-sozialen Sprache in Deutschland. Bd. 5. Stuttgart, pp. 964, 990, etc. ↩︎
17. „Ziele und Aufgabe des demokratischen Sozialismus“. Julius Braunthal. Geschichte der Internationale Bd. 3. Berlin, Bonn, pp. 612-618. ↩︎
18. Thomas Meyer, 1998. Die Transformation der Sozialdemokratie. Eine Partei auf den Weg ins 21. Jahrhundert. Bonn: Verlag J.H.W. Dietz Nachf., p. 9. ↩︎
19. Horst Heimann, 1991. Die Voraussetzungen des Demokratischen Sozialismus und die Aufgaben der Sozialdemokratie. Bonn: Dietz, p. 31. ↩︎
20. Horst Heimann, 2019. „Groß geschrieben, plural und integrativ“. rosalux.de, žiūrėta: 2023 vasario 20 d. ↩︎
21. Grundsatzprogramm der Sozialdemokratischen Partei Deutschlands. Beschlossen vom Außerordentlichen Parteitag der Sozialdemokratischen Partei Deutschlands in Bad Godesberg vom 13. bis 15. November 1959. Bonn.  ↩︎
22. Horst Heimann, 1991. Die Voraussetzungen des Demokratischen Sozialismus und die Aufgaben der Sozialdemokratie. Bonn: Dietz, p. 39, 65, 93, 100, etc. ↩︎
23. Peter Beilharz, 2009. Socialism and Modernity. Minneapolis, London: University of Minnesota Press, p. 2, 22. ↩︎
24. Peter Beilharz, 1994. Postmodern Socialism. Romanticism, city and state. Melbourne University Press, p. 41. ↩︎
25. Günter Bartsch, 1969. Kommunismus, Sozialismus und Karl Marx. Totalitärer, marxistischer oder demokratischer, Sozialismus. Aachen. ↩︎
26. Thomas Meyer, 1998. Die Transformation der Sozialdemokratie. Eine Partei auf den Weg ins 21. Jahrhundert. Bonn: Verlag J.H.W. Dietz Nachf., p. 21. ↩︎
27. Žr. pvz.: Gregory Claeys, 2011. „The Non-Marxian socialism 1815–1914“. Cambridge History of Nineteenth-Century Political Thought. Ed. G. Stedman Jones, G. Claeys. Cambridge University Press, p. 525; Christopher Pierson, 2016. „Socialism“. Just Property: Volume Two: Enlightenment, Revolution, and History. Oxford University Press, p. 144, 146. ↩︎
28. Aлександр Ципко, 1976, А. Идея социализма. Веха биографии. Москва, p. 26. ↩︎
29. Ten pat, p. 35. ↩︎
30. Žr. pvz. : Thomas Meyer, 1991. Demokratischer Sozialismus-Soziale Demokratie. Eine Einfürung, Bonn, p. 41; Kevin Hickson (Ed.), 2016. Rebuilding social democracy. Core principles for the centre left. Bristol: Policy Press, p. 4-5.  ↩︎
31. Sheri Berman, 2006. The Primacy of Politics: Social Democracy and the Making of Europe’s Twentieth Century. Cambridge University Press. ↩︎
32. Frank Bandau, 2022. „What Explains the Electoral Crisis of Social Democracy? A Systematic Review of the Literature“. Government and Opposition, Nr.: 4, pp. 1–23. ↩︎
33. Žr. pvz.: Herbert Kitschelt, 1994. The Transformation of European Social Democracy. Cambridge; Marcel van der Linden,1998. „Metamorphoses of European social democracy“ Socialism and Democracy, 12:1, pp. 161-186; Gerasimos Moschonas, 2002. In The Name of Social democracy. The Great Transformation 1945 to the Present. London, New York. ↩︎
34. Anthony Giddens, 1998. The third way: the renewal of social democracy. Polity Press. ↩︎
35. Žr. pvz.: B. Evans, I.Schmidt (red.), 2012. Social Democracy After the Cold War. Athabasca University Press. ↩︎
36. P. Delwitt, 2021. „“This is the final fall”. An electoral history of European Social Democracy (1870–2019)“ in Dans CEVIPOL, Working Papers 2021/1 (N° 1): 1–58. ↩︎
37. Björn Bremer, Line Rennwald, 2022. „“Who Still Likes Social Democracy?” The Support Base of Social Democratic Parties Reconsidered“. Party Politics, Vol. 0(0), p.1. ↩︎
38. Clive Hamilton, 2006. What’s left? The death of social-democracy. Melbourne; Ashley Lavelle, 2008. The Death of Social Democracy Political Consequences in the 21st Century. Routledge. ↩︎
39. Frank Bandau, 2022. „What Explains the Electoral Crisis of Social Democracy? A Systematic Review of the Literature“. Government and Opposition, Nr.: 4, pp. 1–23. ↩︎
40. Horst Heimann, 1991. Die Voraussetzungen des Demokratischen Sozialismus und die Aufgaben der Sozialdemokratie. Bonn: Dietz; Helga Grebing, 2001, „Sozialismus im 21. Jahrhundert – Programmatische Konturen“. Demokratischer Sozialismus in Europa seit dem Zweiten Weltkrieg. Hrsg. D. Dowe. Bonn, p. 42. ↩︎
41. Sheri Berman. „Can Social-Democrats Save the World? Communism and democratic socialism won’t heal today’s political divisions“, foreignpolicy.com, žiūrėta: 2022 vasario 19 d. ↩︎
42. Žr. pvz.: Thomas Meyer, 2008. Sozialismus. Wiesbaden, s. 14-15, 144-147. ↩︎
43. Rob Manwaring, J. Holloway, 2022. „A New Wave of Social Democracy? Policy Change across the Social Democratic Party Family 1970s–2010s“. Government and Opposition, 57, p. 171–191. ↩︎
44. Peter Hille. „Wie viel Sozialismus steckt in der SPD?“ dw.com, žiūrėta: 2023 spalio 28 d. ↩︎
45. „SPD-Chefin bekennt sich zum demokratischen Sozialismus“.tagesspiegel.de, žiūrėta:2022 rugsėjo 20 d.; „Esken verteidigt „demokratischen Sozialismus““, welt.de, žiūrėta: 2022 rugsėjo 20 d. ↩︎
46. Chris Moody „„Bernie Sanders’ American Dream is in Denmark“, edition.com. žiūrėta: 2022 rugsėjo 20 d ↩︎
47. Žr. pvz.: Michael. A. McCarthy. „Democratic Socialism Isn’t Social Democracy“. Jacobin.com, žiūrėta: 2022 rugpjūčio 28 d. ↩︎
48. Žr.: Nancy Holmstrom, 2020. „Democratic Socialism“, An Inheritance for Our Times: Principles and Politics of Democratic Socialism. Red. G. Smulewicz-Zucker ir M. Thompson. New York. ↩︎