Ankica Čakardić: Kam tai rūpi? Neoliberalizmas, neformalus darbas ir gyvenimo kūrimas

1. Neoliberalus visuomenės panaikinimas ir reprodukcijos vaidmuo

Neabejotinai vienas puikiausiai suformuluotų neoliberalizmo principų – legendinis Margaret Thatcher teiginys: „Nėra tokio dalyko [kaip visuomenė]! Yra paskiri vyrai ir moterys bei jų šeimos…“¹ Nurodydama į Friedricho Hayeko mintį, kad „visuomenė“ yra paprasčiausiai „spontaniška tvarka“, kuri turėtų skatinti verslumą ir asmeninę atsakomybę,² Thatcher bemaž programiškai teigia, kad bet kokia socialinio solidarumo ar socialinio valstybės vaidmens forma turėtų būti panaikinta vardan individualizmo, asmeninės iniciatyvos ir konservatyvių šeimos vertybių. Tame interviu ji taip pat teigė, kad „mūsų gyvenimai priklausys nuo to, kiek kiekvienas iš mūsų bus pasirengęs prisiimti atsakomybę už save“, taip išreikšdama neoliberalų supratimą, kad rūpestis savimi ir kitais yra asmeninės atsakomybės reikalas.

Kadangi šio straipsnio apimtis, žinoma, ribota, jame neįmanoma išsamiai išnagrinėti visų problemų, susijusių su Thatcher išsakytomis mintimis apie šventąją asmeninę iniciatyvą ar neoliberalią asmeninės atsakomybės sampratą. Vis dėlto pabandykime atlikti vieną marksistinę-feministinę intervenciją į neformalaus darbo ir gyvenimo kūrimo reiškinį – pažvelkime į jį pro socialinės reprodukcijos prizmę. Kad galėtume šių klausimų imtis nuosekliau, padalinkime savo argumentus į dvi dalis. Pateikusios kelias būtinas teorines ir metodologines pastabas apie neoliberalizmą ir socialinės reprodukcijos teoriją, antrojoje straipsnio dalyje detaliau išskleisime neformalaus darbo problemą ir susiesime ją su pastarųjų metų rūpesčio darbo krize. Teigiame, kad ši „rūpesčio krizė“ kyla iš neoliberalaus poreikio pertvarkyti reprodukciją, kurį dar labiau aktualizuoja rūpesčio naštos perkėlimas nuo gerovės valstybės ant asmeninės iniciatyvos ir labdaros pečių. Emma Dowling kritiškai pabrėžia: „Esmė tokia – tarpusavio pagalba turi būti savanoriška ir grįsta labdaros etika ar kitomis moralinės pareigos formomis, pvz., giminystės ryšiais. Jai šiukštu nevalia būti vieša, t. y., kolektyviai organizuojama, valdoma ir finansuojama…“³

Čia siūloma straipsnio tematika gali priminti šeimos kaip ideologiškai suformuoto iš esmės „antisocialaus vieneto“ sampratą, tečerizmo apogėjuje suformuluotą Michèle Barrett ir Mary McIntosh.⁴ Kalbant apie kontekstą ir metodą – pradedame nuo to, kad ekonominis liberalizmas, paremtas individualistinėmis prielaidomis, yra ideologinė kapitalizmo išraiška,⁵ o šeima, kaip socialinės reprodukcijos valdymo namų ūkiuose sistema, remiasi ne tik natūralizacija, bet ir individualizacija.⁶ Taip pat manome, kad „reprivatizacijos“ reiškinys yra kertinis analizuojant neformalaus darbo problemą, nes paaiškina neoliberalius socialinės apsaugos karpymo bei panaikinimo procesus.⁷

Kalbėdamos apie neoliberalizmą arba neoliberalią politinę ekonomiją, omenyje paprastai turime per pastaruosius keturiasdešimt metų iškilusią finansializuotą, grobuonišką ir technokratinę kapitalizmo formą, siekiančią nušluoti socialinius valstybės įsipareigojimus ir demokratinio valdymo procedūras.⁸ Ji propaguoja laisvą ir nereguliuojamą rinką, kartu bandydama performuoti valstybę ir pakeisti jos vaidmenį.⁹ Wendy Brown neoliberalizmą traktuoja kaip Foucault teorijų objektą – valdysenos struktūrą, kurioje viskas „ekonomizuojama“ tam tikru būdu: „Žmonės tampa rinkos veikėjais ir tik jais, bet kuri veiklos sritis suvokiama kaip rinka, o bet kuri institucija (vieša ar privati, asmuo, verslas ar valstybė) valdoma kaip įmonė.“¹⁰ Analizuodamos neoliberalizmo ir socialinės reprodukcijos santykį, turėtume atsižvelgti į tai, kad neoliberalizmas vienu metu veikia tris sferas: makro (pasaulinę rinką ir pasaulinę politiką), mezo (institucijas – valstybę, rinką, šeimą) ir mikro (individą).¹¹ Jis taip pat remiasi „laisvo pasirinkimo ideologija“, teigiančia, kad bet kas yra įmanoma, jei tik pakanka asmeninių pastangų ir verslaus įsitraukimo.¹² Neoliberalizmas individą laiko begalinių verslumo dvasios aktualizacijų vieta bei daugkartinio naudojimo žmogiškojo kapitalo rinkiniu. Jis tikisi, kad individo interesai visuomet seks paskui rinką ir jos vertybes. Tai – verslaus individualizmo pamatas bei pozicija, kurioje atsidūręs tam tikras „aš“ turėtų nuolat būti pasiruošęs savo paties metamorfozėms, tobulėjimui ir inovacijoms. Analizuodamas Thatcher laikų ekonomines reformas Didžiojoje Britanijoje, Davidas Harvey prieina išvadą, kad neoliberalizacijos procesui reikia labai nemažai „kūrybinės destrukcijos“ – ne tik seniau sukurtų institucinių struktūrų ir galių, bet ir darbo pasidalijimo, socialinių santykių, rūpesčio darbo, gyvenimo formų ir kasdienės reprodukcinės veiklos srityse.¹³

Kad ir koks tečeristinis individualizmas, suvokiamas kaip asmeninio pasirinkimo laisvė, galėtų pasirodyti iš pažiūros patrauklus, pavienis individas negali atstoti visuomenės. Žvelgiant kategoriškai, individas tėra bekraujė ir bekūnė abstrakcija, metafizinė idėja, realią formą įgaunanti tik tam tikruose politiniuose ir teisiniuose galios santykiuose. Kalbant hėgeliškiau – abstrakti individo raiška aktualizuoja savąjį subjektyvumą tik per savęs suvokimą, tačiau konkreti jo raiška formuojasi per individo santykius su kitais, per kuriuos individas suvokia savo laisvę visuomeninėje santvarkoje. Vadinasi, visuomenė negali egzistuoti be tam tikrų – politinių, ideologinių, gamybinių, seksualinių – santykių tarp bent dviejų individualių subjektų.

Šiuolaikinio socialumo pagrindas – visuomeniniai santykiai, būdingi tam tikram gamybos būdui, kuriuose vaidmenys ir pozicijos žmonėms paskirstomos pagal jų priklausymą tam tikrai klasei. Kapitalistinio gamybos būdo visuomeniniai santykiai yra neišvengiamai grįsti išnaudojimu bei konfliktiški. Kad taip susiklostę santykiai išliktų buržuazinėje visuomenėje, jie – bei jų naudojami gamybiniai pajėgumai – turi būti reprodukuojami. Vienas pagrindinių vienetų, užtikrinančių visuomeninių santykių ir gamybinių jėgų reprodukciją kapitalizme (greta aibės viešųjų paslaugų, kurias sistemingai smaugia neoliberalizmas), yra šeima. Toks ne pats romantiškiausias faktas apie šeimą, apie kurį užsiminė dar Friedrichas Engelsas¹⁴ bei daugybė vėlesnių socialinės reprodukcijos teorijos tradicijų,¹⁵ atskleidžia specifinį vaidmenį, priskirtą šeimai – socialinės reprodukcijos židiniui, sugeriančiam visuomenėje kylančias ir besikaupiančias problemas. Tačiau ką iš tikrųjų turime omenyje, kai kalbame apie socialinės reprodukcijos teoriją? Kodėl ji yra būtina neformalaus darbo neoliberalizme analizei?

Socialinės reprodukcijos teorijos (SRT) esmė – gyvenimo kūrimas [life-making]. Kertinė jos nuostata – faktas, kad pridėtinės vertės akumuliacija nėra įmanoma be neformalaus ir neapmokamo darbo, gaminančio sveiką darbo jėgą – palaikančio tiesioginių gamintojų gyvastį, besirūpinančio nedirbančiais pavaldžių klasių nariais (vaikais, senoliais ir bedarbiais) arba atnaujinančio darbuotojus ir jų gyvenimus keičiantis kartoms (gimdymas laikomas savaime suprantama biologine naujos darbo jėgos reprodukcija).¹⁶ Šiuolaikinis marksistinis feminizmas SRT naudoja kaip teorinę ir kritinę struktūrą bei politinę strategiją priespaudos ir išnaudojimo bei apmokamo ir neapmokamo darbo santykių problemoms suprasti ir spręsti. Ji nukrypsta nuo Marxo reprodukcijos kapitalistiniame gamybos būde sampratos,¹⁷ tačiau kartu ir praplečia teorinius marksizmo metmenis bei nukreipia analizę nuo kapitalo logikos link darbo jėgos.¹⁸ Ji kelia klausimą, kurį jau suformulavo Tithi Bhattacharya: „Jei darbininkų darbas gamina visą visuomeninį turtą, kas tuomet gamina patį darbininką?“¹⁹ Taigi, SRT ieško „paslėptų“ procesų, įgalinančių gamybą, siekia ištirti darbininko egzistencijos sąlygas ir analizuoja gyvenimo kūrimo bei kuriamos lytinės realybės reiškinius. Šią problemą Nancy Fraser apibendrina taip:

Neapmokama socialinės reprodukcijos veikla būtina, kad egzistuotų apmokamas darbas, pridėtinės vertės akumuliacija ir paties kapitalizmo funkcionavimas. Nė vienas iš jų negalėtų egzistuoti, jei nebūtų namų ruošos darbų, vaikų auginimo, mokymo, emocinio rūpesčio ir būrio kitų veiklų, gaminančių naujas darbininkų kartas ir papildančių esamas bei palaikyti socialinius ryšius ir kolektyvines žinias. Socialinė reprodukcija yra nepakeičiama pirminė ekonominės gamybos kapitalistinėje visuomenėje sąlyga.²⁰

Be to, SRT pagalanda analitinius įrankius, kurių mums reikia, jei norime nuoseklesnių darbo jėgos teorijų, geriau suprasti istorinį darbo pasidalijimo tarp lyčių ir rasių reiškinį bei tiksliau suvokti klasių ir jų kovos problemas. Kapitalistinės visuomenės socialinę darbo reprodukciją atskyrė nuo ekonominės gamybos ir „už „reprodukcinę“ veiklą atlygino „meilės“ ir „dorybės“ monetomis, o už „gamybinį darbą“ – pinigais.“²¹ Kadangi kapitalui reikia socialinės reprodukcijos darbo, kad būtų gaminama ir reprodukuojama darbo jėga, jis pasiryžęs užsitikrinti adekvatų šio itin vertingo ištekliaus kiekį kuo mažesne kaina. Neoliberalizmas tai daro neformaliai užkeldamas atsakomybę už socialinę reprodukciją ant moterų, šeimų ir bendruomenių pečių. Taip reprodukcija ima degraduoti – trauktis tik iki formų, reikalingiausių kapitalistų pelno maksimizacijai.

Kaip 8-ajame dešimtmetyje pastebėjo kampanijos „Alga už namų ruošos darbus“ (Wages for Housework) šalininkės, šeima tebėra vienas iš svarbiausių socialinės reprodukcijos ir gyvenimo kūrimo, heteroseksualios religijos ir privačios nuosavybės vienetų, taip pat gaminantis ir prievartą bei smurtą, kad dar labiau sustiprintų savo ekonominę svarbą.²² Taip pat ji užtikrina ir nemokamą rūpesčio šeimos nariais darbą, namų ruošos darbus bei tai, ką Silvia Federici vadina „meilės darbu“.²³ Nors šeima yra „ideologinė mistifikacija ir politinis projektas“²⁴, nors šeimų esama įvairiausių, nors „vyro maitintojo“ idėja dabar išgyvena rimtą krizę, nors net ne visos šeimos yra heteroseksualios – nepaisant viso to, politinis „šeimizacijos“ projektas dar niekad nebuvo toks stiprus, kaip dabar. Nepakanka tai tiesiog nurašyti religijai ar tradicionalistiniam konservatizmui – tai yra ir, kaip teigė Jessica Whyte, „rinkos moralė“. Šiuo konceptu ji omenyje turėjo radikalų socialinių praktikų varymą į regresą ir neoliberalų pomėgį perkelti („outsource‘inti“) atsakomybės už visuomenę naštą šeimoms.²⁵ Būtent tokiame kontekste ir turėtume regėti Thatcher mintis apie šeimos ir individualizmo pergalę prieš visuomenę bei socialinės atsakomybės panaikinimą.

Rinkos moralė suponuoja radikalų valstybės socialinio vaidmens panaikinimą, perkeliant jį šeimai, kuri neva yra vienintelis darinys, atsakingas už savo narių išgyvenimą. Vadinasi, moralinė jos paskirtis – užtikrintį prieglobstį, saugią erdvę, izoliuotą „antisocialią“ salą, kurioje turėtume jaustis saugios nuo visų socialinių krizių ir ekonominių nepriteklių. Būtent tokią argumentacijos liniją komentuoja Richardas Seymouras:

Kai visuomenė tampa priešiška arba abejinga, viešosios paslaugos – neefektyvios, o solidarumo institucijos nunyksta ir praranda motyvaciją, antisocialioji šeima gali parūpinti visą aibę paslaugų: nemokamą transportą, pagalbą įklimpus į skolų liūną, bedarbio pašalpą, priežiūrą susirgus ar apsaugą nuo rasizmo.²⁶

Taigi, šeima tampa prieglauda, iš kurios tikimasi neriboto rūpesčio ir pastangų, ir dar kad ji visa tai darys iš meilės, nes tai yra natūrali ir būtina moralinė auka. Neoliberalizmas tikrąja to žodžio prasme namus paverčia fizine prieglauda, kurioje darbuotojas gali pailsėti prieš ateinančią darbo dieną, vieta, kurioje jis ras stogą virš galvos ir lovą, į kurią galės nugriūti pavargęs.²⁷ Užuot valstybei ir darbdaviams užtikrinus socialų ir prieinamą būstą, plačiai prieinamą ir nemokamą viešąjį transportą, viešą sveikatos apsaugą ir švietimą, socialines paslaugas, orias algas ir pensijas, rinkos moralė pasišauna patarpininkauti tarp valstybės ir šeimos bei įpareigoja šeimą atlikti visas valstybės pareigas. Vadinasi, šeima tampa atsakinga už visas visuomeninių krizių, prastų gyvenimo sąlygų ir skurdo pasekmes.

Vis dėlto šeimos socialinės reprodukcijos pajėgumai nėra begaliniai. Nuolat stebime vykstant ne tik ekonomines, bet ir reprodukcijos krizes, įskaitant sisteminį asmeninių ir kolektyvinių pajėgumų išnaudojimą žmonių ir jų tarpusavio santykių regeneracijai, bei sisteminę „rūpesčio krizę“. „Vadinasi“, – rašo Fraser – „ekonominės gamybos logika nugali socialinės reprodukcijos logiką ir destabilizuoja procesus, nuo kurių ir priklauso kapitalo išlikimas – taip keldama pavojų tiek privatiems, tiek viešiesiems socialiniams pajėgumams, kurių reikia ilgalaikei akumuliacijai palaikyti.“²⁸ Be to, panašu, kad pasaulinė pandemija neregėtai pasunkino rūpesčio krizę ir dar akivaizdžiau parodė, kad vadinamojo „būtinojo darbo“ ekonomika neproporcingai išnaudoja moteris²⁹, ypač nebaltaodes³⁰, ir milijonams žmonių gadina gyvenimo kokybę ir sveikatą.³¹

2. Neformalus darbas ir „rūpesčio krizė“

Naujausiame Europos Parlamento narės Katalin Cseh ataskaitoje, kuri buvo išleistas 2022 m. vasario 15 d. ir kuriai pritarė 524 EP nariai, prieš balsavo 33, o 143 susilaikė, nagrinėjama po pandemijos miestiškas vietoves apėmusi krizė. Cseh nustatė, kad 80% rūpesčio šeimos nariais darbo Europos Sąjungoje atliekama neformaliai.³² Neformalūs rūpesčio darbuotojai – tai žmonės, nuolat besirūpinantys partneriu, giminaičiu arba draugu, kuriam reikia pagalbos su asmenine ruoša ir kasdieniais darbais.³³ Kitaip tariant, jie nėra apmokami profesionalūs prižiūrėtojai ar slaugytojai; čia veikiau kalbama apie paskutinį XX a. dešimtmetį primenantį „gerovės mišinį“.³⁴ Šis „mišinys“ glaudžiai susijęs su neoliberalia „viešojo ir privataus sektorių partnerystės“ idėja, kuri reikalauja, kad šeimos ir „savanoriai“ rūpintųsi kitais žmonėmis „iš meilės“ ir / arba religiniais ir moraliniais pagrindais bei tai darytų savo pačių laisvu laiku ir lėšomis.³⁵ Be to, neformalių rūpesčio darbuotojų neabejotinai vis gausėja ir dėl vis augančio jų poreikio, ir dėl neoliberalios reprodukcijos sistemos pertvarkos.

Neformalių rūpesčio darbuotojų gausėjimas tapo dar ryškesnis po 2008-ųjų krizės, kai nuodingas diržoveržio politikos ir recesijos kokteilis stipriai destabilizavo materialines ir socialines darbuotojų ir bedarbių, o ypač – senolių, vaikų ir lėtinėmis ligomis sergančiųjų teises. Pasaulinį rūpesčio darbo paklausos mastą galime pailiustruoti pora neseniai nustatytų skaičių. Apskaičiuota, kad 2015 m. pasaulyje priežiūros, rūpesčio ir globos reikėjo apie 2,1 mlrd. žmonių, daugiausia – vaikų ir senolių.³⁶ Tarptautinės darbo organizacijos duomenimis, iki 2030-ųjų šis skaičius turėtų pasiekti 2,3 mlrd.³⁷ Dar viena spartėjančios valstybės socialinės atsakomybės erozijos ir su ja susijusio reprodukcinio darbo suprekinimo pasekmė – auganti pasaulio gyventojų dalis, kuriai rūpesčio paslaugos nėra prieinamos.³⁸

Reprodukcijos krizę rodo ne tik mažėjantis rūpesčio prieinamumas tiems, kuriems jis yra kasdienė būtinybė, bet ir augantis pasaulio gyventojų, negalinčių patenkinti savo būtiniausių poreikių, skaičius visose visuomenėse. Viena vertus, globalioji Šiaurė, panaikinusi ir suprekinusi medicinos, paliatyviąsias ir socialines paslaugas bei todėl ėmusi išnaudoti daugiausiai migrančių moterų darbo jėgą³⁹, tampa vis priklausomesnė nuo neformalaus ir savanoriško rūpesčio darbo,⁴⁰ į kurį įskaičiuojami ir religiniais pagrindais veikiantys savanoriai.⁴¹ Kita vertus, besivystančios šalys gyvena katastrofiškoje padėtyje, kurioje socialinė reprodukcija kasdien destabilizuojama dėl elementaraus sveikatos apsaugos infrastruktūros, aprūpinimo maistu ir saugaus būsto trūkumo. Taigi, kapitalizmas poliarizuoja klases ir kelia reprodukcijos krizę ne tik visuomenių viduje, bet ir tarp jų – kaip prieš daugiau nei šimtą metų ir teigė marksistinė imperializmo analizė.⁴²

Kadangi iškėlėme neoliberalaus valstybės socialinių vaidmenų pertvarkymo problemą – bei geopolitinį faktą, kad neformalus darbas ir gyvenimo kūrimas vis sudėtingėja dėl imperialistinės centro-periferijos dinamikos – neturėtume pamiršti ir trečiojo, jau suponuoto, rūpesčio krizės faktoriaus – lyties. Minėtoje Katalin Cseh ataskaitoje pažymėta, kad neformalų ir neapmokamą darbą ES daugiausiai dirba moterys. Iš tikrųjų net 75% šios naštos gula ant „neformalių rūpesčio darbuotojų“ moterų pečių. Kitose pasaulio dalyse padėtis dar liūdnesnė: moterys ir mergaitės pasaulyje atlieka daugiau nei 75% neapmokamo rūpesčio darbo, 89% namų ūkių jos atlieka didžiąją dalį namų ruošos darbų, o 42% moterų negali susirasti apmokamo darbo, nes yra pernelyg užimtos rūpesčio darbais namuose.⁴³

Kaip įprasta neoliberaliam diskursui, kuris manipuliatyviai redukuoja realius sunkumus ir politines bei ekonomines kovas iki „asmeninių iššūkių“, savo ataskaitoje Cseh siūlo finansines priemones ir strategijas, kurios turėtų padėti spręsti vis augančias problemas su moterų dirbamu rūpesčio darbu. Jos pasiūlymus galima laikyti lašu ilgalaikių struktūrinių ir ideologinių problemų jūroje, kuris formalizuoja ir palaiko branduolinės šeimos kaip prieglaudos idėją bei prisikiria moterims neformalių rūpesčio darbuotojų ir gyvenimo kūrėjų, atsakingų už visas neatidėliotinas emocines, paliatyvines, socialines ir finansines savo šeimų narių problemas, vaidmenį. Cseh daro išvadą, kad būtina užtikrinti papildomą finansinę paramą ir ne viso etato darbo sutartis moterims, kurios lieka namie ir rūpinasi artimaisiais.⁴⁴ Cseh siūlomos strategijos visiškai atitinka neoliberalių režimų strategijas – pastarieji, anot Fraser, skatina valstybę ir korporacijas nebeinvestuoti į visuomenės gerovę ir numesti rūpesčio darbą šeimoms bei bendruomenėms, kartu dar ir mažinant jų pajėgumus jį atlikti.⁴⁵ Nevienodas neapmokamo rūpesčio darbo paskirstymas moterims ir vyrams yra moterų teisių pažeidimas bei stabdo jų ekonominę emancipaciją.⁴⁶ Neapmokami rūpesčio ir namų ruošos darbai neša didelį indėlį į šalių ekonomikas, o bendra neapmokamų rūpesčio ir namų ruošos darbų vertė skaičiuojama nuo 10% iki 39% bendrojo vidaus produkto.⁴⁷ Vadinasi, prie valstybės ekonomikos jie prisideda daugiau nei tokie sektoriai kaip pramoninė gamyba, prekyba ar transportas.⁴⁸

Apmąsčiusios šiuos duomenis, neturėtume labai stebėtis ir viena iš logiškų tokios padėties pasekmių – kad pandemijos ir nuotolinio darbo laikotarpiu atotrūkis tarp lyčių pagal rūpesčio ir neformalų darbą dramatiškai pagilėjo. Pagilėjo jis, žinoma, moterų sąskaita, o lyčių lygybė žengė žingsnį atgal.⁴⁹ Pandemija skaudžiai smogė daugybei iš namų dirbusių moterų, nes joms staiga teko susidurti su daug platesniu darbinių pareigų spektru. Be to, riba tarp darbo ir laisvo laiko tapo sunkiau pastebima, ypač kalbant apie vaikų priežiūrą ir nuotolinį mokymąsi.⁵⁰ EBPO tyrime „Svarbios rizikos“ (Risks that Matter) pateikiami tarptautiniai duomenys, rodantys, kad, per pandemiją uždarius mokyklas ir kitas vaikų priežiūros įstaigas, motinoms teko papildomo neapmokamo rūpesčio darbo našta, dėl kurios jos patyrė stresą bei sunkumų darbo rinkoje.⁵¹ Būtent į šį reiškinį nurodo dažnas recesijos, lydėjusios COVID-19 pandemiją, vadinimas shecesija (nuo angl. she – „ji“), taip pabrėžiant jos neproporcingai didelį neigiamą poveikį moterims. Alessandra Mezzadri pažymi, kad COVID-19 pertvarkė pasaulio nelygybes, atskleidė kertinį socialinių santykių vaidmenį bei įrodė, kokį esminį vaidmenį reprodukcijoje vaidina neformalūs – neapmokami arba menkai apmokami – darbo santykiai, palaikantys gyvenimus ištikus nepaprastajai padėčiai.⁵²

Per pastaruosius dvejus pandemijos metus darbuotojos moterys namie jaučiasi vis labiau išsekusios. Ne mažiau nei 46% jų nurodė, kad jaučiasi perdegusios ir namie negali atsipalaiduoti.⁵³ „Deloitte“ ataskaitoje nurodoma, kad daugiau nei pusė moterų dabar patiria daugiau streso nei pernai (2021 m.), o lanksčiomis darbo valandomis dirbančios moterys praneša apie prastesnę psichikos sveikatą. Šios problemos iliustracija – sunkumai, su kuriais susiduria moterys mokslininkės ir mokytojos.⁵⁴ Darbas namuose joms kelia tipinius neoliberalius galvosopius – pvz., mažiau laiko tyrimams, rašymui ir paskaitų skaitymui; nuolatiniai pertraukinėjimai, bandant susikaupti ties subtiliu moksliniu darbu; bei netvarkingos, spontaniškos ir lanksčios darbo savaitės.

Kas kartą, kai moterys stumiamos atgal į namų sferą, feministės sunerimsta, nes jos suvokia, kokią grėsmę „šeimizacijos“ ideologija kelia moterų socialiniam ir ekonominiam statusui. Ir pyksta feministės pagrįstai, nes kokios gali būti ilgalaikės kolektyvinio nuotolinio darbo pasekmės? Pirmiausia, lanksčios darbo sutartys ir formalios darbinės pareigos privers moteris praleisti daugiau laiko namie ir atlikti kasdienius namų ruošos darbus. Darbą, už kurį joms mokama alga, jos dirbs iš savo virtuvių, kasdien nežinia kiek valandų praleis atsakinėdamos į elektroninius laiškus, ir visa tai darys nenuspėjama laiko dinamika. Tuo pat metu jos turės rūpintis vaikais, senoliais ir sergančiaisiais lėtinėmis ligomis, ir dar vis tiek turės dirbti didžiąją neapmokamo reprodukcinio darbo dalį – gaminti maistą, tvarkytis, apsipirkinėti, lyginti drabužius, plauti indus ir pan. O, kaip negailestingai rodo istorija ir patirtis, ten, kur moterų pasaulis apribojamas namų ruošos ir rūpesčio darbu, jos neišvengiamai tampa ir priklausomesnės nuo savo vyrų ir partnerių. Būtent tokiomis sąlygomis pagausėjo vyrų smurto prieš moteris. Pandemija ir atskleidė šią problemą, ir, tiesą sakant, ją suintensyvino. Pastaraisiais metais pagausėjo priekabiavimo prie moterų ir mikroagresijų prieš jas: 59% moterų per praėjusius (2022-uosius) metus patyrė bent vieną diskriminacinę patirtį, palyginus su 52% 2021-aisiais.⁵⁵ Bhattacharya pabrėžia: „Realus materialinis maisto ir pastogės poreikis kartu su itin ideologizuotu lūkesčiu, kad šio poreikio patenkinimas namuose bus moterų atsakomybė, sudaro sąlygas smurtui lyties pagrindu.“⁵⁶

Kartu apsvarstę įvairias problemas, kurias kelia neformalus darbas, rūpesčio krizė ir gyvenimo kūrimas, įskaitant ir neoliberalų šeimos kaip „prieglaudos“ vaidmenį, turėtume ne daryti išvadas, o kelti nerimo kupiną klausimą: ar esama progresyvių atsakų neoliberaliam valstybės socialinių vaidmenų panaikinimui bei siaučiančiai rūpesčio krizei? Trumpiausias įmanomas atsakymas – reprodukcinio darbo socializacija. Šis marksistinis-feministinis, iš esmės antikapitalistinis reikalavimas siūlo vienyti įvairias kovas, pradedant nuo apačios ir kylant viršun. Jis apima kovą už tvarią ateitį, viešą ir prieinamą sveikatos apsaugą, vaikų darželius ir slaugos namus, saugaus ir socialiai atsakingo būsto politiką, aprūpinimą maistu, moterų darbo ir reprodukcines teises, saugumą darbe, trumpesnį darbo laiką, paslaugų sektoriaus darbuotojų profsąjungas pelno siekiančiuose slaugos namuose, ligoninėse ir vaikų darželiuose. Kaip rašo Fraser:

Visi kartu šie reikalavimai prilygsta reikalavimui iš esmės pertvarkyti gamybos ir reprodukcijos santykį – sukurti socialinę tvarką, kuri leistų bet kurios klasės, lyties, seksualinės raiškos ir odos spalvos žmonėms derinti socialinę-reprodukcinę veiklą su saugiu, įdomiu ir gerai apmokamu darbu.⁵⁷

O jei žengtume dar vieną žingsnį ir pasisakytume už radikalų tečeristinės šeimos idėjos, užkoduotos rinkos moralėje, panaikinimą – kur atsidurtume? Tikrai ne ten, kur panaikinami artimi ir intymūs santykiai, neigiama rūpinimosi pažeidžiamais šeimos nariais svarba arba apskritai sunaikinama bendro gyvenimo samprata. Tiesą pasakius – kaip tik atvirkščiai. Branduolinės šeimos panaikinimo idėja reikalauja išplėsti, socializuoti ir denatūralizuoti dabartines gyvenimo kūrimo, rūpesčio darbo ir reprodukcijos formas.⁵⁸ Jei šeimą apibrėžiame kaip namų ūkio vienetą, kuris remiasi giminystės ryšiais ir kuriame moterims tenka moralinė atsakomybė už rūpesčio ir reprodukcinį darbą, kuris galėtų būti socializuotas, tai tokią branduolinę šeimą turėtume siekti panaikinti, išplėsti laisvo pasirinkimo sferą ir pašalinti prievartą iš šeiminės priklausomybės. Šiame procese galime tyrinėti naujas ir kitokias gyvenimo formas, kurios galėtų vesti prie didesnio emocinio pasitenkinimo ir tvaresnių klasikinės šeimos ir jos rinkos moralės alternatyvų. Branduolinės neoliberalizmo šeimos panaikinimas – tai kūrybiškas kolektyvinis procesas, per kurį kasdien kurtume naujas išgyvenimo formas. Kaip paprastesnė šeimos reformos alternatyva, šeimos panaikinimo projektas siekia, Barrett ir McIntosh žodžiais, „transformuoti ne šeimą, o visuomenę, kuriai tos šeimos reikia“.⁵⁹

Ankica Čakardić yra Zagrebo universiteto Humanitarinių ir socialinių mokslų fakulteto Socialinės filosofijos ir lyčių filosofijos katedros docentė ir vadovė.

Iš anglų k. vertė Tomas Marcikevičius.

1. Margaret Thatcher, ‘Interview for Woman’s Own (“No Such Thing as Society”)’. Margaret Thatcher Foundation: Interviews and Other Statements, 1987. Žiūrėta 2022 liepos 30. ↩︎
2. Friedrich Hayek ‘Justice and Individual Rights: Appendix to Chapter Nine’, in Law, Legislation and Liberty: A New Statement of the Liberal Principles of Justice and Political Economy, 2: The Mirage of Social Justice, London: Routledge, 1998, pp. 101–102. ↩︎
3. Emma Dowling, The Care Crisis. What Caused It and How Can We End It? London: Verso, 2021, p. 9. ↩︎
4. Michèle Barrett ir Mary McIntosh, The Anti-Social Family. London: Verso, 2015 [1982]. ↩︎
5. Ishay Landa, The Apprentice’s Sorcerer. Liberal Tradition and Fascism. Chicago: Haymarket Books, 2012, p. 19; Domenico Losurdo, Liberalism. A Counter History. London: Verso, 2011 [2006]. ↩︎
6. Kathi Weeks, Abolition of the family: the most infamous feminist proposal. Feminist Theory, internetinė versija, 2021. Žiūrėta 2022 rugpjūčio 31. ↩︎
7. Nancy Fraser, Fortunes of Feminism. From State-Managed Capitalism to Neoliberal Crisis. London: Verso, 2013, p. 68. ↩︎
8. Čia svarbu prisiminti, kad, kitaip nei neoliberalioji politinė ekonomija, klasikinį neoliberalizmą sudaro XX a. 4-ajame ir 5-ajame dešimtmečiuose tarp Europos liberalių ekonomistų iškilusias doktrinas ir filosofijas, kai jie bandė atgaivinti ir atkurti kertines klasikinio liberalizmo idėjas. 1947 m. Šveicarijoje įkurta Mont Pelerin draugija surinko liberalius intelektualus iš tuzino skirtingų šalių, iš kurių žymiausi –Walteris Euckenas, Friedrichas A. von Hayekas, Miltonas Friedmanas, Wilhelmas Ropke, Ludwigas von Misesas, Karlas Popperis (žr. Philip Mirowski ir Dieter Plehwe (red.) The Road from Mont Pèlerin: The making of the neoliberal thought collective, Cambridge, MA: Harvard University Press, 2009). ↩︎
9. Philip Mirowski, Never Let a Serious Crisis Go to Waste: How Neoliberalism Survived the Financial Meltdown, London: Verso, 2013, p. 436. ↩︎
10. Wendy Brown, ‘What Exactly Is Neoliberalism?’, Timothy Shenk interviu, Dissent, 2015, Žiūrėta 2022 rugsėjo 8. ↩︎
11. Isabella Bakker ir Stephen Gill, ‘New Constitutionalism and the Social Reproduction of Caring Institutions’, Theoretical Medicine and Bioethics 27(1), 2006, pp. 35–57. ↩︎
12. Ankica Čakardić, ‘Down the Neoliberal Path: The Rise of Free Choice Feminism’, AM Journal of Art and Media Studies, 14 (2017): pp. 33–44. ↩︎
13. David Harvey, A Brief History of Neoliberalism, Oxford: Oxford University Press, 2015, p. 3. ↩︎
14. Friedrich Engels, The Origin of the Family, Private Property and the State. London: Penguin Classics, 2010 [1884]. ↩︎
15. Feministinės prieigos prie socialinės reprodukcijos problemos varijuoja, tad negalima teigti, kad esama vienos nuoseklios teorijos. XX a. 8-ajame dešimtmetyje vykusios diskusijos apie namų ruošos darbus ir algą už juos atstovauja tik vieną iš prieigų prie socialinės reprodukcijos problemos. Nuo Margaret Benston ‘The Political Economy of Women’s Liberation’, Monthly Review 21:4, September 1969, pp. 13–27, Christine Delphy ‘L’ennemi principal’, išverstas į ‘The Main Enemy’, Feminist Issues, 1980 vasara, pp. 23–40, ir galiausiai Mariarosa Dalla Costa ‘Donne e sovversione sociale’ (Mariarosa Dalla Costa and Selma James, The Power of Women and the Subversion of the Community. Bristol: Falling Wall Press, 1975) prasidėjo sistemiškesnių ir nuoseklesnių feministinių socialinės reprodukcijos teorijos tyrimų laikotarpis, kuris tapo dar vaisingesnis naujausiose unitarinės teorijos versijose. Apie tai plačiau žr.: Lise Vogel, Marxism and the Oppression of Women: Toward a Unitary Theory. Chicago: Haymarket Books, 2013 [1983]; Cinzia Arruzza, Dangerous Liaisons: The Marriages and Divorces of Marxism and Feminism, Pontypool: Merlin Press, 2013; Tithi Bhattacharya (red.) Social Reproduction Theory: Remapping Class, Recentering Oppression, London: Pluto Press, 2017; Martha E. Gimenez, Marx, Women, and Capitalist Social Reproduction: Marxist Feminist Essays. Leiden: Brill, 2018; Susan Ferguson, Women and Work: Feminism, Labour and Social Reproduction, London: Pluto Press, 2020; Aaron Jaffe, Social Reproduction Theory and the Socialist Horizon: Work, Power and Political Strategy, London: Pluto Press, 2020. Lygiagrečiai queer socialinės reprodukcijos teoriją plėtojo šios mokslininkės: Jules Joanne Gleeson, ‘An Aviary of Queer Social Reproduction’, Hypocrite Reader, 94, 2019 vasaris; Noah Zazanis, ‘Social Reproduction and Social Cognition: Theorizing (Trans) gender Identity Development in Community Context’, in Transgender Marxism, red. Jules Joanne Gleeson ir Elle O’Rourke, London: Pluto Press, 2021, pp. 33–47; Nat Rana, ‘A Queer Marxist Transfeminism: Queer and Trans Social Reproduction’, in ibid., pp. 85–116; Kate Doyle Griffiths, ‘Queer Workerism Against Work: Strategising Transgender Labourers, Social Reproduction & Class Formation’ in ibid, pp. 132–56. Be to, svarbu pažymėti, kad socialinės reprodukcijos ir algų už namų ruošos darbus idėjos buvo iškeltos daug anksčiau, ryškiausiai – pašalpos gavėjų teisių judėjimo, kurio lyderės daugiausia buvo pašalpas gaunančios motinos (didžioji jų dalis – afroamerikietės), 7-ojo dešimtmečio JAV bei „neremiamų motinų“ judėjimo Britanijoje (Louise Toupin, Wages for Housework: A History of an International Feminist Movement, 1972–1977, London: Pluto Press and UBC Press, 2018, p. 41). Kai kurios iš šių idėjų pirmą kartą buvo iškeltos itin reikšmingoje Claudios Jones 1949 m. esė  ‘To End the Neglect of the Problems of the Negro Woman’, kurioje ji iškėlė idėją apie trigubą darbo klasės juodaodžių moterų priespaudą (Political Affairs, 1949 birželis). Taip pat žr. mano straipsnį apie „ankstyvąją socialinės reprodukcijos teoriją“, kuriame aš aptinku pirmuosius socialinės reprodukcijos teorijos apmatus dar tokių socialisčių ir feminisčių kaip Clara Zetkin, Rosa Luxemburg, Nadežda Krupskaja, Aleksandra Kollontai ir Eleanor Marx tekstuose ir kalbose (Ankica Čakardić, ‘Marx and Social Reproduction Theory: Three Different Historical Strands’, in Marxist-Feminist Theories and Struggles Today, red. Khayaat Fakier, Diana Mulinari ir Nora Räthzel, London: Zed Books, 2020, pp. 105–24, žr. pp. 110–13). ↩︎
16. Vogel, Marxism and the Oppression of Women, p. 150. ↩︎
17. Čakardić, ‘Marx and Social Reproduction Theory’. ↩︎
18. Jaffe, Social Reproduction Theory and the Socialist Horizon, pp. 6–7. ↩︎
19. Bhattacharya (red.) Social Reproduction Theory, p. 1. ↩︎
20. Nancy Fraser, ‘Contradictions of Capital and Care’. New Left Review 100 (birželis / rugpjūtis 2016). <https://newleftreview.org/issues/ii100/articles/nancy-frasercontradictions-of-capital-and-care>. Žiūrėta 2022 rugsėjo 6. ↩︎
21. Ibid. ↩︎
22. Giovanna Franca Dalla Costa The Work of Love: Unpaid Housework, Poverty and Sexual Violence at the dawn of the 21st Century, Brooklyn: Autonomedia, 2008 [1978]. ↩︎
23. Silvia Federici, ‘Wages against Housework’, in Revolution at Point Zero: Housework, Reproduction, and Feminist Struggle, Brooklyn, NY: Autonomedia, 2012 [1975]. ↩︎
24. Richard Seymour, ‘Abolition: Notes on a Normie Shitstorm’. Salvage. <https://salvage.zone/abolition-notes-on-a-normie-shitstorm/>. Žiūrėta 2022 liepos 30. ↩︎
25. Jessica Whyte, The Morals of the Market. Human Rights and the Rise of Neoliberalism. London: Verso, 2019. ↩︎
26. Seymour, ‘Abolition: Notes on a Normie Shitstorm’. ↩︎
27. Tithi Bhattacharya, ‘Explaining gender violence in the neoliberal era’. International Socialist Review, 91, 2013–14. Žiūrėta 2022 liepos 31. ↩︎
28. Fraser, ‘Contradictions of Capital and Care’. ↩︎
29. Alessandra Mezzadri, ‘Social Reproduction and Pandemic Neoliberalism: Planetary Crises of Life, Work and Death’, Organization 29(3), 2022, pp. 379–400. ↩︎
30. Catherine Powell, ‘The Color and Gender of COVID: Essential Workers, Not Disposable People’. Think Global Health, 2020. Žiūrėta 2022 rugsėjo 6. ↩︎
31. Jordan Kisner, ‘The Lockdown Showed How the Economy Exploits Women’, PM Press Blog, 2021. Žiūrėta 2022 rugsėjo 6. ↩︎
32. Katalin Cseh, ‘Report on the challenges for urban areas in the post-COVID-19 era’, European Parliament, 2021. <https://www.europarl.europa.eu/doceo/document/A-9-2021-0352_EN.html>. Žiūrėta 2022 liepos 30. ↩︎
33. Dowling, The Care Crisis, p. 84. ↩︎
34. Adalbert Evers ir Helmut Wintersberger, Shifts in the Welfare Mix: Their impact on Work, Social Services and Welfare Policies. Abingdon: Taylor and Francis, 1990. ↩︎
35. Kadangi šeimos institucija per visuomenės neoliberalizaciją patyrė gausybę transformacijų, vyro maitintojo modelis per kelis dešimtmečius taip pat patyrė rimtą eroziją (Gretchen Livingston, ‘Fewer than half of U.S. kids today live in a “traditional” family’, Pew Research Center.. Žiūrėta 2022 rugsėjo 8); namų šeimininkės vaidmuo prarado svarbą (Dowling, The Care Crisis, p. 78); ir reikia pripažinti, kad ne visos šeimos yra branduolinės arba heteroseksualios (Seymour, ‘Abolition: Notes on a Normie Shitstorm’). „Gerovės mišinį“ neoliberalizmas pristatė kaip kūrybinę inovaciją, paremtą savanorišku darbu. Dowling pažymi: „Šeima gal ir nėra vienintelė vieta, kurioje vyksta neapmokamas reprodukcinis darbas, bet kapitalizmo poreikis maitintis įvairiu neapmokamu reprodukciniu darbu išlieka nepakitęs“ (The Care Crisis, p. 78). Viešųjų paslaugų biudžetų karpymai tik padidina rūpesčio paklausą, tad kaimynystės, bendruomenės, NVO, bažnyčios ir labdaros organizacijos imasi savanoriško rūpesčio darbo – kaip privačios iniciatyvos arba kaip institucijos. ↩︎
36. Dowling, The Care Crisis, p. 4. ↩︎
37. International Labour Organisation, Care Work and Care Jobs for the Future of Decent Work, Geneva: ILO, 2018, p. xxix. ↩︎
38. Lourdes Beneria, Günseli Berik ir Maria Floro, Gender, Development and Globalisation: Economics as if all People Mattered, London: Routledge, 2015. ↩︎
39. Eleonore Kofman ir Parvati Raghuram, Gendered Migrations and Global Social Reproduction. London: Palgrave Macmillan, 2015; Rhacel Salazar Parreñas, Servants of Globalization: Migration and Domestic Work. Stanford: Stanford University Press, 2015; Sara Farris, In the Name of Women’s Rights: The Rise of Femonationalism. Durham, NC: Duke University Press, 2017, pp. 119–31 ↩︎
40. Veerle Miranda, ‘Cooking, Caring and Volunteering: Unpaid Work Around the World’, OECD Social, Employment and Migration Working Papers, No. 116, OECD Publishing, 2011. Žiūrėta 2022 rugsėjo 7. ↩︎
41. Andrea Muehlebach, ‘The Catholicization of Neoliberalism: On Love and Welfare in Lombardy, Italy’, American Anthropologist 115: 3, 2013, pp. 452–465; Antonio Maria Pusceddu, ‘The Moral Economy of Charity: Advice and Redistribution in Italian Caritas Welfare Bureaucracy, Ethnos, 87:1, 2022, pp. 168–87; Piotr Krakowiak, Katarzyna Skrzypińska, Iwona Damps-Konstańska ir Ewa Jassem, ‘Walls and Barriers. Polish Achievements and the Challenges of Transformation: Building a Hospice Movement in Poland’, Journal of Pain and Symptom Management 52:4, 2016 spalis, pp. 600–4; John Wilson and Thomas Janoski, ‘The Contribution of Religion to Volunteer Work’, Sociology of Religion 56:2, 1995 vasara, pp. 137–152. ↩︎
42. Rosa Luxemburg, ‘The Accumulation of Capital: A Contribution to the Economic Theory of Imperialism’, in Peter Hudis ir Paul Le Blanc (red.), The Complete Works of Rosa Luxemburg. Volume II: Economic Writings 2, London: Verso, 2015 [1913]. ↩︎
43. Leah Rodriguez, ‘Unpaid Care Work: Everything You Need to Know.’ Global Citizen, 2021. Žiūrėta 2022 liepos 31. ↩︎
44. Clara Bauer-Babef, ‘Unpaid, undervalued: Women shoulder three-quarters of the burden of EU caregiving’, Euractiv, 2022. Žiūrėta 2022 liepos 30. ↩︎
45. Fraser, ‘Contradictions of Capital and Care’. ↩︎
46. United Nations, Report of Sepulveda Carmona, M., the Special Rapporteur on Extreme Poverty and Human Rights: Unpaid Care Work and Women’s Human Rights, 2013. SSRN 2437791. ↩︎
47. United Nations, Commission on the Status of Women. Women’s economic empowerment in the changing world of work. Report of the Secretary-General, 2016. Žiūrėta 2022 rugsėjo 6. ↩︎
48. Rodriguez, ‘Unpaid Care Work’. ↩︎
49. Deloitte, Understanding the pandemic’s impact on working women, 2020. Žiūrėta 2022 rugsėjo 6. ↩︎
50. OECD, Caregiving in Crisis: Gender inequality in paid and unpaid work during COVID-19, 2021. Žiūrėta 2022 rugsėjo 6. ↩︎
51. OECD, Risks that matter 2020: The long reach of COVID-19, 2020. Žiūrėta 2022 rugsėjo 7. ↩︎
52. Alessandra Mezzadri, ‘The Social Reproduction of Pandemic Surplus Populations and Global Development Narratives on Inequality and Informal Labour’, Development and Change, Žiūrėta 2022 rugsėjo 26. ↩︎
53. Deloitte, Women at Work 2022: A Global Outlook, 2022. Žiūrėta 2022 rugsėjo 7. ↩︎
54. Covid-19 pandemic disproportionately affecting women in science and engineering, 2021. Žiūrėta 2022 rugsėjo 7. ↩︎
55. Deloitte, Women at Work 2022. ↩︎
56. Bhattacharya, ‘Explaining gender violence in the neoliberal era’. ↩︎
57. Fraser, ‘Contradictions of Capital and Care’. ↩︎
58. Sophie Lewis, Full Surrogacy Now. Feminism Against Family. London: Verso, 2019; Michelle Esther O’Brien, ‘To abolish the family’. Endnotes #5: The Passions and The Interests. 2019 spalis. Žiūrėta 2022 rugpjūčio 31; Weeks, Abolition of the Family. ↩︎
59. Weeks, Abolition of the Family. ↩︎