Amazon yra kaip vėžys, augantis žlugusios Lenkijos pramonės vietoje: 1-a dalis

Marta Rozmysłowicz yra Lenkijos „Darbininkų Iniciatyvos“ (Inicjatywa Pracownicza) profesinės sąjungos tarybos narė bei administracinio ir teisinio komiteto koordinatore. Prieš dešimtmetį Marta įsitraukė į kairiųjų judėjimą kovojant prieš būstų privatizacija ir gyventojų priverstinius iškeldinimus Varšuvoje. Ji buvo viena iš jau dešimtmetį veikiančio skvoto ir socialinio centro Syrena įkūrėjų. Apie šią istoriją Marta daugiau pasakoja interviu antrojoje dalyje, kurią po šio žurnalo numerio išleidimo publikuosime gpb.lt tinklaraštyje. O pirmojoje interviu dalyje su Marta kalbamės apie bandymus organizuotis Amazon sandėliuose Poznanėje. Šis interviu atliktas kelios savaitės prieš Kaune vykusią “Strike school” konferenciją, kurios metu profsąjungų organizatoriai ir tyrėjos kalbėjosi galimybes liberalizuoti streikų įstatymus. Konferencijos paskaitų ir diskusijų įrašus galite rasti Gegužės 1-osios profesinės sąjungos puslapyje.

Kalbino Jurgis Valiukevičius, G1PS profsąjungos narys, iš anglų kalbos vertė Mykolas Baranauskas

Pradėkime nuo tavo asmeninės istorijos. Kaip įsitraukei į Amazon profsąjungos veiklą? Ar iš pradžių šioje įmonėje tiesiog dirbai?

Taip. 2018 m. gavau darbą netoli Poznanės esančiame sandėlyje. Šis atsidarė 2014 m., spalio ar lapkričio mėn. pradžioje. Profsąjunga ten buvo įsteigta jau tų pačių metų gruodį.

Papasakok daugiau apie patį darbą. Kaip jis atrodo? Kas jį sudaro?

Darbas vyksta viename iš Amazon sandėlių, skirtų daiktų, kuriuos užsisako žmonės, laikymui. Šis sandėlys tuo pačiu yra ir paketų paruošimo ir išsiuntimo centras. Kaip teigia Amazon, kam nors internetu užsisakius jų produktą, sandėlio darbuotojas gauna pranešimą į savo turimą skenavimo įrenginį. Produktas įdedamas į dėžę, kuri keliauja į pakavimo skyrių. Šie produktai yra knygos, elektroniniai įrenginiai, o taip pat ir šunų ar kačių maistas, kasdieniai dalykai. 

Didelė dalis ten esančių daiktų yra visiškai beverčiai plastikiniai žaislai – pripučiami viščiukai ir panašūs keisti dalykai. Dėl to COVID pandemijos metu buvo gana absurdiška situacija: mūsų darbas buvo priskiriamas prie „būtinųjų paslaugų“ (nors jokio papildomo užmokesčio negavome), tačiau daiktai, kuriuos mums tekdavo supakuoti, daugiausiai būdavo visiškai nebūtini.

Viena sandėlyje veikiančių procesų dalis buvo sunkvežimiais atgabenamų produktų priėmimas. Amazon sandėliai būna įrengti netoli greitkelių nes įmonė nenaudoja geležinkelių. Jos tolimųjų reisų vežėjai išvežioja produktus po visą Europą. Tada šie paketai iškraunami, išskirstomi į mažesnes dalis, sudedami į lentynas. Po to, atėjus užsakymui iš kliento, jie vėl supakuojami, sukraunami į sunkvežimį ir išsiunčiami. Taigi, ten vyksta daug skirtingų dalykų. Tai šiek tiek primena prieplauką arba uostą: produktai atgabenami, juos reikia išpakuoti ir po to vėl išsiųsti. Abu šie dalykai paremti panašiu principu. Kiekvienas sandėlys tarsi turi savo uostą.

Aš dirbau ypač daug aukštųjų technologijų naudojančiame Amazon skyriuje, pavadinimu AFE (Amazon Fulfillment Engine). Tai vienas iš autorinėmis teisėmis apsaugotų Amazon skyrių, kuriuose kartu su žmonėmis darbą atlieka daug automatų. Darbo tempą nustato algoritmai, remiamasi užduočių paskirstymu tarp darbuotojų. Skyriuje didžiąją darbuotojų dalį sudaro moterys. Joms paprastai tenka daug greito tempo reikalaujančių užduočių, o vyrams – daug sunkių svorių kilnojimo. Šiame skyriuje, klientui užsisakius daugiau nei vieną daiktą, pvz., knygą ir kompaktinį diską, šie paimami iš skirtingų vietų ir sudedami į vieną paketą. Amazon tokiam bendram skirtingų daiktų pakavimui turi visą procesą. Tai buvo daroma ir skyriuje, kuriame dirbau.

Kiek vidutiniškai užtrunka paruošti vieną užsakymą? Koks darbo tempas?

Kaip darbuotojas, gali žinoti tik produktyvumo normą, kurią tau reikia išpildyti kiekvienoje darbo proceso dalyje. Naudojamas tam tikras mokslinis vadovavimo būdas, kuriuo remiantis darbas suskirstomas į atskiras funkcijas.

Po įsitraukei į Amazon profsąjungos organizavimą.

Man pradėjus dirbti, profsąjunga jau buvo ten. Pirmuosius metus dirbau per laikinojo įdarbinimo agentūrą su mėnesiniais kontraktais. Per visą šį laiką buvau profsąjungos nare, tik įmonė to nežinojo, nes neprivalome įmonei atskleisti savo narystės statuso. Tada Amazon man pasiūlė bandomąjį trijų mėnesių kontraktą. Po to gavau kontraktą metams. Praėjus šiems metams, būčiau galimai gavusi ir neterminuotą kontraktą. Atsidūriau tokioje situacijoje kad turėjau nuspręsti, ar norėjau oficialiai atstovauti profsąjungai, ar dirbti įmonėje dar metus ir kliautis, kad po jų gausiu pilno įdarbinimo sutartį. Nusprendžiau „atsiskleisti“. Žinojau, kad po to mano kontraktas nebus pratęstas.

Taigi, metus buvau profsąjungos atstove. Vos tik atsidūriau šioje pozicijoje, nebegalėjau išpildyti produktyvumo normų. Vienintelis būdas likti mano skyriuje buvo labai greitai dirbti. Nors tebedirbau tokiu pat tempu kaip anksčiau, normų išpildyti nebegalėjau, todėl įmonė pradėjo stumti mane iš skyriaus.

Tiesa sakant, organizacinę profsąjungos veiklą vykdyti buvo lengviau prieš tampant oficialia profsąjungos atstove, nes tuo metu skyriuje galėdavau padaryti daug daugiau dalykų. Kartu su darbuotojais rengdavome peticijas, bandydavome gauti geresnę įrangą, organizuodavome balsavimus profsąjungos reikalams. Jau tapus profsąjungos atstove, įmonė atskyrė mane nuo visų, kiti darbuotojai pradėjo bijoti šnekėtis su manimi. Nebuvo lengva. Po to daugiau įsitraukiau į sveikatos ir darbo saugos reikalus ir tapau sveikatos ir darbo saugos komisijos nare.

Lenkijoje yra įstatymas, kalorijų kiekio, kurį galima „ištraukti“ iš darbuotojų, ribą. Iš esmės jis nustato fizinio darbo sunkumą ir uždeda šiam tam tikrus apribojimus. Minėjai, kad atlikai savo skaičiavimus ir gavai visai kitokį rezultatą nei pateikia įmonė. Gal galėtum papasakoti apie tai daugiau?

Lenkija turi sveikatos ir darbo saugos reguliaciją, kuri apriboja darbo kiekį vienai pamainai. Ši reguliacija skirta fiziniam darbui. Darbo apribojimas išreiškiamas sunaudota energija, kuri skaičiuojama kalorijomis ir kilodžiauliais. Moterims riba – 5000 kilodžiaulių per pamainą, vyrams – 8400. Darbdavys yra įpareigotas tai matuoti. Šis apribojimas nėra skaičiuojamas išvedant vidurkį, t. y., darbuotojui vieną dieną išnaudojus 5000 kilodžiaulių, antrą – 6000, trečią – 3000, suskaičiuojant, kad vidutinės kilodžiaulių sanaudos per pamainą – mažesnės nei 5000. Jei darbuotojas peržengia 5000 kilodžiaulių ribą, darbdavys pažeidžia saugumo reikalavimus. Tai reiškia, kad darbas nesaugus, todėl neturėtų būti atliekamas. Darbdavys įpareigotas nustatyti rizikas, su kuriomis darbuotojai susiduria skirtinguose darbuose. Šis rizikos nustatymas turi būti atliktas kiekvienai darbo pozicijai.

Būtent to darbdaviai reguliariai nedaro. Užtikrinti, kad darbdavys reguliariai matuotų energijos suvartojimus skirtingose darbo vietose gali tikį sveikatą ir saugumą dėmesį kreipianti profsąjunga. Darbuotojui individualiai tai daryti sunku. Lenkijoje darbdaviai rizikos nustatymo klausimais privalo konsultuotis su profsąjunga.

Deja, tokia sistema labai silpna, nes minėtoji kosultacija paprastai viso labo reiškia, kad darbdaviai tiesiog įteikia profsąjungai dokumentus, kuriuos šiai telieka pasirašyti. Netgi kai profsąjunga parašą padėti atsisako, darbdaviams tai nerūpi. Vokietijoje darbuotojų tarybos turi teisę dalyvauti rizikos nustatyme. Tai reiškia, kad darbdavys negali to daryti vienas – profsąjunga turi sutikti su pateikiamos rizikos analizės turiniu. Skirtumas nuo Lenkijoje veikiančios reguliacijos gana didelis, tačiau šioji mūsų profsąjungoms vis tiek yra įrankis, leidžiantis kontroliuoti darbuotojui tenkantį darbo kiekį.

Nuo pat industrinės revoliucijos kapitalizmas ieško, kaip pritaikyti technologijas efektyvesniam dirbančiųjų išnaudojimui. 

Nuo pat industrinės revoliucijos pradžios darbdaviai siekia didesnio produktyvumo. Pagrindinis klausimas jiems – kaip geriau išnaudoti darbuotojus. Šie negali būti pilnai pakeisti robotais, ypač dėl to, kad rankų darbas vis dar pigesnis nei mašinos. Vietoj to, visas darbo procesas moksliškai organizuojamas tokiu būdu, kad iš mūsų, kaip darbuotojų, būtų galima paimti kuo daugiau. Amazon, be abejonės, naudojasi tokiomis priemonėmis.

Pasitelkus šį energijos išnaudojimo matavimą galima aiškiai pamatyti, kaip darbuotojai išnaudojami. Taigi, jei viena pamaina moteriai turėtų neviršyti 5000 kilodžiaulių, ir jei per vieną pamainą Amazon darbuotoja sudegina du ar tris kartus daugiau kalorijų nei leidžia teisiškai nustatyta riba, tai reiškia, kad ji dirba už du ar tris žmones. Taip pat tai reiškia, kad darbuotoja sudegina 15000 kilodžiaulių per dieną, t. y. per vieną dieną nudirba 3 dienų darbą, o atlyginimą gauna tik už vieną dieną. Matuojant metų laikotarpį, tai reiškia, kad per metus darbo iš darbuotojos atimami trys metai gyvenimo ir sveikatos. 

Be to, į darbo vietą, kuriai reikėtų trijų žmonių, nusamdomas tik vienas. Taigi, ne visai tiesa, kad robotai mažina užimtumo lygį ir kad su laiku darbuotojai bus pilnai išstumti. Greičiau panaudojant robotus ir kitas pažangiasias technologijas, tokias kaip dirbtinis intelektas, darbo procesas organizuojamas tokiu būdu kad iš kiekvieno darbuotojo būtų galima ištraukti daugiau darbo.Tai reiškia, kad, augant produktyvumui, mažiau darbuotojų sukuria vis daugiau ir daugiau turto. Taip pat tai nereiškia, kad tokie darbdaviai kaip Amazon samdo mažiau žmonių. Pažangiausias technologijas naudojantys Amazon sandėliai neturi ženkliai mažesnio darbuotojų skaičiaus nei mažiau pažangūs padaliniai.

Visos kitos logistikos įmonės stebi Amazon vykstančius procesus ir juda ta pačia kryptimi. Kitose darbovietėse, kuriose veikia mūsų profsąjunga, darbo procesai organizuojami panašiu būdu kaip ir Amazon. Pvz., mano profsąjungos padalinys veikia įmonėje Avon. Ši įmonė taip pat turi sandėlį, kuriame apdorojami jos kosmetiniai produktai. Sandėlių darbuotojai ten daro daugmaž tą patį, ką aš dariau dirbdama Amazon, jų darbo procesas organizuojamas labai panašiai. Mano minėta problema su energijos išnaudojimu iškyla ir ten.

Mano profsąjungą ši problema labai domina. Neseniai turėjome didelį susirinkimą, skirtą sveikatos, darbo saugos ir energijos eikvojimo reikalams. Aptarinėjome, kaip jį matuoti, ką dėl jo daryti ir kaip paskatinti dirbančiuosius domėtis, kiek darbo iš jų atimama naudojant tokias technologijas. Pvz., Avon veikiantis profsąjungos skyrius pradėjo streiko procedūrą ir derybų metu išgavo iš įmonės sutikimą tikrinti energijos išeikvojimą jų darbo vietose pasitelkdami trečiąją šalį.

Lenkijoje veikia vadinamasis Centrinis Darbo Apsaugos Institutas, atliekantis įvairius su darbu susijusius tyrimus. Šis institutas atvyko į Avon sandėlį, apskaičiavo tam tikrose vietose darbuotojų išnaudojamus energijos kiekius ir nustatė, kad viskas gerai – darbas sutelpa į kilodžiaulių limitą. Tačiau mūsų profsąjunga nustatė, kad matuota darbo pamaina trunka 8 valandas, bet kai kuriais atvejais darbuotojai dirba ir iki 12 valandų. 8 valandų pamaina atitinka nustatytą kilodžiaulių limitą, bet 12 valandų pamaina jį peržengia. Atskleidusi šią informaciją, profsąjunga sugebėjo išsikovoti darbo laiko sutrumpinimą – 12 valandų darbo dienų nebeliko, nes šios tapo neteisėtomis. Tai buvo nemaža pergalė, nes 12 valandų pamainos keldavo daug problemų.

Taigi, pasitelkdamos tokius įrankius kaip energijos išeikvojimo matavimai, profsąjungos suteikia galimybę sutrumpinti darbo laiką. Tai yra vienas iš didesnių jų teikiamų privalumų darbuotojams: sutrumpinti pamainą, priversti darbdavį suteikti darbuotojams daugiau pertraukų ir, idealiu atveju, pasamdyti daugiau žmonių. Žinoma, taip pat svarbu ir didesnis atlyginimas, bet, mano nuomone, jo reikalavimą turi lydėti ir trumpesnio darbo laiko reikalavimas..

Amazon sandėliuose darbo diena trunka 10 valandų. Pagal jų apskaičiavimus, per tokią darbo dieną iš darbuotojų galima išgauti didesnį produktyvumą. Bet pačiam darbininkui tokia darbo trukmė – labai destruktyvi. 8 valandos tikrai yra darbo fizinė riba. Joms pasibaigus, galima sugrįžti namo ir dar kažką daryti, bet po 10-ies valandų tokio darbo jautiesi kaip sugriautas. Grįžti namo ir krenti į lovą, nes būni lyg daržovė, nebegali funkcionuoti. Žinoma, yra žmonių, kurie su laiku pripranta prie tokio tempo ir sugeba gyvuoti, bet toks perviršinio funkcionalumo režimas.veda prie visiško sveikatos išeikvojimo.

Kartais teigiama, kad ilgiausias laikas, kokį žmonės gali išdirbti Amazon, yra 5 metai. Po jų būna tiesiog nebeįmanoma tęsti, nes reikalavimai kūnui – per dideli. Be to, Amazon tą puikiai žino. Ši įmonė ir nenori samdyti žmonių, kurie dirbtų jiems ilgiau nei 5 metus. Idealus darbuotojas jai – studentas, praleidžiantis ten 2 ar 3 mėnesius ir turintis daug energijos bėgiojimui po sandėlį. Šis darbas netgi būtų gana smagus, jei neturėtų tokio tempo ir nebūtų toks antisocialus: dėl darbo valandų kiekio ir išsekimo tapa labai sunku gyventi normalų gyvenimą.

Kada prasideda pamainos?

Pamainos prasideda 6 val., 6:30, 5:30. Vienoje darbovietėje yra kelios skirtingos darbovietės. Yra dieninės ir naktinės pamainos, o jomis dirbantys žmonės mainosi vietomis. Be to, įmonėje veikia įvairios kitos sistemos, kuriose žmonės turi skirtingas darbo valandas. Dieninės pamainos baigiasi 4:30 ar 5:30 dienos. Praėjus pusvalandžiui, savo darbą pradeda kita pamaina, kuri baigia vidurnaktį. 

Dėl nedidelių atlyginimų įmonė nesugeba pritraukti žmonių iš miesto, todėl samdo žmones iš provincijų. Amazon yra kaip vėžys, augantis žlugusios Lenkijos pramonės vietoje. Čia dirba žmonių, į darbą atvykstančių iš miestų ar miestelių, anksčiau turėjusių išvystytą pramonę, kuri vėliau buvo privatizuota arba uždaryta. Tokiuose miesteliuose nebelikę darbo vietų, todėl jų gyventojams kartais tenka rinktis darbą, iki kurio reikia keliauti 3 valandas.

Antrosios interviu dalies su Marta Rozmysłowicz ieškokite gpb.lt puslapyje.

Amazon yra kaip vėžys, augantis žlugusios Lenkijos pramonės vietoje (2 dalis)

1-ąją interviu dalį gali rasti kultūros ir politikos žurnale “Lūžis”.

Ar šiame regione veikė angliakasybos pramonė?

Anglies kasyklos buvo labiau pietiniuose regionuose. Poznanė turėjo didelį sunkiosios pramonės fabriką, kuris vis dar veikia, bet jo produkcija – labai menka. Yra daug anksčiau fabrikus turėjusių miestelių, bet dabar nieko nebelikę. Žmonės važiuoja į darbą iš labai toli. Ilgiausias autobuso maršrutas tęsiasi 3 valandas. Amazon turi savo autobusų sistemą ir suteikia nemokamą pavežimą – dažnai dėl to žmonės ir susidomi šiuo darbu.

Pats kelionės iš darbo ir į darbą laikas neapmokamas. Autobuse vargiai įmanoma pailsėti, nors žmonės ir bando kelionės metu miegoti. Tai savotiškas tarpinis laikas – nei poilsis, nei darbas. Savo skyriuje dirbau kartu su moterimi, kuri atvykdavo iš už 3 valandų esančio miestelio. Visada stebėjausi, kaip ji sugeba tai daryti. 3 valandas ji praleisdavo kelionėje į darbą, po to 10 valandų darbe, dar 3 valandas kelionėje atgal, kuri kartais vykdavo vidury nakties. Pvz., pamaina pasibaigdavo 4:30, todėl namo ji parsigaudavo 7:30 – kaip tik bundant jos šeimai. Ši moteris man pasakojo, kad tokiu metu grįžus, jau nebepavykdavo eiti miegoti – būdavo jau šviesu ir reikėdavo rūpintis vaikais. Taigi, ji paruošdavo maistą, padėdavo vaikams pasiruošti mokyklai, pavežėdavo arba palydėdavo juos, po to grįžusi imdavosi pietų ruošimo. Tik po to būdavo galima dvi ar tris valandas numigti. 2 ar 3 val. po pietų reikėdavo vėl sėsti į autobusą ir vėl 10 valandų dirbti..

Be to, norint padoriau užsidirbti, Amazon reikia dirbti viršvalandžius. Tokiu atveju vietoj 4 darbo dienų savaitės tenka 5, o kartais net ir 6 darbo dienos. Amazon darbas ypač sutelktas kalėdų ir didžiojo vasaros išpardavimo metu. Kalėdų metu kartais tenka be jokios poilsio dienos išdirbti 3 savaites iš eilės.

Pasakojai apie Lenkijoje naudojamą viršvalandžių skaičiavimo metodą: per metus suskaičiuojamos visos darbo valandos, apskaičiuojamas vidurkis, po to, jam viršijus 40 valandų per savaitę, įskaitomi viršvalandžiai.

Tai vadinamasis ištęstinis apskaitos laikotarpis.Volkswagen fabrike, kuriame ši metodika naudojama, jis vadinamas  „valandų banku“. Mūsų profsąjunga turi kelis padalinius įmonėse, kuriose naudojamas šis apskaitos būdas. Viena iš jų – Jeremias fabrikas. Amazon naudoja kiek kitokį metodą – vietoj metų periodo ji turi 3 mėnesių periodą. Pagal įstatymą, oficialus periodas yra 1 mėnesis, kurį galima pratęsti iki 3, bet yra ir papildomas punktas, įrašytas 2002 m. ekonominės krizės metu, pagal kurį šį periodą galima prailginti ir iki metų. Tokiu atveju su šiuo prailginimu turi sutikti profsąjunga. Viena iš Volkswagen įmonėje šiuo metu veikiančių profsąjungų yra Solidarność. Šioji su minėtu prailginimu sutiko anksčiau nei ten buvo įkurtas Inicjatywa Pracownicza padalinys.

Pagalbėkime apie profsąjungų reikalus. Minėjai, kad, panašiai kaip ir Lietuvoje, vienas iš iššūkių profsąjungoms – streikų įstatymas. Papasakok apie savo bandymus organizuoti streikus ir išbandytas skirtingas taktikas. Kaip sekėsi, su kokiomis problemomis susidūrėte?

Mano patirtis – įmonėje Amazon, tačiau streikų įstatymas tas pats ir kitur. Pirmoji šio įstatymo versija buvo įvesta dar Jaruzelskio, ypatingosios padėties laikais, siekiant sustabdyti Solidarumo profsąjungą. 1980 m. rugpjūtį darbininkai valdžiai pateikė reikalavimus, kurie buvo labai svarbūs Lenkijos darbo judėjimui. Tarp jų buvo ir reikalavimas gauti teisę streikuoti. Teoriškai ši teisė jau egzistavo – darbuotojai turėjo teisę streiku priversti darbdavį atsisėsti prie derybų stalo. Problema buvo, kad vadovai šios tvarkos nesilaikė – todėl tarp kitų darbuotojų reikalavimų tuo metu atsidūrė ir įgyvendintos streiko teisės reikalavimas. Jaruzelskis šį reikalavimą apvertė aukštyn kojomis: teisė streikuoti buvo apribota, pirmiausia įpareigojant darbuotojus sudalyvauti derybų procese ir tik nepasiekus susitarimo pradėti streiką.

Iš pradžių šis įstatymas greičiausiai buvo ignoruojamas. Jis įsigaliojo jau po 1990, tranzicijos laikotarpiu, kartu su Profsąjungų įstatymu ir kitais teisės aktais. Tačiau jo pagrindinis principas siekia dar ypatingosios padėties laikus. Per 30 metų jis taip ir nebuvo pakeistas.

Ar per šiuos metus buvo keistas darbo kodeksas?

Darbo kodeksas yra iš 1974 m. Nuo tada jis daug kartų taisytas ir pildytas, iš jo buvo išimta daug anksčiau įtvirtintų darbininkų laimėjimų, tačiau jo branduolys yra dar iš aštuntojo dešimtmečio. Streikų įstatymas yra atskiras, jo, kaip ir profsąjungų įstatymo, nėra darbo kodekse. Šis įstatymas yra tikra rakštis užpakalyje. Jame nustatytos dvi derybų stadijos: derybos tarp profsąjungų ir darbdavio, po to – derybos su vyriausybės paskirtu tarpininku. Tada reikia surengti referendumą, kuris turi pasiekti visus darbuotojus. Kad referendumas būtų laikomas teisėtu, jame turi sudalyvauti bent 50 procentų visų įmonėje dirbančių žmonių. Pasiekus paties referendumo teisėtumą, jame balsuojančių dauguma turi pasisakyti už streiką – tik tokiu atveju šis gali būti laikomas teisėtu. Taip, norint surengti streiką, atsiranda daug bereikalingų žingsnių. Streikuoti norintiems darbuotojams turėtų būti suteikta galimybė tai daryti, o nenorintiems – galimybė nedalyvauti. Be to, visa streiko esmė yra netikėtumas, kuris turėtų neleisti vadovybei jam pasiruošti.

Minėtosios derybos kartais gali trukti ir kelis mėnesius. Šiuo metu turime vieną streiko procedūrą, kuri tęsiasi jau kelis metus. Darbdavys sužino apie planuojamą streiką ir turi daug laiko perkelti produkciją į kitą vietą, taip persiorganizuoti, kad streikas jam niekaip nepakenktų. Taigi, ši reguliacija yra visiškai priešiška darbininkams.

Vis dėlto, yra profsąjungų, kurios dėl kažkokios priežasties streiką laiko visiškai paskutine priemone, reikalaujančia visiško tikrumo – todėl visos priemonės, padedančios patvirtinti streiko reikalingumą yra geras dalykas. Jei turėtų galimybę, šios profsąjungos galbūt pakeistų kai kurias įstatymo dalis, bet ne visą įstatymą. Man asmeniškai atrodo, kas streikas – vienintelė mūsų turima priemonė pakeisti mūsų darbo sąlygoms. Be galimybės streikuoti, disciplinuoti darbdavius gali tik stipri valstybė. Deja, tokios valstybės neturime.

Taigi, situacija tokia, kad turime krūvą valstybės sukurtų įstatymų. Nemažai jų – geri, tačiau popierius tavęs neapgins. Šie straipsniai patys už mus nepakovos. Jei negalima įgyvendinti įstatymo, negalima įgyvendinti ir su juo susijusių sankcijų. Padaryti tai galime tik mes patys, pasitelkę streiką ar per valstybę. Darbdaviai, visa tai suvokdami, įstatymų tiesiog nepaiso, o mes stengiamės juos priversti jų laikytis.

Amazon įmonėje streiką organizuoti bandėme tris kartus. Pirmą kartą tai darė tik mūsų profsąjunga, antrą kartą – bendradarbiavome su Solidarność, trečią kartą – vėl mes patys. Visus tris kartus praėjome derybų stadiją. Iš dalies tai pavyko dėl to, kad Amazon yra tarptautinė korporacija, todėl jų sprendimo procesas – labai centralizuotas. Sprendimai priimami Liuksemburge, Europoje, ar Sietle (JAV), o vadovybė Lenkijoje neturi daug sprendimo galios. Bandant su jais derėtis, viso labo sulaukiame atsakymo, kad jie nieko negali padaryti.

Ar šios derybos vyko nuotoliniu būdu?

Ne, jos vyko akis į akį. Derėjomės su vyriausiuoju vadovu Lenkijoje. Dažniausiai jie tiesiog sakydavo, kad negali sutikti su reikalavimais. Tada pasirašydavome dokumentą, kuriame buvo patvirtinama, kad su tuo, ką siūlo darbdavys, nesutinkame. Tai leisdavo pereiti į sekantį etapą, kuriame atvykdavo tarpininkas. Amazon pakartodavo tą patį – „ne, ne, ne“. Dar kartą pasirašydavome dokumentą. Tokiu būdu tris kartus priėjome iki referendumo dėl streiko etapo. Lenkijos vadovybė tuo metu galimai kelis kartus buvo susisiekusi su aukštesnio lygio vadovais, kurie sutiko padaryti keletą nuolaidų, bet apskritai jų galios daryti pakeitimus Lenkijos lygmenyje – labai ribotos. Taigi, turėjome referendumą. Šį organizuoti labai sunku, nes šiuo metu įmonė turi 11 sandėlių ir tiesiogiai samdo apie 30000 žmonių. Tai reiškia, kad referendume turi sudalyvauti 15000 žmonių. Kai paskutinį kartą suorganizavome šį referendumą, pavyko pasiekti daugumos dalyvavumą, bet nepavyko surinkti 50 procentų, kurie pritartų streikui.

Kaip šis balsavimas buvo įgyvendinamas techniškai?

Kadangi nebedirbu Amazon ir nebeužsiimu ten organizacine veikla, paskutinį kartą referendumo organizavime nedalyvavau. Žinau, kad organizatoriai keliavo į visus sandėlius, o iš to susidarė labai daug darbo – valandų valandos laiko kelyje. Sandėlių valgyklose, rūkymo zonose ir kitose vietose buvo pastatytos balsadėžės. Buvo paskelbtas balsų rinkimo tvarkaraštis. Taip pat turėjome elektroninio balsavimo procesą.

Kažkuriuo metu Amazon nusprenė, kad balsavimas trunka per ilgai. Tada jie ėmė tvirtinti, kad žmonės, anksčiau prabalsavę referendume, įmonėje jau nebedirba, todėl referendumas negali būti laikomas teisėtu. Po to nusprendė uždaryti sandėlį ir neleisti mums susirinkti balsų. Kelis kartus bandėme įeiti, iškvietėme policiją. Šioji atvyko, o kartu – ir keletas parlamentarų. Amazon savo nuosavybę laiko visiškai nepriklausoma teritorija, į kurią be jos leidimo negalima patekti niekam. Šiuo metu įmonei pateikti keli ieškiniai dėl bandymo pažeisti mūsų teisę streikuoti. Matysime, kaip valstybės institucijoms seksis atsilaikyti prieš ją.

Taigi, visa tai – ilgas procesas.

Taip. Jei turėtume teisę streikuoti Lenkijoje, tai būtų labai paranku ir Amazon darbuotojams Vokietijoje ir kitose vakarų šalyse. Dėl to, kad negalime streikuoti mes, apribotos ir jų galimybės, nes kiekvieną kartą jiems bandant streikuoti, Amazon perkelia darbą, kurį reikia atlikti, į Lenkiją, todėl streikas nebūna toks stiprus, koks galėtų būti. Taip daroma kiekvieną kartą, kai Vokietijoje surengiamas streikas. Būtent todėl buvo įsteigta organizacija Amazon Workers International. Darbuotojai tiek Lenkijoje, tiek Vokietijoje suvokė, kas vyksta: vykstant streikui, Amazon tiesiog perkelia darbą per Lenkijos sieną. Mes būnam priversti perimti darbą, kurį darbuotojai už sienos atsisako daryti, t. y. būti streiklaužiais.

Tuo metu Italijoje taip pat vyko streikas, dėl kurio buvo atleisti keli žmonės. Tokiu būdu šis tinklas pradėjo augti. Jis pagrįstas idėja, kad, kadangi darbdavys mąsto globaliai, mes taip pat turime suprasti šiuos procesus. Panaši situacija buvo ir darbuotojams sustabdžius darbą Amazon skyriuje Prancūzijoje. Šis streikas buvo vienintelis atvejis, kai darbuotojams pavyko sustabdyti saugyklos darbą COVID pandemijos metu. Bandėme padaryti tai Lenkijoje, tačiau, kaip ir visų darbo įstatymų atveju, čia sveikatos ir saugos reguliacijų pažeidimas būtų buvęs laikomas kriminaliniu. Kriminalinis teismas nėra darbo teisės teismas: panašiai kaip policijos institucijoje, ten dirbantys žmonės pripratę prie vagysčių, apiplėšimų, užpuolimų ir pan., bet ne prie sudėtingų darbo įstatymų, kai nėra vienos aiškios reguliacijos: reikia peržiūrėti penkis skirtingus įstatymus, sudėti juos greta vienas kito ir pamąstyti. Tai kartais tampa sunkiai įveikiama užduotimi. Taigi, mus iš karto informavo, kad šios bylos nelaimėsime.

Bandėme padaryti tą patį, ką padarė darbuotojai Prancūzijoje. Šiems pavyko priversti Amazon užsidaryti dviems mėnesiams ir per šį laikotarpį netgi gauti atlyginimus. Tai buvo didžiulis laimėjimas. Problema buvo tik ta, kad visas jų darbas buvo perkeltas į Lenkiją. Taigi, būtų labai reikšminga jei mums pavyktų surengti kampaniją ne tik dėl teisės (teisė gali būti apribota), bet ir dėl laisvės streikuoti.

Paskutiniam klausimui šiek tiek sugrįžkime prie tavo pačios istorijos. Buvai įsitraukusi į skvoto Syrena veiklą, į judėjimą dėl būsto. Abu šie dalykai labiau siejasi su anarchistiniu kontekstu. Po to, kaip minėjai, nusivylei kairiaja politika (ar tam tikro pobūdžio kairiaja politika), ir tapai profsąjungiete. Ar galėtum daugiau papasakoti apie šio nusivylimo priežastis ir apie tai, kuo sudomino profsąjungų veikla?

Viena iš problemų tuo metu man buvo pragyvenimas. Buvo laikotarpis, kai pinigų užsidirbdavau iš pavienių darbų – vertimo ar vynuogių skynimo Vakarų Europoje. Kažkuriuo metu tokio varianto nebeliko, todėl teko ieškoti darbo. Norėjau tokios darbo vietos, kurioje galėčiau užsiimti organizacine veikla. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių nusprendžiau eiti dirbti į Amazon. Šioje įmonėje nesunku gauti darbą, nes nereikia turėti jokių kvalifikacijų – darbas visiškai nekvalifikuotas.

Kita priežastis – mano nusivylimas kairiaja politika, atsiradęs dėl to kad socialinės problemos žmonėms, su kuriais praeityje užsiėmiau organizacine veikla, pasidarė nebe tokiomis svarbiomis. Liko mažiau žmonių, besidominčių šio pobūdžio organizacine veikla, ypač – būsto problemomis. Tai ypač galiojo feministinėms grupėms. Buvau dėl to nusivylusi ir nusprendžiau pasidaryti nuo to pertrauką.

Ar vis dar laikai save feministe?

Visada buvau vienaip ar kitaip įsitraukusi į feministinių grupių ar organizacijų veiklą, taigi, taip. Kartu atsakymas priklauso ir nuo to, kaip suprantamas feminizmas ir kokie klausimai laikomi feministiniais. Apskritai, problema feministinėse grupėse – nesupratimas, kad moterys yra tam tikra kategorija kapitalizme ir kad tarp moterų yra skirtingų grupių. Buržua moterys turi kitokius rūpesčius nei darbo klasės moterys.

Dažnai feministinėms grupelėms sunku suprasti darbo klasės moteris ir problemas, su kuriomis šios susiduria kitaip, nei per savo šūkius. Manau, kad tai, ko siekė šūkiai, jau pasiekta. Pvz., kalbant apie abortą, vienas iš šūkių – kad turtingos moterys prie jo turi priėjimą, bet neturtingos neturi. Tai tiesa. Ši problema pastebėta jau seniau, ypač per paskutinįjį moterų streiką 2020 m. (2016 m., per pirmąjį streiką, tam nebuvo skiriama daug dėmesio). Bet yra ir visa gausybė kitų problemų, susijusių su tuo, kad uždirbame taip mažai ir turime mokėti tiek daug už būstą, kuris yra gerokai per brangus ir per daug nestabilus. Šie dalykai darbo klasės moterų gyvenimą Lenkijoje ypač apsunkina. Neturime valstybės paramos rūpinimuisi vaikais ir šeima. Per paskutinius 30 metų visą rūpybos darbą valstybė tiesiog vertė ant moterų pečių.

Nepaisant visų šūkių apie šeimą ir taip toliau.

Taip. Valstybė įgyvendino savo paramos šeimoms programą, su kuria daugiau nei vieną vaiką turinčios šeimos gauna virš 500 (šiuo metu virš 800) zlotų per mėnesį. Tai buvo didžiausia paramos programa per paskutinius 30 metų. Šito negalima ignoruoti. Mainstream feministinės grupės nesuvokia, kokie svarbūs šie pinigai darbo klasės moterims. Tai labai didelis ir svarbus dalykas. Be to, valstybė suteikia pinigų ir vadovėliams. Pinigai labai nedideli, bet vis tiek reikšmingi. Jie didesni nei buvo bet kada anksčiau.

Per šią prizmę žiūriu ir į aborto temą. Į ją trūksta būtent tokio požiūrio. Abortas – viena iš valstybės teikiamų paslaugų, kurias ji naikina, sakyama, kad „mes tuo nesirūpinsime, ne mes būsime už tai atsakingi, turite daryti tai pačios, privačiai“. Tokių dalykų, kuriuos moterys turi daryti pačios, yra daug daugiau. Tarp jų – ir rūpinimasis vaikais bei vyresniais žmonėmis: valstybė nesuteikia jiems jokios rūpybos, o jų pensijos – labai mažos. Dėl to, kad valstybė apleidusi vaikų priežiūros paslaugas, net ir išėjusioms į pensiją senelėms tenka prižiūrėti vaikus. Net jei esi 90-ies, 80-ies, 70-ies metų moteris, vis dar turi dirbti. Vaikų priežiūrai nėra valstybinių institucijų. Valstybė sužlugdė visus savo … ir vaikų darželius. Vaikų darželiais naudotis šiuo metu gali tik labai nedidelė moterų dalis.

Mano kolegės įmonėje Amazon turėjo tokias absurdiškas darbo valandas, kad visiškai nebelikdavo laiko gyventi savo pačių gyvenimus. Tiesiog niekada nenustoji dirbti. Būtent tai man yra feministinė kova. Ji turėtų siekti išlaisvinti mus nuo būtinybės visą laiką dirbti. To labai trūksta feministiniame diskurse, o feministinės grupės to nemato, nes, visų pirma, daug jose dalyvaujančių moterų nuolat dirbti neturi būtinybės. Su tuo viskas gerai – akivaizdu, kad yra skirtingos klasės. Problema tik ta, kad jos turi labai menką norą turėti kokių nors reikalų su darbo klasės organizacijomis.

Bandėme aiškinti, kad galbūt joms ir nerūpi darbo klasės moterys, arba galbūt jų problemos – kitos, bet jos niekada neišsikovos teisės į abortą jei neturės teisės į streiką. Visi protesto būdai jau išbandyti. Demonstracijose dalyvavo visa šalis. Mūsų įrankių arsenale nebeliko nieko kito išskyrus ekonominį streiką, o streiko vykdyti negalima, kai neturi jokio kontako su dirbančiaisiais. Kontakto su dirbančiaisiais, savo ruožtu, neturėsi, jei niekaip neįsitrauksi į jų reikalus. Po 2020 m. moterų streiko apie tai stengėmės kalbėti kaip įmanoma daugiau. Turėjome šiek tiek laimėjimų: po streiko, Maros Lampert įsteigta oficiali jį reprezentuojanti organizacija nusprendė paruošti reikalavimų sąrašą sekančiai vyriausybei. Mūsų grupelei pavyko tapti šioje organizacijoje veikiančios, už darbo klausimus atsakingos grupės dalimi. Buvo priimtas siūlymas reikalauti ir teisės į streiką. Dabar jis įrašytas tarp kitų reikalavimų, nors nesu visiškai tikra, ar pačios organizatorės tai žino. Bet kokiu atveju, nemanau kad feministinis judėjimas turi daug vilties nesusivokęs, kad būtina turėti sąlytį su darbo klase.