Apmąstant valstybės teoriją „Vakarų marksizme“ (ii)[1]
Diskusija apie valstybę XX amžiaus 8 dešimtmetyje
Louis Althusser
Savo knygoje Skaitant Marxą (1972) Althusseris apkaltino Gramscį ir jo politinę teoriją Croces[2] teleologiniu hegelizmu. Vis dėlto „Ideologija ir ideologiniai valstybės aparatai“, 1970 m. tekste apie valstybės teoriją, Althusserio ryšys su A. Gramsciu yra akivaizdus. Vienoje šio straipsnio išnašų Althusseris giria Gramsci: „Mano žiniomis, Gramsci yra vienintelis, kuris, pasirinkęs tą patį kelią kaip ir aš, reikšmingai pasistūmėjo į priekį. Jis artikuliavo svarbią idėją, anot kurios valstybė negali būti redukuojama tik į (represyvų) valstybės aparatą; valstybę taip pat sudaro tokios „pilietinės visuomenės“ institucijos kaip Bažnyčia, mokyklos, profesinės sąjungos ir pan. Deja, Gramsci sistemiškai nesuklasifikavo šių institucijų, tad tai viso labo liko padrikų įžvalgų užrašais“.[3]
Kaip Gramscio ir daugelio kitų, taip ir Althusserio indėlis į marksistinę valstybės teoriją sukasi apie „bazės ir antstato“ koncepcijos interpretaciją. Anot Althusserio, vadinamasis antstatas, kuriam priklauso ir ideologija, ir valstybė, nėra tik antrinis „reiškinys“ [materialaus priežastingumo prasme]. Atvirkščiai, reprodukcijos požiūriu „antstatas“ yra socialinės visumos egzistavimo sudedamoji dalis.[4] Socialinė visuma, kurią Althusseris suprato kaip dominuojantį elementą turinčią sudėtingą struktūrą, negali būti aiškinama redukuojant ją vien į „ekonomiką“ kaip jos esminį elementą. Tokį ekonomikos reikšmės dominavimą, kuris būdingas išimtinai tik kapitalizmui, galima suprasti tik pabrėžiant ideologiją ir politinę valdžią, kurios ir sukūrė veikiančios ekonomikos pagrindą.[5]
Louis Althusser (nuotrauka iš The Free Social Ecyclopedia)
Klasikinėje marksistinėje, taip pat ir ortodoksinėje lenininėje valstybės teorijoje, Althusseris išskyrė du pagrindinius atskaitos taškus: pirma, valstybė yra aparatas, antra, tai yra represinis aparatas. Toks valstybės aparatas neturi kito tikslo, kaip tik galios. Vis dėlto valstybės aparatas paprastai išgyvena politinius įvykius, kurie gali paveikti tuos, kuriems priklauso valstybinė valdžia.[6] Skirtumas tarp valstybinės valdžios [power] ir valstybės aparato yra neatsiejama ortodoksinės valstybės teorijos dalis.[7] Ortodoksinio marksizmo valstybės teorijoje valstybinis aparatas, anot Althusserio, susideda iš vyriausybės, administracijos, kariuomenės, teismų, kalėjimų ir pan. Tuo tarpu Althusseriui šios institucijos yra ne valstybės aparatas kaip toks, bet tik jo dalis – represinis valstybės aparatas (RVA). O kita [valstybinio aparato] dalis yra ideologinis valstybės aparatas (IVA). „Ideologiniais valstybės aparatais vadinsiu tam tikrą skaičių tikrovės aspektų, kurie tiesioginiam stebėtojui pasireiškia atskirų ir specializuotų institucijų pavidalu“.[8]
Althusseris pateikė preliminarų IVA sąrašą, palikdamas galimybę jį keisti. Jo manymu IVA yra religija, švietimas, šeima, teisinės ir politinės institucijos, profesinės sąjungos, komunikacijos priemonės ir žiniasklaida, taip pat kultūros laukas. Prie liberalios valstybės teorijos įpratęs skaitytojas gali paklausti, kodėl Althusseris privačias institucijas laiko valstybės dalimi. Jo paaiškinimas toks: „Kaip sąmoningas marksistas, Gramsci užkirto kelią šiam prieštaravimui vienu sakiniu. Skirtumas tarp to, kas vieša ir privatu, yra esminis buržuazinei teisei ir galioja tose (subordinuotose) srityse, kuriose buržuazinė teisė įgyvendina savo „autoritetą“. Valstybės sritis jo išvengia, nes pastaroji yra „virš įstatymo“.[9] Althusserio manymu, valstybė „yra valdančiosios klasės valstybė, ji nėra nei vieša, nei privati; ji yra bet kokio skirtumo tarp to, kas vieša ir privatu“.[10] Taigi liberalioje teisėje nėra svarbu, ar institucijos yra viešosios arba privačios tam, kad galėtumėme laikyti jas valstybės aparatu, – „svarbu yra jų atliekama funkcija“.[11]
Kapitalizme IVA komponentai yra įvairūs ir jie kovoja dėl dominavimo. Feodalizme IVA turėjo tik vieną komponentą – bažnyčią. Buržuazijai užtruko vieną amžių įtvirtinti savo hegemoniją bažnyčios užimtoje erdvėje. Ir tai darydama ji rėmėsi naujuoju politiniu, parlamentiniu-demokratiniu, ideologiniu valstybės aparatu, derindama visuotinę rinkimų teisę su partijų konkurencija ir švietimo aparatu.
Italų, prancūzų ir vokiečių diskusijos apie Althusserio „marksizmo krizę“
Althusserio deklaracija „Enfin la Crise de Marxisme est eclaté“[12] nuo Il Manifesto konferencijos scenos Venecijoje 1977 m. lapkritį sprogo lyg bomba. Tai įžiebė diskusiją, kurioje dalyvavo jaunesniosios Vakarų marksistų kartos crème de la crème. 1978 m. nuo balandžio iki rugsėjo buvo išleistos straipsnių serijos Il Manifesto konferencijos intervencijų pagrindu. Italijoje diskusijos apie marksistinę valstybės teoriją įsiplieskė metais anksčiau paskelbus Norberto Bobbio tezes. Netrukus diskusija pasiekė Vokietiją, kur valstybės teorijos debatai atgijo valstybės išvedimo teoretikų gretose.[13]
Althusserio kalba radikaliai supriešino Italijos darbininkus marksistus. Kai kurie (kaip ir pats Althusseris) matė jo tuometę marksizmo krizės diagnozę kaip atsinaujinimo galimybę, bet kiti tai vertino kaip įžeidimą visoms organizuotoms politinių darbininkų partijoms ir pirmiausia Italijos komunistų partijai (IKP).[14] Bet ką iš esmės reiškė Althusserio provokacija? Pagrindinė Althusserio tezė buvo tokia: marksizmas nesukūrė valstybės teorijos, o tai tapo ne tik marksistinės politinės teorijos problema, bet ir tai, kad ji tapo atsakinga už baisias klaidas, kurios buvo padarytos ir yra tebedaromos marksistinių politinių partijų jų praktikoje. Įžeidimas slypėjo Althusserio teiginyje, kad marksizmo krizė nebuvo vien teorijos krizė. Jis aiškino, kad didžiosios darbininkų partijos, ypač IKP, išgyvena tapatybės krizę, kuri paveikė jų narystę, rinkėjus bei šių partijų intelektualų ir aktyvių lyderių grupių politinį įvaizdį. Jis kritikavo ne tik oficialią komunistų partijų Prancūzijoje ir Italijoje poziciją, bet taip pat suabejojo pačios politinės partijos, kaip socialinių pokyčių veikėjos, vaidmeniu. Akivaizdu, kad jo kritika buvo nukreipta į IKP sprendimą dalyvauti valdančiojoje koalicijoje, remiant krikščionių demokratų vadovaujamą vyriausybę ir užimti svarbias pareigas valstybės aparate 1976 m. Jo kritika turėjo visiškai kitokį svorį Italijoje nei Vokietijos debatuose, kur marksistinės partijos buvo politiškai atomizuotos, marksistai buvo beveik išimtinai intelektualai, o jų politinė įtaka menka. Žiupsnis druskos ant žaizdos buvo ir Althusserio tvirtinimas, kad dabartinė marksizmo krizė nustūmė tradicinius darbininkų klasės interesų nešėjus – darbininkų partijas ir profsąjungas – į paraštę, taip pat pagimdė skirtingus „muvimenti“[15], kurie sudrebino pačius tradicinės marksistinės darbininkų politikos organizacinės formos pamatus.
Althusseris manė, kad kai masinės komunistų partijos (pvz., Italijos ir Prancūzijos) taps vyriausybės dalimi, valstybės aparato dalimi, jos nepritrauks daugiau dirbančiųjų į valstybę, o ši netaps darbininkų valstybe, bet, priešingai, šios partijos praras vienybę su darbo judėjimu ir jo organizacijomis. Diskusijose dalyvavęs Mario Telò sutiko su šia teze, pridurdamas, kad atsiras praraja tarp tradicinio darbo judėjimo ir jo organizacijų, o šio skilimo metu darbininkų partijos, konkrečiai IKP (panašiai kaip jau seniau nutiko su socialdemokratija), atsidurs valstybės [kooptuojamo] dominavimo sferoje, o judėjimai iš apačios, siekiantys užimti savo vietą pilietinėje visuomenėje, suskils į daugumą negalinčių veikti [viena vertus] ir tų, kurie atstovauja tik korporacinius interesus [kita vertus].[16] Dar didesnį nerimą kėlė Rossanos Rossandos mintis, kad IKP dalyvavimas valdžioje reikš, kad ji taps atsakinga už ekonominį darbininkų nuskurdinimą krizės metu, taip pat už priimtus nepopuliarius socialinės politikos sprendimus, kurių priėmimui partija bus per silpna pasipriešinti.[17] Pastarieji teiginiai primena austromarksistės Helene’os Bauer nerimą, kurį ji išsakė apie socialistų dalyvavimą Anglijos ir Vokietijos vyriausybėse per 1929 m. finansinę krizę. Apskritai klausimas – ar marksistinės darbininkų partijos turėtų dalyvauti valdančiojoje koalicijoje su buržuazinėmis partijomis, – apie kurį sukosi Venecijoje Althusserio inicijuota diskusija, buvo viena iš pagrindinių austromarksistų problemų jų XX amžiaus 3 dešimtmečio politinėse diskusijose. Kaip dabar žinome, istorija parodė, kad dauguma šių baimių buvo pagrįstos.
Debatai, kuriuos Norberto Bobbio inicijavo Italijoje, sukosi apie laisvę, demokratiją, valstybę ir socializmą. Viena svarbiausių tezių Bobbio tekste „Democrazia socialista?“, publikuotame Quale democrazia tome, buvo nutaikyta į tai, ką jis laikė visiška marksistinės demokratijos teorijos stoka. O tokia teorija, anot Bobbio, turėtų tapti atsvara buržuazinei liberaliosios demokratijos sampratai. Be Lenino 1917 m. Valstybės ir revoliucijos, kuri rėmėsi Marxo Paryžiaus komunos analize ir kurią Bobbio laikė nenaudinga šiuolaikiniam socialistinių valstybių supratimui, jis marksizme nematė jokios demokratijos teorijos.[18] Tačiau iš tikrųjų tai rodo, kad marksistinės valstybės teorija [ir jos teoretikai] aštuntajame dešimtmetyje Italijoje akivaizdžiai nieko nežinojo apie austromarksistų indėlį į valstybės ir demokratijos teoriją, kuri iš esmės reprezentavo labiausiai išplėtotą iš marksizmo perspektyvos kada nors parašytą mintį. Išimtis buvo Giacomo Marrmao, Giovanni Battista Gardoncini ir Lucio Lombardo Radice, kurie rašė apie austromarksizmą, bet, mano žiniomis, šiose diskusijose nedalyvavo. Anot Bobbio, XX amžiaus 8 dešimtmetyje nebuvo nė vienos marksistinės realiai egzistavusių [sovietinių] socialistinių valstybių analizės, o visi [marksistiniai] tyrimai, iš kurių Poulantzo ir Milibando labiausiai išsiskyrė savo kokybe[19], sukosi išimtinai apie tuometes Vakarų kapitalistines valstybes. Kadangi kaip marksistinius valstybės teoretikus Bobbio žinojo tik Gramscį ir Leniną, bet nežinojo austromarksistų, jo išvada buvo: marksistinė valstybės teorija įnešė daugiau indėlio į politinių partijų teoriją nei į valstybės supratimą.
Bobbio požiūriu, pagrindinė valstybės teorijos problema – tai santykis tarp socializmo ir demokratijos. Liberali parlamentinė demokratija neleidžia pakeisti santvarkos – kapitalistinės sistemos nuvertimo demokratinėmis priemonėmis. Todėl vienintelis iš tikrųjų reikšmingas pokytis, kurį galima pasiekti liberalioje demokratijoje, yra gerovės valstybės kūrimas, o tai, kaip dabar žinome, yra nesunkiai išmontuojama.
Norberto Bobbio darbo kambaryje,1982 m. (La Repubblica nuotrauka)
Aštuntajame dešimtmetyje Vokietijoje marksistų intelektualai daugiausia veikė kaip akademikai. Marksizmo informuota politika egzistavo tik parlamentinės demokratijos pakraščiuose, formuojant „opozicijos kultūrą“.[20] 1970 m. straipsnyje Wolfgangas Mülleris ir Christelis Neusüßas pradėjo diskusiją, kurioje jie apkaltino SPD ir FDP[21] „reformų koaliciją“ ir ją lydinčią keinsizmo planavimo euforiją „gerovės valstybės iliuzionizmu“. Jie pirmiausia stengėsi parodyti, kad tokia valstybė nėra „neutralus instrumentas“, bet iš esmės susipynęs su kapitalistinio kaupimo imperatyvais, ir todėl visi lūkesčiai, kad valstybė galėtų sutramdyti kapitalizmą, ilgainiui taps iliuzija.[22] Remdamiesi Marxo Kapitalu, autoriai aiškino konkrečią valstybę kaip „išvestą“ iš apčiuopiamos socialinės ir ekonominės reprodukcijos formos. Taip jie suteikė naują turinį bazės ir antstato metaforai. Priešingai nei vulgarusis Lenino ekonomizmas, jie taip pat priešinosi valstybės, kaip autonomiškos, visiškai nepriklausomos nuo socialinės-ekonominės reprodukcijos sferos, supratimui. Valstybė gali priimti teisės aktus dirbančiųjų daugumos naudai arba jos nenaudai, o tai priklausys nuo klasių kovos konjunktūros. Šia prasme valstybė turi Jano veidą, reprezentuojantį priešpriešą tarp dirbančiųjų klasės ir buržuazijos. Valstybė yra neatsiejama visuomenės ir jos ekonominės reprodukcijos dalis, todėl vargu ar galima tikėtis, kad ji išliks nepriklausoma reguliuodama abiejų klasių interesus. Reguliavimo ir perskirstymo politika, kurią valstybė taiko tam tikrose epochose[23], yra politinės galios santykių išdava ir priklauso nuo konkrečių socialinių bei ekonominių santykių, mažinančių valstybės galimybę radikaliai transformuoti ekonominę sistemą. Šie svarstymai buvo nukreipti prieš visuotinai priimtą vokiečių socialdemokratų požiūrį ekonominio stebuklo metais, kuris traktavo valstybės intervenciją kaip gerovės ir ekonomikos be krizių pažadą.[24] Panašią valstybės „išoriškumo“, kaip [nepriklausomo] intervencijos subjekto, idėją kritikavo ir Elmaras Altvateris 1972 m.
Müllerio, Neusüßo ir Altvaterio artikuliuota valstybės išvedimo teorija susiliejo su Nicos Poulantzas inspiruota valstybės teorija, kuri šiandien yra dažniausiai marksistų ir neomarksistų plėtojamos valstybės teorijos šaka. Ji įkvėpė šiandienines marksistines valstybės teorijas, ypač aiškinant Europos Sąjungos ekonomikos valdymo modelį autoritariniu etatizmu.
Nicos Poulantzas
Nicos Poulantzas – mąstytojas, pateikęs labiausiai išvystytą marksistinę valstybės teoriją 8-ojo dešimtmečio Prancūzijos kontekste. Louiso Althusserio ratelis 7-ąjame dešimtmetyje jam padarė reikšmingą įtaką. Poulantzo veikale Politinė galia ir socialinės klasės vis dar aptinkame Althusserio kalbos žodyną, kuriame gamybos būdas apima skirtingus lygius ar elementus (ekonominį, politinį, ideologinį ir teorinį), o kapitalistinio gamybos būdo ypatumas slypi tame, kad būtent ekonominė galia dominuoja sudėtingoje struktūrinėje visumoje.[25]
Aštuntajame dešimtmetyje jis sukūrė teoriją, žinomą ir siejamą su jo vardu, taip vadinamą jėgų pusiausvyros arba materialių [galios] santykių kondensacijos teoriją. Paskutiniame 1977 m. [parašytame] dideliame savo darbe L‘etat, le pouvoir, le socialisme[26] jis plėtoja savo „reliacinę“ valstybės sampratą. Priešingai nei „klasinės funkcijos“ argumentui, plėtotam Politinėje galioje ir socialinėse klasėse, jis nebeteigė, kad valstybė atstovauja tam tikrą struktūrinį lygmenį, kurio pagrindinė funkcija klasių suskaldytoje kapitalistinėje visuomenėje yra sanglaudos užtikrinimas. Poulantzas jau anksčiau savikritiškai įrodinėjo, kad Althusserio pozicija yra per daug formalistinė.[27] Struktūrinių lygmenų samprata rodo, kad ekonomika reprezentuoja savaime besikuriantį ir savireguliuojantį subjektą ir kad valstybė, išsiplėtusi į ideologinį ir represinį valstybės aparatus, tarnauja tik tam, kad „užtikrintų neigiamas ekonominio „žaidimo“ taisykles“.[28] Tokios idėjos iš esmės suponuoja instrumentinį ir neutralų valstybės supratimą.
Ideologiniai ir politiniai santykiai atlieka esminį vaidmenį atkuriant gamybinius santykius, kuriuose valstybė yra politinių-ideologinių santykių koncentracija ir kondensacija gamybiniuose santykiuose ir jų atkūrime.
Visgi tokia samprata nevisiškai atsako į klausimą, kurį dar 1907 m. kėlė Otto Baueris: kodėl buržuazija naudojasi būtent tautine valstybe kaip specifine modernia reprezentacine valstybe su konkrečiomis jos institucijomis, o ne kokia kita valstybės forma? Kodėl apskritai buržuazija siekia išlaikyti savo viešpatavimą būtent tautinėje-liaudies valstybėje, t. y. „modernioje atstovaujamojoje valstybėje su visomis jai būdingomis institucijomis“?[29]
Nicos Poulantzas (nuotrauka publikuota Contretemps, Revue de Critique Communiste, naudojant Creative Commons licenciją (Copyleft)
Poulantzas rėmėsi tiek Marxu, tiek Althusseriu teigdamas, kad politikos ir ekonomikos atskyrimas sudaro savitos kapitalistinės valstybės institucinės struktūros pagrindą. Tokia išvada byloja, kad šis atskyrimas neturi būti suvokiamas kaip tikras ekonomikos išoriškumas jos santykyje su valstybe, išreiškiamas tikėjimu valstybės įsikišimo į ekonomiką iš išorės „stebuklu“. Priešingai, valstybės ir ekonomikos atskyrimas kapitalizme yra kapitalistinio gamybos būdo branduolys; jis yra struktūrinis kapitalizmo bruožas. Esminis dalykas yra tai, kad, pasak Poulantzo, šį atskyrimą užtikrina įstatymai. Vadinasi, jis yra teisinis, o tokia tezė sugrąžina mus prie Rennerio svarstymų. Tiek Poulantzas, tiek Renneris sutinka, kad esminė funkcija, kurią valstybė atlieka gamybinių santykių atkūrime, kitaip tariant, ekonomikoje, yra: pirma, „ekonominių nuosavybės santykių“ įtvirtinimas, kai nuosavybė čia reiškia [privačią] nuosavybę teisine prasme, ir, antra, faktiniai, konkretūs „nuosavybės santykiai“ ir tai, kad įstatymai riboja [valstybinės] galios naudojimą, bet tik tada, kai klasinis galios santykis yra palankus darbininkų klasei.[30] Įstatymo, kaip įrankio apriboti pinigų galią, funkcija tiesiogiai priklauso nuo darbininkų klasės galios.
Čia pagaliau išryškėja Poulantzo įsitikinimo, dėl kurio sutaria su Renneriu, išskirtinis aiškumas: būtinybė permąstyti teisės dedamąją ir jos potencialą keičiant jėgų pusiausvyrą valstybėje. Tai ypač aktualu permąstant politines strategijas globaliame neoliberalizme ir iš jo kylančias specifines valstybės struktūras. Remiantis tiek Poulantzu, tiek Renneriu, tampa aišku, kad klasių kovos juridikalizacija yra esminis momentas tiek klasių kovos materialiai tikrovei, tiek jos pasiekimams. Tačiau į kurią pusę pasislinks šios kovos svyruoklė – į kapitalo ar į dirbančiosios visuomenės pusę – priklausys tiesiogiai nuo darbininkų klasės galios palenkti savo naudai teisinį reguliavimą. Tačiau tai, anot Rennerio, tiesiogiai priklausys nuo samdomus darbuotojus atstovaujančių organizacijų lygio, struktūros ir galios. Konkretus būdas, kuriuo šios organizacijos veikė didžiąją XX amžiaus dalį, nebėra perspektyvus ir turi būti radikaliai permąstomas. Nepaisant to, klasių kova ir įvairios jos organizavimosi formos vis dar, kaip ir anksčiau, išlieka esminės bet kuriai valstybės teorijai, kuri akcentuoja valstybės teisinės struktūros priklausomybę nuo visuomenėje egzistuojančios [struktūrinės] nelygybės. Todėl atidžiau pažvelkime į marksistines klasių kovos teorijas ir jų reikšmę valstybei.
Keliai į ateitį
Valstybė ir klasių kova: Poulantzas, Althusseris ir Renneris
Santykis tarp valstybės ir klasių kovos buvo vienas iš svarbiausių marksistinės valstybės ir politinės teorijos klausimų apskritai. Šiuo požiūriu Poulantzas perima Althusserio valstybės sampratą ir išplečia ją „ekonominės valstybės aparato“ sąvoka. Kadangi Poulantzas teigia, kad valstybė nėra homogeniškas subjektas, o jėgų santykis, [tuomet] politinė praktika yra politinė tik tiek, kiek ji siekia transformuoti valstybės aparatų santykius ir jų formą, kurie yra jėgų santykio tarp klasių kondensacija.
Valstybės kaip politinio klasių kovos lauko teigimas yra esminis Karlo Rennerio priskiriamam instrumentiniam valstybės vaidmeniui. Poulantzui taip pat valstybė yra politikos laukas, o visos politinės partijos visada jau yra valstybės viduje, tad bet kokia [tariama] kova iš išorės yra mitas. Atsižvelgiant į tai, Poulantzas kaltina tiek Gramsci, tiek Althusserį, kad jie perėmė dvigubos strategijos valstybės sampratą iš ortodoksinių marksistų. „Arba populiariosios masės yra įtrauktos, „integruotos“ į ją ir taip apimamos buržuazinio maro, užkrėtusio tvirtovę, arba jos lieka tyros „klasės savyje“, savo klasinės savimonės ([ir tikros] partijos!) paieškose, ir taip yra radikaliai anapus [valstybės]“.[31]
Atsižvelgiant į šį kontekstą, Poulantzas sukritikavo Althusserio idėją (1978 m.), kad darbininkų politinės partijos turėtų veikti už valstybės ribų.[32] Althusseriui klasių kova yra atskirta nuo valstybės, tačiau tai nereiškia, kad tarp šių dviejų sričių nėra tampraus ryšio. Priešingai, įtampa tarp dominuojančių klasių ir pavergtųjų klasių suteikia valstybei struktūrą. Tai Althusseris vadino „pseudoratu“ arba „didžiąja valstybės mistifikacija“ – jos formaliu atskyrimu nuo klasių kovos. Nors, anot Poulantzo, valstybė iš tikrųjų yra klasių kovos kondensacija, Althusserio teigimu, ją gali pakeisti tik dominuojanti kovos forma. Ji nesileidžia pakeičiama kitų kovos formų. Dėl to Althusseris teigia, kad tie, kurie mano, kad „valstybė pagal apibrėžimą yra pakeičiama klasių kovos [kaip tokios]“, užsiima iliuzijų ir savo norų, o ne tikrovės apmąstymu.[33]
Otto Bauer, 1919 m. (nuotrauka iš Wikipedia)
Renneriui klasių kova buvo svarbiausia valstybės prigimčiai. Jei darbininkų organizacijos valstybėje yra stiprios, valstybė tarnauja proletariato tikslams; jei jos silpnos, valstybė tampa priespaudos aparatu. Tačiau Renneris gerai suprato, kad klasės nėra statiški dariniai ir kad jų struktūra keičiasi kartu su besikeičiančiu valstybės likimu. Jis buvo vienas iš pirmųjų, kuris pastebėjo naujos biurokratinės klasės atsiradimą išaugantį iš valstybės administracijos, kuri amžiams pakeitė dvinarę socialinės klasės sampratą[34], kurią sukūrė Marxas. Nors Poulantzui valstybė yra klasių santykių sutankėjimo išdava, Renneriui teisė yra klasių kovos pasiekimų stabilizavimas. Klasių kovos institucionalizacija ir juridizavimas yra svarbiausias jo valstybės teorijos aspektas. Taip jis unikaliu būdu išvengia bazės ir antstato metaforos spąstų, teigdamas darbininkų klasės ekonominių institucijų vaidmenį valstybės teisėje. „Darbininkų klasės ekonominės institucijos yra ekonominės galios pagrindas.“[35] Taip jis įtvirtina ekonomikos pirmumą kartu su galia, kurioje ji sukaupta, ir sujungia ekonomiką su valstybe bei iš jos kylančia teise į tarpusavio priklausomybės ratą, nepasisakydamas nei už vulgarų ekonominį determinizmą, nei kartodamas liberalų dogmą apie ekonominės ir politinės sferų atskyrimą.
Demokratijos klausimas: Maxas Adleris, Nicos Poulantzas ir Norberto Bobbio
Kaip pastebėjo Norberto Bobbio 8-ajame dešimtmetyje, demokratija buvo beveik neaptarta marksistinėje XX amžiaus valstybės teorijoje. Ši pastaba įgauna ypatingą reikšmę globalaus neoliberalizmo kontekste, nes demokratija tapo pagrindine neoliberalizmą legitimizuojančia ideologija. Ji ne tik tapo beveik visų Vakarų karinių intervencijų pasaulyje pateisinimu, bet būtina sąlyga ekonominei ir politinei įtraukčiai į pasaulinę „taisyklių pagrindu veikiančią sistemą“. Tačiau šios taisyklės įtvirtina ypatingą liberaliosios demokratijos formą, kuri yra visiškai atsieta nuo bet kokios demokratinio sprendimų priėmimo idėjos ekonomikoje. Sykiu tai pagrindinė priežastis, kodėl demokratiniai judėjimai visame pasaulyje yra nepatenkinti liberalia demokratija, kodėl demokratinės revoliucijos Vidurio Rytuose nesugebėjo išpildyti žmonių vilčių dėl demokratijos ir kodėl dažnai jų vietą užimdavo autoritarinės alternatyvos. Nėra taip, kad žmonės iš esmės būtų nepatenkinti demokratija. Jie tiesiog iš demokratijos tikisi daugiau, pirmiausia – kartu su ja žengiančio gyvenimo ir darbo sąlygų gerėjimo, kurio liberali demokratija nenori ir negali užtikrinti. Austromarksistas Maxas Adleris kėlė klausimą apie demokratiją liberaliuose ir socialistinėse valstybėse. Jis sekė Saint-Simonu, kuris buvo vienas pirmųjų pripažinęs, kad turtas yra tikrasis ir vienintelis politinės galios ir vertės pagrindas. Todėl jo išvada buvo tokia: „įstatymas, kuris nustato vyriausybės kompetencijas ir formą, nėra toks svarbus ir neturi tiek daug įtakos bendruomenių gerovei kaip įstatymas, nustatantis nuosavybės teises ir reguliuojantis jų vykdymą“. Iš tikrųjų buržuazinės nuosavybės sistemos sąlygomis, t. y. kapitalistinės ekonomikos režime, kuris „neišvengiamai kuria ir palaiko nelygybę tarp turtingų ir vargšų, tarp verslininko ir darbininko, tarp šeimininko ir tarno, visos demokratijos idėjos visada turi būti suvokiamos viso labo kaip spaudimas, kaip tragiška savęs apgaulė siekiant gero, bet visada kuriant blogį.“[36]
Anot Maxo Adlerio, demokratijos idėja gali įgyti tikrą socialinį turinį tik tuo atveju, jei demokratija yra grindžiama ekonomine lygybe, t. y. jei visi ekonominės vergovės ir priklausomybės ryšiai yra radikaliai pašalinti. Tai įmanoma tik peržengiant tą tvarką, iš kurios kyla ekonominė nelygybė, – kapitalistinę tvarką. Demokratijos realizavimas reikalauja ryžtingo žingsnio už pilietinės valstybės ir kapitalistinio pasaulio ribų į naują socialistinę tvarką, kurioje privati gamybos priemonių nuosavybė nebepadalija žmonių į mažą šeimininkų klasę ir didžiulę visuomenės parijų masę, pelnas nebėra pagrindinis socialinio ir kultūrinio gyvenimo variklis ir organizatorius, o visi visuomenės turimi ištekliai ir pajėgos yra panaudojami kiekvieno ir visų gerovei. Tai, Adlerio manymu, yra tikrasis laisvės, lygybės ir brolybės šauksmo, suformuluoto dar Prancūzijos revoliucijos laikais, turinys. Šia prasme kiekvienas, kuris nuoširdžiai siekia demokratijos, bet taip pat pasimokė iš istorijos ir suprato, kodėl demokratija per šimtą metų tiek nedaug tepasiekė, negali sustoti liberalios demokratijos pusiaukelėje, o privalo judėti tolyn link socialistinės demokratijos, kuri įmanoma tik socialistinėje valstybėje.
Socialistinė valstybė, kurią Adleris gynė, niekada nebuvo sukurta Vakarų Europoje, o socialistinės rytų bloko respublikos niekada netapo demokratijomis. Tai paskatino nusivylimą, kurį XX amžiaus 8 dešimtmetyje išgyveno Vakarų marksistai dėl socializmo ir demokratijos ateities. Pesimizmą matome tiek Poulantzo, tiek Bobbio įtinkinančios demokratinės socializmo teorijos paieškose.
Nusivylęs socialdemokratine kova valstybės institucijų viduje, Poulantzas atmetė šią strategiją ir vietoj jos eksperimentavo su tiesiogine demokratija, kurią jis rado Marxo raštuose apie Paryžiaus komuną. Tačiau jis buvo taip pat nusivylęs bandymais ją imituoti universitetuose per 1968 m. protestus. Interviu su Henriu Weberiu jis išplėtojo kai kurias savo mintis apie tiesioginę demokratiją. Jam tiesioginė demokratija, kaip ją suprato Marxas, remdamasis Paryžiaus komuna, t. y. kaip „imperatyviuoju mandatu“ (kaip formaliomis instrukcijomis), atšaukiant delegatų valią, nėra gyvybinga.
„Jei norime išsaugoti politines laisves ir formalias laisves, tai, mano manymu, reiškia būtinybę išlaikyti tam tikras institucijas, kurios jas įkūnija, taip pat ir atstovavimą, t. y. galios centrus, asamblėjas, kurios nėra modeliuojamos pagal tiesioginę demokratiją.“[37] Ši mintis, kurią Poulantzas primygtinai pabrėžė, buvo kaip tik tai, dėl ko Rosa Luxemburg priekaištavo Leninui. Visi tiesioginės demokratijos bandymai iš apačios – neturint aiškios idėjos, kaip ji galėtų veikti, be atstovaujamosios demokratijos institucijų išsaugojimo pereinamuoju laikotarpiu iki to momento, kai „nebebus reikalingos“ – žlugo.[38] „Tikėti, kad turėsime tiesioginę demokratiją be atstovaujamosios demokratijos institucijų, kartu su politinėmis laisvėmis (taip pat ir partijų pliuralizmu, be kita ko), žinau, kad visa tai niekada neveikė. Tiesioginė demokratija, tai yra tiesioginė demokratija sovietine prasme, visada ir visur buvo lydima partinio pliuralizmo slopinimu, o vėliau ir politinių ar [kitų] formalių laisvių sunaikinimu.“[39] Poulantzas manė, kad naivu tikėti, jog pilietinės laisvės ir toliau inertiškai egzistuos, jei nebus institucijų, kurios jas garantuotų.
Tad siekis – artikuliuoti naują socialistinės demokratijos koncepciją XXI amžiui – išlieka vienas iš svarbiausių tikslų bet kokiai šiuolaikinei marksistinei ar marksizmo įkvėptai valstybės teorijai.
Dunja Larise yra politikos teoretikė iš Vienos ir buvusi Transform! Europe projekto apie austromarksizmą koordinatorė.
Iš anglų kalbos vertė Andrius Bielskis
[1] Pirma šio straipsnio dalis publikuota 9-ame Lūžio numeryje, 16–23 psl., o jo originalą rasite David Broder, Eric Canepa & Haris Golemis, (red.) 2023. Facing the State. Left Analyses and Perspectives. London: Melrlin Press.
[2] Benedetto Croce (1866–1952) buvo Italijos filosofas ir liberalių pažiūrų politikas, iš pradžių rėmęs Musolinio vyriausybę XX amžiaus 3 dešimtmečio pradžioje, bet vėliau stojęs į antifašistų gretas. Hegelis, Schellingas ir kiti vokiečių idealistai padarė didelę įtaką jo filosofinei minčiai (vert. past.).
[3] Luise Althusser, 1984. Essays on Ideology. London: Verso, 16 psl.
[4] Ibid., 10 psl.
[5] Ibid.
[6] Ibid., 14 psl.
[7] Čia reikia plačiau paaiškinti, kas slypi už autorės labai glausto Althusserio minties pristatymo: valdžią ar galią (angl. power) valstybėje gali laimėti revoliucinė grupė, bet tai nereiškia, kad ji kontroliuos visą valstybės aparatą (angl. state aparatus), kuris yra daugiau nei valstybinė galia (angl. state power) (vert. past.).
[8] Ibid., 17 psl.
[9] Ibid., 18 psl.
[10] Ibid.
[11] Ibid.
[12] „Galų gale prasidėjo marksizmo krizė“ (vert. past.).
[13] Valstybės išvedimo teoriniai debatai (angl. state derivation, vok. Staatsableitungsdebatte) Vokietijoje vyko XX amžiaus 7 dešimtmečio pabaigoje ir 8 dešimtmečio pradžioje, siekiant paaiškinti sąlyginę valstybės nepriklausomybę nuo kapitalistinių gamybos santykių. Nepaisant to, kad valstybė yra struktūrinė šių santykių dalis, visgi valdančioji kapitalistų klasė tiesiogiai nevaldo valstybės, o valstybė nėra jos įrankis, tačiau funkciškai kapitalistinė sistema išlieka dominuojanti ir įtvirtinta valstybės (vert. past.).
[14] Althusserio kreipimosi poliarizuojantį poveikį italų marksistams galima pajusti iš laiško Il Manifesto redaktoriams pasirašytu „Benni“ [vardu] ir išsiųsto netrukus po Althusserio kalbos. Laiško autorius siūlo Il Manifesto redaktoriams sukurti platformą, kurioje būtų galima produktyviai aptarti Althusserio tezes. Štai ištrauka: „Brangūs draugai, aš labai nerimauju. Vakar vakare, šalia baro stebėdami Italijos ir Brazilijos futbolo rungtynes ir diskutuodami su Althusseriu, išgirdome garsų trenksmą. Trečiame aukšte name kitapus gatvės, moteris sudaužė indus trenkdama juos į savo vyro galvą dėl to, kad jis po ilgų diskusijų su Althusseriu grįžo namo tik penktą valandą ryto. Žinoma, iš karto iškvietėme policiją tik tam, kad sužinotumėme, kad visi patruliai jau buvo išsiųsti į Piazzą Maggiore, kur įvykusi diskusija su Althusseriu virto didžiulėmis muštynėmis.“
[15] Muvimenti (ital.) – judėjimai (vert. past.).
[16] Mario Telò, 1979. „Formen und Widersprüche des erweiterten Staates“, in Atvater Elmar & Otto Kallscheuer (red.) Den Staat diskutieren. Berlin: Verlag.
[17] Rossana Rossanda, 1979. „Kritik der Politik und ungleiches Recht“, in, Atvater Elmar & Otto Kallscheuer, op cit.
[18] Norberto Bobbio, 1976. Quale socialismo – Discussione di un´alternativa. Torino: Einaudi, 4 psl.
[19] Ralf Miliband 1969. The State in Capitalist Society: An Analysis of the Western System of Power. New York: Basic Books; Nicos Poulantzas, 1968. Pouvoir politique et classes politiques. Paris: Découverte.
[20] Altvater Elmar & Otto Kallscheuer, 1979. „Reaktionen auf eine Provokation – wie die Linke in Italien die Krise des Marxismus diskutiert“ in A. Elmar & O. Kallscheuer (red.). Den Staatdiskutieren. Berlin: Verlag.
[21] SPD (Sozialdemokratische Partei Deutschlands) – Vokietijos socialdemokratų partija, FDP (Freie Demokratische Partei) – centro dešinės liberalų partija Vokietijoje (vert. past.).
[22] John Kannankulam, 2018. „Materialistische Staatstheorie“ in E. Voigt (red.), Handbuch Staat. Wiesbaden: Springer.
[23] Pirmiausia čia turima omeny pokario kompromiso politika, kurios metu kaip šio kompromiso išdava buvo sukurta gerovės valstybė (vert. past.).
[24] Wolfgang Müller & Christel Neusüß, 1970. „Die Sozialstaatsillusion und der Widerspruch von Lohnarbeit und Kapital“, SozialistischePolitik 6/7, 52 psl.
[25] Poulantzas, 1968. Pouvoir politique et classes politiques, op cit., 12 psl.
[26] Valstybė, galia, socializmas, pirmą kartą išleista 1978 m. (vert. past.).
[27] Nicos Poulanztas, 1977. „L´État et la transition eusocialsime – interview de Nicos Poulantzas par Henri Weber“, Critique communiste, 15–40 psl.
[28] Nicos Poulantzas, 2014. State, Power, Socialism. London, Verso, 85 psl.
[29] Ibid., 44 psl.
[30] Ibid., 216 psl.
[31] Nicos Poulantzas, 1980. Repères: Hier et aujourd‘hui. Paris: Découverte, 172–173 psl.
[32] Louis Althusser, 1978. „Marxism as a Finite Theory“, Viewpoint Magazine, www.viewpointmag.com, žiūrėta: 2022 m. gruodžio 10 d.
[33] Louis Althusseris, 2006. „Marx in his Limits“, Philosophy of the Encounter: Later Writings, 1978–87. London: Verso, 80 psl.
[34] Valdantieji vs. valdomieji, darbininkai vs. kapitalistai (vert. past.).
[35] Karl Renneris, 1919. Was ist Klassenkampf? Berlin: Singer, 18 psl.
[36] Max Adler, 1982. Politische oder sozial Demokratie. Wien, 42 psl.
[37] Nicos Poulantzas, 1977. L‘État et la transition eusocialsime, op cit., 25 psl.
[38] Ibid.
[39] Ibid.