Tarptautinis socialistų kongresas, Štutgartas, 1907 m. (nuotrauka iš Wikipedia)
(1) Charizmatiškieji oedipiniai revoliucionieriai
Marksizmo-leninizmo šmėkla sklando pasaulio kairiųjų gretose.[1] Lietuva šiuo požiūriu nėra išimtis. Jauni žmonės niekada negyvenę Sovietų Sąjungoje ir nepatyrę, kokia „cool“ buvo ši sistema, prisiklausę abejotinos vertės amerikietiškų (o kartais ir rusiškų) tinklalaidžių, svajoja apie marksistinę-leninistinę revoliuciją. Jie laiko kitus kairiuosius – taip pat tuos, kurie skaito Marxą, bet abejoja Lenino Marxo interpretacija ir praktika, – liberalais. Jie ilgis Sovietų Sąjungos ir nori grąžinti kūjį ir pjautuvą (kaip simbolius) be jokio istorinio Rytų Europos kultūrinio jautrumo. Jie ir jos – tai mūsų charizmatiškieji oedipiniai revoliucionieriai, nekalbantys su savo tėvais ir netikintys jų istorine patirtimi. Jie už Palestiną, bet prieš NATO šalių karinę paramą Ukrainai. Revoliucionieriai – už nusiginklavimą ir prieš visuomenės militarizmą, prieš būtinybę ginkluotis agresyvios neofašistinės Rusijos akivaizdoje. Be to, kai kurie jų tiki nesąmone, kad Trečiasis pasaulinis karas – neišvengiamas.
Šį naujai užgimusį revoliucinį romantizmą verta giliau apmąstyti. Jis svarbus ne tik dėl to, kad tai mūsų laikmečio simptomas. Viena vertus, tai neoliberalaus kapitalizmo grimasa, kuri sukuria bodėjimosi, nuobodulio, beprasmybės ir, žinoma, nepritekliaus kultūrinį-socialinį kontekstą. Liberali-kapitalistinė tikrovė iš tikrųjų nuobodi ir beprasmė: darbas biure, karjera, abejotinos kokybės studijos, kurios Lietuvoje (ypač jos darbdavių) traktuojamos lyg rinkų įrankis, paskolos, kurių daugelis jaunų žmonių negali gauti, vartojimas (beprasmės aplinką teršiančios kelionės po pasaulį pigiomis oro linijomis, tūkstančius mylių sukoręs maistas ir kitos būtiniausios prekės monopolistiniuose prekybos centruose ir t. t.). Tai beprasmis uždaras rutinos ratas, absurdiškas Sizifo gyvenimas augančios nelygybės ir gilėjančio socialinio neteisingumo aplinkoje.
Kita vertus, toks revoliucinis romantizmas nėra naujas. Jis buvo būdingas visam XX a. – nuo Györgyʼio Lukácso leninizmo, kuris jį vėliau privertė išsižadėti savo kūrybos Stalino represijų laikais, iki 1968-ųjų revoliucionierių Prancūzijoje, Vokietijoje ar Italijoje. XX a. 10 dešimtmetyje, kartojant TINA[2] mantrą, revoliucinis romantizmas buvo aprimęs, bet atgimė savo keista post-tiesos forma šiandienos pasaulyje. Jaunųjų revoliucionierių marksizmas-leninizmas – tai vienas iš veberiškų dievų (neigiama stabų prasme kaip „mūsų subjektyvios vertybės ir su jomis susiję geismai ir troškimai“[3]) pavyzdžių. Tai dar viena subjektyvi pozicija, kuri meta kuopelę radikalų į atskirties ir „teisaus“ uolumo apkasus. Išlipti iš šių apkasų jie negali, nes tam reikia solidarumo ir į praktiką orientuoto istoriškai reflektyvaus proto.
Socializmo ir komunizmo Europoje raida nuo pat Pirmojo internacionalo laikų – tai skaldymosi, prievartos ir pralaimėjimų istorija. Pirmojo internacionalo metu nuo tarptautinio darbo judėjimo atskilo Bakunino anarchistai, Antrasis internacionalas žlugo prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kuris pagimdė Bolševikų revoliuciją Rusijoje, Lenino įsteigtą Trečiąjį internacionalą ir pilietinį karą buvusios Rusijos imperijos teritorijoje. Dėl milžiniškų Trockio pastangų, sumanumo ir žiaurumo pilietinį karą bolševikai laimėjo, tačiau jų auganti sėkmė reiškė ir Raudonosios armijos agresiją prieš naujai susikūrusią Lietuvos Respubliką 1919 m.
Lenino deklaruotas antiimperializmas iki 1917 m. ilgainiui peraugo į revoliucinę karinę agresiją. Ji ir ideologinės Karlo Kautskio rietenos su Leninu davė pradžią didžiajam kairiųjų (t. y. Marxo informuoto socialdemokratinio judėjimo) skilimui XX a. pradžioje: tarp Europos komunistų partijų, įstojusių į Trečiąjį internacionalą, o Stalino laikais kontroliuojamų ir remiamų Maskvos Komunistų partijos[4], ir Europos socialdemokratinių partijų. Maskvos „komunistų“ partija sukūrė represijomis ir prievarta grįstą totalitarinę vienpartinę valstybinio kapitalizmo sistemą[5], o Vakarų Europos socialdemokratų partijos, niekada nesugebėjusios transformuoti visuomenės socializuojant gamybos priemones, tapo reformistinėmis partijomis, kurios šiandien mažai kuo skiriasi nuo kitų buržuazinių partijų. Tiek socialdemokratų partijos Europoje, sukūrusios pokario gerovės valstybes, tiek totalitarinė Sovietų Sąjunga nepanaikino darbininkų susvetimėjimo ir darbo už atlyginimą „vergovės“. Šis skilimas tapo dar aštresnis Šaltojo karo metu, kai abiejų pusių militarizacija pasiekė branduolinių ginklų varžytuvių beprotybę.
Tai puikus sovietinio marksizmo-leninizmo ideologijos
interpeliacijos pavyzdys (laisvai prieinama internete)
Atkurta Lietuvos nepriklausomybė sutapo su giliausia marksizmo, kaip politinio projekto, krize. Neoliberali pasaka „nėra jokios alternatyvos“, sekama trisdešimt metų, ir ekonominė globalizacija užšaldė atlyginimus (Vakarų Europoje), išlaisvino spekuliatyvius pelnus ir sukūrė milžinišką nelygybę ir atskirtį. Pastarąją Lietuvoje amortizuoja sovietmečiu prievarta sukurta socialinė infrastruktūra ir mūsų tėvų veltui privatizuotas nekilnojamasis turtas, ambicijų ir sunkaus darbo varoma veržli ekonomika ir išaugę atlyginimai. Šiandien Lietuva klesti, net jei jos klestėjimas būdingas tik sąlyginai nedidelei visuomenės daliai. Milžiniška emigracija ir demografinė krizė yra pirmųjų nepriklausomybės dešimtmečių ekonominės transformacijos pasekmė. Nekilnojamojo turto ir kitų būtiniausių prekių kainų šuolis lems netolimos ateities gyvenamojo ploto prieinamumo krizę, didėjančią atskirtį ir paprastų dirbančiųjų skurdą.
Didžiausi iššūkiai šiandien – ekologinės katastrofos grėsmė, geopolitinis nestabilumas ir politinės reprezentacijos krizė[6]. Neoimperializmo tikrovė skaldo pasaulio visuomenes, o universali pastanga mažinti taršą vis labiau nueina į antrą planą. Donaldai trumpai, viktorai orbanai, vladimirai putinai ir kiti fašistuojantys politikai skaldo pasaulį, dalijasi jį, propaguoja planetą naikinantį ekstraktyvizmą[7] ir perša melagingą XIX a. tipo geopolitinę-imperialistinę iliuziją, kad pasaulis valdomas vien stipriųjų. Tad nenuostabu, kad jauni charizmatiški revoliucionieriai ieško radikalių alternatyvų ir propaguoja revoliuciją.[8] Ką tokia revoliucija, atmetus iracionalų marksizmą-leninizmą, galėtų reikšti?
(2) Marksistai-leninistai – tai veberininkai-nyčininkai
Alasdairas MacIntyreʼas – Britanijoje subrendęs, vėliau JAV gyvenęs škotų filosofas – savo garsiojoje knygoje Po dorybės (After Virtue, 1981) teigė, kad kai marksistai ateina į valdžią, jie tampa tokiais pačiais veberininkais kaip ir absoliuti dauguma mūsų nuobodžių politikierių. Ši mintis – tai išminties perlas, kurio turinį suprasti nėra lengva.
Iki savo emigracijos į JAV 1970-aisiais, MacIntyreʼas buvo marksistas, aktyviai veikęs įvairiuose radikalių kairiųjų judėjimuose, taip pat Britanijos komunistų partijoje.[9] Savo filosofinėje minty visuomet pabrėždamas teorijos ir praktikos vienovę, marksizmą suprato ne tik kaip ambicingiausią modernios minties tradiciją, visapusiškai paaiškinančią žmogišką egzistenciją ir galinčią motyvuoti žmones veikti ir keisti pasaulį kartu, bet ir kaip teoriją, kurios giliausia prasmė atsiveria tik tuomet, kai ji informuoja politinį veiksmą. Skirtingai nei šiandien JAV ir Europos akademiniame sluoksnyje vyraujantys marksistai[10], kurie traktuoja Marxo mintį išimtinai kaip dar vieną akademinių studijų objektą, MacIntyreʼas suprato ir angažavosi marksizmui kaip politiniam (ir teoriniam) projektui. Kitaip tariant, MacIntyreʼas niekada nekompartmentalizavo marksizmo į teoriją ir į praktiką (kaip du atskirus registrus), bet visada traktavo marksizmą kaip teoriją, kuri informuoja praktiką, kaip vienintelę minties tradiciją, kurioje teorinė mintis ir politinis veiksmas yra vienovėje ir darnoje.
Kaip tik dėl to MacIntyreʼas atsiribojo nuo marksizmo[11] tada, kai suprato, kad marksizmas – maždaug XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje – 1) negali paaiškinti to meto socialinės ir ekonominės tikrovės ir 2) suprato, kad marksizmas, kaip politinis projektas, veda į teroristinę prievartą, kai kuopelės revoliucionierių, a la Leninas, kurie neva geriau žino, ko žmonėms reikia, primeta savo ideologiją ir politinę viziją visai visuomenei politinės prievartos būdu. MacIntyreʼo požiūriu – marksizmas šia antrąją prasme – yra bankrutavusi politinės minties tradicija. Kitaip tariant, marksistai atėję į valdžią, tampa veberininkais ta prasme, kad siekia galios veberiška-nyčiška prasme – valios galiai, kai tikslai yra nuleidžiami iš viršaus lenininio-revoliucinio elito ir šia prasme nėra platesnės politinės diskusijos objektas, tad lieka pasirinkti tik šiems tikslams pasiekti tinkamas priemones (instrumentinis-biurokratinis Weberio racionalumas). Tokiu būdu jie tampa arba „cool“ Brežnevo tipo biurokratais, arba bedvasių socialdemokratų partijų aparačikais-dudėnais.
Visgi, atsisakęs marksizmo-leninizmo, MacIntyreʼas niekada neišsižadėjo Marxo ir iš jo teorinės analizės išplaukiančio kapitalizmo neteisingumo kritikos. Jis taip pat niekada neatsiribojo nuo teiginio, kad yra komunistas plačiausia šio žodžio prasme. Žinoma, esminis klausimas (arba kaip pasakytų amerikiečiai, milijardo dolerių klausimas!) – kaip turime suprasti komunizmą šiandien ir kokios jo realios (o ne utopinio svaičiojimo) praktinės galimybės ir formos?
(3) Revoliucija ir komunizmas kaip naujos bendrystės formos
Iš to, kas jau pasakyta, žinoma, neišplaukia tai, kad marksizmo-leninizmo atmetimas reiškia, jog socializmas ir komunizmas (o tai iš tikrųjų baisus žodis Lietuvos „išsilavinusiai“ visuomenei!) šiandien neturi ateities. Bendriausia prasme, komunizmą suprantu taip: tai bendrystės ir dalijimosi visuomenė, kurioje turtas suprantamas ir traktuojamas ne mainomosios vertės prasme (tai yra, beribiu pinigų kaupimo prasme), bet kaip visų žmogaus egzistencijai būtinų vartojamųjų verčių suma, kuri yra ir gali būti tik ribota. Šios dalijimosi ir bendrystės formos turi kilti iš apačios – iš pačios visuomenės, iš bendruomenių, o ne būti primestos leninistinio revoliucionierių elito. Kaip tik dėl to žlugusio ir liūdnai pagarsėjusio Sovietų Sąjungos totalitarinio projekto istorinė patirtis (kurią mes, Lietuvos piliečiai, per daug gerai pažįstame) yra tokia svarbi! Jau nekalbant apie beprotybę, kad neva komunizmas bus galimas tik po baisios katastrofos, pvz., Trečiojo pasaulinio karo.
(Beje, mintis, kad karas Ukrainoje nesibaigs tik Ukrainoje (kaip teigia Ispanijos kairysis Raúlis Sánchezas Cedillo), kad Europos ginklavimasis, kaip atsakas į Putino neofašistinę Rusiją, atves prie Trečiojo pasaulinio karo, yra absurdiška dėl vienos priežasties. Ginklavimosi Europoje ir karo Ukrainoje dinamika yra dvigubos baimės dialektika. V. Putinas yra bailys, kuris Jevgenijui Prigožinui pasukus link Maskvos, puolė evakuotis ir slėptis. Kaip autokratinis diktatorius, nebaudžiamai žudantis savo politinius oponentus, Putinas skaičiuoja kiekvieną oponentų judesį ir bijo Europos vienybės, tad daro viską, kad ją suardytų. Kaip tik tuo, manau, turi būti aiškinama nesena JAV žvalgybos informacija, kad Rusija telkia karines pajėgas Suomijos pasienyje. To priežastis, manau, yra Putino baimė ir iliuzija, kad demokratinė Suomija, tapusi NATO nare ir galinti mobilizuoti iki 280 000 karių, o jos rezervas potencialiai siekia net iki 900 000 karinėse pratybose apmokintų piliečių, – puls Rusiją, nes norės atsiimti per Suomijos–Sovietų Sąjungos karą prarastas teritorijas. Kitaip tariant, žmogus, kuris plėšia Ukrainą, galvoja, kad visi yra plėšikai. Tai, žinoma, spekuliacija ir tikrųjų priežasčių mes, europiečiai, tikriausiai nesužinosime, tačiau elementari psichologija leidžia daryti būtent tokią išvadą. Visgi V. Putinas, skirtingai nei D. Trumpas, nėra egomaniakas idiotas, jis nėra beprotis. Jis planingai siekia savo didžiarusiškų šovinistinių tikslų. Tačiau esmė tokia: Rusija, net su visa savo militaristiškai pertvarkyta ekonomika, kurios pajėgumai yra maždaug Italijos ekonomikos dydžio, su 140 milijonų gyventojų, niekada neprilygo ir neprilygs Europos Sąjungos ir Britanijos 500 milijonų ekonomikai ir karinei galiai. Ir Putinas tą supranta, todėl jis niekada nepuls, pvz., Lietuvos ar kitų NATO narių taip, kaip tą daro Ukrainoje).
Nereikia būti Thomo Hobbeso pasekėju, kad suprastum, jog karas ir katastrofos atneš ne tai, kas žmonėse geriausia, o tai, kas juose blogiausia. Kaip tik dėl to Pirmojo pasaulinio karo metu įvykdyta bolševikų revoliucija Rusijoje (t. y. subrendusi skurdo ir prievartos kontekste) atnešė ne išlaisvinimą, bet dar vieną kapitalistinio (žinoma, labai skirtingą nuo vakarų kapitalizmo) pavergimo formą. Karas ir patirta prievarta generuoja ne išlaisvinimą, bet naujas prievartos ir pavergimo formas.[12] (Šia prasme iš principo nesutinku su bičiuliu Andriumi Mažeika, teigiančiu, kad palestiniečiai Gazoje yra iš tikrųjų laisvi.[13]) Kaip tik dėl to mūsų – politikoje veikiančių geros valios žmonių – pirmos būtinybės tikslas yra išsaugoti taiką pasaulyje, net jei šis kapitalistinis pasaulis iš tikrųjų yra neteisingas ir supuvęs. Ir taip yra dėl to, kad blogis neturi dugno.
(Nuotrauka iš asmeninio Andriaus Bielskio archyvo)
Sykiu komunizmą suprantu kaip feminizmą. Per ilgai žmonija buvo valdoma patriarchalinių mačo tipo vyrų, kurie pasiruošę žudyti dėl garbės, galios, sekso ir pinigų. Atėjo laikas išmintingai moterų politinei lyderystei. Kaip tik dėl to KArtu ir kitos Europos bei pasaulio kairiosios partijos tokios svarbios. Šios kairiosios partijos turi angažuotis iš apačios kylančiai komunistinei – tai yra naujų nesuprekintų bendrystės formų – neprievartinei revoliucijai. Tam reikalingas ne tik kairiosios demokratiškai organizuotos politinės partijos, veikiančios šiandien egzistuojančių labai netobulų demokratijų instituciniame kontekste, bet ir masinis – geros valios žmonių – politinis judėjimas, kurio tikslas – steigti, puoselėti ir instituciškai išsaugoti nekomodifikuotas socialinės bendrystės formas.
Kokias bendrystės – komunistinio gyvenimo – formas turiu omeny? Žinoma, nepretenduoju atsakyti čia į šį „milijardo dolerių vertės“ klausimą. Visgi mąstyti apie tai ir yra pagrindinis kritinės teorijos tikslas.
Pradėkime nuo to, kad tam būtų reikalinga universalų visuomenės pritarimą turinčios politinės daugumos valdžia, kuri, pirma, socializuotų visuomenėje (tarkime Europos Sąjungoje) veikiančią bankinę sistemą tam, kad investicijos į socialiai (o ne į privatų pelną) orientuotas technologijas (taip pat automatizacijos ir dirbtinio intelekto socializuotą pramonę) taptų įmanoma. Tokios į žmonių gerovę orientuotos pinigų sistemos tikslas būtų prasmingų praktikų[14] ir veiklų (skirtingų meno formų ir žanrų, mokslo, žurnalistikos, architektūros, inžinerijos, žemdirbystės, medicinos, sporto disciplinų ir t. t.) parama. Tokia sistema traktuotų pinigus išimtinai tik kaip priemonę žmonių daugialypių, įvairių poreikių patenkinimui. Sykiu, pereinamojoje stadijoje, vienintelis pinigų šiuolaikinėje prekinėje ekonomikoje pateisinimas būtų teigti ir praktikuoti, kad pinigai yra meilės (bergsoniška Dviejų moralės ir religijos šaltinių prasme) ir dalijimosi su kitais įrankis. Atsakyti į esminį klausimą, kaip tai galėtų praktiškai reikštis, būtų svarbiausias politinės kairės, kaip partijos ir judėjimo, teorinio-politinio (angl. policy, arba liet. „viešosios politikos“ prasme) projekto tikslas. Be politinės-valstybinės galios šis tikslas yra neįmanomas (šia prasme Marxas, o ne Bakuninas ir kiti anarchistai buvo ir yra teisus).
Antra, tai reikštų universalaus iš visuomenės apačios, iš pačios visuomenės individualių iniciatyvų (bet valstybinės galios remiamo) politinio-socialinio judėjimo (taip pat profsąjunginio judėjimo, kaip šio judėjimo dalies) kilimą, kurio tikslas būtų transformuoti šiuolaikinę kapitalistinę privačiu pelno siekimu grįstą ekonomiką į gamybos priemonių socializacija grįstą ekonominę sistemą. Aristotelis Nikomacho etikoje įtikinimai (ir nenuginčijamai) pademonstravo, kad žmonės, kurie laiko pinigų didinimą ir jų kaupimą laime, yra didžiausi kvailiai. Kiekvienas supranta, kad ne piniguose slypi laimė ir kad pinigai yra priemonė, o ne tikslas. Tačiau kapitalizmas, kaip ekonominė sistema, yra grįstas būtent šios kvailybės įkūnijimu ir institucionalizacija. Viešinti ir kartoti šios kvailybės absurdiškumą būtų šio antikapitalistinio socialinio judėjimo vienas iš tikslų. Klestintis žmogaus gyvenimas – tai prasmingų veiklų ir praktikų gyvenimas, kai mes, kaip visuomenė ir kaip atskiri individai, galėtumėme mėgautis savo kūryba, savo išmintimi, kur sveikas žmogiškas pavydas dėl kito kūrėjo geriau padaryto kūrybinio darbo skatintų konkuruoti ne dėl egocentriškos nyčiškos galios ir pinigų, bet dėl praktikoms ir prasmingoms veikloms būdingų tobulumo standartų.
Tokio socialinio-politinio judėjimo tikslas būtų ekonominė demokratija, kai produktyvios ekonominės praktikos ir kitos prasmingos veiklos būtų organizuojamos remiantis dviem principais: vidiniais šių veiklų tobulumo standartais ir egalitarine visų jos narių saviorganizacija, kuri nereikštų bukos formalios demokratijos, kurioje galioja egocentrinis iracionalus kvailių savivalės (arba postmodernaus hiperjautrumo) principas – „kas tu toks, kad man tai sakai, juk aš geriau žinau“, kvailybės praktika, kuri, anot Platono, verčia mokytojus bijoti savo mokinių ir kur racionalumo ir išminties autoritetas nustoja egzistavęs.
Filosofinėje teorinėje plotmėje tai reikštų, kad pirmiausia yra (politinė) praktika, paskui – teorija, o tiksliau, kad teorija turi kilti iš ir būti betarpiškai susijusi su politine praktika kurti – konkrečiai čia ir dabar – tokias alternatyvias naujas komunizmo ir demokratijos formas. Ar mes, KArtu draugės ir draugai, esame pasiruošę šiam neįtikėtinai ambicingam tikslui, tikrajai revoliucijai, kuri yra ir gali būti pirmiausia (bet ne tik!) dvasinė-intelektualinė revoliucija sokratiška-bergsoniška prasme?
Kodėl Sokratas? Todėl, kad jis niekada nepradėdavo riebiomis teorijomis ar teiginiais, bet ironiškai teigė, kad nieko nežino, o tuomet užsukdavo savo klausimų ir atsakymų karuselę, kuri parodydavo, kad jo pašnekovai iš tikrųjų nežino, ką teigia, ir tik tuomet, kaip jie (ir jos) tai pripažindavo, galėdavo judėti Sokrato įžvalgos link, kad aretē (tobulumas arba dorybė) yra žinojimas. Sokratas, priešingai nei Aristotelis (ir šia prasme verta sekti Sokratu, o ne Aristoteliu), apie aretē kalbėjo vienaskaita, kas, žinoma, nereiškia, kad jis tokias aretai kaip išmintis, drąsa, saikas ir teisingumas laikė sinonimais. Jos skirtingos, bet Sokratas manė, kad neturint vienos, neturėsi ir visų kitų, jis tikėjo dorybių vienybe.
Kodėl Henri Bergsonas? Todėl, kad Bergsonas kalbėjo apie atvirą visuomenę ir atvirą moralę, kurioje bendrasis gėris pasiekiamas ne autokratinės prievartos būdu, kuri gali sukurti tik kultūriškai nuskurdintą uždarą visuomenę, bet meile žmonijai (artimo meilės prasme!) grįsta pastanga gyventi kartu. Taigi, draugės ir draugai, the future is bright, the future is feminist green communism![15]
–
Andrius Bielskis – filosofas, KTU, MRU profesorius, KArtu narys, šiuo metu vizituojantis mokslinis tyrėjas Niujorke, CUNY Graduate centre
[1] Skiriu šį straipsnį visiems pasaulio draugams ir bičiuliams, laikantiems save marksistais-leninistais. Sykiu skiriu jį savo filosofiniam mokytojui Alasdairui MacIntyreʼui, kuris kažkada man jam nusiuntus savo straipsnį („Anti-Capitalist Politics and Labour for the Twenty-first Century: History and Future Challenges“, in Andrius Bielskis & Kelvin Knight (red.), 2015. Virtue and Economy: Essays on Morality and Markets, London: Routledge, 2015) atsakė: „Pasakei tai, ką svarbiausia pasakyti čia ir dabar, ir to nebūtų buvę įmanoma pasakyti geriau. Tai puikus straipsnis. Vis dėlto neišspręsta problema lieka tokia: kaip šias mintis paversti tikra politika?“. Prireikė beveik dešimt metų suformuluoti labai preliminarų ir per daug trumpą atsakymą į šį MacIntyreʼo klausimą. Liūdna, bet šį esė išsiunčiau Alasdairui MacIntyre’ui vos prieš dvi savaites iki jo mirties 2025 m. gegužės 21 d., tačiau atsakymo taip ir nesulaukiau. Šios esė anglišką versiją nusiunčiau publikuoti į Jacobin (jacobin.com), o vėliau ir į Anticapitalist Resistance (anticapitalistresistance.org), tačiau abiejų redaktoriai ją atmetė – ironiškai patvirtindami vieną iš esė ginamų tezių: tarptautinė kairė, deja, pernelyg dažnai labiau linkusi įsikibti į savas pažiūras – į savo veberiškus stabus – nei pripažinti nepatogią tiesą.
[2] M. Thatcher pradėta ir vėliau kitų kartota „There Is No Alternative“ (liet. „Nėra jokios alternatyvos [kapitalizmui]“) nesąmonė.
[3] Andrius Bielskis, 2023 „Politinė filosofija kaip pašaukimas“ , Problemos, t. 104, 170 p.
[4] Anot vieno draugo iš Suomijos vaikystės prisiminimų: tėvas grįžta iš Maskvos su pilnu lagaminu rublių tam, kad paremtų vargstančią Suomijos komunistų partiją.
[5] Apie tai, kad Sovietų Sąjungoje neegzistavo nei socializmas, nei komunizmas, bet įtvirtino „valstybinį kapitalizmą“ žr. Raya Dunayevskaya, 1941. „The Union of Soviet Socialist Republics is a Capitalist Society“, www.marxists.org [žiūrėta: 2025-05-01].
[6] Apie politinės reprezentacijos krizę plačiau žr. 10-o Lūžio Redakcijos žodį.
[7] Donaldo Trumpo vienas iš oficialių rinkimų šūkių buvo „Drill, baby, drill!“.
[8] „One solution – revolution!“ (liet. „Vienintelis sprendimas – revoliucija!“) – tai gatvių protestuotose girdimas šūkis. Problema, žinoma, tai, kad niekas nežino, nei koks šios revoliucijos turinys, nei kaip ją organizuoti. Nebent tikima beprotybe, kad pasaulinis karas atneš tikros revoliucijos galimybę. Prie šios beprotybės dar grįšiu.
[9] Kaip tik dėl to post-McCarthy raganų medžioklės JAV iš pradžių nenorėjo MacIntyreʼo įleisti į šalį.
[10] Kiek perdėdamas drįsčiau teigti, kad geriausiuose JAV universitetuose Marxo analizė ir iš jos išplaukianti kritinė teorija yra vyraujantis akademinis diskursas. Tai dar viena priežastis, kodėl Donaldas Trumpas puola JAV universitetus.
[11] MacIntyreʼo atsiribojimas nuo marksizmo neturi vienos datos, o jo teiginiai, kad jis žlugo, bet turime pradėti iš naujo, leidžia interpretuoti jį kaip vis dar marksistą plačiausia šio žodžio prasme. Jo atsiribojimas nuo marksizmo galutinai įvyksta po to, kaip MacIntyreʼas persikelia į JAV ir pradeda Po dorybės filosofinį projektą. MacIntyreʼo atsiribojimas nuo marksizmo – tai atsiribojimas nuo marksizmo kaip marksizmo-leninizmo. Tai atmetimas tikėjimo, kad revoliucinis elitas prievartos būdu (t. y. liūdnai visą XX a. bolševikiškų misiterptretuotu Marxo „proletariato diktatūros“ būdu) užėmęs valdžią gali iš viršaus transformuoti visuomenę ir sukurti „komunizmą“.
[12] Labai liūdna, bet tai mes matome šiandienos Izraelyje, visuomenėje, kuri praeityje patyrė Holokaustą, bet kurios vyriausybė šiandien vykdo genocidą Gazoje ir skatina naujakurių generuojamą neteisėtą prievartą Vakarų Krante.
[13] Žr. Andrius Mažeika, 2024. „Palestiniečiai laisvi. O mes?“, Lūžis, Nr. 10, 41–49 p.
[14] Čia sąvoka „praktika“ naudoju griežtai Alasdairo MacIntyreʼo apibrėžta prasme.
[15] Liet. „Ateitis šviesi, ateitis – feministinis žaliasis komunizmas“.