Režisierius Gildas Aleksa (M. Vizbaro nuotrauka)
Keli paskutiniai metai miesto centre įsikūrusiam Vilniaus senajam teatrui (VST) ypač aktyvūs. Kultūros ministerijos kaimynystėje ilgai snūduriavęs ir savose sultyse viręs, anksčiau Rusų dramos teatru vadintas kolektyvas, dabar vis papuola į nemalonių žinių sūkurius. Teatrui nuolat keliami klausimai dėl repertuaro, čia dirbančių kviestinių menininkų ar dramaturgų pasirinkimo, neseniai pakeistas pavadinimas. Naujoji vadovų grupė, kurios priešakyje direktorius Audronis Imbrasas, siekia anksčiau beveik išskirtinai tik rusakalbę publiką traukusią sceną atverti ne tik kitoms kalboms, kultūroms, bet ir skirtingo amžiaus žiūrovams, kūrėjams bei teatrinėms formoms.
Tiesa, atsiveriant kyla „pavojus“ susidurti su tuo, ko niekad nematei. Kažkas panašaus nutiko teatre spektaklį kurti pradėjusiam režisieriui Gildui Aleksai. Naujas vadovybės meninio turinio formavimo tendencijas atliepti galėjęs šiuolaikinio cirko spektaklis valstybinėje scenoje taip ir nepasirodys. Viskas dėl to, kad pradėjęs repetuoti su trupe, režisierius nusprendė nueiti pažiūrėti „tradicinį“ repertuaro spektaklį. Čia išvydęs šiuolaikiniame mene jau senokai įžeidžiančiu laikomą „yellowface“ – naudojant grimą kuriamą Rytų Azijos kilmės asmens atvaizdavimą scenoje – G. Aleksa nustebimą išreiškė socialinėje medijoje. Tai iššaukė didžiulę reakciją, pirmiausia parodžiusią, kaip dar nemokame kalbėti apie problematiško reprezentavimo klausimus scenoje.
Susipažinti su situacija šiame tekste galėsite skaitydami Gildo Aleksos pasakojimą, papildytą teatro cenzūrą tyrinėjančios Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorės, Meno istorijos ir teorijos katedros vedėjos dr. Godos Dapšytės komentaru bei socialiai aktyvų ir atsakingą teatrą Europoje kuriančios Yanos Ross mintimis.
Gildas Aleksa, režisierius, šiuolaikinio cirko platformos „Teatronas“ vadovas:
„Naujoji VST teatro vadovybė paskelbė kvietimą bendradarbiavimui su Nevyriausybinėmis organizacijomis. Nors laikas mums nebuvo palankiausias, bet mintis, kad šiuolaikinis cirkas atsidurtų valstybinio teatro scenoje, atrodė pastangų vertas pasiekimas. Taip aš ir atsidūriau VST.
Iš karto žinojau, kad tai bus kitoks darbo procesas, buvau nusiteikęs panašiai, kaip darbui su bendruomenėmis, kur reikia ir nusileisti, daugiau stebėti, atsargiai vesti visus iki tikslo. Tokia buvo pirmoji mūsų repeticijų savaitė. Tiesa, kad gali būti prastesnių momentų supratau jau per atranką. Jos metu sąmoningai aktoriams daviau užduotį pasirinktą Grimų pasaką (planavome statyti spektaklį pagal necenzūruotas jų versijas) ir man papasakoti ją neegzistuojančia kalba. Suprasdamas iš kokios tradicinės teatro mokyklos jie ateina, tiesiog turėjau pamatyti, kas iš jų gali būti pakankamai atviri ir imlūs eksperimentams. Visiškai jokių problemų nekilo jauniausiems. Vyriausieji bandė mane provokuoti, pasakodami pasaką rusų kalba, tą darė ir pakartojus užduotį dar kartą. Kažkas atsiprašė ir atliko užduotį vėliau. Po šių bandymų iškilo klausimas – o apie ką gi bus pats spektaklis. Man pasakius, kad dirbant su Grimų pasakomis tikrai atsispirsime nuo moterų teisių temos, nes to ignoruoti šioje medžiagoje šiandien neįmanoma, sulaukiau didžiulio šurmulio.
Išklausiau daug nerimo ir pykčio. Nuo to, kad jie nebeturi spektaklių rusų kalba, iki pasipiktinimo, kad statysiu politinį turinį. Dar po atrankos, kalbant su vienu iš nepatenkintų aktorių, buvau tikinamas, kad kalbėti apie moterų teises nebereikia, nes jau viskas pasiekta. Tuo pačiu buvau raginamas būti labiau supratingu, nes „čia juk šeima“.
Pasąmonėje kilo jausmas, kad čia bus kažkas negerai iš esmės, bet repetavome toliau, rodžiau jiems šiuolaikinio cirko pavyzdžius, jie priėmė mane kaip profesionalą. Ir tada padariau didžiausią savo klaidą – nutariau pasižiūrėti jų vaidinamą spektaklį, nes norėjau pamatyti juos savoje stichijoje – tradiciniame dramos teatre, kur pasidarytų aiškiau, kaip jie elgiasi scenoje. Kadangi bendraudami su manimi, nors ir buvo pagarbūs, mačiau, kad vis tiek jaučiausi keistai.
Spektaklyje „Zoikos butas“ jie iš tiesų gerai vaidina tai, kas jiems užduota režisieriaus, tik staiga pamatau ir negaliu patikėti – jie ima vaidinti kinus. Maža to, japoniškai kalbančius kinus su (matyt) korėjietiškų hieroglifų tatuiruotėmis. Tačiau dar blogiau yra tai, kad pabendravęs su kitais kolegomis suprantu – čia nėra nei pirmas, nei paskutinis kartas šiame teatre, kai scenoje yra „vaidinama tauta“. Kadangi spektaklis yra atliekamas viešai, klausimą dėl tokio pasirinkimo taip pat iškėliau viešai savo Facebook sienoje. Per itin trumpą laiką susikaupus komentarų lavinai, supratau, kad spektaklio VST tikriausiai nebepastatysiu.
Keisčiausia buvo suprasti, kad mano paties pažįstamų ratas puikiai žinojo šią situaciją ir kitą dieną, dalyvaujant Teatro forume, vos ne iš kiekvieno sutikto sulaukiau daugybės atskirų, bet (!) slaptų, palaikymo žodžių. Staiga atsidūriau dėmesio centre. Forumo pokalbių fone man pradėjo rašyti spektaklio režisierius, panaudodamas neva cirką žeminančią Lenino citatą, tik išvertė ją į lietuvių kalbą ir dar pridėjo siūlymą susitikti. Kaip galima įsivaizduoti, tokio turinio screenshot‘ą su nustebimu paviešinau savo stories. Be to, sulaukiu aktorių skambučių su panašiu tekstu: „Nežinau, kiek kinų išgelbėjai, bet santykius su mumis susigadinai.“ Darėsi tikrai sunku suprasti, kas vyksta.
Kreipiausi į VST vadovybę, bet jie tikriausiai nesuprato, kokios jų reakcijos tikiuosi ir iš esmės pasakė, kad socialiniuose tinkluose jie nekomentuos ir kad neturėčiau taip dramatizuoti. Todėl „ant kilimėlio“ buvau iškviestas tik po poros dienų. Pagrindinis klausimas buvo: kodėl aš viešai aiškinuosi? Na, kaip visi suprantame, nes „ėjo 2025-ieji“ ir apie žalą keliančius dalykus mes senokai kalbame viešai. Siūliau ne neigti problemą, o naudotis proga ir pasakyti, kad atsivėrus pasauliui, tokie dalykai gali nutikti.
Po to įvyko paskutinis susitikimas su trupe ir dalimi vadovybės bei administracijos. Nors tuo metu jau ir mano komanda sakė, kad dirbti kartu nebus įmanoma, nemaniau, kad reiktų išeiti be paskutinio susitikimo. Po įvairių pasisakymų, ašarų dėl to, kad neatsiprašau, ir kontratakų, esą tai aš iš jų tyčiojuosi, pasakiau, jog nemanau, kad VST yra išskirtinis teatras ar turintis neeilinių poreikių, dėl kurių jam galėtų būti taikomi kitokie nei visiems reikalavimai. Negaliu pro pirštus žiūrėti į dalykus, kurie man yra raudona linija, ir būdamas ganėtinai privilegijuotoje pozicijoje galiu sau leisti atsisakyti šio darbo. Nors tai talentingi žmonės, bet tokie įsitikinimai jiems tikrai trukdytų dirbti su europiniais kūrėjais.
Tuo pačiu buvo iškeltas klausimas: ar tuo atveju, jei jų trupės aktorė norėtų garsiai kalbėti apie patiriamą priekabiavimą darbe, būtų lygiai taip pat gėdinama? Mat jiems „paskutiniu lašu“ tapo ne kažkas kito, o mano paviešinta režisieriaus žinutė. Būtent po jos jie sakėsi nebegalintys manimi pasitikėti. Visą savaitę galvojau, o ką tokio galėjau parašyti, kad jie kitaip reaguotų. Be to, atsakymas į užduotą klausimą taip pat buvo be skrupulų: „Mes galime pakelti terorą, psichologinį, fizinį smurtą, bet šito (suprask, viešo kalbėjimo) mes nepakelsime.“
Komentaro apie susiklosčiusią situaciją, „nerašytus“ teatro konfidencialumo susitarimus ir diskusijose iškylančius kaltinimus cenzūra, paprašėme Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorės, Meno istorijos ir teorijos katedros vedėjos dr. Godos Dapšytės, kurios mokslinių tyrimų sritis – teatro cenzūra.
„Oficialiai viešai kalbėti uždraudžia tik konfidencialumo sutartis, jei joje yra toks punktas. Mano žiniomis, aptariamu momentu Gildas jokios sutarties nebuvo pasirašęs. Tai tikriausia yra pirmas dalykas, kurio eilinį kartą galime pasimokyti darbe kultūros srityje, – sutartys pirmiausia. Vėliau sutartyje numatytas sąlygas galima keisti pasirašant papildomus priedus, keičiantis įstaigos vadovui ir jo politikai, teisininkui ar atėjus naujam viešųjų ryšių atstovui.
Per retai prisimename, kad žodžio laisvė nėra absoliuti, dažniausiai tą pastebime tik tada, kai tai pasidaro nepatogu mums. Lygiai taip pat žodžio laisvės neturėtumėme riboti kitiems, bet dažnai tą darome „ne blogo norėdami“, kaip, pvz., reguliuodami nepilnamečių kalbą. Kaip šeima neįsileisdama tam tikro žodyno, formuoja savo įvaizdį, taip (kad ir kaip staigiai ir toli šoktume) įstaigos ar įmonės gina savąjį. Tuomet telieka klausimas, kaip profesionaliai tai daroma. Vienos tuo rūpinasi atsakingai, iš anksto: su jų sąlygomis arba sutinki, arba nedirbi. Kitos tą daro ne taip profesionaliai ir nori atimti teisę kalbėti po fakto ir bausti už „ne tokį“ kalbėjimą, kaip tikėtasi. Nerašytos taisyklės neegzistuoja, jos turi būti arba užrašytos, arba sudaromas verbalinis kontraktas, apie kurio egzistavimą žino abi pusės.
Visose aštriose diskusijose, kur pradedama šaukti apie cenzūrą, dažniausiai ji iš tiesų yra. Tik ne visuomet tai yra blogai. Cenzūrą visi supranta kaip aktyvią objektyvuoto turinio kontrolę, kurią kažkodėl priskiria tik valdžios institucijoms ir išskiria kaip neigiamą. Tada susidaro paradoksai, kai staiga pasakų knygos „Gintarinė širdis“ cenzūravimas yra teisingas, nes gina vertybes, filmuose taikomą amžiaus cenzą priimame kaip natūralų reiškinį, o viešojoje erdvėje pasirodančius ksenofobiškų pasisakymų ribojimus vertiname neigiamai.
Iš esmės cenzūra visais lygmenimis veikia vienodai. Anksčiau dominavo požiūris į cenzūrą kaip išskirtinai valstybės politiką, tačiau į tai galima žiūrėti plačiau – kaip į kuriančią galią. Apie tai šiandien kalba mokslininkai ir filosofai. Esmė yra ne tai, ką draudžia, o kokį pasakojimą per draudimus ji kuria. Kas yra pašalinama iš diskurso, o kas apvaloma ir paliekama? Pavojų matau supaprastintame žvilgsnyje, matant tik kas draudžiama, nes pražiūrimas visas dominante liekantis pasakojimas.
Cenzūros galią visuomenėje turi vykdytojas ir juo gali būti patys piliečiai. Jei cenzūrą suvokiame kaip kuriančią galią, prieiname prie jos kaip visada egzistuojančios galimybės. Tokiu atveju mes nebenusimetame atsakomybės, tiksliau jos neprimetame valdžiai ir galime pripažinti, kad ta jėga priklauso ir pačiam žmogui, piliečiui, asmeniui. Kai subjektai yra nelygiaverčiai, kaip minėtas tėvų ir vaikų santykis, gali niekas ir nepastebėti, bet mes nuolat cenzūruojame: save, kalbėdami prie vaikų, cenzūruojame kitus, būdami šalia jų, ir galiausiai – pačius vaikus, kad jie išmoktų tinkamai bendrauti su pasauliu. Čia mes problemų neturime ir cenzūra to niekad nevadintume, bet ji egzistuoja, nes tai iš esmės yra turinio kontrolė.
Kalbant apie meninį kontekstą, klausimas – kuo cenzūra skiriasi nuo meninių peržiūrų. Riba tampa labai plona, nes cenzūra niekada nevykdo kokybės kontrolės, jai tai nesvarbu. Ne „kaip“, o „kas“. O jei „kaip“, tai „kodėl“? Čia ir įvyksta nesusikalbėjimas tarp formos ir turinio. Šiuo atveju galima sakyti, kad cenzūra vyksta iš abiejų pusių. Ir iš tiesų tai vyksta nuolat, nes taip mes formuojame naratyvą. Tik kai kalbame apie sovietmetį, sakome kaip brutaliai tokiu būdu buvo žalojami teatre formuoti pasakojimai. Tuo tarpu mažai kalbame apie tai, kad tarpukario valdžia taip pat turėjo savo naratyvus, kuriuos norėjo formuoti. Mes – kaip bendruomenė, kaip tauta – formuojame naratyvus pagal esamą kontekstą, pvz., yra žodžių, kurių nebevartojame, ir kai nusprendžiame nustoti – kaip juos pašaliname? Cenzūra. Tik tą daro patys piliečiai, kaip iki dabar darome su n… žodžiu.
Ir čia kyla didysis klausimas: kaip mes elgiamės su kitu laiku rašytais kūriniais, ar ryšimės cenzūruoti klasiką? Viena vertus, tam, kad apvalytume šiuolaikinį diskursą nuo tam tikrų žodžių ar pasakymų, turime juos pašalinti. Kita vertus, kaip atvira visuomenė turėtume priimti laikmetį tokį, koks jis buvo ir sau jį pripažinti. Tačiau klausimas, kaip mes su tuo palikimu tvarkomės. Juk galime sakyti, o ką dabar daryti su Šekspyro „Otelu“, „Venecijos pirkliu“ ir „Audra“. Imame ir studijuojame, pasirinkę postkolonijinį pjūvį, žiūrime rakursu, kuriuo iš tiesų buvo parašytas tekstas, kokios buvo istorinės aplinkybės, o ne sakome „kad mes visada taip statėm…“. Atpažįstame, kas yra rasizmas, ksenofobija, o kas lieka tik to laiko kontekstas, taip sluoksniuojame, pjaustome ir galime gyventi toliau. Galbūt net tekstuose nieko nekeisdami, o keisdami vaidmenis, lytis, ką darome jau labai seniai.
Grįžtant prie VST atvejo, reikia nepamiršti, kad tai ne pirmas kartas, kai šiam teatrui yra išsakoma tokio tipo pastaba (apie Kinijos ir Japonijos kultūrų neetišką vaizdavimą kalbėta VST spektaklio „Kaligula“ recenzijose – aut. past.), tačiau teatras pasirenka negirdėti.
Naratyvai sunkiai perrašomi. Postkolonijinis diskursas mūsuose daugiau įsisavintas ir gyvuoja tik mokslininkų, konkrečiai besidominčių tuo rate, bet tikiu, kad ilgainiui per teoriją tai ateis į praktiką. Studijuodami aktoriai ir režisieriai neišvengiamai susiduria su rašto darbais, kuriems renkasi ne tik naujas temas, bet ir joms tinkamus įrankius. Keičiantis kartoms, įrankiai taip pat kis, ir, manau, bus natūraliai iki to ateita. Šios temos įgaus žinojimą, ne nujautimą, – pamatinį suvokimą.“
Šiuo metu visose šalyse opų reprezentacijos scenoje klausimą pakomentavo ir režisierė Yana Ross:
„Reprezentacija teatre – karštas klausimas. Galiu pasakyti, kad per penkerius darbo metus Ciuriche ir Berlyne mačiau bei girdėjau daug sąmoningų diskusijų dėl lyties, tautos, smurto, prievartos ir neįgaliųjų reprezentacijos. Tikrąja šių temų refleksija tampa geras tonas ir šiuolaikiškas požiūris. Kam atkartoti smurtą scenoje, siekiant tik pastiprinti žiūrovo emociją? Tai jau laikoma senamadiškais sprendimais ar net blogu skoniu „tiesiog kažką sumušti scenoje“.
Reprezentuojant kitoniškumą irgi vyrauja stipri tendencija užleisti vietą scenoje tiems, kurie anksčiau neturėjo balso, arba turėjo labai mažai šansų kalbėti, atstovauti savąją bendruomenę. Dėl to atsirado diversity policies (liet. įvairovės politika), pagal kurias teatrai aktyviai į trupę traukė žmones su negalia (kad ir vieną iš trisdešimties), o jei spektaklyje yra LGBTQ bendruomenei priklausantis personažas arba, tarkime, žydų ar arabų kilmės herojus, – remiantis pasirinkta medžiagą ilgai svarstoma, ar spektaklis su autentiška reprezentacija praturtėtų. Tuo pačiu metu nėra aiškios ribos, ar homoseksualus aktorius gali vaidinti heteroseksualų personažą ir atvirkščiai.
Tačiau kalbant apie odos spalvą, dažniausiai net nekildavo klausimas – autentiškumas yra privalomas. Nors buvau šokiruota dar 2017 m. pamačiusi spektaklį, kur indų ir pakistaniečių personažus scenoje atstovavo tik baltieji aktoriai. Manau, 2025-ųjų Vokietijoje tai nepasikartotų. Tačiau, pvz., 2025 m. Švedijoje Wajdiʼio Mauoado pjesės pastatyme arabų personažus suvaidino etatiniai teatro aktoriai švedai. Ir čia man pasidarė bloga – švedai tikrai turi nemažai jaunosios kartos POC (people of color) aktorių ir teatras galėjo laisvai juos atrinkti, paskelbę atvirą kvietimą. Tokiais atvejais matyti arogancija, elitiškumas, bukumas ir provincialumas.
Ko tikrai niekur nesu mačiusi – tai yellowface (liet. geltonveidis). Toks sprendimas šiandien yra tiesiog tolygus visiškam abejingumui ir kitų istorijos ištrynimui. Sprendimų yra daug, kad ir akivaizdus brechtiškas ėjimas – aktoriaus komentaras prieš vaidinant, jog dabar bus vaizduojamas kinų kilmės asmuo, kurį pristatys jis, nes teatre šios kilmės profesionalo šiuo metu nėra. Galima rodyti tekstą projekcijoje, daryti užrašą ant marškinėlių, tokių ženklinimo sprendimų – begalės. Žinoma, gali būti ir žymiai konceptualesni sprendimai, tačiau jokiais būdais ne grimas, ne tautinis kostiumas, ne odos spalva.
Sunku pradėti kalbėti apie tai, kas iki šiol nebuvo viešai ir garsiai aptariama mūsų teatre. Dar sunkiau matyti, kaip skaudžiai vyksta pirmosios diskusijos, nutraukiančios bendradarbiavimą, o vilties nesuteikia spengianti bendruomenės vieša tyla. Lieka tikėtis, kad dr. G. Dapšytė yra teisi, teigdama, jog kartos perrašo naratyvus ir kuo toliau, tuo daugiau adekvačių balsų girdėsime. Visgi iki tol viešų diskusijų prireiks, galbūt šis tekstas galėtų būti kvietimu jas pradėti.