„Šokis geriausiai draugei ir cigaretei (Dainiaus Putino nuotrauka)
Kaip teatras reaguoja į šiandieną? Kokios temos jame ryškėja? Kas svarbu kūrėjams? Sudėtingų, istoriškai ryškių laikų kontekste tokie klausimai įgauna naują svarbą. Ar kuriamas menas reaguoja, ar kalba už mus? Tikrai taip. Tačiau svarbesnis klausimas galėtų būti, kas tą daro atviromis formomis ir remdamiesi autentiška patirtimi, „nesaugodami“ savęs klasika, filosofija ar didžiulės scenos kuriamu atstumu nuo žiūrovu?
Paskutiniu metu savo taiklumu esamojo laiko patirčiai perteikti, (ne)stebina nepriklausomi kūrėjai. Visuomet esantys arčiau kasdienybės pulso, neįpareigoti valstybinių teatrų atsakomybės, jie žengia dar arčiau savojo žiūrovo tiek erdviniais, tiek turinio sprendimais.
Meno ir mokslo laboratorija (MMLAB) pristatė naujausią choreografės Gretos Grinevičiūtės darbą „Šokis cigaretei ir geriausiai draugei“. Šis spektaklis – dalis kūrėjos meninio ciklo, 2018 m. pradėto „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ pristatymu. Jau ketvirtajame projekte G. Grinevičiūtė nagrinėja savo santykį su artimiausia aplinka ir paradoksaliai ją apibūdinančiais objektais.
„Šokyje cigaretei…“ skleidžiasi išskirtinė šiuolaikinės moters pozicija. Čia ji įgauna kelis lygmenis. Į kompaniją pasikvietusi profesinio ir asmeninio gyvenimo bendražyges Agnietę Lisičkinaitę, Agnę Matulevičiūtę ir Aistę Zabotkaitę. Choreografė nardo tarp kasdienybės ir kūrybos plotmių, gyvenimo moterimi jose paradoksų. Pradžioje stebėdama drauges per Nacionalinės dailės galerijos stiklą ir mobilaus telefono ekraną, ji, lyg kurdama filmą spėlioja, kas konkrečiai sukasi jų galvose, mintyse, kol (tiesiogiai nesikreipdama) paprašo publikos tiesiog leisti joms pabūti.
Karo ir vis garsėjančios neadekvačios politinės bei socialinės retorikos fone moterys visame pasaulyje ima jaustis (labiau nei bet kada) nesaugios. Ir tą aš rašau iš privilegijuotos pozicijos, suprasdama, kad daugelyje pasaulio vietų apie realų saugumą jos net pagalvoti nespėjo. Pasaulyje, kuriame moterų ir mažumų engimas vėl normalizuojamas, jis ne tiesiog „grįžta“, jis „trendina“. Lietuvoje aktyvi represijų ir okupacijos atmintis greitai numato visiškai šalia galimai bręstančią Rusijos prievartą. Tuo tarpu neišvengiamai JAV naujienų srautu užpildytas socialinių medijų laukas signalizuoja į kokią „pop“ kultūrą vėl sukasi pramogų verslas.
Tokiame fone tikrai norisi bent trumpam viską užtildžius tiesiog leisti moteriai būti. Apie tai spektaklyje naudojamuose garso įrašuose pasakoja atlikėjų balsai, veiksmo aikštelėje užleidžiant vietą viena kitos matymui, bendravimui, šokiui ar atsipalaidavimui kartu. Manau stipriausia viso veiksmo dalis slypi ne tik pačių įspūdingas kūrybines biografijas atsinešančių moterų istorijose, bet jų atvirame buvime vienai su kita. Dramaturgei Birutei Kapustinskaitei konsultuojant, moterų pokalbiai išliko autentiški, todėl dažnai naudojami įrašų formatu ir (nežinau, ar pirmą kartą mūsų teatro istorijoje) praktiškai nekalbantys apie vyrus.
Bechdel testą atlaikantys pokalbiai pasakoja Lietuvos scenos menuose dar pernelyg retai girdimą moters kasdienybės istoriją. Joje stiprios ir savo nuomonę reiškiančios moterys labai paprastai nardo tarp Artimųjų Rytų karinių konfliktų temų, automobilio gedimo sprendimų, odontologo kainų ir Wolt‘o meniu. Atrodo taip paprasta, bet pagalvojus, kada paskutinį kartą girdėjai, rodos, iš tavo pačios virtuvės transliuojamo pokalbio su geriausia drauge ištrauką spektaklyje, reikėtų gerokai pasiknisti po atmintį.
Dar vienas stiprus šiandienos pojūtis pagaliau „įveiksmintas“ šalies teatre – mirties baimė ir nerimas. Teatro trupė „Teatronas“ pristatė šiuolaikinį cirką ir teatrą jungiantį spektaklį „Itch“ (rež. Gildas Aleksa). Šiuolaikinis cirkas – vienas įspūdingiausių šiandienos scenos menų įrankių, norint kalbėti apie emocijas. Išlaikydamas savo prigimtinį, iš jaudulio gimstantį ryšį su publika, jis leidžia kūrėjams priartėti prie šiandienos žmogaus išgyvenimų ne per tekstus ir ženklus, bet per patį fiziškumą ir į jį automatiškai atsiliepiantį kūną.
„Itch“ centre – aktorės Mildos Jonaitytės personažas, lyg apibendrintas šiuolaikinio žmogaus įvaizdis, dažnai atsiduriant nesvarumo (scenoje kybant ore), nuolatinio kismo būsenose. Aplink ją sukasi nepailstantis nerimas, labai taikliai ir stebėtina technika įvaizdinamas bene pusvalandį be pertraukos žongliruojančio Kasparo Bujanausko ir iš pasalų vis užklumpančios baimės, aktoriaus Džiugo Kunsmano kūne.
Spektaklis, arba kaip jį įvardino patys kūrėjai, – esė, remiasi ne konkrečios istorijos pasakojimu, o emocinės ir fizinės būsenos įtaiga. Stebėdamas kūrinį ne tik atpažįsti veikiančius pojūčius, bet ir nepastebi, kaip paprastai, bet taikliai, kuriamas nerimo ir baimių į vienatvės tamsą nustumtas šiuolaikinis žmogus. Girdėdami ir galėdami perpasakoti daugybę mus pasiekiančių mirties ir katastrofų istorijų, nuo to netampame labiau atsparūs, neįgauname imuniteto. Tačiau ir sprendimo situacijai kūrėjai neperša, nes jo ir neieškai. Pasijutęs matomu ir suprastu, išvydęs autentiškus aktualios kasdienybės pojūčius scenoje, supranti visgi nesąs toks vienišas.
Jei galime virpėti iš baimės, lygiai taip pat galime virpėti ir iš malonumo. Taip atkeliaujame prie, mano nuomone, vieno paveikiausių šiemet matytų socialiai aktyvių kūrinių. Performatyvi paskaita „Tremolo“ kviečia į susitikimą su kūrinio idėjos autore ir režisiere Laura Kutkaite bei aktore Kristina Morta Paškevičiūte-Beruliene. Malonumo ir gėdos studija, pristatoma VU Medicinos fakultete, viena vertus, nuteikia tikslingam susikaupimui. Kita vertus, ironiškai baksnoja į medicinos mokslų spragas, gydant ir tyrinėjant moters kūną.
„Tremolo“ taip pat atrandame daug bendrystės: klausydami ir stebėdami paskaitą suprantame nežinantys kartu. Kartu per ilgai tikėję bobučių pasakomis, o ne mokslu, kurio, tiesą sakant, nelabai ir buvo įmanoma pasiekti. Moters patiriamas malonumas, kaip gėda, kaip valdymo įrankis, kaip iš išorės formuota (ne)patirties struktūra, – visa tai dekonstruojama intymiai atviros paskaitos metu. Apnuogindamos problemą, atlikėjos apsinuogina ir pačios, beatodairiškai siekdamos lyg plaktuku įkalti į stebinčiojo ar klausančiojo sąmonę tai, kas tiek laiko buvo ignoruojama.
Skirtingai nuo Kutkaitės spektaklių, kurtų Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, „Tremolo“ režisierei leido pagaliau labai atvirai kalbėti apie jai rūpimas temas, nevaržant savęs studijose išmoktomis formomis. Pirmą kartą tai, kas aktualu pačiai Kutkaitei, praktiškai neprašaunant pro šalį, nuskamba jos kūryboje taip, kad nė vienas stebintysis negali apsimesti, jog ko nors nesuprato. Atvirumo pripildyta paskaita, rodosi, leidžia režisierei atsiriboti nuo taip neseniai moteris į šią profesiją įsileidusių vyrų suformuotos įtakos. Galbūt tai atsispindės ir tolimesniuose jos darbuose, jų formose.
Užbaigiant pasakojimą apie „Tremolo“, labai džiugu paminėti, kad MMLAB prodiusuoto spektaklio internetiniame puslapyje net galima rasti atskirą sąrašą kūrėjų rekomenduojamos literatūros, sekti vertų puslapių ar socialinių medijų profilių[1], kalbančių moterims aktualiomis temomis. Be to, ši performatyvi paskaita rodoma nemokamai, tereikia išankstinės registracijos, nes tai yra iš tiesų svarbi švietimo dalis, kuri turi būti prieinama visiems.
Šiame tekste aprėpiau tik tris pavyzdžius, tris kūrėjų komandas. Labiau, nei apibendrinti jų keliamus klausimus ir bandyti brėžti tendencijas, visgi norisi skaitytoją kviesti stebėti kuo daugiau netikėtų ir nepriklausomų scenos menų įvykių. Neseniai nugirdau pažįstamą sakant: „Ai, manau, kad teatras mirs“. Aš gi manau atvirkščiai – stebėdama jį tikiu, kad gyvo susitikimo ir kontakto poreikis tik auga, tiesiog dar ne visi atradome, kur kiekvienam iš mūsų jis aktualiausiai realizuojamas.
[1]„Kūrėjų rekomendacijos“, https://www.mmlaboratorija.lt/tremolo-rekomendacijos, žiūrėta: 2035 m. balandžio 23 d.