Filmo „Aktyvistas” režisierius Romas Zabarauskas ir aktorius Robertas Petraitis (Luko Šalnos nuotrauka)
Lietuviškame kine Romas Zabarauskas išsiskiria savo unikaliu balsu ir drąsiomis temomis. Jo kūryboje dera asmeninė patirtis, socialinė kritika ir meninė vizija. Tačiau pats režisierius vengia lengvų apibrėžimų – jis abejoja aktyvizmo etikete, tačiau pripažįsta politinį meno poveikį. Šiuo metu Zabarauskas ruošiasi savo naujausio filmo „Aktyvistas“ premjerai. Juostoje nagrinėjamos aktyvizmo ribos, viešumo kaina ir asmeninių vertybių išbandymai. Kaip kinas formuoja visuomenės sąmoningumą? Ar menas gali būti tik pramoga? Apie tai ir dar daugiau – šiame interviu.
Denisas Kolomyckis: Kuriant filmus, kaip Jums (Tau 🙂) pavyksta subalansuoti meninę viziją ir socialinę žinutę (jei tokia yra)? Ar tikite, kad menas turi turėti aiškią politinę žinutę, ar jis turėtų būti paliktas laisvai interpretacijai žiūrovams?
Romas Zabarauskas: Kreipkimės vienas į kitą „tu“ – nors nemėgstam familiarumo ir, žinoma, blogą pavyzdį parodyti būtų blogai, tačiau jau ilgą laiką esame bičiuliais, tad šis kreipinys mums tinka. Beje, manau, dėl to šis interviu gali būti išties išskirtinis. Juk kaip bičiuliai daug kartų esame kalbėję, ko žurnalistai yra nepaklausę – mūsų ar kitų kuriančių pašnekovų. Puiki proga tau paklausti to, ko manai verta nenutylėti.
Dėl žinutės. Manau, kad yra visokio kino ir visokio meno. Pasakyti, kad filmas yra politiškas, šiandien nereiškia nieko, nes yra daugybė skirtingų būdų būti „politiškam“, be to, visi filmai sukurti tam tikrose politinėse aplinkybėse, o tai sudaro jų kontekstą. Lygiai taip pat neskubėčiau vis dėlto sakyti, kad menas privalo būti atviras ir tik kelti, bet neatsakyti į klausimus. Meną vertinu kitokiais pjūviais: ar siūloma kas nors originalaus, ar amatas įvaldytas virtuoziškai ir ar yra gera pramoga. Nebūtinai tokia tvarka. Stengiuosi priimti paties meno kūrinio padiktuotas taisykles ir vertinti remdamasis suteiktomis prielaidomis.
Na, o jei kiek atsitraukti nuo temos, pažvelgti kiek ironiškai į lietuvišką kontekstą, tai meno ir pačių menininkų apolitiškumas mane vis tik dažnai erzina. Kadangi, regis, kai kurie menininkai slepiasi už „meniškumo“, neformuodami aiškesnės savo pačių pozicijos, santykio su visuomene.
D. K.: Romai, aš prisimenu, kaip dar pradėjai kurti savo pirmuosius filmus, kupinus tiek jautrumo, tiek provokacijų. Kaip tu matai savo kūrybos vystymąsi per šiuos metus ir ką manai apie tai, kaip tavo požiūris keitėsi per tą laiką? Žinau, kad tau labai svarbu buvo sukurti tokius filmus, kurie pasiektų ne tik žiūrovus, bet ir paskatintų tikras permainas. Ar gali papasakoti apie akimirką, kai žinojai, kad tavo kūryba tikrai daro įtaką visuomenei?
R. Z.: Žinoma, manau, kad su kiekvienu filmu sukaupiu daugiau patirties. Kita vertus, kai kūriau savo debiutinį ilgo metražo filmą „Streikas“, dar net nebuvo Lietuvos kino centro, per metus buvo sukuriamas vos vienas kitas filmas. Tad nors galėčiau pasakyti, kad subrendau kaip kūrėjas – ir tuo tikiu – kartu noriu pasidžiaugti, kad subrendo ir pati Lietuvos kino industrija. O aš tapau vienu produktyviausių savo kartos kino režisierių, ypač tarp kuriančių autorinį kiną.
Tiesa, iki šiol buvau savo filmų scenarijaus autoriumi ar bendraautoriumi, režisieriumi ir pagrindiniu prodiuseriu. Dabar kuriu naują filmą, kurio pagrindinė prodiuserė yra jaunosios kino kartos atstovė – Lineta Lasiauskaitė. Tačiau bet kokiu atveju, dirbu prie savo filmų 24/7 ir iš jų pragyvenu. Tad mano požiūrį apibrėžianti savybė – ne tiek pokytis, o dėkingumas galėjimui nuosekliai kurti.
Dėl permainų: nežinau, ar būtinai man tai svarbu, ypač dabar. Net nežinau, kiek verta apie tai kalbėti, nes ar tai nesiaurins požiūrio į mano paties kūrybines prieigas? Paauglystėje žiūrėjau daug kino bibliotekoje, vėliau studijavau kino meną Paryžiuje, Niujorke; žiūrėjau ne tik daug puikaus repertuarinio kino, bet ir eksperimentinio. Dar vėliau, jau pradėjęs kurti, dalyvauju įvairiose žiuri ar komisijose, vertindamas filmus.
Daug kas mane Lietuvoje mato, ar bent anksčiau matė, kaip aktyvistą, iš dalies dėl to, kad 2011 m. atskleidžiau, kad esu homoseksualus ir neslepiu savo santykių su sužadėtiniu. Tačiau tai tiesiog tėra mano gyvenimas, kurio neslepiu – kodėl tai paverčia mane aktyvistu, ar primeta šį požiūrį mano menui? Taip, mano kinas tiesiogiai reprezentuoja politinius klausimus, bet skubėti jį interpretuoti poveikio aspektu būtų reduktyvu ir kiek stereotipiška.
Pastebėjau, kad, pvz., kino kūrėjas Karolis Kaupinis, baigęs politikos magistro studijas TSPMI ir kuriantis politinėmis temomis, nėra iškart interpretuojamas tokiu būdu. Nors jo prieigos man atrodo net artimesnės politikai. Juk „Nova Lituania“ yra būtent istorinis filmas apie profesoriaus ir šalies premjero politinę viziją. Tai kodėl Karolio Kaupinio kūrinys nėra matomas tokioje šviesoje? Gal todėl, kad romantinės dramos, ar apskritai kino žanro pasitelkimas, ryškių spalvų ir greitesnio ritmo estetika matoma kaip labiau „low brow“? Tačiau mano manymu, menas turėtų būti vertinamas pagal kūrinio diktuojamas taisykles.
D. K.: Mes ne kartą diskutavome apie tai, kaip kūryba gali būti ir asmeninė terapija ir politinė galia. Ar tavo filmai buvo tam tikra terapija tau pačiam, ypač kalbant apie tam tikras traumas ar asmeninius išgyvenimus, susijusius su tavo pažiūromis?
R. Z.: Gal atvirkščiai, man prireikė terapijos būtent po „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ filmo, kuriame suvaidinai mane… Juokauju, žinoma, jos reikėjo bet kokiu atveju. Tačiau pamenu, kad būtent po šių filmavimų prisiruošiau pradėti. Bet kokiu atveju, manau gera strategija kurti apie tai, ką išmanai, todėl taip, pirmuose penkiuose filmuose yra nemažai mano paties patirčių arba jų įkvėptų kino fantazijų.
D. K.: Ar manai, kad kino kūrėjas turi būti tam tikras „katalizatorius“, skatinantis žmones išlįsti iš savo komforto zonų ir peržengti įprastus socialinius rėmus? Mes jau seniai kalbame apie tai, kaip kino kūrėjai gali formuoti ateities kartų požiūrį. Kaip, tavo nuomone, tavo kūryba ir požiūris gali prisidėti prie naujos kartos ambicijų (taip pat, nes skirta čia kairiajam žurnalui, galbūt aktyvizmo ir socialinio teisingumo) ir asmeninių siekių?
R. Z.: Kaip rašo sociologas Pierre‘as Bourdieu‘o[1]: „Skonis klasifikuoja, ir jis klasifikuoja klasifikuojantįjį“. Kitaip tariant, ypač iš kairiosios perspektyvos vertindami meną, šiaip jau, viena vertus, galėtume pagalvoti apie auditoriją ir jos politiškumą, ne vien kūrėjus. Man daug įdomesnis šis klausimas, paprastais žodžiais įvardijus – aukštojo meno vertinimas veikia kaip statuso ženklas. Vėlgi nevertinu to vienareikšmiškai. Tikiu, kad supratimas, kaip kultūros vartojimas dalyvauja statuso žaidynėse, neturi „nutrinti“ meno kokybės siekio. Vis dėlto tai geras priminimas, kad ir neva apolitiška estetika gali būti būtent itin politiška, nes tampa daliai žiūrovų priemone atskirti save nuo meno išsilavinimo neturinčių bendrapiliečių. Kita vertus, tai nereiškia, kad negali būti meno, kuriam suprasti iš tikrųjų reikalingas papildomas išsilavinimas. Menas nieko neprivalo. Menas apskritai pirmiausia yra pramoga. Nieko rimto.
D. K.: Ar kūrybinis procesas gali būti naudojamas kuriant ir formuojant bendruomenes? Kaip kairioji mintis per kino meną sukuria kritinę masę?
R. Z.: Labai pritariu – tai itin svarbus meno ir politikos santykio dėmuo. Kadangi, iš tiesų, kūryba įtvirtina ne tik statusą, bet ir, interpretuojant optimistiškiau, bendruomenes. Tai mano paties didžiausia ambicija ir svajonė – ne skirtingais socialiniais pjūviais apibrėžti save kaip kūrėją, o leisti savo kūrybai tapti apibrėžimu, suteikiančiu tapatybės jausmą žiūrovams.
Dėl kairiosios minties, žinoma, yra tiesiogiai politiniam veiksmui telkiančių filmų, kaip Agnieszkos Holland „Žalioji siena“, kritikuojantis Lenkijos migrantų apgręžimo politiką. Tačiau vėlgi norėčiau kviesti žvelgti plačiau ir prisiminti pačių žiūrovų atsakomybę. Kairieji galėtų empatiškiau įvertinti, kad filmai, kaip ir kiti meno kūriniai, dalyvauja idėjų kovoje, o dėl žiūrovų dėmesio konkuruoja su tarptautiniais milžiniško biudžeto darbais. Kiekvienas atsiliepimas, įvertinimas gali būti itin svarbus autorinio filmo kelionei kinuose, vėliau – namų ekranuose.
Kairieji mėgsta pasitelkti filosofinius įrankius popkultūrai interpretuoti, o kartais jungiasi prie elitinio diskurso, suvokdami jį kaip savaime prasmingą Holivudo alternatyvą. Tačiau siūlyčiau pažvelgti į save būtent bendruomenės kontekste. Galite palaikyti jums patinkančius kūrėjus – angažuotus ar ne – galvodami apie juos net iš paprasčiausios „pragyvenimo“ perspektyvos. Noras kurti, burti žiūrovų bendruomenę, įsitvirtinti ir klestėti kaip kūrėjui turėtų būti gausiau palaikomas.
D. K.: Gan plačiai pasidalinai apie savo požiūrį į meną, kultūrą ir politiškumą, tam tikrų pozicijų iškėlimą ir argumentavimą. Noriu klausti, ar pats identifikuoji save kaip kairįjį ir kaip kairiosios idėjos tavo veikia?
R. Z.: Taip, laikau save kairiuoju kapitalistu, kaip JAV senatorė Elizabeth Warren. Tikiu laisva rinka. Tačiau tam, kad ji būtų tikrai laisva, būtent valstybė turi įtvirtinti kuo sąžiningesnę konkurenciją ir piliečiams užtikrinti lygiavertes galimybes siekti savo tikslų. Šios pažiūros atsispindi ir mano kūryboje, o kaip jos tampa suvokiamos kitų, tai jau kitas klausimas.
Tam tikruose vakarietiškuose kairiųjų rateliuose, ypač queer bendruomenės festivalių, sprendėjų, kritikų kontekste, jaučiuosi matomas kaip dešinysis dėl savo skiriamų prioritetų liberaliosios demokratijos institucijoms, krašto apsaugai ir transatlantiniu bendradarbiavimu pagrįstai saugumo architektūrai. Be to, matau prasmę pabrėžti seksualinės ir lyties tapatybių įgimtumą, o ne performatyvumą – tai irgi erzina dalį kairiųjų. Man vis dėlto atrodo, kad kairė ypač šiandien turėtų ieškoti kuo platesnių tiltų ir konkrečių, realistiškų sprendimų, pirmiausia siekdama pasipriešinti antidemokratinėms jėgoms.
[1] Pierre Bourdieu, 1979. La Distinction: Critique sociale du jugement. Paris: Les Editions de minuit