Šių metų Kino pavasario seansuose Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko vienetinis 1922 m. filmo „Häxan“ (Švedija, Danija) rodymas. Pristatytas kaip ankstyvasis siaubo žanro atstovas, šimtmetį skaičiuojantis kūrinys rodytas naktį, grojant Manfredo parinktam elektronikos takeliui. Reikia pripažinti, kad šiandien teatro salėse atgimstantis nebylusis kinas, čia atranda savo tiltą į dabartį. XX a. pradžioje naudoti kino dailės metodai iki šiandien artimi teatro scenai, o tinkamai parinkta gyva muzika įgalina juos iš naujo atsidurti dabartyje.
Žinoma, filmas „Häxan“, įvairių žanrų samplaiką nagrinėjantis ir atkuriantis raganavimo istoriją iki pačios juostos sukūrimo dienų, šiandien įgauna ir kitokį paveikumą. Iš 1922 m. atskambantis pasakotojo balsas, kurį aš identifikuoju kaip režisieriaus Benjamino Christenseno monologą, finale klausia, ar jo meto moterų isterijos diagnozės ir siuntimai gydytis į prabangias vandens sanatorijas nėra tas pats, kas raganavimo diagnozė. Belieka liūdnai linksėti galvą. Ypač jaučiant šimtamečio sutapimo stuktelėjimą ir prisimenant 2022-aisiais JAV panaikintą „Roe v. Wade“ įstatymą, taip atimant konstitucinę moterų teisę į abortą.
Vaikų žudymas, aukojimas – neįtikėtina, bet ir šiandien yra gajus populistų apie konkurentus sėjamas įvaizdis. Turbūt ne kartą teko girdėti Amerikoje mėgstamą Illuminati pasaką, kurios pabaigoje demokratai pristatomi, kaip vaikų kraują geriantys šamanai. Žinoma, yra paprastesnių nusišnekėjimų, pavyzdžiui, Donaldo Trumpo „abortas po 9 nėštumo mėnesio“. Manau, kad detalesnių pavyzdžių nebereikia, o mano iš nevilties besivartantys akių obuoliai girdėti ir tarp šių eilučių. Prokreaciją ir religiją savo tikslams išnaudojantys galios atstovai ir toliau sėkmingai įgalina moterų ir „netradiciniais“ įvardijamų asmenų demonizavimą. Ir jei JAV įstatymai ir politinis kontekstas atrodo tolimas (žinoma, mums artimesnis Lenkijos atvejis), labai artima yra jų pavyzdžių įtaka kai kuriems Lietuvos veikėjams, gaunantiems galimybę pasinaudoti „gerais pavyzdžiais“ ir argumentacija.
Tačiau ne šį foną, o jame atsirandančius atsakus ir jo formas mene stebėti darosi įdomu. Geriausiu pavyzdžiu plačiajame kontekste gali tapti „Handmaid‘s Tale“ („Tarnaitės pasakojimas“) pavyzdys, linksniuotas abortų draudimo fone. Kanadiečių autorės Margaretos Atwood 1985 m. romanas 2017 m. virto distopiniu serialu, atliepusiu link savosios distopijos artėjančią šiandieninės JAV realybę. Tuo tarpu 2015 m. išleistas Tishos Thawer fantastinis romanas „The Witches of BlackBrook“ („Blekbruko raganos“) socialinėms medijoms padovanojo giliai įsmigusią citatą „We are the granddaughters of the witches you couldn’t burn” („Mes esame raganų, kurių jūs negalėjote sudeginti, anūkės“). Pastarasis pavyzdys šiuo atveju svarbesnis, nes atliepia labai konkretų šiandienos trendą.
Jei anksčiau moterys ėmėsi atimti neigiamą konotaciją iš „kalės“ įžeidimo, pačios perimdamos jo vartoseną, įgalindamos jį, raganavimas (kaip kartais atrodo) atgimė iš nevilties matant atsikartojančią moters demonizavimo ir engimo istoriją. Plačiai linksniuojamoje Z kartoje iš naujo išpopuliarėjusi atsakomybė ir dėmesys gamtai ekologinės katastrofos ir pandemijos akivaizdoje, kai kuriais atvejais nuvedė prie iš naujo atrastos galimybės egzistuoti išnaudojant gamtos pažinimą, skirtingai nuo miesto ir elektroninio komforto apsuptos vaikystės patirties. Savaime suprantama, kad tai nėra mainstream‘inis atsivertimas iš „plastikinio“ į „natūralųjį“ pasaulį, lydimas, na, kad ir masinio judėjimo už grįžimą prie senovės mėnulio kalendoriaus, kaip tiksliau atitinkančio gamtos ritmą, tačiau atkreipiant visuomenės dėmesį, ir jo apraiškų matyti kasdien.
Štai mylimiausioje ar nekenčiamiausioje Eurovizijoje ryškiai pasirodžiusi airė Bambie Thug pasirodymo metu žaidusi su raganavimo ir satanizmo įvaizdžiais, priešpriešindama juos balerinos judesiams, savo pasirodymo pabaigoje ekrane įžiebė užrašą „Crown the Witch“ („Karūnuokit raganą“), kviečiantį žemyną įgalinti kažkada masiškai persekiotą mistinės moters įvaizdį. Šiandien ragana nebėra įžeidimas. Grįžtant prie skambiosios romano instagraminės frazės, šiandien ragana gali būti garbingas kilmės (nors ir neoficialios) įrodymas.
Tokią minties eigą apie raganą, ne kaip mitinę, o kasdienę moterį, įgalino ir po nebylaus filmo patirties pratęsė Naujajame Baltijos šokio festivalyje stebėtas Benjamin Kahno spektaklis šokėjai Sati Veyrunes „Bless the Sound that Saved a Witch like me“ („Palaimink garsą, kuris išgelbėjo tokią raganą kaip aš“). Reikia pabrėžti, kad šis pasirodymas yra Kahno trilogijos dalis, kurioje kiekvieną solinį spektaklį choreografas kūrė kartu su šokėjais, siekdamas ne perteikti savąjį stilių, bet įtvirtindamas kiekvieno bendradarbiaujančio menininko asmenybę ir požiūrį. Kaip minima aprašyme, trilogija, kurios antroji dalis yra aptariama šiame tekste, „tapo empirinis kartos, besigrumiančios su globaliomis ekologijos, politikos ir socialinės krizėmis, paveikslu“.
Tad kas tokia ir kokia yra Sati Veyrunes ragana? Dėvėdama sportinę aprangą, plačiai besišypsanti šokėja atvirai laukia susitikimo su žiūrovu. Jei ne kontaktinių lęšių nubalintos, mistinių filmų aklas žiniuones ir žynius primenančios jos akys, susitikimas atrodytų labai įprastas. Garsas, minimas pavadinime, čia tampa šauksmu, kylančiu iš žemės ir žmogaus diafragmos gelmių ir kintančiu su kiekvienu šokio sukiniu. Šauksmo skleidžiamos garso bangos paliečia kiekvieną ir be pastangų atveria kelią į bendrą patyrimą. Tai šauksmas, kurio vienoje frazėje telpa visa šio teksto įžanga.
S. Veyrunes fizinė išraiška vienu metu ir stipri, ir subtili – vos vieno raumens krustelėjimu spektaklyje ji sukuria poveikio bangą, kūną valdydama, gebėdama jį įtempti ir atpalaiduoti lyg katė (nors palyginimas kyla iš bandymo aprašyti aukšto lygio šokio techniką, smagu, kad nepabėgame ir nuo raganiško konteksto). Subtiliai šviesomis (Neillso Douceto) išspręstas ir žvilgsnio iš šalies momentas. Didžiąją laiko dalį scena sąmoningai apšviečiama virš žiūrovų galvų pakabintomis lempomis, taip iki galo neužtemdant salės ir neaktyviai, bet tolygiai primenant, kad kiekviena šokėjos kūno metamorfozė ir jos reikšmė priklauso ir yra kuriama ją stebinčio žvilgsnio.
Iš kasdienio iki mistinio ar abstraktaus, lyties, vardo ir apčiuopiamybės netekusio kūno choreografijos pagalba nukeliaujanti atlikėja pasakoja ne tik apie buvimą moterimi kitų akyse, bet ir buvimą kitokiu žmogumi, vis klausdama ne savęs, o ją stebinčių: „Are you ok?“ („Ar jums viskas gerai?“). S. Veyrunes ragana slypi atlikėjos virsmo galimybėje, jos nenuspėjamume ir sau suteikiamoje galioje ieškoti sprendimų ne ten, kur esame įpratę jų ieškoti. Ir tame nėra burtų ar paslapčių, tai kyla iš žmogaus prigimties būti tuo, kuo esi, net jei tai turi tūkstančius skirtingų išraiškų.
„Nebėra laiko melancholijai“ finale taria atlikėja. Nebėra laiko žvelgti į kitus nei gailesčio, nei teisimo kupinomis akimis. Kaip ir nebėra laiko bijoti ir gailėtis savojo likimo. Karo, žmonių teisių pažeidimų ir lemtingai artėjančioje ekologinės katastrofos akivaizdoje laiko pakanka tik veikimui. Ir nesvarbu, kaip bus įvardintas ar įvertintas tavo aktyvus veiksmas. Net jei vėl būsi pavadinta kale ar ragana, judėsi ten, kur šie žodžiai nežeidžia, nes kitas pasirinkimas – viduramžius sugrąžinantys laužai.Sigita Ivaškaitė yra scenos menų kritikė, šokio dramaturgė.