Marksistinė valstybės teorija sekė skirtingomis paties Karlo Marxo kapitalistinės valstybės analizės kryptimis. Marxo pažiūros toliau buvo vystomos priklausomai nuo jo įpėdinių politinių strategijų. Ši teorinė įvairovė buvo nuolatinis tiek Pirmojo, tiek Antrojo internacionalo bruožas. Didysis prieštaravimas marksistinėje teorijoje, padalijęs ją į du nesuderinamus blokus, atsirado po 1917 m. revoliucijos Rusijoje, bolševikų valstybės įkūrimo ir naujų tautinių valstybių Vakarų Europoje susiformavimo pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui (kai kurias iš šių valstybių rėmė socialistų partijos ar joms net vadovavo). Tai buvo skilimas tarp ortodoksinio ir netradicinio marksizmo. Šis skilimas sutapo su atkurto darbininkų internacionalo skilimu į Trečiąjį SSRS vadovaujamą ir kontroliuojamą (komunistų) internacionalą (kuris taip pat žinomas „Kominterno“ vardu) ir Tarptautinę socialistų partijų darbo sąjungą (dar vadinamą „Antruoju su puse internacionalu“). Pastarajam – jis po 1923 m. buvo pervadintas į Darbo ir socialistų internacionalą – didelę įtaką padarė austromarksistai.
Šalia ortodoksinio ir netradicinio marksizmo būta dar vienos skirties marksistinėje teorijoje. Nors ši skirtis nėra pirmiausia grįsta ortodoksinio vs. netradicinio marksizmo konceptualine ir politine praraja, pastaroji vis dar iš dalies lemia ją. Tai skirtis tarp vadinamųjų Vakarų ir Rytų marksizmų, atsiradusi Šaltojo karo metu ir visiškai išplėtota Perry‘io Andersono 1978 m. Andersono kategorizacija yra orientuota į keletą kriterijų, pavyzdžiui, žmonių, kuriuos jis laiko Vakarų marksistais, gimimo vietos ir metų. Kitas kriterijus yra momentas, kai jie tapo marksistais. Vakarų marksistais jis laiko visus tapusius marksistais „gerokai po Pirmojo pasaulinio karo“ (anot jo, tai trečioji marksistų karta neatsižvelgiant į jų gimimo datą), arba kurie buvo radikalizuoti fašizmo ir Antrojo Pasaulinio karo. Taigi jis nelaiko Otto Bauerio, Jevgenijaus Preobraženskio ir Nikolajaus Bucharino Vakarų marksistais. Jam jie yra antroji marksistų karta, o Georgas Lukácsas, Karlas Korschas ir Antonio Gramsci, Andersono nuomone, yra trečioji marksistų karta, todėl pastaruosius priskiria prie Vakarų marksizmo. Kitas Vakarų marksistų bruožas, pasak Andersono, yra jų geografinė kilmė – visi jie gimė į vakarus nuo Vienos. Ši geografinė „Vakarų“ samprata tampa problemiška bandant suskirstyti kinų ir kitas „rytietiškas“ marksizmo atmainas, ypač susijusias su dekolonizacija ir išsivadavimo kovomis „trečiajame“ pasaulyje. Kai kurias iš šių problemų aptarė Domenico‘as Losurdo‘as savo 2017 m. knygoje Il Marxismo occidentale (Rytų marksizmas). Ir pagaliau toks vakarietiškai orientuotas neortodoksinių marksizmo atmainų suskirstymas palieka itin reikšmingą vidurio Europos marksizmą nuošalyje. Vadinasi jis taip pat išmeta austromarksizmą, kaip savarankišką neortodoksinio marksizmo srovę, už borto. O būtent austromarksizmas, anot vokiečių istoriko Michaelo Krätke‘o, yra produktyviausia marksizmo atmaina vokiečių kalba.
Revoliucija Rusijoje iš tiesų buvo lūžis suskaldęs marksizmą į „ortodoksinį“ ir „neortodoksinį“, net jei šis skilimas neturi aiškių geografinių ribų. Šaltasis karas pratęsė šią prarają diskusijose apie senąsias ir naująsias marksistinės teorijos ir praktikos problemas. Dauguma autorių priėmė Andersono Vakarų marksizmo sampratą, kuri iki šiol yra laikoma savaime suprantama, savotišku sveiku protu marksizmo istoriografijoje.
Asmeniškai aš linkusi sutikti su Vakarų ir Rytų marksizmo skirtimi, bet tik su sąlyga, kad geografinės ribos yra ne tokios aiškios, kaip nurodo terminas, ir kad tai geriausiai taikytina tik po Antrojo pasaulinio karo ir prasidėjus Šaltajam karui. Kitu atveju esu linkusi naudoti ortodoksinio ir netradicinio marksizmo terminus. Aiškiausia XX amžiaus marksizmo istorinė skirtis išlieka tarp Trečiojo internacionalo dogmatizmo arba marksistinės ortodoksijos ir viso kito neortodoksinio marksizmo, kuris po Antrojo pasaulinio karo tapo skirtimi tarp Vakarų ir Rytų marksizmo. Todėl svarbu nepamiršti, kad netradicinis marksizmas ir Vakarų marksizmas nėra sinoniminės sąvokos, tad negali būti taikomos pakaitomis.
Šiame straipsnyje siūlau platesnę marksistinės valstybės teorijos chronologiją. Mano požiūriu, pirmasis laikotarpis yra marksizmo plėtra iki ir po Pirmojo pasaulinio karo, iki Spalio revoliucijos ir po 1920-ųjų. Tai ortodoksinės ir neortodoksinės marksistinės valstybės teorijos klestėjimas, paskatintas diskusijų apie išorinius iššūkius. Antras buvo marksistinės valstybės teorijos debatų atgimimas Prancūzijoje, Vokietijoje ir Italijoje po žlugusių vilčių 1968-aisiais ir aštuntojo dešimtmečio pasaulinės ekonominės krizės, kuri atvėrė pirmuosius Vakarų Europos keinsistinės gerovės valstybės irimo simptomus.
Visų pirma, mano tikslas yra atkreipti skaitytojų dėmesį į vis dar šiandien aktualias sąvokas. Pirmoje straipsnio dalyje apžvelgiamos XX amžiaus marksizmo valstybės teorijos, kurios, manau, tebesvarbios dabarties problemoms ir mūsų kovoms. Jos demonstruoja idėjų atsikartojimą ir persipynimą skirtingose netradicinio ir vakarietiško marksizmo epochose, o kartais ir ortodoksiniame marksizme. Visų antra, ypač paskutinės dalys grįžta prie diskusijų, kurios turi įtakos ir yra pritaikytinos mūsų laikų problemoms. Visi anksčiau neišverstų šaltinių vertimai iš vokiečių, prancūzų ir italų kalbų yra mano pačios.
Marxas ir valstybės teorija marksizme
Karlas Marxas daug rašė apie valstybę, bet savo svarstymų nesusistemino taip, kaip tą padarė su apmąstymais savo ekonominėje teorijoje. Jo ankstyvąją valstybės analizę aptinkame Hegelio Teisės filosofijos kritikoje (1843 m.). Čia jis pilietinę (buržuazinę) valstybę interpretuoja kaip savitos istorinės formos bendrojo intereso iliuziją, kuri priešinama pilietinei visuomenei. Šią analizę vėliau pagilino Žydų klausime (1843 m.) ir Vokiečių ideologijoje (1846 m.). Pastarojoje kalbama apie valstybės ir klasinių santykių nuvertimą. Viena vertus, egzistuojanti (buržuazinė) valstybė nebuvo laikoma priemone darbininkams radikaliai pagerinti savo sąlygas. Kita vertus, valstybę turėtų užimti darbininkai ir galiausiai ją nuversti kartu su klasiniais santykiais. Kaip tik čia klausimas apie valstybės dvilypumą (jis taps visiškai išplėtotas po Paryžiaus komunos eksperimento) pirmą kartą aptariamas. Toks nuvertimas panaikintų skirtumą tarp valstybės ir visuomenės, o nauja laikina valstybė – komuna ar bendruomenė, organizuojama per tiesioginę demokratiją, – užimtų jos vietą, kol galiausiai nebereikėtų jokios valstybės. Vokiečių ideologija, skirtingai nei du ankstesni tekstai, pateikia bendrą ir abstrakčią pilietinės (buržuazinės) valstybės teoriją. Joje pilietinė valstybė visuomet yra darbininkų priespaudos aparatas.
Marxo susižavėjimas trumpalaike Paryžiaus komuna ir jos tiesioginių sprendimų priėmimo būdu iš apačios suformavo jo teorinį mąstymą apie valstybę po 1871 m., nors jo žavėjimąsi tiesiogine demokratija aptinkame dar Hegelio Teisės filosofijos kritikoje. Du reikšmingiausi valstybės teorijos dokumentai po 1871 m. – Marxo tekstai apie Paryžiaus komuną ir 1875 m. Gotos programos kritika (paskelbta po mirties 1891 m.). Ten jis teigė, kad proletariato valstybės valdžios raison d’être yra panaikinti privačią nuosavybę, socializuoti gamybos priemones (perleisti jas į bendrą nuosavybę), išformuoti kariuomenę ir pan. Jis taip pat kalbėjo apie revoliucinį perėjimo iš kapitalizmo į komunizmą laikotarpį, kurį lemtingai pavadino „proletariato diktatūra“. Savo pastabose apie Bakunino knygą Valstybingumas ir anarchija 1874 m. jis vėl pabrėžė savo įsipareigojimą tiesioginei demokratijai, kurioje dalyvauja visi žmonės, o ne rinkimais grįstai liberalaus tipo demokratijai.
Vėlesni Marxo kritikai ir daugelis tų, kurie tikėjo, kad seka jo pėdomis, neteisingai suprato šį, deja, netinkamai parinktą terminą, manydami, kad jis reiškė despotišką proletariato (atstovų) diktatūrą visų kitų atžvilgiu. Pačiam Marxui tai pirmiausia reiškė tiesioginės demokratijos[1], gamybos priemonių socializacijos ir privačios nuosavybės panaikinimo ginklu, jei kitaip neįmanoma, derinį. Verta prisiminti, kad tik XIX amžiaus pabaigoje ir, žinoma, po revoliucijos Rusijoje „diktatūra“ įgavo ypatingą antidemokratinio termino konotaciją.
Visos šios idėjos buvo svarbūs paties Marxo valstybės teorijos aspektai, tačiau po Marxo mirties marksistinei valstybės teorijai kita jo koncepcija tapo itin reikšminga. Tai buvo jo socialinės visumos abstrakcijos idėja, kurią įkūnijo taip pat lemtinga 1859 m. Politinės ekonomijos kritikos įvade išskleista bazės ir antstato metafora. Vargu ar būtų perdėta teigti, kad didžioji dalis marksistinės valstybės teorijos po Marxo sukasi būtent apie šią metaforą arba bent jau rėmėsi ja. Santykis tarp ekonominės bazės, kaip viso materialinio ir socialinio komplekso sistemos reprodukcijos, ir politinių, ideologinių ir kultūrinių institucijų, sykiu ir valstybės, tapo esminiu marksistinės valstybės teorijos aspektu, taip pat jos ilgalaikių ginčų objektu. Ginčas dėl to, kas sudarė antstatą ir kaip jis susijęs su baze, atsirado netrukus po to, kai tekstas buvo paskelbtas. Marxo užuomina apie bazės ir antstato metaforos prasmę knygoje Pridedamosios vertės teorijos teigė, kad specifinė materialinės gamybos forma nulemia specifinę visuomenės struktūrą ir tam tikrus žmonių ir gamtos santykius. Taigi abu lemia politinę sistemą ir jų intelektualinį pobūdį.[2] Engelsas pabandė nutraukti šį ginčą, bet jo aiškinimas jį dar labiau įžiebė. 1894 m. laiške Waltheriui Borgiui jis paaiškino, kad: „Politinė, teisinė, filosofinė, religinė, literatūrinė, meninė ir kita plėtra remiasi ekonomine plėtra. Tačiau visos jos yra reakcija viena į kitą ir į ekonominę bazę. Nėra taip, kad ekonominė padėtis yra priežastis ir vienintelė aktyvi, o visa kita turi tik pasyvų poveikį. Veikiau tai sąveika remiantis ekonomine būtinybe, kuri galiausiai visada įtvirtina save“.[3]
Tarp dviejų pasaulinių karų: Antonio Gramsci‘is ir austromarksizmas
Antonio Gramsci‘is, Otto‘as Baueris ir Karlas Renneris
Jei XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje marksistinės valstybės teorijos takoskyra tarp Rytų ir Vakarų yra prasminga, ji yra tokia dėl Antonio Gramsci‘io. Ne todėl, kad Gramsci‘is gimė į vakarus nuo Vienos ar dėl to, kad vėliau suradikalėjo, bet todėl, kad jo svarstymai buvo atsakas į revoliucijos stoką Vakaruose. Priešingai šiuolaikiniam jo vaizdavimui, Gramsci‘is buvo ištikimas leninistas daugeliu klausimų sekęs Kominternu, tačiau giliai suvokiąs esminį skirtumą tarp feodalinių imperinių struktūrų Rytuose ir šiuolaikinių tautinių valstybių Vakaruose. Vakaruose jis matė sudėtingą tautinių valstybių demokratinę tikrovę, o Rytuose – atsilikusias valstybes ir kolonijas. Šis skirtumas reikalavo ne tik skirtingų revoliucinių strategijų kiekvienos valstybių grupės atžvilgiu, bet ir atitinkamos valstybės teorijos. Pirmiausia Gramsci‘is suprato valstybę anapus supaprastinto bazės-antstato modelio, būdingam ortodoksinės valstybės teorijos ekonominiam determinizmui po Markso. Jo Kalėjimo užrašuose, kurie buvo, kaip byloja pavadinimas, parašyti fašistinės Italijos kalėjime, nėra nei vieningos teorijos, nei aiškios struktūros. Teorija išsibarsčiusi po užrašus ir yra temiškai nenuosekli. Kai kurie svarstymai nenuoseklūs ir netgi prieštarauja kitoms pastaboms tuo pačiu klausimu. Tokius prieštaravimus Perry‘is Andersonas pavadino Gramsci‘io „antinomijomis“, pateisindamas juos nepalankiomis sąlygomis, kuriomis šie tekstai buvo parašyti.
Gramsci‘is apibūdino valstybę Vakaruose naudodamas metaforą, pasiskolintą iš karo, teigdamas, kad šiuolaikinės Vakarų nacionalinės valstybės atsparumas krizėms ir revoliucijoms slypi jos santykyje su pilietine visuomene, kuri suteikia joms stabilią pusiausvyrą. Tai tapo jo „integralios“ (išplėstinės) valstybės idėjos pagrindas. Kaip ir kare, valstybė yra išorinis griovys, už kurio yra sudėtingas požeminių tranšėjų ir tvirtovių kompleksas, reprezentuojantis pilietinę visuomenę. Krizės ir revoliucijos gali nušluoti išorinius griovius, bet jos susidurs su priešu, puikiai galinčiu kautis viduje. Štai kodėl bolševikų strategija, laimėjusi Rusijoje, negalėjo būti sėkminga Vakaruose.
Vakarų valstybės galia yra jos prievartos aparatas ir veiksmų, skirtų laimėti valdomųjų pritarimą, mišinys. Šie aparatai (mokyklos, žiniasklaida, kultūros institucijos ir kita), kuriais siekiama ideologinės hegemonijos, sukuria organišką vienybę tarp valdančiųjų ir valdomųjų bei tarp pilietinės visuomenės ir valstybės. Priešingai nei ekonominis determinizmas, būdingas marksistinei ortodoksijai, Gramsci‘is pabrėžia antstato vaidmenį socialinei visumai. Atitinkamai buržuazinė valstybė neapsiriboja tik prievartos elementais: „integrali valstybė suponuoja visų intelektualinių ir moralinių tam tikros klasės lyderystės priemonių perėmimą iš visos visuomenės, kas leidžia jai realizuoti savo klasinę hegemoniją“[4]. Tokiu būdu Gramsci‘is susiejo valstybės analizę su galios santykių tyrinėjimais, kurių negalima redukuoti tik į ekonomiką, taip nukreipdamas juos į nepriklausomą valstybės teoretizavimą.
Kaip tik čia iškyla hegemonijos sampratos reikšmė. Šiuolaikinė demokratijos forma Vakaruose buvo sukurta XIX amžiuje tiek valstybei, tiek pilietinei visuomenei pažengus į priekį. Prancūzijos karalystė iki Prancūzijos revoliucijos buvo labiau panaši į atsilikusią Gramsci‘io laikų Rytų valstybę nei į modernią Europos valstybę XIX amžiaus pabaigoje. Nepakankamai išsivysčiusiose, atsilikusiose valstybėse pilietinė visuomenė turėjo autonomiją nuo valstybės, nes ten valstybė buvo elementari, todėl revoliucijos Prancūzijoje ir Rusijoje buvo sėkmingos. Šiuolaikinėse liberaliose demokratijose valstybė ir pilietinė visuomenė tapo daug labiau persipynusios. Anot jo garsiojo apibrėžimo, šiuolaikinė Vakarų „valstybė yra politinė visuomenė plius pilietinė visuomenė, kitaip tariant, hegemonija, apginkluota [valstybine] prievarta“.[5] Kitur savo tekstuose jis netgi neigė bet kokį prieštaravimą tarp pilietinės visuomenės ir valstybės, teigdamas, kad tai liberali iliuzija. Vadinasi, tinkama strategija valstybės nuvertimui XX amžiaus stabiliose demokratinėse valstybėse, anot Gramsci‘io, privalo būti orientuota į ideologinės hegemonijos laimėjimą – hegemoniją sudėtingoje pilietinėje visuomenėje.
Otto‘as Baueris į valstybės teoriją žvelgė iš skirtingos empirinės perspektyvos nei Antonio Gramsci‘is. Viena iš jų, ir turbūt įdomiausia mums šiandien, buvo susijusi su opia nacionalizmo problema Austrijos imperijoje. Dauguma marksistų laikė nacionalizmą darbininkų klasės sąmonės stoka ir buržuazine strategija maskuoti klasių kovą, apeliuojant į bendros tapatybės mitus ir taip manipuliuojant darbininkų klase, kad ši savo noru kariautų buržuazijos ekspansiniuose karuose. Vargu, ar kas jautė būtinybę analizuoti nacionalizmą kaip konstitucinį šiuolaikinės nacionalinės valstybės elementą. Dauguma be papildomų klausimų priėmė Lenino (ir Wilsono) tautų apsisprendimo doktriną. Otto‘as Baueris buvo išimtis. Tautybių problema Austrijos-Vengrijos imperijoje paskatino jį žvelgti giliau į nacionalinę valstybę nei kitus jo amžininkus marksistus. Nacionalinę valstybę jis analizavo ne kaip generalizuotą abstrakciją, o kaip konkretų istorinį reiškinį (kitaip tariant, ne kaip kažkokią izoliuotą ir abstrakčią vienybę, o kaip sudėtingą pasaulio valstybių sistemos dalį), kuris gali vystytis įvairiomis evoliucijos trajektorijomis. Valstybės padėtis šioje sistemoje ir jos istorinė evoliucija yra persipynusi su jos forma, funkcija, ir struktūra.
Baueris teoretizavo skirtį tarp daugianacionalinės valstybės, kaip dažniausiai pasitaikančios Europos imperijų formos (nors vėliau atsiras socialistinės daugianacionalinės valstybės), ir modernios nacionalinės valstybės. Jis vienas pirmųjų numatė vyraujančią tautinių valstybių tendenciją – judėjimą į vienos tautos valstybę, kaip pavojingą ir potencialiai žudantį principą, kuris gali sukelti etninį valymą ir genocidą. Tai iš tiesų pasireiškė visame pasaulyje XX amžiuje ir toliau besireiškia pilietiniais karai ir destrukcija XXI amžiuje.
„Faktas, kad tautinė valstybė laikoma taisykle, o daugiatautė valstybė – paprasčiausia išimtimi, kaip praeities laikų liekana, sukėlė nerimą keliančią terminijos painiavą politikos mokslams ir politikai“.[6] Baueris nesuvokė tautos organicistiniais terminais, būdingais buržuazinei Belle Époque tautiškumo romantizacijai, lygiai kaip nelaikė jos tik buržuazijos sukurtos iliuzinės vienybės ideologija, kuri skirta klasių konfliktui nuraminti. Veikiau, tautą jis aiškino kaip trajektorijos į išsivysčiusį kapitalizmą istorinį rezultatą. Baueris suprato, kad nacionalinės valstybės atsiradimas nebuvo visur vienodas procesas. Jis žvelgė į atskirų tautinių valstybių, besiformuojančių ankstyvajame kapitalistiniame amžiuje, raidą skirtingai. Kapitalistinės Italijos raida buvo visiškai kitokia nei tautinių valstybių susiformavimas Prancūzijoje ir Vokietijoje. Tačiau kad ir kokios įvairios šios trajektorijos buvo, visos jos prasidėjo kartu su kapitalistinio gamybos ir paskirstymo būdo išsivystymu. Visgi kiekvienos iš jų savitas kelias į nacionalinę valstybę buvo istoriškai sąlygotas.
Baueris atmetė natūralistines valstybės ir tautos ryšio teorijas (taip pat to laiko marksistines teorijas), pagal kurias natūralu, kad kiekviena tauta nori tapti valstybe. Vietoj to jis klausė, kodėl žmonėms atrodo „natūralu“ ir pagrįsta, kad kiekviena tauta norėtų būtent nacionalinės valstybės kaip savo politinės bendruomenės formos? Jis buvo įsitikinęs, kad tautiškumo principas apima du siekius: pirma, tautinio išsivadavimo norą ir svetimųjų viešpatavimo atmetimą, reikalavimą „viena tauta, viena valstybė!“; antra, tautinės vienybės siekį, partikuliarizmo atmetimą, taip pat reikalavimą „visa tauta vienoje valstybėje!“. Baueriui buvo svarbu paaiškinti, „kaip šios aspiracijos galėjo atsirasti XIX amžiuje ir tapti tokios galingos, kad sugriautų tradicinių valstybių sistemą“.[7]
Baueris netikėjo valstybės sunykimu, o radikalia ir nuoseklia socialistine valstybės transformacija.
Formaliuoju teisiniu požiūriu šiuolaikinė valstybė sudaro suverenią teritorinę bendruomenę. Šiuo požiūriu niekas nepasikeis, kai valdžią perims darbininkų klasė valstybės viduje, perduos darbo įrankius valstybės nuosavybėn ir mažesnėms vietinėms bendruomenėms valstybėje, kuriuos valdys ir administruos. Ateities politinė bendruomenė taip pat neapsieis be suvereniteto atributo. Šiuo atveju suverenitetas reikš, kad valstybė (polity) yra aukščiausia valdžia visos gamybos ir paskirstymo [sistemos] atžvilgiu. Proletariatas iš pradžių nekeis teisės normų; veikiau pakeis teisės subjektus ir teisės normų veiksmingumą. Kaip tik dėl to valstybė taps nauja socialine struktūra. Šiuolaikinė valstybė pirmiausia atsirado su pinigų ekonomika, kuri pati yra prekinės gamybos išraiška. Kita vertus, socialistinė valstybė nebebus grįsta mokesčių apmokestinimu, nes ji pati bus atsakinga už darbo produktų gamybą ir paskirstymą.[8]
Karlui Renneriui, kuris savo teoriją plėtojo valstybės ir teisės teorijos požiūriu, valstybė buvo svarbiausia proletariato išsilaisvinimo priemonė panaudojant jos teisines institucijas. Jis teigė, kad vyriausybės turi būti grindžiamos daugumos principu, tačiau kasdienė kontrolė turi būti mažumos rankose. Tokiu būdu jis suprato sudėtingą individo ir bendrijos valios antinomiją, formalizuotą per asmenės laisvės, kolektyvinės valios ir visuomenės poreikių užtikrinimoužtikrinimą. Jam ši problema buvo esminis kiekvienos sociologijos pagrindas, jos neišvengiamas keblumas.[9] Šiuo požiūriu jis buvo išvien su Hansu Kelsenu. Tokiu būdu Renneris iniciavo diskusiją apie lygybę, kuri negali būti garantuota prigimtinėje būklėje, kaip manė liberalai ir anarchistai, bet tik valstybėje, kaip įstatymais reguliuojamoje visuomenėje.
Renneriui demokratija buvo esminė valstybės teisėtumui, tačiau demokratija jam buvo ne tik politinė demokratija, kaip teigė liberaliosios demokratijos teorija. Demokratija neįmanoma be ekonominės demokratijos. Ekonominės demokratijos struktūra ir jos ramsčiai yra profesinės sąjungos, asociacijos ir darbininkų partijos valstybės architektūroje. Pagrindinių pramonės šakų socializavimas buvo pirmasis žingsnis ekonominės demokratijos link, bet jis negali būti tapatinamas su ekonomine demokratija. Taigi Renneris priešinosi ekonominės demokratijos įvedimui biurokratinei valstybei primetat ją iš viršaus. Vietoj to jis pasisakė už laisvą bendradarbiavimą tarp skirtingų visuomenės suinteresuotų grupių.
Pagrindinių pramonės šakų socializacijos kontekste Renneris brėžė skirtį tarp aktyvaus kapitalo ir pasyvaus kapitalo bei tarp smulkaus verslininko ir stambaus kapitalo. Jis aršiai priešinosi visuotiniam nuosavybės nusavinimui ir bendrai socializacijai ir buvo vienas iš retų marksistų, įžvelgusių pavojų nusavinant visus kapitalistus, kai visas jų turtas būtų valdomas valstybinės biurokratijos. Jo nuomone, toks nusavinimas nepakeistų esamo išnaudojimo pobūdžio, dar mažiau tikėtina taptų socializacija, o valstybė pavirstų vienintele kapitaliste, kai visi piliečiai taptų proletarais prispaustais visagalės biurokratijos, kaip Sovietų Sąjungoje, jungo. Taigi jis numatė tai, ką Poulantzas septintajame dešimtmetyje rašė apie Rytų valstybinį socializmą, pažymėdamas, kad „tai, kas ten įvyko, yra biurokratinės valstybinės galios konsolidacija (statisation), o ne tikra gamybos socializacija“.[10] Renneris pasisakė už dalinę socializaciją, už socializuotą finansinį sektorių ir didžiąsias pramonės šakas.
Netgi paviršutiniškas žvilgsnis į Rennerio raštus leidžia teigti, kad jis nebuvo tezės, kad valstybė būtinai yra darbininkų priespaudos įrankis, gynėjas. Kita vertus, jis manė, kad tik valstybė ir jos teisinė sistema gali garantuoti sunkiai iškovotas darbininkų klasės pergales prieš kapitalą. Be valstybės, kiekviena tokia pergalė liktų nestabili ir trumpalaikė. „Klasikiniai marksistai to nesugebėjo pripažinti. Jie yra prigimtinio įstatymo garbintojai, kurie kliaujasi audromis ir potvyniais ir mano, kad įžūlu norėti pasiekti pozityvių pokyčių įstatymais ir žmogaus rankomis. Jie pamiršta tikrąją marksizmo mokyklos užduotį šiandien – sistemiškai analizuoti visuomenės struktūrą, bet tokia analizė yra neįmanoma be valstybės ir teisės; alternatyvos nėra. Ir tai nepanaikina Karlo Marxo, bet jį išpildo“.[11] Ir toliau: „Darbininkų klasės ekonominės institucijos yra jos ekonominės galios pagrindas. Per jas skelbiama nuolatinė klasių kova; be jų jos pastovumo skelbimas yra tik žodžiai“.[12] Kaip tik šita prasme mes turime suprasti garsųjį Rennerio teiginį, kad šalies darbo santykius reguliuojantys įstatymai yra teisinis klasės ekonominės galios indeksas.
Savo knygoje Staatswirtschaft, Weltwirtschaft und Sozialismus (Valstybės ekonomika, pasaulinė ekonomika ir socializmas, 1929 m.), Renneris pakartojo, kad valstybės, kaip priespaudos įrankio, idėja kilo iš ankstyvojo liberalizmo specifiniu istoriniu momentu, kai ji pasitarnavo kaip buržuazijos išsivadavimo ideologija kovoje prieš aristokratiją. Ferdinandas Lassalle‘is šį liberalios valstybės teorijos aspektą jau buvo sukritikavęs. Ilgainiui ji buvo nekritiškai integruota į Marxo valstybės teoriją. Galiausiai jau liberalizmo teorija parodė, kad valstybė kaip priespaudos įrankis yra atsakinga už turtinius nuosavybės skirtumus, kurie leidžia turtingiesiems piktnaudžiauti valstybine galia, kad išsaugotų savo turtus. Atsižvelgdami į visa tai, galime sakyti kad, Renneris atstovauja taip vadinamą instrumentalistinį požiūrį į valstybę, anot kurio valstybė gali būti ir represijų, ir darbininkų klasės emancipacijos įrankis; viskas priklauso nuo organizuotos darbo jėgos.
Dunja Larise yra politikos teoretikė iš Vienos ir buvusi Transform! Europe projekto apie austro-marksizmą koordinatorė.
Iš anglų kalbos vertė Andrius Bielskis
Tęsinys 10-ame Lūžio numeryje
[1] Marksistinė tiesioginės demokratijos samprata neturėtų būti painiojama su dabartine liberalia tiesioginės demokratijos samprata, kuri reiškia plebiscitinę demokratiją.
[2] Karl Marx, 1989. Theories of Surplus Value, Karl Marx and Frederick Engels, Collected Works, vol. 31. New York: International, 182 psl.
[3] Friedrich Engels, Letter to Walther Borgius, 25 January 1894.
[4] Christine Buci–Glucksmann, 1980. Gramsci and the State. London: Lawrence & Wishart, 88 psl.
[5] Antoinio Gramsci, 1975. Quaderni del carcere (red. V. Gerratana). Torino: Giulio Einaudi editore, 763–764 psl.
[6] Otto Bauer, 2000. The Question of Nationalities and Social Democracy. Minneapolis: University of Minnesota Press, 144 psl.
[7] Otto Bauer, 2000. The Question of Nationalities and Social Democracy. Minneapolis: University of Minnesota Press, 145 psl.
[8] Ibid., 405 psl.
[9] Karl Reneris, 1952. Mensch und Gesellschaft – GrundrißeinerSoziologie. Wien: Verlag der Wiener Volksbuchhandlung, 148 psl.
[10] Nicos Poulantzas, 2014. State, Power, Socialism. London, Verso, 127 psl.
[11] Karl Renner, 1917. Marxismus, Krieg und Internationale. Kritische Studien über offene Probleme des wissenschaftlichen und des praktischen Sozialismus in und nach dem Weltkrieg. Stuttgart: J.H.W. Dietz, 59 psl.
[12] Karl Renner, 1919. Was ist Klassenkampf? Berlin: Singer, 18 psl.