Jonas Perkūnas Liutkus gimė 1939 m. netoli Paryžiaus, ambasadoriaus Petro Klimo pasiuntinio Antano Liutkaus šeimoje. Po Lietuvos ir Prancūzijos okupacijos Liutkų šeima pasitraukė į Prancūzijos pietus, kuriuos kontroliavo Viši režimas, nes šeimai buvo paskirtas namų areštas. Perkūnas Liutkus su tėvais apsigyveno viloje „Amerika“ (Villa America) Villefranche sur Mer miestelyje. Vaikystės metais šeimos namuose svečiavosi žinomi lietuviai: Petras Klimas, Jurgis Savickas, Jonas Aistis, Adomas Galdikas, Vytautas Jonynas. Kaip pasakoja pats Perkūnas, lietuvių kalbos jis išmoko tėvų, taip pat krikšto tėvo Savicko ir Aisčio dėka.
Apie Perkūną sužinojau jo tėvo – Antano Liutkaus, impresionistinės dailės parodoje, kuri buvo atidaryta 2016 m. vasarą Kaune. Apie jo ryšį su Fideliu Kastru ir nuolatines keliones į Kubą išgirdau visai atsitiktinai, pokalbyje su žinomu menininku Henriku Gulbinu. Kaip ir dažnas to meto išeivijos vaikas, Perkūnas save identifikavo kairiuoju ir per savo gyvenimą buvo aktyvus politinių ir visuomeninių įvykių Kuboje, Čilėje, Alžyre ir Prancūzijoje dalyvis. Pokalbio metu jis prisistatė kaip socialdemokratas, tačiau Lietuvos socialdemokratų dešiniajai politikai pritarti negalėjo. Pabendravus tapo akivaizdu, kad Perkūnas vargiai rastų bendrą kalbą su dabartiniais Lietuvos socialdemokratais. Dėl savo įsitikinimų Lietuvos kontekste jis greičiausiai būtų laikomas socialistu, o dėl nuolatinio Kubos nepriklausomybės palaikymo ir kritikos JAV – ir komunistu.Perkūnas Liutkus – pavyzdys žmogaus, suderinusio Lietuvos nepriklausomybės klausimą su kova prieš imperializmą ir išlikusio kairiuoju po Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos. Tai yra išeivijos kairiųjų pažiūrų lietuvio istorija vasaros skaitiniams.
Pokalbį Kaune pradėjome apie Perkūno Liutkaus vaikystę ir jaunystę bei gyvenimo vingius. Baigęs teisės studijas, Perkūnas gavo pasiūlymą pradėti karjerą IBM. Visgi, nepritardamas to meto korporacinei veiklai, Perkūnas pasirinko kitą kelią.
Perkūnas Liutkus: Po studijų Sciences Po universitete ieškojau darbo. Į rytus vykti negalėjau, tad patraukiau į Alžyrą. Alžyras kaip tik buvo paskelbęs savo nepriklausomybę. Matai, aš dalyvavau ne tik demonstracijose prieš sovietų agresiją prieš Vengriją, bet ir demonstracijoje už Alžyro nepriklausomybę nuo prancūzų. Palaikiau išsivadavimo siekius, manydamas, kad jeigu Lietuva turi būti nepriklausoma, tai ir Vengrija, ir Alžyras taip pat. Tai atrodė visiškai suprantama.
Žygimantas Menčenkovas: Kada suvokėte save kaip kairįjį?
P. L.: Niekada nepriklausiau jokioms rimtoms organizacijoms, bet buvau daugelio įvykių ir protestų dalyvis. Manau, kad mano kairuoliškumą lėmė nepriklausomybės klausimas. Man atrodė svarbu padėti kitiems – tautoms, kraštams, siekiant nepriklausomybės. Pavyzdžiui, dalyvavau Pietų Afrikos palaikymo ir prieš apartheidą protestuose, taip pat Indokinijos proteste prieš karą. Be to, kartu su draugais padėjome dezertyrams amerikiečiams, kurie atsisakė kariauti Vietnamo kare. Norėdami išvengti karo, jie bėgdavo į kitas šalis, įskaitant ir Prancūziją.
Atsimenu, kai 1961 m. amerikiečių organizuotos invazijos į Kubą metu su vienu draugu nuėjome nusipirkti juodų dažų ir ant Amerikos konsulato Nicoje parašėme Cuba SI, Yanquis NO (Ž. M. past.: populiarios kubietiškos dainos pavadinimą). Vėliau, 1964 m., baigiantis mano studijoms Science Po, jaunųjų komunistų grupė organizavo kelionę į Kubą ir pakvietė vykti kartu. Jie nereikalavo narystės, nes jiems buvo svarbu surinkti 50 žmonių. Tą vasarą pirmą kartą keliavau į Kubą, kur susipažinau su Fideliu Kastru.
Ž. M.: Koks buvo pirmasis susitikimas su Fideliu Kastro?
P. L.: Kadangi Prancūzijos valdžia neleido lėktuvams iš Kubos leistis valstybės teritorijoje, pirmiausia reikėjo nuskristi į Ispaniją, tada iš Madrido į Airiją, iš ten į Kanadą ir tik tada į Kubą. Kelionė buvo ilga, truko maždaug dvi dienas. Atvykus į Havaną, po kelių valandų buvo numatytas skrydis į Kubos Santjagą, nes El Comandante (Ž. M. past.: Fidelis Kastro) kitą dieną tenai turėjo sakyti kalbą. Ta diena (liepos 26-oji) buvo šventinė diena Kuboje. Pirmą sykį paragavau mojito – keisto limonado, kuriame plaukiojo žolytės. Romas, muzika, festivalis… Penktą valandą išvažiavome į mitingą.
Mitingas truko tris valandas. Mokėjau ispaniškai, tad galėjau suprasti, kas kalbama. Po mitingo grįžome į namus valgyti vakarienės. Buvome keturiese – dvi moterys, mano geriausias draugas ir aš. Ramiai vakarieniaujame, buvo 10 val. vakaro ir staiga kažkas pradeda šaukti, kad ateina Fidelis. Jis atėjęs padėkojo, kad atvykome ir išeidamas palinkėjo, kad dar kartą susitiktume. Vėliau atėjo karys ir paklausė, gal kas iš mūsų moka ispaniškai. Kai atsakiau, kad moku, karys pareiškė, jog El Comandante šiąnakt nori su mumis susitikti. Tad vietoj to, kad eitume miegoti, išėjome į gatvę ir rūkydami laukėme, kol galiausiai mus paėmė ir nuvežė pas Fidelį Kastrą.
Perkūnas Liutkus, Fidelis Kastro, Michelis Fennetauxas, garsus psichoanalitikas, ir Evelyne Pisier, Fidelio meilužė ir draugė, vėliau politikos mokslų profesorė, Kuba (nuotrauka iš asmeninio Perkūno Liutkaus archyvo)
Atvykome į stipriai apšviestą viešbutį, kur mums pasiūlė alaus, vandens ir kavos. Po kurio laiko vestibiulyje mus sutiko ir pats Fidelis Kastro. Kalbėjome apie viską, svarstėme rimtus ir nerimtus klausimus. Fidelis pasiūlė pakalbėti apie prancūziškus vynus, nes juos ypač mėgo. Kalbėjomės visą naktį iki pat aušros. Prieš išskirstant, Fidelis paprašė kiekvieno iš mūsų prisistatyti. Fidelis sėdėjo ir klausėsi mūsų pristatymų. Buvo daktaras Albertas, Sofija, studijuojanti mediciną ir t. t. Tada atėjo mano eilė pasisakyti. Pradėjau nuo to, kad esu lietuvis ir studijuoju ekonomiką universitete. Išgirdęs, kad esu lietuvis, Fidelis pašoko nuo sofos ir pradėjo sakyti, jog Ribentropo–Molotovo paktas yra didžiausia Stalino nuodėmė, nes niekas neturi teisės žaisti kitų valstybių nepriklausomybėmis. Mane taip sužavėjo jo komentaras, kad iš karto tapau fidelistu. Po Vengrijos ir Alžyro išgirsti, kad svarbiausia yra nepriklausomybė ir kad Ribentropo–Molotovo paktas yra didžiausia Stalino nuodėmė, man buvo savotiškas šokas.
Ž. M.: Pamenu, kad pokalbio telefonu metu panaudojote senovišką žodį, sakydamas, kad, anot Fidelio, Stalinas padarė grieką.
P. L.: Teisingai, griekas… Vėliau grįžau su draugais į Santjagą, o dar vėliau mums buvo suplanuota kelionė autobusu į Havaną, kur praleidome dvi savaites. Ten būdami gavome žinią, kad Fidelis kviečia mūsų grupę pasiplaukioti. Kol atvyko Fidelis Kastro, maudėmės, o vėliau jau leidome laiką kartu, o aš filmavau ir fotografavau.
Ž. M.: Po kelionės Kuboje grįžote į Prancūziją ir, kiek žinau, nuolat lankydavotės Kuboje.
P. L.: Grįžau į Prancūziją, bet neužilgo išvykau dirbti ekonomistu Alžyro industrijos ministerijoje. Po šešių mėnesių įvyko perversmas ir generolas Houari‘is Boumédiène‘as Alžyre perėmė valdžią. Generolas matomai buvo susipykęs su ministru, kuriam pavaldžioje ministerijoje dirbau. Taip baigėsi mano darbas ir vėl grįžau į Prancūziją, galvodamas, kad gal dirbsiu IBM, bet vis tik apsisprendžiau grįžti į Kubą, į Havaną. Tam, kad gaučiau leidimą vykti į Kubą, kreipiausi pagalbos į draugę, su kuria kartu viešėjome Kuboje ir kuri artimai bendravo su Fideliu Kastru. Po mėnesio dokumentai buvo sutvarkyti – gavau sutartį dirbti Havanos universitete ir lėktuvo bilietus. Metęs darbą ir pardavęs mašiną, susitikau su kitais dviem draugais ir trise iškeliavome į Kubą.
Havanos universiteto agronomijos tyrimų centre dirbau keturis metus. Buvo tikras socialistinis rojus – pinigų nėra, benzinas veltui, net nereikėjo rašyti į knygutę, kiek įsipylei ir kada. Tas laikotarpis buvo tikrai puikus: ekonomika atsigavo, žmonės ėmė gyventi geriau, sovietai siųsdavo benziną ir kitas priemones. Viskas buvo žmonėms ir gyventojai buvo patenkinti. Tačiau darbas universitete man atsibodo. Agronomijos tyrimų centre dirbdavome su karvėmis ir darydavome tyrimus, bandydami išsiaiškinti, kas skatina karves duoti pieno. Su draugu savanoriavome, nes jis turėjo ginklą, tad kartais apvažiuodavome dviračiais rajoną, bandydami užtikrinti saugumą. Dirbau trys valandos kelio automobiliu nuo Havanos. Vieną kartą, grįždami namo, pamatėme tranzuojančias merginas ir nusprendėme jas pavėžėti link bendrabučio. Su viena iš tranzuojančių merginų vėliau susituokiau ir susilaukėme Sauliaus Liutkaus – mūsų pirmagimio sūnaus. Mano žmona baigė teatro mokyklą Havanoje ir tapo žinoma aktore.
Perkūnas ir Fidelis, Kuba (nuotrauka iš asmeninio Perkūno Liutkaus archyvo)
Ž. M.: 1970 m. Čilėje prezidentu buvo išrinktas Salvadoras Allende, o jūs tais pačiais metais keliavote į Čilę?
P. L.: 1970 m. grįžau į Prancūziją. Į Čilę keliavau 1971-aisiais, praėjus metams nuo Allende išrinkimo.
Ž. M.: Dėl kokių priežasčių vykote į Čilę?
P. L.: Grįžęs iš Kubos, ieškojau darbo, bet tokiomis aplinkybėmis niekas man jo nenorėjo duoti. Sakydavo atvirai: mes nenorime tokių kaip tu, nepriklausomų, grįžtančių iš socialistų šalies.
Ž. M.: Ar laikėte save socialistu?
P. L.: Aš nežinau. Kaip tau sakiau, niekada nebuvau jokių organizacijų nariu.
Ž. M.: Kuo save laikėte?
P. L.: Laikiau save socialdemokratu, tikru socialdemokratu.
Ž. M.: Anksčiau sakėte, kad tapote fidelistu.
P. L.: Taip, ir fidelistu, bet kita prasme – dėl nepriklausomybės klausimo. Šis klausimas tarptautinis, tuo tarpu socialdemokratiškumas yra susijęs su vietiniais klausimais.
Ž. M.: Ar buvote Kuboje tuo metu, kai mirė Fidelis Kastro? Kaip reagavote?
P. L.: Taip. Tada Havanoje nebegrojo muzika, vyko didelis mitingas, liūdesys buvo apėmęs žmones. Buvo nepaprastai jautru. Jaučiau liūdesį ir aš pats, nes man imponavo Fidelio pozicija, jo priešinimąsi JAV imperializmui labai gerai supratau. Amerikiečiai užgrobė Havajus, Filipinus, Puerto Riką, o Kubos nepajėgė užgrobti. Dabar yra lygiai tas pats, visi tą matome – JAV yra tikrų imperialistų kraštas. Žiauriausių, nes turtingiausių, imperialistų kraštas.
Ž. M.: Galbūt konservatoriui ar liberalui nėra tiek svarbi kitos tautos nepriklausomybė? (Dabar matome akivaizdų abejingumą Palestinos klausimu.) Tačiau jūs kaip kairysis, kaip socialdemokratas jautėte būtinybę kovoti už Alžyro nepriklausomybę.
P. L.: Pavyzdžiui, Čilės atveju Allende siekė savo valstybės nepriklausomybės, nes buvo socialistas ir demokratiškai išrinktas. Tačiau buvo siekiama įvairiais būdais jį pakeisti, kol galiausiai jis buvo nužudytas.
Ž. M.: Kokį vėliau darbą susiradote?
P. L. Įsidarbinau turizmo kompanijoje, nors iš tiesų per skambus žodis pavadinti tai kompanija, nes joje dirbo tik trys žmonės. Vienas mano draugas ieškojo gerai ispaniškai kalbančio darbuotojo, o aš tą kalbą mokėjau. Mano darbas buvo siūlyti naujus maršrutus į Pietų Ameriką. Tada kaip tik vyko pasaulinis čempionatas Čilėje. Mums pavyko per pažintis ten nuvežti sportininkus ir sirgalius. Kadangi mokėjau ispaniškai, mano užduotis buvo tai suorganizuoti. Taip pasitaikė proga ten nuvykti ir susitikti su vietiniais sporto federacijos atstovais, taip pat su turizmo ministerijos atstovais, kurie manęs paprašė išmokyti profesinių dalykų. Antros kelionės metu kaip tik vyko Allende‘ės inauguracija. Per turizmo ministeriją gavau pakvietimą į ceremoniją ir joje dalyvavau. Paskui, jau po Allende‘ės mirties, per Švediją į Paryžių atvyko Allende‘ės sekretorius ir jo draugė, tapę pabėgėliais. Su sekretoriaus drauge nutarėme įkiurti turizmo kompaniją, kuri organizuotų keliones į Kubą. Per dešimt metų sugebėjome suorganizuoti keliones į šią šalį dviem šimtams tūkstančių prancūzų. Taip Prancūzija tapo trečia šalimi po Ispanijos ir Italijos pagal keliautojų, vykstančių į Kubą, skaičių. Turėjau progą kartą į tris mėnesius lankytis Kuboje ir susitikti su draugais.
Mitingas, skirtas paminėti liepos 26-ios šventę, Kuba (iš Perkūno Liutkaus asmeninio archyvo)
Ž. M.: Minėjote, kad buvote Čilėje, kai ten buvo inauguruojamas prezidentas Allende. Ką atsimenate iš to laiko?
P. L.: Buvau laimingas. Didelis džiaugsmas gatvėse, milijonai žmonių bėga, šaukia ir dainuoja. Linksmybės gatvėse buvo nepaprastos.
Ž. M.: Kur buvote ir ką veikėte, kai sužinojote apie perversmą Čilėje ir Allende‘ės mirtį?
P. L.: Tuo metu aš buvau Paryžiuje ir dalyvavau demonstracijoje, organizuojamoje prie Čilės ambasados. Buvo daug žmonių. Amerikiečiai užsakė, kad Allende būtų nužudytas, ir tai taptų pavyzdžiu visiems.
Ž. M.: Iki šiol keliaujate į Kubą?
P. L.: Iki šiol. Paskutinį kartą ten vykau pernai. Dabar situacija Kuboje tragiška, nes amerikiečiai vis stipriau ir stipriau Kubą spaudžia. Nėra galimybės nieko importuoti. Jungtinės Tautos neseniai balsavo už Kubą, ir tik dvi valstybės buvo prieš: Jungtinės Amerikos Valstijos ir Izraelis. Bidenas bijo būti išrinktas, jeigu tik dar bus gyvas. Amerikos politika yra tragedija. Nematau jokios išeities.
Ž. M.: Koks jūsų santykis su Prancūzijos politika?
P. L.: Buvau Mitterano palaikytojas ir partizanas. Tačiau jis nieko daug nenuveikė. Dabartinis prezidentas (Ž. M. past.: Macronas) yra tik liberalų kapitalizmo atstovas.
Ž. M.: Esate socialdemokratas. Kokios vertybės jums yra svarbios? Minėjote nepriklausomybę, kovą prieš imperializmą, kas dar?
P. L.: Mano nepriklausomybė ateina iš mano lietuvybės. Taip pat man svarbi kova prieš imperializmą. Dar svarbus siekis – sukurti geresnį gyvenimą žmonėms, siekti solidarumo, ginti moterų teises.
Pokalbiui artėjant prie pabaigos, kalba pakrypo apie muziką, apie Kuboje girdėtas dainas. Perkūnas prisiminė dainą Chan Chan, kurią sukūrė jo draugas Compay‘as Segundo kartu su Bueno Vista Social Club. Perkūnas paleido kelias dainas iš savo telefono. Mums klausantis, Perkūnas tarė: „Žinai, sovietai nuvežė gerų daiktų į Kubą – pianinų. Taip radosi puiki kubiečių pianistų karta!“