Iš Schomburgo juodaodžių kultūros tyrimų centro Jean Blackwell Hutson tyrimų ir informacijos skyriaus Niujorko viešosios bibliotekos skaitmeninės kolekcijos (angl. Schomburg Center for Research in Black Culture, Jean Blackwell Hutson Research and Reference Division, The New York Public Library Digital Collection)
Rubinas buvo pasirinktas neatsitiktinai. Žodį rubinas skaidyčiau į dvi dalis: visų pirma, dažniausiai jis aptinkamas raudono atspalvio, o tai sieju su kairiąja ideologija, visų antra, tai brangakmenis. Rubinas ir Lotynų Amerika savo prigimtimi turi labai daug sąsajų. Paties regiono tapatybė yra marksistinė. Kita vertus, Lotynų Amerikos regionas buvo veikiamas įvairių imperializmo formų, todėl kalbų įvairovės tame regione nėra. O brangakmenio sąvoka simbolizuoja regione esančias valstybes, kurių diplomatiniu atveju tiek kairioji Lietuva, tiek Lotynų Amerika, dalindamosios patirtimis galėtų klestėti. Tačiau prieš pradedant analizę, būtina nusikelti į Kolumbo laikus ir aptarti Lotynų Amerikos kolonializmo ištakas.
Kristupas Kolumbas atrado Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynus, tačiau Portugalija ir Ispanija pareiškė turinčios teisę į šį regioną. Popiežiaus Bonifacas VIII sprendimu buvo nubrėžta linija per Lotynų Ameriką padalijant ją į dvi puses. Viena jų atiteko Ispanijos karalystei, kita – Portugalijos. Šis padalijimas dar kitaip žinomas kaip Tordesiljos sutartis. Brazilija buvo Portugalijos kolonija, o visos kitos šalys atiteko Ispanijos karalystei. Yra keletas valstybių, kurios susikūrė po Antrojo pasaulinio karo, jose šnekama olandiškai ir prancūziškai, tačiau jos nėra priskiriamos ar klasifikuojamos kaip Lotynų Amerikos dalis.
Visa Lotynų Amerika kentėjo kolonialistinius santykius ir siekė išsivadavimo iš imperializmo pančių. Dauguma to regiono mąstytojų, aktyvistų ir paprastų žmonių ėmė domėtis revoliucinėmis, marksistinėmis idėjomis ir siekė išsivaduoti iš kolonijos jungo ir imperializmo. Socialinės ir ekonominės lygybės principas buvo pagrindinė idėja, kurią pasinaudojo revoliucionieriai tokiose šalyse kaip Kuba, Bolivija, Nikaragva, Čilė ir Venesuela.
Visas regionas buvo žalojamas Ispanijos ir Portugalijos karalysčių priespaudos. Abiejų karalysčių kolonializmo laikotarpiai skiriasi, todėl reikėtų Ispaniją ir Portugaliją analizuoti atskirai. Didžiausią kolonijų skaičių turėjo Ispanijos karalystė. Ispanija nuo pat Kolumbo ,,atradimo“ pradėjo plėsti savo imperialistinius siekius naujai atrastame žemyne. Tai prasidėjo XV amžiuje ir tęsėsi iki XIX amžiaus pradžios. Lotynų Amerikos valstybės, Ispanijos kolonializmą kentėjo beveik 300 metų. Galime palyginti Lietuvos okupacijos laikotarpį, kuris truko gana neilgai, lyginant su Lotynų Amerika, – 50 metų (žinoma, neskaičiuojant carinės Rusijos kolonializmo metų po Lietuvos ir Lenkijos Respublikos padalijimo, tai yra nuo 1940 iki 1990 m.). Matomas didelis skirtumas, kai Lietuva kentėjo puse amžiaus okupaciją, o Lotynų Amerika su imperializmu kovojo beveik visus tris šimtmečius.
Svarbus čia ir Portugalijos karalystės kolonializmas. Kadangi Portugalija tuomet buvo susikoncentravusi į Afrikos ir Rytų Azijos žemyno kolonizaciją, tai natūraliai negalėjo skirti daug resursų ir pajėgumų Lotynų Amerikos kolonizacijai. Tačiau nors ir menkai, bet taip pat prisidėjo prie šio regiono tapatybės naikinimo. Portugalijos imperializmo laikotarpį galima nustatyti tiksliau, nei tą galima padaryti su Ispanijos chronologinėmis ribomis, nes kolonizuota buvo tik dabartinė Brazilija. Tai truko nuo XV amžiaus pabaigos iki 1822 m., kai Brazilija paskelbė savo nepriklausomybę, taigi Brazilijos kolonializmo laikotarpis buvo vienas ilgiausių pasaulio istorijoje.
Į šį regioną taip pat atvyko Jungtinių Amerikos Valstijų oligarchai, tiesa, kur kas vėliau nei Ispanija ar Portugalija, kurie ėmėsi tokių pačių vergystės darbo santykių. Finansavo antikomunistinius, antikairiuosius ir populistinius judėjimus įvairiose šalyse, siuntė karines pajėgas ir engė žmones. Atrodo, kad šaltojo karo metu demokratija veikė tik pačioje JAV, žmonės už šios federacijos ribų negalėjo nė pasvajoti apie gerai apmokamą darbą, darbo teises ir orų gyvenimą, o ką jau kalbėti apie kitas esmines žmogaus teises. Kaip minėta, Lotynų Amerikoje jos visuomenės savimonėje stipriai išreikštas marksizmas. Visgi šiandien kai kuriose Pietų ir Centrinėse Amerikos valstybėse iškilę diktatoriai, monarchai, dešinieji ir liberalai. Šių politinių ir autoritarinių jėgų varžomos Lotynų Amerikos šalys vėl susiduria su grėsme, tačiau ne iš išorės, o iš vidaus.
Grėsmės buvo finansuojamos JAV valdžios paliepimu. Vienas iš tokių atvejų buvo Bananų Respublikos atvejis. JAV jūreivis XIX amžiuje pastebėjo vieno vaisiaus – banano – potencialą ir pradėjo juos pardavinėti Amerikos rinkoje. Bananai tapo plačiai žinomi ir labai paklausūs tarp amerikiečių. Juos pradėta masiškai plukdyti į Niujorko uostą. Vienu metu šis uostas net buvo vadinamas Bananų uostu (angl. Banana Docks) dėl jame masiškai sandėliuojamų bananų. Vėliau dėl milžiniškos bananų paklausos didžiosios JAV vaisių prekybos bendrovės pradėjo ieškoti būdų, kaip kontroliuoti tiekimo grandinę. Taip buvo priimtas sprendimas konkuruojančioms bananų prekybos bendrovėms susijungti į jungtinę vaisių auginimo ir prekybos kompaniją „United Fruit Company“. Bendrovė stipriai orientavosi į Centrines Amerikos valstybes, nes jos buvo arti JAV. „United Fruit Company“ ėmėsi drastiškų priemonių, kad kuo efektyviau vaisiai būtų pristatomi iš Centrinių Amerikos valstybių į JAV, ir pradėjo kontroliuoti darbuotojus, patenkindama tik mažiausias išgyvenimo sąlygas: kontroliavo namus, kuriuose jie gyveno, prekes ir parduotuves, kuriose apsipirkinėjo, infrastruktūrą ir vandens kelius.
Kompanija pradėjo nuo Gvatemalos ir greitai tapo didžiausia bendrove šioje šalyje – jai priklausė penktadalis visos ūkinės paskirties žemės Gvatemaloje, taip pat infrastruktūra, radijas ir valstybinis paštas. „United Fruit Company“ atrodė labiau panaši į Gvatemalos vyriausybę nei į stambų verslą. Tokiu pačiu būdu ši kompanija plėtėsi ir į kitas kaimynines valstybes: Kosta Riką, Hondūrą, Panamą, Kolumbiją, Venesuelą ir Meksiką. Norėdama susižerti kuo didesnį pelną, kompanija vietiniams darbuotojams sumažino atlyginimus iki centų ir atsiskaitydavo ne pinigais, o čekiais. „United Fruit Company“ darė įtaką valstybių, kuriose kompanija veikė, vyriausybėms, plėtodama korupcinius ryšius su vietos politikais ir kariškiais, gaudavo geriausias žemes, išskirtines mokesčių ir kitas lengvatas. Nuo to laiko valstybės, kurios buvo priklausomos nuo šio vieno eksportuojamo produkto, buvo pradėtos vadinti Bananų Respublikomis.
Pirmoji valstybė, nusprendusi pasipriešinti, buvo Hondūras (1911 m.). Tačiau kompanijai tai nepatiko, todėl organizavo valdžios perversmą, kurio metu į valdžią buvo išrinktas įmonei palankus žmogus. Kadangi už „United Fruit Company“ stovėjo JAV kariuomenė, kai tik kildavo neramumai darbo vietose, kai paprasti darbo žmonės pradėdavo reikalauti trumpesnės darbo dienos ir geresnių atlyginimų, o ne čekių, JAV valdžia teisindavo savo karines intervencijas komunizmo plitimu.
JAV tapo trečia imperializmo forma po Ispanijos ir Portugalijos kolonializmo laikų. Tik išsivadavusios po daugiau kaip 300 metų trukusios priespaudos, Lotynų Amerikos šalys vėl represuojamos JAV kompanijų. Tokiu būdu JAV kolonializmas didele dalimi atsakingas už daugelio Lotynų Amerikos valstybių sudėtingą šiandieninį socialinį žmonių gyvenimą, trapią ekonomiką ir prastą politiką. Taip pat verta paminėti, kad JAV kariuomenės intervencijos pasibaigdavo masinėmis paprastų civilių mirtimis. Todėl valstybėms, kurios atsigauna po ilgų priespaudos ir okupacijos metų, reikalinga esminė ir skubi pagalba gimti tų šalių nepriklausomybei.
Lotynų Amerika stipriai kentėjo nuo kolonializmo ir imperializmo pasekmių. Neskaitant iš Europos atvežtų ligų, kurioms indigenų[1] žmonės neturėjo imuniteto, čia pradėjo veikti vergystės sistema, buvo išgaunami ir pasisavinami resursai bei skaldomi socialiniai sluoksniai. Tai vyko kur kas anksčiau nei Lietuvos okupacijos laikotarpis, tačiau pats imperializmas savo formos nepakeitė. Pietų Amerikos žemynas masiškais pajėgumais buvo ir yra išnaudojamas didžiųjų pasaulio valstybių Lotynų Amerikoje esančia pigia darbo jėga, naudingais ištekliais ir resursais. Tačiau istorija rodo, kad nebuvo valstybės, kuri bet kurią Lotynų Amerikos valstybę laikytų lygiaverte ir padėtų atsikelti iš imperializmo sugriautų pamatų.
Norint suprasti Lotynų Amerikos skaudžiąsias patirtis, reikia prisiminti Lietuvos priespaudos ir okupacijos laikotarpį. Pirmiausia tai buvo Rusijos carinė priespauda, kuri truko nuo trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. iki 1918 m., kai paskelbėme nepriklausomybę. Priespaudoje Lietuva išbuvo 123 metus. Neilgai trukus turėjome Sovietų (1940–1941 m.), po to nacistinės Vokietijos (1941–1944 m.), o po to vėl Sovietinės okupacijos (1944–1990 m.) laikotarpius. Priespauda, kaip ir okupacija, pasižymėjo bendromis sudedamosiomis – vykdant terorą. Skaičiuojant bendrus okupacijos ir priespaudos metus, Lietuva kitos šalies įtakų sferoje išbuvo 173 metus. Tai sudaro beveik pusę tiek, kiek teko iškęsti Lotynų Amerikos žmonėms. Galima teigti, kad Lietuva ir Lotynų Amerika yra panašios ir kai kuriais aspektais netgi vienodos savo istorine prigimtimi. Todėl mes galime puikiai suprasti, ką Lotynų Amerika patyrė per savo kolonialistinius laikus ir JAV imperializmo politiką, nes mes turėjome carinės Rusijos priespaudą ir nacistinės Vokietijos bei Sovietų okupacijas.
Taigi pagrindinė šios esė tezė yra tokia: lygiai kaip Lietuvai padėjo prisijungimas prie Europos Sąjungos ir NATO, taip dabar mes – Lietuva, kartu su kitomis Europos valstybėmis turime padėti Lotynų Amerikai. Mes negalime toliau niokoti gražaus ir revoliucinės prigimties turinčio žemyno. Kadangi artimiausia Lietuvos ambasada Lotynų Amerikos valstybėms yra tik Madride, Ispanijoje, pasigirti esama padėtimi negalime. Šis regionas yra pamirštas ir ignoruojamas Užsienio reikalų ministerijos. Nors žmones, dirbančius valstybės tarnyboje ir mokančius ispanų kalbą, galima suskaičiuoti ant rankų pirštų, vis gi Lietuvos valstybinės institucijos nesiima jokių konkrečių veiksmų, kad skatintų žmones mokytis aktualių kalbų. Kadangi šiandieniniame pasaulyje negalima išsiversti be kalbų mokėjimo, todėl valstybės pareiga yra ruošti valstybės finansuojamas grupes, kuriose žmonės galėtų išmokti norimų kalbų. Tada Lietuvai ne tik būtų paprasčiau ieškoti žmonių, kurie galėtų apsiimti diplomatinės misijos pareigybes, bet ir galėtų plėsti žmonių išsilavinimą.
Lietuvai neturint diplomatinės atstovybės Lotynų Amerikoje parodo dabartinės valdžios požiūrį į valstybes, kurios buvo tokios pačios kaip buvo Lietuva. Mes puikiai prisimename Islandijos atvejį – tai buvo pirmoji valstybė, pripažinus atkurtą Lietuvos nepriklausomybę. Islandija nedvejodama priėmė šį sprendimą ir palaikė jaunos valstybės nepriklausomybės atgavimą. O Lietuvos dešiniųjų nesiskaitymas su diplomatiniais atstovais iš Lotynų Amerikos, paskirtais Lietuvos regionui, rodo visišką nepagarbą Lietuvos ir Lotynų Amerikos žmonėms, nes mes, kaip ir Lotynų Amerika, dalinamės panašiomis kovų su represoriumi istorijomis. Juk bendradarbiavimas įvairiais klausimais tobulina ne tik Lietuvos, bet ir tų pačių valstybių gyvenimą. Vienu ar kitu atveju tampa svarbu vystyti diplomatinius santykius tarp valstybių, siekti bendros gerovės ir inovacijų plėtros. Taip galėtume parodyti, kad Lotynų Amerika nėra tik po kolonialistinių ir imperialistinių režimų paliktos skursti valstybės.
Laurynas Greblikas studijuoja politikos mokslus Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute Vilniuje. Yra politinės partijos KArtu narys.
[1] Jolanta, Bielskienė, 2017. Emancipacinis politinis solidarumas. Bolivijos atvejo analizė. Daktaro disertacija, Klaipėda, 149 psl.