Agnė Jurgelėnaitė: Kur mūsų Užupis?

Prieš apsigyvenant Vilniuje, vienintelis jo vaizdinys, kurį turėjau, tai literatūrinis Vilnius. Senas, bohemiškas, daugiakultūris, gaveliškai monstriškas ir tūliškai užupiškas, arba cituojant Jurgį Kunčiną: „Čia laikomos purvinos vištos, ardomi ir vėl sudedami motociklai, čia varomas ir pardavinėjamas cukrinis samagonas. Čia kasdien bent milimetru pastorėja kultūrinis sluoksnis“.[1]

Su tokiu pažadėtosios žemės įvaizdžiu į Vilnių atvažiuoja ne vienas studentas, tarp jų ir aš. Vos atvažiavus pirmo kurso politikos studentai yra supažindinami su baru „Devinkė“. Jei kažkas esate buvę „Devinkėje“ galite suprasti, kodėl šis baras toks „tūliškas“ – jame renkasi jaunieji menininkai ir politologai, Vilniaus girtuokliai (senieji menininkai), bardai ir kartas nuo karto turistai, t. y. mažose, apipaišytos „Devinkės“ patalpose sutelpa ir laukiami yra visi. Tada „Devinkė“, o kartu ir visas Užupis, tapo metafora tokio socialinio gyvenimo, kuris yra pilnas naujų ir netikėtų potyrių, tokio, kuris manęs Vilniuje dar tik laukė.

            Įvardyti tai, ką tuo metu simbolizavo (ir vis dar simbolizuoja) Užupis, gali padėti trečiosios vietos konceptas. Amerikos miesto sociologas Ray‘us Oldenburgas pirmą kartą aprašė šią „nuostabiąją ir gerąją“ trečiąją vietą dar 1989 m. Trečioji vieta – tai viešosios erdvės, kuriose vyksta reguliarūs, savanoriški, neoficialūs ir džiaugsmingi asmenų susibūrimai už namų (pirmosios erdvės) ir darbo (antrosios erdvės) ribų. Trečiosios erdvės leidžia dalyvauti socialiniame gyvenime, bet ne formalios ideologijos ribose, o per nepastebimas vietas, kurių suteikiamos socializacijos galimybės yra kertinės tiek asmeniniame, tiek bendruomeniniame gyvenime. Jose nėra oficialų „šeimininkų“ ar veikimo taisyklių, jos nereikalauja narystės ar didelių piniginių išlaidų. Tokios erdvės tampa neutralia žeme (angl. neautral ground) ir socialinių skirtumų naikintojomis (angl. levelers) – tai diskusijų vietos, kuriose renkasi žmonės iš skirtingų socialinių burbulų. Galiausiai tai tiesiog kavinės, restoranai, parduotuvės, parkai, grožio salonai, kuriuose mes lankomės kiekvieną dieną. Būtent toks miestas ar miesto vaizdinys, kuria unikalią (ar sekant straipsnio pavadinimą – užupišką) miesto ir gyventojų tapatybę.

Per pastaruosius 30 metų, o ypač dabar, trečiosios vietos konceptas tapo itin populiarus akademiniuose tyrimuose ir socialinėse medijose. Deja, ne todėl, kad trečiosios vietos būtų tapusios tokios vešlios, kad be jų nebūtų įsivaizduojama asmens kasdienybė. Greičiau priešingai – yra identifikuojamas jų nykimas. Paties Oldenburgo analizė – tai reakcija į modernizacijos sukeltą krizę. Jo pagrindinis kritikos objektas – JAV miestai ir ypač greitai besiplečiantis užmiesčių tinklas, kurių išsidėstymą autorius vadina socialinio gyvenimo dykvietėmis. Šiose dykvietėse kaimynai nebendrauja, nesusidaro gatvių bendruomenės, nes nėra erdvių, kur kaimynai galėtų socializuotis – visos miesto erdvės yra privačios, o pats privatumas yra garbinamas. Dėl miestų individualizavimo ir trečiųjų erdvių nykimo moderniame gyvenime, esminę grupinę patirtį pakeitė perdėta individualizuota savimonė. Oldenburgui tai yra susikūrusios kapitalistinės visuomenės bioproduktas, kur visas socialinis gyvenimas apsiriboja vartotojiškumu. Nors kapitalizmo ideologija nėra lengvai pastebima, ji turi savo taisykles, kurios apsiriboja pirkimu, savo namų atnaujinimo ir privačios erdvės gerinimu, t. y. nesustabdoma individualizacija. Tokia ideologija neigiamai veikia individus: „Atrodo, kad miestuose vyrauja betiksliškumas ir tvyrantis nepasitenkinimas savo gyvenimu“.[2] Tuo pačiu Oldenburgas pabrėžia iš šio nepasitenkinimo kylantį nuobodulį, kuris yra tiesiog normalizuojamas. Tokiose socialinėse dykvietėse paprasčiausiai nėra ką veikti. Šią situaciją itin blogina faktas, kad tik neseniai baigėsi Covid-19 pandemija, kurios padariniai yra jaučiami iki dabar.

Šis straipsnis yra bandymas Oldenburgo analizę pritaikyti Vilniaus modernizacijos atvejui, ieškoti oficialios miesto politikos santykio su trečiosiomis vietomis ir bandyti surasti Vilniaus trečiųjų vietų savitumą.

Trumpas ir galimai galimas trečiosios erdvės buvimas sovietinėje Lietuvoje

Paraleliai Olderburgo aprašytai modernizacijai JAV, Lietuvoje vyko panašūs procesai tiek sovietiniu, tiek nepriklausomybės laikotarpiu. Diskusijos nekyla dėl sovietinės architektūros ir miestų politikos ideologiškumo – totalitarinis siekis pavergti viešąsias erdves pasižymi savita ideologine plotme (epicentre Lazdynai, kaip tobulas modernizmo įvaizdis), tačiau šalia šios oficiozinės plotmės kūrėsi trečiosios vietos.

Apie sovietinės Lietuvos neformalias erdves jau yra atlikta keletas tyrimų, kurie parodo, kad tokia trečioji vieta egzistavo ir veikė, pvz., Jūratė Kavaliauskaitė aptarė vadinamojo „Bermudų trikampio“ fauną paskutiniais Sovietų Sąjungos egzistavimo dešimtmečiais. Pasak Kavaliauskaitės, „Bermudų trikampis“ yra ir geografinis terminas įrėminantis urbanistinę fizinę erdvę, ir tuo pačiu savito gyvenamojo pasaulio metafora, kuriame jauni asmenys siekė išreikšti savo individualumą, rašė poeziją, gėrė ir diskutavo.[3] Bermudų trikampis — tai kavinės ir barai: „Vaiva“, „Žibutė“, „Žuvėdra“, „Rotonda“ – visos turinčios savo klientų grupę ir nepriklausomą įvaizdį. Aiškiausią „Bermudų trikampio“, kaip įgalinančios veikti trečiosios erdvės, apibūdinimą pateikia Romualdas Trachimas: „<…> tokia pirmoji paskaita, kuri mane, galima sakyti, išstūmė iš pilkos rutinos rėmų. Aš supratau, kad kažkas ir su manim vyksta ne taip, ir aplinkui mane – ne taip. Atsirado žmonės iš kaimų, iš miestų – jauni žmonės yra plepūs.“[4] Bermudų trikampis šiuo atveju veikia kaip trečiosios vietos ir protesto prieš Sovietų Sąjungą metafora ir parodo kokią svarbią vietą, trečiosios erdvės atlieka politiniame mūsų gyvenime. Tačiau tokios trečiosios vietos neturi apsiriboti tik pasipriešinimu totalitariniam gyvenimui, net totalitarinėmis sąlygomis vyksta žmonių socializacija, nes be jos yra tiesiog nuobodu. Tai sodų, diskotekų ir kiemų kultūra.

Urbanistinė kalva ir dirbtinės trečiosios vietos

Nuo devyniasdešimtųjų oficialūs miesto projektai, susiję su trečiosios vietos egzistavimu yra itin dichotomiški. Viena vertus, yra griaunamos senosios erdvės, kuriose virė jaunimo socialinis gyvenimas, kita vertus, statomi nauji pastatai. Tad verta klausti, ar tai, kas griaunama, buvo trečiosios vietos, ir ar tai, kas yra statoma, gali tapti mūsų ateities socialinio gyvenimo centrais?

Visuomenėje kylantis ažiotažas parodo, kad senųjų Vilniaus vietų naikinimas miestiečiams yra opi problema. Pokalbius apie tai, kad nereikėjo griauti „Profsąjungų rūmų“ ar „Spartos“ gamyklos, galima prilyginti diskusijoms apie medžių trūkumą ant Gedimino kalno. Pasirašomos peticijos išsako miestiečių poziciją: „Prašome, kad pastato bei žemės, ant kurios jis stovi, paskirčių nesutapimas būtų sprendžiamas kitu būdu, nes akivaizdu, kad, pakeitus paskirtį, tik laiko klausimas, kada bus renovuota pagal naująjį projektą, o tai reikštų, kad miestas neteks dar vienos unikalios, kultūrai skirtos erdvės. Mes to nenorim! KABLYS – KULTŪRAI!“[5]. Šie siekiai buvo išsakomi ir šiai metais, kai buvo griaunamas „Zuikio daržas“ (ne Vilniuje, bet argi daugelis iš mūsų nevažiuoja vasara į Nidą?) ar kai buvo siekiama panaikinti „Amy Winehouse“ terasą.

Urbanistinė kalva ir dirbtinis trečiųjų vietų kūrimas

Tokio pačio miestiečių pasipriešinimo susilaukia ir naujai statomi dangoraižiai. Šio projekto priešakyje urbanistinė kalva ir jos priešprieša senamiesčiui: čia senoji, konservatoriška senamiesčio ir Užupio tapatybė ir naujoji kapitalistinė yra paženklintos ne tik metafizinės dichotomijos, bet ir Neries upės, kuri veikia, kaip natūralus barjeras tarp dviejų miesto reprezentacijų – senųjų ir naujausiųjų miesto vizijų.

Urbanistinės kalvos idėja siekia dar praeito amžiaus vidurį, kai 1960-aisiais buvo planuojama statyti dar vieną blokinių namų kvartalą, tačiau architektai Algimantas Nasvytis, Vytautas Čekanauskas ir Vytautas Brėdikis pasiūlė suformuoti naują miesto kalvą, kaip priešpriešą bažnyčių špilių sukurtai kalvai senamiestyje. Viduryje turėjo būtų aukščiausieji pastatai – dangoraižiai, o toliau nuo vidurio – kiti žemesni elementai, sukuriantys natūralaus gamtinio objekto iliuziją. Ši idėja nuo to laiko buvo plečiama iki tol, kol dešinysis Neries krantas įgavo visuomeninę komercinę funkciją. Su šios funkcijos įgalinimu projektas transformavo dominuojančią miesto tapatybę – urbanistinė kalva Vilniaus savivaldybės buvo pavadinta Naujuoju miesto centru (NMC). Čia buvo perkeltos ne tik svarbiausios miesto institucijos, pvz., Vilniaus miesto savivaldybė, bet ir buvo siekiama pakeisti kitų valstybei svarbių objektų lokaciją.

NMC simbolizuoja kapitalistinės ir viešosios erdvės sujungimo projektą. Vieno urbanistinės kalvos elemento – „Quadrum“ verslo centro – architektūriniai sprendimai parodo, kaip gali būti fabrikuojamos trečiosios vietos kūrimas. Pats pastatas, vieno iš pagrindinių architektų Edgaro Neniškio teigimu, nėra tik negyvas stiklo ir aliuminio kūrinys – tai gyvas organizmas, kuris tampa integralia aplinkos dalimi.[6] Pirmasis pastato aukštas yra stiklinis, nėra sienų, visos pastato apkrovos laikosi ant storų betono kolonų. Šiame pastate nėra jokios skirties tarp pastato vidaus ir išorės – jas jungia bendri jutiminiai bruožai. Einantis pro šalį asmuo, naudojantis Louiso Altrusserio terminais, yra interpeliuojamas verslo centro ir jo idėjos. Pastato erdves puošia kiekvienam praeiviui matomi meno kūriniai. Meno kūriniais viešai matomose erdvėse projekto vadovai siekė suartinti verslą ir meną, tikėjosi meną „išnešti“ iš parodų salių į viešas erdves, kur jas galėtų matyti kiekvienas, kad pati kūryba nevirstų tik blankia dekoracija.[7] Vienas iš tokių meno kūrinių buvo grafitis pavadinimu: „Vartotojiškumo ir šiuolaikinės visuomenės kritika“. Ironiška, kad vėliau jis buvo uždengtas papildomais verslo centro aukštais.

Viešosios erdvės ar verslo centro idėja susilieja ne tik su verslo centro ar parodų salės įvaizdžiu, bet su verslo centro rekreacinių visuomenei potencialu. „Quadrum“ vidinis kiemas yra apsodintas pušimis ir pavadintas „Quadrum Nida“, tačiau „Quadrum Nida“ yra sunku suvokti kaip ką nors kitą nei simuliakrą. Šis dirbtinis pajūris visiškai neatspindi realybės, turint omenyje, kad pirmajame „Quadrum“ aukšte yra įsikūrę „Bentley“ automobiliai, o medžiai yra net ne iš Nidos, o iš Vokietijoje esančių medelynų. Tęsiant ironijos puotą, galima paminėti, kad medžius turi prilaikyti lynai. Šiuo atveju, tai, ką vilniečiams simbolizuoja Nida – poilsį ir galimybę pabėgti nuo miesto, „Quadrum Nida“ viso labo interpeliuoja, paverčianti mus verslo centro subjektais.

Nors „Quadrum“ pavyzdys gali būti laikomas tik hiperbolizuotu tikrovės iškraipymu (kad tiktų į šios analizės rėmus), jis yra ir nenuginčijamas faktas, kad oficiali Vilniaus plėtros vizija yra grynai kapitalistinė. Tai, kad ši Vilniaus dalis yra disonansas tarp tikrovės ir simuliakro, dar labiau pagrindžia faktas, jog už 500 metrų nuo „Quadrum“ buvo atidarytas japoniškas sodas, kuris mažai ką bendro turi tiek su Vilniumi, tiek su Japonija. Jis tiesiog yra.

Tuo pačiu šis kapitalizmo ir trečiosios vietos hibridas parodo tokių dirbtinai kuriamų erdvių ribas. Trečiosios vietos turėtų kurti socialinį ryšį, skatinti visus jose lankytis, juose turėtų būti kuriamas menas ir kilti gyvos diskusijos. Tačiau tokios netikros vietos negali kurti savo reikšmių, jos turi remtis simuliakrais tam, kad taptų artimos.

Baigiamasis žodis

Po daugiau nei dešimtmečio Oldenburgas išleido savo antrąją knygą apie trečiasis vietas – Celebrating the Third Place: Inspiring Stories about “Great Good Places” at the Heart of the Community. Ši knyga buvo skirta džiaugtis trečiųjų vietų pastangomis išlikti, kai oficialios miestų politikos yra priešingos jų egzistencijai. Oldenburgo nuomone, išlaikyti trečiąsias vietas, verslus, kuriuose verda bendruomenės gyvenimas, yra itin sunki užduotis vien dėl to, kad tokie verslai yra nepelningi, dažnai reikalauja daug kūrybinės energijos ir pasiaukojimo. Šį straipsnį kaip tik pradėjau su vienu tokiu trečiosios vietos pavyzdžiu – „Devinke“. Toliau sekdama Olbenburgo analizės linija, pabaigą noriu paskirti Vilniaus vietoms, kurios man simbolizuoja trečiąją erdvę.

Mano sąrašas tikrai gali nesutapti su skaitančiųjų nuomone, bet tai ir yra trečiųjų erdvių grožis – erdvės, kuriose mes jaučiamės kaip namuose, yra individualios kiekvienam ir kiekvieno asmeniškai patiriamam Vilniui. Taigi man tai yra „Skylė“, „Vasaros terasa“, „Palanga Street Radio“, „Radio Vilnius“, „Skalvija“, „Mondo Bizarro“ filmų ciklas, „Špunka“, „Elektritas“, Vingis ir Kūdrų parkas.

Vienas ryškiausių trečiųjų vietų pavyzdžių Vilniuje yra knygynai – ypač nepriklausomi ar prekiaujantys knygomis iš antrų rankų. Juose gali apsilankyti kiekvienas, nepriklausomai nuo jo socialinio ir finansinio statuso. Dažniausiai šie knygynai egzistuoja vien tam, kad knygos nepatektų į makulatūrą. Jie tampa savotišku gyvybės langeliu knygoms, prisideda prie gamtosaugos ir kažkiek sumažina naujai perleidžiamų knygų paklausą. Toks yra ir „Juodo šuns“ knygynas (anksčiau įsikūręs kurortinėje Palangos gatvėje, dabar internetinėje erdvėje, vėliau bus matyt – teks patiems sekti naujienas) – ne tik knygomis prekiaujanti, bet ir bendruomenę kurianti vieta. Knygyno savininkas Tomas Lučiūnas ir menininkė Upė Pilitauskaitė nuolat kuria projektus, kurie galėtų įtraukti visus į knygyno gyvenimą: paaukoję vieną iš knygyno palangių, jie įkūrė vieno meno kūrinio galeriją „Dega Palanga“, vykdė šviečiamuosius renginius, pvz., ekslibrisų ar knygų sekretų dirbtuves, organizavo knygų atiduotuves, savo erdvę užleido ir padėjo rengti tokius renginius kaip „Prastos poezijos vakaras“, „Drink n’ draw“ („Baliavok ir maliavok“). „Juodas šuo“ gali būti pavyzdys to, kaip yra kuriamas savasis Užupis šiandieniniame Vilniuje.

Paskelbus apie „Juodo šuns“ fizinio knygyno uždarymą, ant durų slaptai buvo pakabintas nežinomo autoriaus meilės ir gedulo laiškas. Šį straipsnį norėčiau pabaigti būtent citata iš jo – jis apibūdina tai, ką simbolizuoja trečiosios vietos (kalba netaisyta):

„Atradau šią vietą per atsitiktinumą <…>

 Čia pirkau Bukowski ir Vonegutą

Tai buvo vieta kurioje prisipirkau knygų kuri net nesuprasdavau

Tai būdavo vieta, kur nueidavau kiekvieną trečiadienio vakarą

 Po alinančios dienos

Kur galėdavau šniurinėti valandas tarp knygų lentynų

Bet ta vieta užsidaro ir man tuoj nebeliks kur eiti

Kiekvieną trečiadienio vakarą

 Ir ką man dabar daryti reikės

Aš neteksiu to, ką labiausiai mėgstu

Tai buvo vieta, į kurią eidavau visada, kai man nuobodu

Ir ką man dabar daryti Kai nebebus vietos, į kurią galima nueiti kai nuobodu?“. [8]

Agnė Jurgelėnaitė – kurį laiką buvusi bukinistė Vilniuje, ne vilnietė.


[1] Jurgis Kunčinas, 2013. Tūla. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 30 psl.

[2] Ray Oldenburg, 1989. The great good place: cafes, coffee shops, bookstores, bars, hair salons and other hangouts at the heart of the community. Niujorkas: Marlowe and Company, 4 psl.

[3] Jūratė Kavaliauskaitė, 2015. „Autentiškumo eksperimentai: Ką reiškė prapulti Vilniaus senamiesčio „Bermudų Trikampyje?“, A. Ramonaitė, et al (sud.). Nematoma sovietmečio visuomenė. Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 75 psl.

[4] Interviu su Romualdu Trachimu, klausė Jūratė Kavaliauskaitė, 2015 m. birželio 6 d., cituojama iš A. Ramonaitė, J. Kavaliauskaitė ir V. Klumbys, 2015. Kažkas tokio labai tikro: Nepaklusniosios sovietmečio visuomenės istorijos: Sakytinės istorijos šaltinių rinkinys. Vilnius: Aukso žuvys, 282 psl.

[5] Peticija „KABLYS-KULTŪRAI“, www.peticijos.lt, žiūrėta: 2020 m. sausio 12 d.

[6] „Quadrum“: verslo miestas mieste“, SA.lt, žiūrėta: 2024 m. kovo 21 d.

[7] Lina Michelkevičė. „Menas viešumai: II dalis. „Quadrum“ meno kolekcija, arba Ko verslui reikia iš meno?“, 15min.lt, žiūrėta: 2024 m. rugsėjo 7 d.

[8] Nežinomas autorius, eilėraštis paliktas ant knygyno durų.

Kvietimas rašyti

Jei norėtumėte aptarti teksto idėją arba pasiteirauti dėl galimybės tekstą publikuoti žurnale