Temos ir įvykiai, susiję su Izraelyje vykstančiais įvykiais, yra sunkiai konceptualizuojami Lietuvos žiniasklaidos. Mūsų valstybės elitas kaip visada yra pasimetę ir neturi savo nuomonės. Jei nuomonė yra viešai reiškiama – ji neatitinka faktų, nėra sava ar kartoja populiarias kitose valstybėse nuomones.
Netikėtas „Hamas“ karinio sparno, Al Kasamo brigadų, puolimas 2023 m. spalio 7 d. į Izraelio teritoriją iš okupuotos Gazos sukėlė tarptautinę krizę. Per šį išpuolį Izraelio teritorijoje žuvo virš 1400 žmonių. Be to, kad žuvo daug Izraelio civilių, buvo suduotas milžiniškas smūgis Izraelio reputacijai pačioje šalyje ir tarptautiniu mastu. Rašant šį straipsnį, nuo atsakomųjų Izraelio karo veiksmų jau buvo žuvę 10 800 žmonių, kurių dauguma – civiliai moterys ir vaikai. Izraelio valstybės kariniai veiksmai Gazoje viršija bet kokius adekvatumo ir proporcingos savigynos principus. Daug kam kyla klausimai, ar šia atsakomąja operacija nesiekiama spręsti kitų uždavinių. Ženklios aukos neišvengiamai sustiprins palestiniečių nacionalinį judėjimą. Tai taip pat kelia pavojų kitoms regiono valstybėms. Bijoma, kad išplitęs karas galėtų sukelti geopolitinio balanso griūtį regione ir sustiprintų Irano, Rusijos ir Kinijos pozicijas.
Reaguojant į įvykius Izraelio okupuotoje Palestinoje, JAV prezidento Joe Bideno politika, remianti išimtinai Palestiną okupavusį Izraelį, pasirodė esanti pseudorealizmo (angliškai – crack pot realism) atvejis. Perfrazuojant sąvokos autorių, C. Wright Millį, pseudorealizmo atveju beprotybę, okupuotos šalies žmonių skerdynes, bandoma pateikti kaip normalų dalyką. Tokia pati pastaba taikytina ir Lietuvos aukščiausiam užsienio politikos ešelonui, kurie be propagandinio vienpusiškumo nesugeba turėti savo nuomonės ir kiek aiškesnės strategijos. Lietuvoje iš politinio elito retorikos net neaišku, kad Palestinos tragedijos ir net spalio 7 d. Al Kasamo brigadų išpuolio prieš Izraelio gyventojus negalima atskirti nuo 56 metus trunkančios Palestinos okupacijos konteksto.
JAV buvo manyta, kad Donaldui Trumpui, o paskui Bidenui, skatinant Izraelio suartėjimą su regiono arabų valstybėmis, bus galima apeiti ir išvengti Palestinos okupacijos klausimo. Deja, pagrindinis įtampos šaltinis išliko tas pats: Izraelio vykdoma virš pusę šimto metų trunkanti Palestinos okupacija ir noras pačią Palestiną nustumti į didžiosios politikos paraštes. Regioną pažįstantys ekspertai puikiai supranta, kad JAV laikysena remiasi beviltiška fantazija. Kita vertus, JAV neturi regione pasitikėjimo kaip bešalis arbitras. Norėdami kiek realistiškiau žvelgti į Izraelio-Palestinos problemą, mes turime sau pripažinti, kad su savo tarptautinės teisės laikymosi bagažu JAV sunkiai gali apsimesti bešaliu taikos ir tarptautine teise paremtos tvarkos saugotoju. Ne taip seniai, 1967 m., Izraelio okupuotas Sirijos Golano aukštumas 2019 m. JAV pripažino Izraelio dalimi. Panašiai buvo pasielgta ir su Rytų Jeruzale, pripažįstant Jeruzalę Izraelio sostine 2017 m.
Taip iš esmės buvo sulaužyta sienų neliečiamumo tradicija, kurios tarptautinė bendruomenė laikydavosi smulkmeniškai tam, kad nesukurtų pavojingo precedento, leidžiančio didesnėms valstybėms juo ciniškai naudotis. Tiesa, tą patį Trumpas padarė ir su Vakarų Sachara, pripažinęs ją Marokui. Tarptautinė teisė, legitimumas ir kitų šalių požiūris yra svarbus.
Tačiau 2023 m. įvykiai yra svarbūs ir kitais aspektais. Ne tik „Hamas“ organizacija yra kalta dėl nusikaltimų, bet ir Izraelis kaltinamas nusikaltimais prieš žmogiškumą, ir net genocidu. Akademiniai autoriai sutinka, neretai perlenkdami lazdą, kad masiniai nusikaltimai prieš žmogiškumą negali būti išimtinai vieno lyderio ar politinės grupės nusikaltimas. Būtina turėti masinį palaikymą per dalyvavimą arba tylų nesikišimą. Danielis Goldhagenas knygoje Hitler‘s Willing Executioners teigė, kad nacistinio režimo vykdytas žydų Holokaustas tapo galimas dėl visos visuomenės palaikymo Vokietijoje. Panašiai yra ir Izraelio valstybėje. Ten didžioji gyventojų dalis palaiko apartheido politiką palestiniečių atžvilgiu. „Amnesty International“, „Human Rights Watch“ ir net izraeliečių „B‘Tselem“ su tuo sutinka. Neabejotina, kad palestiniečių dauguma palaiko kovą prieš Izraelį. Ilgametė diskriminacija, persekiojimas ir teroras okupuotose teritorijose net ateities kartoms perkelia kančias ir neapykantą engėjams.
Fizinis saugumas yra pamatinis žmogaus poreikis, kuris Palestinoje dėl Izraelio okupacijos nėra užtikrinamas. Kita vertus, dabartinė palestiniečių padėtis liudija, kas atsitinka žmonėms, neturintiems savo valstybės. Daug institucijų Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje savo laikysena skatina palestiniečių genocidą arba elgiasi bailiai ir nereiškia savo nuomonės.
Mes puikiai žinome, kad tyla ginant persekiojamus žmones irgi reiškia bendradarbiavimą. Iš istorijos vadovėlių sužinojome, kad Holokaustas savo laiku irgi tapo galimas dėl pataikavimo, baimių, nepatogumų.
Kita vertus, genocidas gali būti įgyvendintas tik turint svarbiausias institucines prielaidas: infrastruktūrą ir medžiaginį pagrindą. Šios prielaidos Izraelyje yra. Kita vertus, Vakarų valstybės aktyviai padeda suformuoti ir palaikyti infrastruktūrinį ir medžiaginį pagrindą. Ne mažiau svarbus yra kontekstas ir istorinis pasakojimas. Dominuojanti retorika paprastai neigia nusikaltimus prieš žmogiškumą ir patį genocido faktą. Vakarų valstybių žiniasklaidos bei socialinės ir kultūrinės institucijos savo pareiškimais padeda dangstyti Gazoje vykstančius nusikaltimus.
Nenuostabu, kad kritiniu momentu visuomenės aktyvistai, kurie gina palestiniečių teises Vakarų pasaulyje, susidūrė su persekiojimu, žodžio laisvės ribojimu, mobingu ir patyčiomis. Imtasi net procedūriškai cenzūruoti (t. y. ištirti) JAV kongreso respublikonų narę Rašidą Tlaib dėl jos kritinio požiūrio į Izraelio kovos veiksmus Palestinos Gazos sektoriuje.
Žiniasklaida pirmą mėnesį nuosekliai formulavo žinią, kad tiktai „Hamas“ organizacija yra kalta dėl palestiniečių žūčių Gazos sektoriuje. Tokių pavyzdžių yra ir Lietuvoje. Oponuojančios nuomonės buvo stumiamos į paraštes, užtildomos gąsdinimais, šalinamos iš laikraščių puslapių. Izraelio kariuomenės misija buvo aprašoma kaip tokia, kuria siekiama sunaikinti „Hamas“ organizaciją, kai realūs veiksmai liudija norą išvaryti palestiniečius, vykdyti genocidą. Kaltinimai genocidu remiasi ir Izraelio aukščiausių asmenų pareiškimais, nužmoginančiais palestiniečius.
Taip, pavyzdžiui, darė Izraelio Vyriausybės Paveldo ministras Amičai Elijahu, kuris pareiškė, kad viena iš operacijos Gazos sektoriuje galimybių – branduolinio ginklo panaudojimas. Jis taip pat pridėjo: „Bet kas, mojuojantis Palestinos arba „Hamas“ vėliava, neturėtų likti gyvas.“ Keista, net Tarptautinė atominės energetikos agentūra neiškėlė jokių klausimų ar nesuabejojo Izraelio politika po tokių pareiškimų. Dauguma skaitytojų žino, kad valstybėms keliami labai griežti reikalavimai ir sankcijos, jei jos pažeidžia branduolinio ginklo neplatinimo sutartį. O šis Izraelio ministro pareiškimas implikuoja, kad Izraelio valstybė turi branduolinį ginklą. Kita vertus, jį turėdamas Izraelis pažeidžia tarptautines sutartis.
Žmogaus teisėms rimčiausias pasekmes turi Izraelio ir daugelio Vakarų valstybių retorikoje vyraujanti civilizacinio karo idėja. 2023 m. spalio mėn. Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kitose valstybėse imtasi priemonių riboti saviraiškos ir spaudos laisvę ir protestus dėl įvykių Izraelyje ir jo okupuotose teritorijose. Ribojimais buvo siekiama sumažinti nepasitenkinimą, riboti gedulo ar liūdesio reiškimą. Ribojimais bandoma neigti palestiniečių teises ir sukurti atmosferą, kuri leidžia visuomenei kultivuoti saviraišką ribojančius įpročius, savicenzūrą žiniasklaidoje, socialinių kritikų ir viešų asmenų tarpe. Viešas „Hamas“ organizacijos painiojimas su palestiniečiais, musulmonų su teroristais, siekia suklaidinti. Neapykantos kalbos retorika, nukreipta prieš palestiniečius prieštarauja Europos valstybių įsipareigojimams žmogaus teisių srityje. Kvietimas imtis prievartos, diskriminuoti, ir net pati neapykantos kalba yra nusikaltimas, kuris valstybės negali būti toleruojamas.
Lietuvoje aprašant Izraelio-Palestinos įvykių priežastis buvo bandoma ištrinti skirtumus, supainioti, deistorizuoti prieš mūsų visų akis besirutuliojančią palestiniečių tragediją. Dėl Lietuvos visuomenės stipraus solidarumo ir ryšio su Ukraina, staiga imta propaguoti Ukrainos ir Izraelio situacijų bendrumą. Valstybės propaganda palaikė teiginius, kad Ukraina ir Izraelis tapo agresijos aukomis. Tik, vienu atveju, Ukraina buvo užpulta branduolinį ginklą turinčios didžiosios valstybės, kitu – Izraelis buvo užpultas „organizacijos“ iš savo paties okupuotos teritorijos. Jau vien tai turėjo sukelti laidų vedėjų nuostabą. Deja, nevykusios ir propagandinio pobūdžio klaidinančios paralelės nesukėlė jokios sumaišties Lietuvos žiniasklaidoje.
Iš tarptautinės teisės perspektyvos, kiekvienam turėtų būti akivaizdu, kad egzistuoja paralelės ne tik tarp Ukrainos ir Izraelio, bet ir tarp Rusijos bei Izraelio. Tiek Rusija, tiek Izraelis yra okupantai karuose, o ukrainiečiai ir palestiniečiai yra tautos, besipriešinančios okupacijai.
The Nation žurnalo apžvalgininkas Johnas Klionas lapkričio 5 d. straipsnyje Memo to Biden: Israel and Ukraine Are Not the Same atkreipė dėmesį, kad 2023 m. spalio 20 d. JAV prezidentas iškėlė tiesiogines paraleles tarp dviejų karų, į kuriuos JAV yra įsitraukusios. JAV prezidentas sakė: „Išpuolis prieš Izraelį yra panašus į 20 mėnesių vykstantį prieš Ukrainą nukreipta karą savo tragiškumu ir brutalumu. „Hamas“ ir Putinas atspindi skirtingas grėsmes, bet jie turi tarpusavyje ir bendrumo. Abudu nori sunaikinti kaimynystėje esančias demokratijas.“ Straipsnio autorius sukritikavo šį požiūrį. Pasak Kliono, didžioji amerikiečių dalis supranta, kad Rusija vykdo agresyvų karą, o ukrainiečiai jam priešinasi, gindami savo pamatines teises į suverenumą.
Kita vertus, izraeliečių kariuomenė dominuoja Palestinoje. Pats Izraelis okupavo Vakarų Krantą ir Gazą bei vykdo kolonizacijos politiką ir laužo tarptautinę teisę. Izraelis, kita vertus, turi tarptautinį pripažinimą, vieną technologiškai pažangiausių kariuomenių pasaulyje ir, panašiai kaip Rusija, – branduolinius ginklus. Siedamas Ukrainos ir Izraelio atvejus, Joe Bidenas daro meškos paslaugą Ukrainos kovos moraliniam ir teisiniam pagrindui. Kiek tai keistai beskambėtų, Volodymiras Zelenskis NATO parlamentinėje asamblėjoje atkartojo Bideno argumentus. Ir anksčiau Zelenskio pasisakymuose tos paralelės skambėdavo. 2022 m. balandžio mėn jis teigė, kad tikisi Ukrainą tapsiančią „liberalia, europietiška“ valstybe, savotišku „dideliu Izraeliu“.
JAV progresyvi visuomenė buvo linkusi kur kas labiau palaikyti Ukrainą nei Izraelį. Pastarąjį stipriai kritikuodavo dėl Palestinos okupacijos. Iš tiesų, brėždamas tokias paraleles Bidenas susilpnino Ukrainos palaikymą progresyvių piliečių ir organizacijų tarpe. Susilpnėjo ir Bideno palaikymas prezidento rinkiminėje kampanijoje. Skirtingų karų suplakimas verčia abejoti JAV interesų nešališkumu. Ar tikrai JAV remia Ukrainą, nes remia savigynos ir tautų apsisprendimo principą? Bandydama suplakti Izraelį ir Ukrainą, JAV siunčia žinią, kad šie principai yra taikomi tiktai JAV politinėms klientėms, atstovaujančioms jos interesus.
Ukrainos mokslo ir kultūros veikėjai suprato šitą moralinį ir teisinį iššūkį, su kuriuo nesugebėjo susitvarkyti ir į kurį nesugebėjo atsakyti Ukrainos valstybė. Trys šimtai ukrainiečių pasirašė laišką, kurį 2023 m. lapkričio 8 d. paskelbė „Al Jazeera“. Kai kurias šio laiško vietas verta pacituoti ištisai:
„Mes atmetame Ukrainos vyriausybės pareiškimus, kurie besąlygiškai remia Izraelio karinius veiksmus. Mes laikome Ukrainos URM kvietimą išvengti civilių aukų kaip pavėluotą ir nepakankamą. Ši pozicija yra pasitraukimas nuo palestiniečių teisių ir Izraelio okupacijos pasmerkimo, kurį Ukraina vykdė dešimtmečiais, taip pat balsuodama JTO…
Suprasdami Ukrainos pragmatinį išskaičiavimą atkartoti Vakarų sąjungininkų, nuo kurių priklausome dėl savo išlikimo, sprendimus, mes matome paramą Izraeliui ir palestiniečių teisių į apsisprendimą atmetimą kaip prieštaraujantį pačios Ukrainos įsipareigojimams žmogaus teisėms ir kovai už savo žemę ir laisvę. Mes kaip ukrainiečiai stojame už solidarumą ne su engėjais, bet su tais, kurie priešinasi priespaudai.
Mes griežtai prieštaraujame iš kai kurių politikų lūpų sklindančiam Vakarų karinės pagalbos Ukrainai ir Izraeliui sulyginimui. Ukraina neokupuoja kitų tautų teritorijų. Užuot tai dariusi, Ukraina kovoja prieš Rusijos okupaciją, dėl to parama jai padeda jos teisingam siekiui ginti tarptautinę teisę. Izraelis okupavo Palestinos ir Sirijos teritorijas ir Vakarų pagalba įtvirtina neteisingą tvarką ir demonstruoja dvigubus standartus tarptautinės teisės atžvilgiu.“
Tokio sąmoningumo sunku sulaukti iš Lietuvos politikų, net ir iš pilietinių organizacijų. Ir net ne logikos stoką reikia kaltinti. Egoizmas, atjautos ir empatijos stoka užguitiems „kitiems“ išlieka ženklia problema mūsų šalyje. Taip pat elgiasi ir valstybinės institucijos, kurių laikysena geriausiu atveju yra chaotiška ir neišlaiko kiek rimtesnės akademinės kritikos ar patikrinimo logika. Lietuvoje net nesuprantama, kad, nesilaikant principų, vieną dieną lietuviai gali atsidurti palestiniečių vietoje. O tada jiems sakys, žiūrėkite, okupuotos Lietuvos pokario partizanai užpuolė Sovietų Sąjungą ir pastaroji turėjo teisę gintis, žudydama, kalindama ir deportuodama žmones. Kol kas mūsų valstybės politinis elitas sukuria visas galimas prielaidas tokioms interpretacijoms ateityje.
Radomir Niemczewski vel Ochocki yra lenkų bajorų palikuonis Lietuvoje, akademikas