Farah, iš Sirijos kilusi moteris, į Lietuvą atvyko prieš aštuonerius metus. Turėdama patirties socialinio darbo, integracijos, imigracijos ir kultūrų studijų srityje, ji keletą metų praleido tyrinėdama meno vaidmenį padedant žmonėms prisitaikyti prie naujos visuomenės. Du metus ji padėjo pabėgėliams būdama vertėja ir socialinė darbuotoja, o dar tris–keturis metus koordinavo menines veiklas pabėgėlių centruose. Ji visada siekė skatinti įtrauktį ir padėti žmonėms įveikti integracijos į naują kultūrą iššūkius.
Bendruomenės paieškos naujoje šalyje
Kai prieš aštuonerius metus pirmą sykį atvykau į Vilnių, susidūriau su tokia realybe, kurioje jaučiausi svetima ir izoliuota. Atvykusi iš Sirijos, šalies, kur būtent tarpusavio bendrumas kuria visą gyvenimo audinį, supratau besiilginti tokių socialinių saitų, kokie mane supo anksčiau. Artimųjų Rytų kultūroje bendruomenė nėra kieno nors asmeninio gyvenimo tęsinys: tai – esminis poreikis, susijęs su žmonių būtinybe bendrauti, teikti tarpusavio paramą ir kurti savo tapatybes. Bendruomeninis gyvenimas Sirijoje įtraukia visus: šeimą, kaimynus, draugus, net svetimus žmones. Visus juos įtraukia bendruomeninės patirtys. Tokio stipraus priklausymo bendruomenei jausmo atvykusi į Lietuvą pasigedau labiausiai. Atvažiavusi greitai supratau, kad bendruomeniškumo jausmas čia labai skiriasi nuo to, kurį jaučiau Sirijoje. Lietuvos visuomenėje esama tendencijos formuotis mažiems, intymiems būreliams: žmonės formuoja tvirtų ryšių jungiamas grupeles, į kurias gali būti sunku patekti. Nors tai suprantama turint omenyje sudėtingą šalies istoriją ir jos neseniai įvykusį išsilaisvinimą iš Sovietų valdžios, bet man, kaip ir daugeliui kitų, buvo sunku rasti savo vietą naujojoje aplinkoje. Man, imigrantei, bendruomenės poreikis tapo dar svarbesne, reikšmingesne problema – jos neturėdama jaučiausi labai vieniša tiek socialine, tiek psichologine prasme. Stengdamasi užmegzti ryšius su kitais ir tvirtai atsistoti ant kojų šioje naujoje kultūroje, aš supratau, kad burti bendruomenę Lietuvoje reikėjo kitaip, nei buvau įpratusi iki tol. Būdama socialinė darbuotoja tokiose organizacijose kaip Caritas ir Raudonasis kryžius, labai įsitraukiau į kitų imigrantų gyvenimą, padėjau jiems užtikrinti būtiniausius poreikius: lankiausi poliklinikose, padėjau ieškotis darbo, taip pat stebėjau su kokiais stipriais iššūkiais susiduria integracija. Ši patirtis parodė man, kokia trapi yra pati Lietuvos visuomenė – ši šalis vis dar kuria savo tapatybę, ieško sau vietos Europos Sąjungoje ir bando susitaikyti su kitų kultūrų vaidmenimis šiapus jos sienų.
Šiame straipsnyje analizuosiu kultūrines praktikas, kuriomis imigrantai prisideda prie bendruomenės kūrimo Lietuvoje, lyginsiu Artimųjų Rytų ir Lietuvos gyventojų požiūrį. Pasidalysiu savo asmenine patirtimi, apmąstysiu atvykusiems žmonėms kylančius iššūkius ir nušviesiu kultūrines praktikas, kurios stiprina priklausymo visuomenei jausmą. Tikiuosi, kad tokie apmąstymai padės parodyti, kas veikia, o kas ne, ir kaip naudojantis empatija galima statyti tiltus – kurti stipresnes, įtraukesnes bendruomenes.
Kintanti perspektyva: imigrantai – ne grėsmė, bet tie, kurie prisideda prie gerovės
Vienas esminių elementų, kuriant stipresnę, darnesnę bendruomenę, galėtų būti kintanti perspektyva – reikia pripažinti, kad jei į naujuosius imigrantus susiklostytų atitinkamas požiūris, tai galėtų reikšmingai prisidėti prie visuomenės kūrimosi. Kyla klausimas, kaip skatinti tokį suvokimą neperlenkti lazdos, kad Lietuvos visuomenė galėtų prisitaikyti prie įvairių naujai atvykusių žmonių poreikių. Ne visada reikalingi reikšmingi gestai: kartais viską keičia smulkūs veiksmai, pavyzdžiui, jauki priėmimo atmosfera. Jos galima siekti pasitelkiant plačiai stebimą žiniasklaidą – televizijos laidas ar sąmoningumą skatinančias kampanijas, kurias organizuoja žmonės, jau dirbantys su imigrantais. Didelis proveržis įvyksta, kai klausydami imigrantų ir vietinių žmonių pasakojimų mes pradedame juos sieti kaip pasakojimus apie bendras kovas, o ne manyti, kad jie provokuoja abipusę baimę ir skaldymąsi. Empatija atsiranda tada, kai mes pripažįstame, kad kiekviena iš mūsų nepaisant to, iš kur ji yra kilusi, susiduria su sunkumais, ir tik dirbdami kartu galima ieškoti ne konfliktų, bet sprendimų.
Aš asmeniškai galiu papasakoti ir širdžiai mielų, ir širdį draskančių istorijų apie imigrantų ir vietinių gyventojų bendravimą. Kartais ryšiai atsirasdavo natūraliai – žmonės pasirinkdavo klausytis vidinio balso, kuris juos skatino kurti santykius, užuot pasidavę bauginantiems pasakojimams, kurie dažnai būdavo kartojami TV žinių metu ar atkartojami kitų žmonių, patyrusių neigiamų dalykų. Tikras pokytis įvyksta, kai mes pasirenkame kitus laikyti žmonėmis, o ne paisyti visuomenės klijuojamų etikečių. Statyti tiltus per prarajas tarp skirtingų kultūrų galima net ir gausinant kiekį prieinamos teisingos informacijos apie bendro pobūdžio problemas. Prie šio tikslo galima pozityviai prisidėti rašant straipsnius, rengiant naujienų segmentus ir informacinius renginius. Žinoma, iš abiejų pusių neįmanoma išvengti kultūrinio šoko, bet būtina išmokti tokiomis akimirkomis išlikti atviram, nepasiduoti nelanksčioms išankstinėms nuostatoms. Reikia suprasti, kada būtina žengti pirmyn, o kada atgal, ir stengtis, kad nė vienas mūsų neliktų savo užsispyrimo įkaitu.
Vietinių rėmėjų įgalinimas naudojantis informacija
Skirtumus tarp naujai apsigyvenusių žmonių ir vietinės bendruomenės įveikti padeda efektyvi komunikacija ir dalijimasis informacija. Daugelis imigrantų atvyksta ne itin suvokdami, kokia bus jų naujoji aplinka, ir tokia informacijos stoka gali tapti dideliu barjeru jų integracijos kelyje. Viską į gera pakeisti galima paprastomis, bet veiksmingomis iniciatyvomis. Pavyzdžiui, dažnai didelį norą padėti atvykusiems žmonėms išreiškia vietinių gyventojų šeimos. Savo akimis mačiau, kaip lietuvių šeimos – būsto nuomotojai, bendradarbiai ar kaimynai – su nuoširdžia simpatija ištiesia naujoms šeimoms savo pagalbos ranką. Nepaprastai didelis vaidmuo kuriant tokius santykius tenka integracijos centrams, kur užsimezga draugystės ir kuriasi paramos tinklai.
Tačiau vis dar lieka problema, kad daug padėti norinčių asmenų ir šeimų nežino, kaip įsitraukti – jiems trūksta laiko, resursų ar informacijos. Štai kodėl tampa labai svarbu strategiškai naudotis gaunama informacija. Socialinės medijos, kuriomis akimirksniu galima pasiekti daug žmonių, gali tapti galingu instrumentu mažinant komunikacijos spragas. Pasinaudodami įvairiomis platformomis ir skelbdami informaciją apie savanorystės galimybes, renginius ir paramos teikimą, mes galėtume sujungti norinčius padėti su stokojančiais. Paprasti pokyčiai, pavyzdžiui, prašymas, kad savanoriai parašytų ar išverstų žinutę socialiniame tinkle, gali žymiai prisidėti prie bendruomenės įsitraukimo ir paramos. Be to, vertingais resursais gali tapti ir bendruomenių skelbimų lentos ar naujienlaiškiai. Aiški ir prieinama informacija padeda panaudoti tų žmonių, kurie nori prisidėti, bet nežino kaip, gerą valią. Tokia gerai organizuota prieiga leidžia prasmingai įsitraukti kuriant stiprius, palaikymu grįstus santykius tarp imigrantų ir vietinių gyventojų, taip pat kurti įtraukesnę bendruomenę.
Kaip menas, švietimas ir socialinis darbas padeda kurti ryšius
Pakeitusi savo pirmąjį darbą socialinių paslaugų srityje ir ėmusi darbuotis švietimo, meno srityse bei tęsdama socialinę veiklą, pradėjau pastebėti nesuskaičiuojamą daugybę galimybių kurti ryšius tarp skirtingų kultūrų. Šios darbo sritys man aiškiai parodė, kaip mes galime ne užverti duris, o jas atverti, kurti tvirtus saitus ir griauti užtvaras. Bendraudama su menininkais, terapeutais ir socialiniais darbuotojais supratau, kad bendruomenių kūrimo praktikas labai stiprina kūrybingumas, empatija ir noras skirti laiko kitiems. Dirbdama tokį darbą galėjau su žmonėmis susipažinti artimiau, prisidėti prie veiklos, kuri skatina saviraišką ir grupės dalyvavimą. Dirbtuvės tapo neįkainojamu instrumentu, padėjusiu žmonėms būti kartu, panaudoti savo kūrybingumą saugioje ir atviroje aplinkoje. Šios veiklos leido skirtingiems asmenims, nepaisant jų amžiaus ar išsilavinimo, bendradarbiauti kūrybiniuose projektuose, stiprinti komandinę atmosferą, užmegzti ryšius, ir, svarbiausia, smagiai praleisti laiką. Laisvė kurti jiems suteikė ne tik priemonių plėtoti saviraišką, bet ir leido trumpam pamiršti kasdienius rūpesčius, įsitraukti į kažką prasmingo. Tokia galimybė plėtoti meninę saviraišką padarė gilų psichologinį poveikį ir subtiliai, bet veiksmingai, prisidėjo prie dalyvių savijautos pagerėjimo.
Visi mes ieškome ryšių, kurie leistų mums kreipti mažiau dėmesio į kasdienes rutinas ir problemas. Dirbtuvės, kurių metu dalyviai buvo skatinami pademonstruoti savo kultūrines praktikas ir pasidalyti jomis su grupe, taip pat labai prisidėjo prie tarpusavio supratimo. Vietiniai gyventojai savo ruožtu taip pat dalinosi kultūrine patirtimi: visi kartu gamino maistą, apžiūrėjo vietinius lankytinus objektus, organizavo ekskursijas. Tokie reguliarūs susitikimai padėjo kurti stipresnius ryšius, o panašiai mąstančių žmonių buvimas kartu kūrė bendruomenei būtiną priklausymo jai jausmą.
Kitas sėkmingas sprendimas buvo integruoti į šias dirbtuves meną ir terapiją. Užsiimdami menais žmonės galėdavo saugiai ir konstruktyviai panaudoti savo emocijas ir numalšinti skausmą. Daug dalyvių šiose veiklose atrado paguodos, galėjo apmąstyti sau tekusius iššūkius, panaudodami meninę išraišką. Atidžiai atsižvelgiant į kiekvieno žmogaus istoriją ir situaciją, jiems buvo sudarytos sąlygos kovoti su patiriamais sunkumais – persikėlimo į kitą šalį keblumais, vienišumu ar prisitaikymo prie naujos kultūros rūpesčiais. Visas moteris labai paveikė skirtingas patirtis turėjusių moterų – vietinių lietuvių ir imigrančių – susibūrimas. Kartu jos dalyvavo dirbtuvėse vietinėse galerijose, kur galėjo pasidomėti, sužinoti ir galiausiai pačios kurti.
Šios veiklos padėjo dalyviams pažinti naująją realybę. Jos juos paskatino atsispirti nuo kasdienių vargų, įsitraukti į naujų idėjų kūrimą ir išreikšti jas abstrakčiu menu. Nors daug kam šis procesas kėlė iššūkių, jis pasirodė esąs ir neįtikėtinai dosnus: dalyviai nuolat atrasdavo naujų, kūrybiškų būdų išreikšti savo unikalią patirtį. Dėl šių patirčių tapo aišku, kad nepaprastai reikalingos yra tokios veiklos, kai skatinamas subtilus ryšys „nelendant giliai į dūšią“. Kuriant meno, edukacijos ar terapijos programas, kurios pasitarnauja skirtingoms grupėms, žmonėms suteikiamos galimybės prasmingai reikštis ir kurti prasmingus ryšius su kitais. Šiomis iniciatyvomis pademonstruojama, kaip svarbu kurti erdves, kuriose klesti kūrybingumas, empatija ir supratimas, o vietiniai su atvykusiais žmonėmis gali kurti bendruomenę jungiančius saitus.
Menas kaip pokyčių katalizatorius
Meno vaidmuo sprendžiant jautrias problemas, ypač susijusias su imigracija, ilgainiui Lietuvoje pastebimai išaugo. Stebint vietinę meno erdvę tampa aišku, kad imigrantai vis reikšmingiau įsitraukia į dialogą su vietiniais žmonėmis. Prie šios transformacijos savo pastangomis labai prisideda vietiniai menininkai, savanoriai, meninės ir visuomeninės organizacijos – jos kuria erdvę, kurioje būtų išgirsti skirtingi balsai. Pati meno esmė leidžia jam paliesti sudėtingas problemas, o šiame kontekste jis pasitarnauja siekiant nušviesti imigracijos sudėtingumą. Ypač efektyvia priemone, leidžiančia kelti sąmoningumą, tampa teatras, siūlantis platformą, kurioje žmonės gali dalytis patirtimi scenoje ar pokalbių metu. Šalia meninės saviraiškos išgirsti imigrantų balsus leido stipendijos. Jos atveria skirtingiems asmenims galimybes parodyti savo meno kūrinius, kalbėti apie savo tapatybę ir pasakoti savo istorijas rengiant parodas, projektus ir instaliacijas bei taip kurti stipresnį ryšį tarp bendruomenių.
Kurdami bendruomenę siekime politinių ir praktinių pokyčių
Galiausiai reikia pakalbėti apie platesnius politinius ir praktinius pokyčius, kurie galėtų reikšmingai paveikti įsitraukimą ir bendruomenės kūrimą. Nors tai yra sritis, kurioje aš turiu mažiau patirties, man aišku, kad svarbūs iš apačios į viršų daromi sprendimai. Tie, kurie tiesiogiai dirba imigrantų bendruomenėse ir kasdien bendrauja su šiais žmonėmis, giliai suvokia imigrantams kylančius iššūkius ir mato jiems atsirandančias galimybes. Todėl būtent jie turėtų formuoti politiką, kuri galėtų kurti įtraukesnę visuomenę. Labai trūksta platesnių galimybių diskusijoms. Jei balsas būtų suteiktas tiems, kurie supranta visus imigrantų poreikių niuansus, imigrantų atžvilgiu priimami sprendimai galėtų geriau atspindėti realias jų gyvenimo sąlygas. Būtina, kad sprendimų priėmėjai kreiptųsi patarimo į tuos žmones, kurie yra tiesiogiai įsitraukę į darbą bendruomenėse, nes šie darbuotojai gali pateikti išsamenių ir praktiškesnių įžvalgų apie imigrantams kylančius iššūkius.
Dar viena labai reikalinga sritis – profesionalios psichologinės pagalbos teikimas. Imigracija siejasi su stipria emocinės ir mentaliteto adaptacijos būtinybe, o daugelis imigrantų kenčia ir nuo praeityje išgyventų traumų naštos. Pasiekiamų psichinės sveikatos paslaugų užtikrinimas ne tik padėtų, bet ir būtų būtinas siekiant sėkmingos integracijos. Toks poreikis turėtų būti geriau suprantamas visoje visuomenėje, ypač gerai jį turi suvokti žmonės, priimantys sprendimus; taip jie galėtų užtikrinti, kad tokios paslaugų sistemos veiktų. Nors dar tikrai yra daug kur augti, verta pastebėti, kad daug individualių ir organizacinių iniciatyvų jau sparčiai skleidžia kultūrinį suvokimą apie imigrantų gyvenimą ir skatina jų įsitraukimą. Šios iš apačios į viršų kuriamos grupės yra nepaprastai svarbios kuriant patvarias bendruomenes ir jau atvėrė kelią pastebimiems pokyčiams imigrantų priėmimo ir paramos jiems atžvilgiu. Politiniai sprendimai, praktinės iniciatyvos ir bendruomeninės pastangos gali padėti kurti įtraukesnę ir darnesnę visuomenę. O tam, kad bendruomenių kūrimas taptų daugiasluoksnis, šalia iniciatyvų iš apačios reikalingi ir struktūriniai pokyčiai.