2021 m., atsikrausčiusi į Portugaliją, lipdžiau keramikinius puodus ir gėriau pigų vyną ant Atlanto vandenyno kranto su brazilais riedlentininkais. Portugalija, leidusi gauti Portugalijos pilietybę žmonėms iš buvusių šios šalies kolonijų, jų sulaukė nemažai. Tarp jų – ir mano draugai: brazilai, angoliečiai, žaliojo kyšulio salų žmonės, pasinaudoję galimybe siekti geresnio išsilavinimo, socialinių garantijų, tarptautinės menininkų karjeros, verslo galimybių, ar bėgdami nuo skurdo ir nusikalstamumo į šalį, iš kurios kažkada atvyko jų prosenelės ar į kurią buvo parduotas jo proprosenelis.[1] Tai buvo ir yra vieni kūrybiškiausių ir šarmingiausių mano sutiktų žmonių, kurių tapatybę galiausiai, kaip atpirkimo ožį savo rinkiminiuose šūkiuose, išnaudos šiemet rinkimus laimėję nacionalistai.
Neilgai trukus besikeičianti popandeminė socialinė realybė vietinėse lauko kavinėse pradėjo rėžti akį ir ausį. Atsipūtusių, kompiuteriais kalenančių anglakalbių darbštuolių skaičius prie staliukų drastiškai didėjo kiekvieną mėnesį. Valstybei pradėjus inicijuoti lengvatines sąlygas užsienio kapitalo pritraukimui, norint pagreitinti šalies ekonomikos atsistatymą po pandeminės stagnacijos, buvo pasitelkti įvairūs įrankiai, vienas jų – skaitmeninio klajoklio (angl. Digital Nomad) viza[2]. Ji skirta ne Europos Sąjungos piliečiams, norintiems dirbti nuotoliniu būdu Portugalijoje.
Ši viza suteikia laikiną leidimą gyventi ir vykdyti įmonės, įsikūrusios už šalies teritorijos ribų, veiklą. Vizai gauti užtenka pagrįsti, kad gaunate keturis kartus didesnes nei minimalus Portugalijos atlyginimas mėnesines pajamas. Žodis užsienietis (angl. Foreigner) daugumoje ne Europos žemyno kalbų yra kildinamas iš kolonijinių laikų ir yra baltaodžio sinonimas. Portugalų ir ispanų kalbose jis yra gringo, suahilių kalboje – mzungu, kinų kalboje – lao wai
(老外). O malagasų kalba užsienietis yra kilęs iš žodio vazaha, kas reiškia vorą, nes baltaodžiai atvykėliai išsinerdavo iš odos nudegę saulėje. Šių atvykėlių srautai šį kartą pačioje Europoje – buvo būsto nuomos rinkos problemos pradžia Portugalijoje.
Nekilnojamojo turto rinkos augimą galiausiai sparčiai pagreitino mokesčių lengvatos įvestos parduodant kripto žetonus. Portugalija – įvardijama viena draugiškiausių šalių kripto pardavėjams, retai į šalį atvykstantiems su tikslu įsikurti ilgam. Keletas jų – buvę mano kaimynai ir pažįstami, žmonės iš skaitmeninių finansų schemų susikrovę kapitalą ir atvykę į Atlanto vandenyno pakrantės šalį trims mėnesiams (nes būtent tiek užtrukdavo atsidaryti portugališko banko sąskaitą ir iš jos išleisti pinigus be oficialaus nusikaltimo valstybei). 2021 m. vasarą Lisabonoje prisimenu kaip filmo „Poor things“ sceną – gausą keitė perteklius, kuriuo džiaugėsi ir iš tėvynių ištrūkę ir istorines kripto valiutų aukštumas skaičiavę svečiai, ir iš pandeminės izoliacijos išsilaisvinę vietiniai portugalai. Ir aš – smalsi meno studentė, kuri po paskaitų vedžiodavosi trumų paieškai skirtą kaimyno šunį po barus, kol jo šeimininkas 2021 m. rugpjūtį visus savo „Cardano“ žetonus keitė į namus ir technologinių įmonių akcijas. 2021 m. rugpjūtį „Cardano“ blokų grandinės rinka sudarė 87 milijardus JAV dolerių, šiandien – viso labo 8 milijardus ir yra palaidota.[3] Nors dar iki pažinties su tuo Lagotto Romagnolo veislės šuniu buvau publikavusi porą straipsnių apie nemainomus meno žetonus, būtent tada empiriškai pajaučiau šios neoliberalios skaitmeninės kultūros technologijos reiškinį.
Neoliberalios valstybės tikslui sukurti puikią verslo aplinką dažnai pasitelkiami trumparegiški sprendimai. Greitos naudos siekiai nesukuriantys adekvačios vertės veikia kaip trumpalaikės ekonominės injekcijos. Viena tokių – didžiausia technologijų ir inovacijų konferencija pasaulyje „Web summit“, kiekvienais metais rengiama Lisabonoje. Valstybė iki šiol didžiavosi sudarydama puikias sąlygas šiam renginiui, kuris praėjusiais metais sulaukė 70 tūkstančių žmonių savaitę laiko gerinančių šalies ekonomiką. Renginys, įvardijamas kaip reprezentacinis dirbtinio intelekto, blokų grandinių, skaitmeninio marketingo, įvairių skaitmeninių įrankių, startuolių tinklaveikos ir kapitalo susitikimo vieta. Trečią kartą dalyvaudama šiame renginyje prasilenkiau su 400 lietuvių delegacija (prieš tris metus dalyvaujančius lietuvius buvo galima suskaičiuoti ant kelių rankų porų), reprezentuojančia šalį didžiausioje inovacijų konferencijoje. Poreikis palaikyti verslo bendradarbiavimą tarp šalių ir regionų bei skatinti šalies pramonės eksportą yra nenuginčijamas, tačiau Lietuva verslo aplinkos gerinimui taip pat pasitelkia insulino efektą turinčią priemonę – lengvatinius kelionės bilietus.
Iki šiol vienoj socialistiškiausių Europos Sąjungos šalių, po aštuonerių metų vadovavimo, socialistų partija sugriuvo dėl korupcijos skandalo. Užuot išskyrusi ekonominius procesus vykstančius šalies viduje, partija akcentavo šalies reprezentacinę išvaizdą, skirtą ateities galimybių fantazijoms pritraukti, fantazijoms, kurtoms stambaus verslo segmento. Jų priimti trumparegiški sprendimai pritraukė greitų pinigų ir veikė kaip staigi cukraus dozė, palaikanti energiją. Naiviai tikėtasi, kad didelius pinigus generuojantys kripto genijai šalyje kurs naujas darbo vietas su aukštesniais atlyginimais, tačiau pavyko pasidžiaugti tik trupiniais, nubyrančiais į šalies paslaugų sektorių nuo jų dienos pietų, ir augančiais nekilnojamojo turto pardavimais, kurie vėliau atsimušė bumerangu, sukeldami būsto nuomos krizę šalyje.
Šitų nevykusių eksperimentų pasekmė – radikalėjančios politinės dešinės proveržis. Davidas Harvey‘is pastebi, kad neoliberalios politinės jėgos turi tendenciją jungtis su neokonservatyviomis politinėmis jėgomis, jei tarptautinė konkurencija ir globalizacija „nesudrausmina“ prieštaraujančių judėjimų. Radikalios dešinės partijos „Chega“ (liet. gana) lyderis Andre Ventura – buvęs socialdemokratas, norėjęs tapti Portugalijos socialdemokratų partijos lyderiu, tačiau nesulaukė partijos narių palaikymo ir 2018 m. paliko partiją bei tarybos nario postą dėl šių „politinių nesutarimų“.[4]
Ką tik Portugalijoje įvykę parlamento rinkimai iš esmės reiškia, kad absoliučią parlamento daugumą sudarys politinę dešinę atstovaujančios partijos, tačiau jos neformuos koalicijos, nes centro-dešinė atsisako bendradarbiauti su fašistais, rasistais ir seksistais įvardijama „Chega“. Portugalijos laukia vadinamoji „mažumos valdžia“, kuri buvo renkama „mažesnės blogybės“ principu. „Didesnė blogybė“ – „Chega“, kuri iš tiesų ir yra tikroji rinkimų laimėtoja, gavusi rekordinį 57 vietų skaičių parlamente savo skambiais lozungais „gana“.
Ji pasisako prieš sparčiai kylančias nuomos kainas, tos pačios lyties santuokas, didėjantį nusikalstamumą šalyje ir imigrantų srautus. Euroskeptikų partija palaiko didesnį policijos ir kariuomenės finansavimą bei politinės galios suteikimą šiems valstybės organams. Portugalijos senjorams nerimą kelia radikalios politinės dešinės atgimimo šmėkla. Dalis jų dar pamena baimę ir susvetimėjimą lydėjusį António de Oliveira‘os Salazaro diktatūros metais, todėl pusę amžiaus balsavo už politinę kairę.[5] Tuo tarpu darbininkų klasės ekonominė šalies realybė netenkina, o istorinė atmintis nebaugina. Portugalijos užmiesčiuose, o ypač pietuose gyvenantys žmonės jaučiantys akivaizdžiai blogėjančią valstybinio sektoriaus paslaugų kokybę ir atlyginimų stagnaciją, neretai pasiduoda neokonservatorių manipuliacijoms. Pasinaudodami abejingumo ir rasizmo teikiamomis privilegijomis, selektyvios tiesios pasakotojai, teigdami, kad šalies gerovę gadina svetimšaliai, laimi balsų daugumą nulinčiuodami ne tą mažumą. Nustekenta Portugalija tampa dar viena šalimi bylojančia apie Europos šalių tendenciją apsitverti sienomis. Į šalies politinės pozicijos planus nėra įtraukti progresiniai ar nekilnojamojo turto mokesčiai ir lengvatinių mokesčių nutraukimas užsienio kapitalo įmonėms. Europos Sąjungai tai reiškia dar vieną šalį abejojančia solidarumu ir žemyno politine vienybe, o investuotojų pasauliui, praėjus keturiems metams ir pragyvenus panašiai tiek pat trukusią kripto žiemą, laikotarpį, kai transakcijų gausa skaitmeninių finansų rinkose sustojusi, artėja metas kapitalo prieaugį palikti kažkur kitur – šį kartą tikėtina geopolitiškai saugioje ir jau seniai kolonialistų stekentoje Brazilijoje.[6]
Ieva Gražytė – menininkė, skaitmeninės kultūros ir ArtTech ekosistemos tyrėja
[1] Prekyba vergais iš Portugalijos kolonijų buvo nutraukta vos prieš 150 metų, nepaisant to, kad 1761 m. oficialiai buvo uždrausta Pombalio Markizo.
[2] „How to be a Digital Nomad in Portugal?“, Visitportugal, žiūrėta: 2024 m. kovo 20 d.
[3] „Market capitalization of Cardano (ADA) from October 2017 to September 17, 2023“, Statista, žiūrėta: 2024 m. kovo 20 d.
[4] „André Ventura renuncia ao mandato de vereador em Loures“, Expresso, žiūrėta: 2024 m. kovo 20 d.
[5] Ema Bubola. „Far Right’s Success Is a Measure of a Changing Portugal“, Nytimes The New York Times, žiūrėta: 2024 m. kovo 20 d.
[6] Anthony Clarke. „Brazil’s Crypto Renaissance: Unlocking Investment Potential in a Growing Market“, Nasdaq, žiūrėta: 2024 m. kovo 20 d.