Paskutiniaisiais 2022-ųjų mėnesiais Putino režimo pradėtas karas Ukrainoje įgauna vis žiauresnes formas. Sunkiai suskaičiuojamų karo nusikaltimų, butaforinių referendumų ir grasinimų taktine atomine ataka fone – režimas tikslingai naikina Ukrainos energetikos infrastruktūrą ir siekia paversti šią žiemą lig šiol neregėtu košmaru didžiajai daliai šalyje gyvenančių ir nuo karo kenčiančių žmonių. Pasak Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio, raketos ir dronai jau sunaikino trečdalį šalies energetikos sektoriaus.
Rengiant šeštąjį žurnalo numerį ryškėja ekonominiai ir socialiniai karo padariniai. Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko prognozės byloja, kad šiemet Ukrainos bendrasis vidaus produktas susitrauks trimis dešimtosiomis. Pasak analitikų, kurie remiasi Ukrainos centrinio banko skaičiavimais, bemaž milijonas šalies darbuotojų jau prarado darbo vietas, o nuo karo pradžios pusė šalyje veikiančių verslų ženkliai sumažino atlyginimus. Infliacijai ir nedarbo lygiui artėjant prie 30 proc. ribos, grivinai nuvertėjus 70 nuošimčių lyginant su karo pradžia, šalis priversta aukoti užsienio valiutos rezervą, kad bent kiek prislopintų valiutos nuvertėjimą. Nors nemažai akademikių, aktyvistų ir apžvalgininkių vis garsiau kalba apie Ukrainos atstatymo vizijas po karo, siūlomi rekonstrukcijos projektai neretai atkartoja neoliberalias dogmas – elektros, žemės ūkio rinkų liberalizaciją, darbo kodekso atnaujinimą, siekiant sumenkinti organizuotos darbo jėgos galios pozicijas, staigią ir visuotinę privatizaciją, socialinių išlaidų karpymą bei kainų kontrolės panaikinimą. Šiame kontekste Ukrainos kairiųjų siūlomos alternatyvos bandymams prikelti prieš trisdešimt metų visą posovietinę erdvę niokojusią „šoko terapiją“ nusipelno mūsų dėmesio ir paramos. Pvz., spalio pabaigoje Ukrainos kairiųjų žurnalas Спільне (angl. Commons) surengė konferenciją pokario atstatymo klausimams aptarti. Jos įrašą galima rasti leidinio tinklapyje.
Besitęsianti agresija prieš Ukrainos visuomenę nubrėžė kontūrus ir tarptautinei geoekonominei krizei. Rusijos ir Vakarų santykių sąstingis iššaukė iškastinio kuro, maisto ir kitų žaliavų pasiūlos susitraukimą. Sparčiai augančios kainos didmeninėje dujų rinkoje davė paskatą pasipelnymui, spekuliacijoms, o kartu nutildė ir anksčiau girdėtą gražbyliavimą apie pokarantininį ekonominį renesansą. Akivaizdu, kad tarptautinis kapitalas ir jo atstovai sugrįžta prie laiko patikrintų veiksmo gairių. Jie lieja prakaitą, plėsdami iškastinio kuro technologines ir gavybos sistemas bei didindami eksploatavimo mastą. Tam, kad paskatintų naują investicijų pliūpsnį į iškastinio kuro gamybą, JAV ir Europos politikai atsisako anksčiau deklaruotų tikslų užtikrinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų mažinimą. Tokių veiksmų epicentre regime nuoseklų pragyvenimo lygio prastėjimą, paženklintą kolektyviniu valdančiųjų klasių užsimerkimu prieš artėjančią klimato katastrofą.
Nūdienos kapitalizmo krizės apraiškos, žinoma, neaplenkia ir Lietuvos. Priešingai nei dažnai girdime teigiant laisvosios rinkos idealizuotojus, nežinomybės, nestabilumo bei panikos nuotaikų negalima atsieti nuo katastrofiško energetikos sektoriaus liberalizavimo projekto, pradėto dar „valstiečių“ valdymo laikotarpiu. Tačiau šiandien vegetavimas kreivų veidrodžių karalystėje tampa dabartinės Vyriausybės vizitine kortele. Užuot garantavusi prieinamas energijos kainas, liberalizacijos reforma paskatino jų augimą. Užuot skatinus konkurenciją, buvo padėti pamatai monopolizacijai. Už šiuos nuopelnus valdžia nėra linkusi prisiimti jokios atsakomybės.
Šildymo sezono pradžia šiemet buvo vidutiniškai dvigubai brangesnė nei pernai. Išaugusios šildymo sąskaitos apnuogina regioninę bei pajamų nelygybę – problemas, kurios per tris nepriklausomybės dešimtmečius niekada nebuvo sistemiškai sprendžiamos. Didžiausia našta krizės laikotarpiu dar kartą nuguls ant neturtingiausių visuomenės sluoksnių pečių. Vieno asmens namų ūkiai, vadinamosios „nepilnos šeimos“, studentai ir pensininkai, senos statybos, nerenovuotų pastatų gyventojai šalies periferijose bus priversti už šildymą mokėti daugiausiai. Šiame kontekste valdančiųjų nuolat kartojamos paskatos taupyti, gilinti finansinį raštingumą, rinktis atsakingai ar net keisti didesnius būstus mažesniais atrodo beviltiškai. Lietuva jau daugiau nei dešimtmetį yra viena iš Europos Sąjungos „lyderių“ energetinio skurdo srityje. Eurostato duomenimis, praėjusiais metais 22,5 proc. Lietuvos namų ūkių negalėjo pakankamai šildyti būsto ar gauti reikalingų su energijos tiekimu susijusių paslaugų dėl pernelyg aukštų energijos kainų. Kiek tūkstančių Lietuvos gyventojų šią žiemą nugrims į skolų bedugnę? Kiek iš jų bus priversti daryti skaudžius kasdienius kompromisus rinkdamiesi būtiniausias prekes ir paslaugas?
Visuomenėje ima vyrauti precedento neturinčios pesimizmo nuotaikos. Rugsėjo viduryje „Baltijos tyrimų“ atlikta apklausa parodė, kad devyni iš dešimties Lietuvos gyventojų situaciją šalyje vertino kaip blogėjančią. Toks požiūris byloja, kad gyvenimas šalyje šiandien siejamas su nesaugumo jausmu, stabilumo stoka ar net apatija. Kaip ir per 2008-ųjų krizę, matome augančius emigracijos mastus. Preliminariais Statistikos departamento duomenimis, per pirmus aštuonis šių metų mėnesius šalį paliko 18 tūkstančių Lietuvos piliečių – pusantro karto daugiau nei praėjusiais metais. Ši statistika primena apie dar vieną kapitalizmo krizių dėmenį – per pastaruosius metus užmirštą demografijos problemą. Nūdienos Lietuva yra antra sparčiausiai nykstanti šalis visame pasaulyje, kuri nuo nepriklausomybės atkūrimo prarado maždaug ketvirtadalį gyventojų. Besikartojančios posovietinio kapitalizmo krizės užprogramavo mažėjančio gimstamumo bei augančio mirtingumo dvilypumą, kartu sukeldamos milžiniškas emigracijos bangas. Ilgajame laikotarpyje tokios tendencijos atneš kone nepakeliamus politinius iššūkius. Gana aišku, kad lig šiol vykdyta neoliberalizmo politika yra bejėgė pasiūlyti atsakymus į klausimus, kaip bus užtikrinami socialinės apsaugos tinklai, garantuota, prieinama ir kokybiška rūpyba didžiajai visuomenės daliai, ar sprendžiami turto ir pajamų nelygybės klausimai. Tikėtina, kad be kairiųjų dalyvavimo šiose diskusijoje anksčiau ar vėliau bus paruošta dirva poslinkiui politinio barbarizmo link.
Šeštojo „Lūžio“ tekstai bando bent iš dalies atliepti dabartinę krizės konjunktūrą. Feminizmo ir lyčių politikos rubrikoje Ieva Koreivaitė išsamiai aptaria rugsėjo viduryje prasidėjusius gatvės protestus Irane. Andrius Bielskis nagrinėja konfliktą tarp liberalioje mintyje įprasminto žmogaus teisių diskurso ir alternatyvios, socialinio teisingumo samprata pagrįstos prieigos. Šis provokuojantis ir diskusijas skatinantis straipsnis siūlo kovas prieš diskriminaciją matyti kaip esminį klasinės politikos polį. Kovos, pasipriešinimo ir kapitalizmo gimdomų aferų tematika atsiskleidžiama ir Jurgio Valiukevičiaus bandyme atpasakoti primirštą „Alytaus tekstilės“ privatizacijos istoriją. Atsakydamas į klausimą, kodėl ekonominių vagysčių istorijos niekada netapo viešųjų diskusijų objektu, autorius pasitelkia buvusių fabriko darbuotojų liudijimus. Ekonomikos ir demokratijos rubrika šį kartą siūlo pažvelgti į kompiuterinių žaidimų ekonomikos peripetijas bei mėgina išgryninti dažnai linksniuojamos „neoliberalizmo“ sąvokos reikšmę. Į žurnalo puslapius po ilgesnės pertraukos sugrįžta ir „Teologijos ir Politikos“ skiltis. Timo Noble tekstas apžvelgia aktualią nūdienos realiją – populistinių jėgų mėginimus pasitelkti selektyvias „krikščioniškų vertybių“ ir „tautos“ interpretacijas savo reakcingų vizijų ir projektų pateisinimui. Rubrikoje taip pat skaitykite ir Walterio Baierio rašinį apie tai, ko kairieji galėtų išmokti iš Popiežiaus Pranciškaus kritikos kapitalizmui ir jo pagimdytiems konfliktams. Pasak autoriaus, ligšiolinis turtingas dialogas tarp marksistinės ir krikščioniškosios minties šalininkų įgauna naują prasmę karo Ukrainoje laikotarpiu. Meno ir kultūros rubrikoje Žygimantas Menčenkovas kviečia pažvelgti į raudonos spalvos istoriją, jos tapsmą kairiojo flango ženklu, bei giliau apmąstyti skirtingų kairiųjų grupių perspektyvas organizavimuisi bendroms ir vienijančioms pergalėms. Šioje rubrikoje skaitykite ir Kasparo Pociaus pasakojimą apie Andriaus Mažeikos parodą „Fewa ežeras“. Numerį užbaigia Jugoslavijoje gimusios vizualaus meno kūrėjos Jelenos Jurešos ilgametražio filmo „Afazija“ recenzija.
Jokūbas Sąlyga