Rengiant penktąjį Lūžio numerį, Putino režimo invazija į Ukrainą skaičiuoja aštuntąją savaitę. Tai – vienas iš kraupiausių šio amžiaus pradžios karų, virtusių į humanitarinę tragediją ir priartinusių žmoniją prie „atominio holokausto“. Jungtinių Tautų Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro duomenimis, pirmieji du karo mėnesiai nusinešė 2 435 civilių gyvybes, o tikrieji skaičiai gali būti kur kas didesni. Daugiau nei 5 milijonai žmonių buvo priversti ieškoti prieglobsčio kaimyninėse šalyse. Tai, kad šiandien Lietuva yra atsidūrusi trečioje vietoje iš visų Europos Sąjungos šalių pagal pabėgėlių iš Ukrainos skaičių vienam gyventojui, galima paaiškinti visokeriopai sveikintinu mūsų visuomenės neabejingumu ir pastangomis padedant nuo tragedijos bėgantiems žmonėms. Išsyk tokia situacija nurodo į Lietuvos Vyriausybės ryžtą demonstruoti savo neva humanišką veidą tarptautinėje arenoje. Pastarasis yra neatsiejamas nuo dvigubų standartų štampo – bylojančio apie šimtus žmonių, kurie, užuot gavę prieglobstį mūsų šalyje bėgdami nuo karų ir jų pasekmių Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose, jau kone metus gyvena „koncentruotose stovyklavietėse“. Prisidengiant Putino invazija, Lietuvos valdančiųjų prerogatyva yra šią dikensišką realiją patogiai maskuoti, dėmesį nukreipiant į kultūrinius konfliktus ir atminties politiką. O kraštutinei dešinei vėliausia pabėgėlių krizės stadija suteikia progą atsiskleisti kokčiausiu pavidalu. Vadovaudamiesi konservatorių ir liberalų koalicijos išvadomis, jog Lietuvos sieną kirtę pabėgėliai ir migrantai iš minėtų žemynų kone be išimčių yra „nelegalai“ bei informacinio karo subjektai, kraštutinės dešinės atstovai šiandien pasisako už deportacijų skatinimą ir „pabėgėlio“ kaip kategorijos išgryninimą – išgryninimą, pasitelkiant „rasės“ kategoriją.
Jei pozicijų artumas bent iš dalies apibrėžia centristinių bei dešiniųjų jėgų reakciją į karą Ukrainoje vidaus politikos perimetre, kairėje politinio spektro pusėje regime susiskaldymo tendencijas. Jau pirmosiomis karinės kampanijos dienomis dalis Rytų Europoje gyvenančių kairiųjų išreiškė nepasitenkinimą antikarinėmis pozicijomis, linksniuotomis didžiųjų Vakarų kairiosios minties žurnalų puslapiuose. Visgi, šūsnis publikacijų ir įrašų socialinėje erdvėje – vos per kelias valandas parašytų Kyjive, Varšuvoje ar Vilniuje – nubrėžė kiek pervertintą ir didžia dalimi netikslią skirtį tarp „Rytų“ ir „Vakarų“ kairiųjų. „Vakarų kairė“ buvo pristatyta kaip monolitas ir apkaltinta „westsplaininimu“. Replikos šiam kaltinimui buvo įvairios. Jos aprėpė tiek arogancijos nestokojančius svaičiojimus, tiek ligtolinės analizės klaidų pripažinimą bei pozicijų adaptavimą, atsižvelgiant į išsakytą kritiką. Tačiau, jei sutiktume, kad bet kokia šiandieninio karo baigtis sustiprins dešiniąsias jėgas, o solidarumo tinklams atkurti tarp progresyvių aktyvisčių, gyvenančių visuose pasaulio dalyse, prireiks daug laiko – tokios moralizavimo išraiškos gali būti vertinamos kaip nepamatuotos ir didžia dalimi neproduktyvios. Nepaisant šios, mano akimis, problemiškos etikečių klijavimo taktikos, užmojis kritikuoti pernelyg paprastas karo interpretacijas kai kurių kairiųjų ratuose išlieka reikalingas kaip niekad. Tam, kad kairioji geopolitikos analizė būtų praturtinta, mums būtina vystyti iki šiol neegzistuojančią Rusijos imperializmo analizę per istorinio materializmo teorinę prieigą. Pravartu atsikratyti naivumo apie Putino režimo neva išskirtinai reakcingą veikimą tarptautinių santykių arenoje, skaitant ir kritikuojant Kremliaus neofašistinių ideologų veikalus. Juose puikiai atskleidžiamos ekspansionizmu ir pasaulinės sistemos pertvarka grįstos imperialistinės Rusijos ambicijos. Galiausiai, turime pradėti pažintį su turtinga Ukrainos kairiosios minties tradicija. Tai padės atsikratyti propagandinių klišių kartojimo apie neva ekstremalaus nacionalizmo apraiškas, įsišaknijusias išskirtinai Ukrainos visuomenėje.
Kairiuosiuose leidiniuose galime aptikti bent dvi kritikos reikalaujančias karo Ukrainoje interpretacijas. „Tankistinė“ pozicija, kuri, be kita ko, buvo artikuliuota ir tam tikruose posovietinės kairės ratuose, priskyrė atsakomybę dėl invazijos į Ukrainą išskirtinai Vakarų vyriausybėms ir ypač NATO plėtrai į rytinę Europos kontinento dalį. Tikėdamiesi, kad Rusijos pergalė Ukrainoje (ir todėl, netiesiogiai, prieš JAV imperializmą) padės sustiprinti alternatyvios pasaulinės tvarkos modelį, – su Vladimiru Putinu ir Xi Jinpingu priešakyje – šios pozicijos šalininkai garsiai nesipriešino invazijai. Laiko patikrintas devizas „mano priešo priešas yra mano draugas“ buvo darsyk prikeltas naujam gyvenimui. Kaip pabrėžia Severija Bielskytė, tokia prieiga nevengė kartoti susirūpinimo Rusijos saugumu, tačiau net nesusimąstė apie kitų Rytų Europos šalių saugumą. Užuot pasmerkę plika akimi matomą agresyvią Rusijos imperialistinės politiką, kairieji atkartojo „interesų sferų“ diskursą. Antroji pozicija, kuri vėlgi gana klaidingai buvo priskirta išimtinai „Vakarų kairiesiems“ (turint galvoje, kad palaikymą jai buvo galima aptikti Rusijos bei Baltarusijos kairiųjų judėjimuose), teigė, kad atsakomybė už karą krenta (kone tolygiai) ir ant Rusijos, ir ant JAV imperializmų pečių. Šios interpretacijos šalininkai pasisakė už nuolaidas Putino režimui taikos derybose bei žėrė kritiką Ukrainos vyriausybei dėl karo eskalavimo ir vidinės politikos klaidų. Visgi, tai netrukdė šioms kairiųjų grupėms reikšti solidarumą su karo pabėgėliais iš Ukrainos, spaudžiant vyriausybes daryti viską, kad pastarieji galėtų nevaržomai atvykti ir gauti prieglobstį kaimyninėse ir Vakarų Europos šalyse. Būtina akcentuoti, kad abi minėtos analizės linijos nusipelno kritikos dėl to, kad visiškai nusigręžia nuo Ukrainos visuomenės kaip subjekto, karą interpretuoja tik kaip JAV imperialistinę avantiūrą (arba dviejų imperializmų konfliktą), neskiriant dėmesio ukrainiečių pasipriešinimo kovai. Dar daugiau, minėtos argumentacijos netiesiogiai pasmerkia užpultos šalies visuomenę pražūčiai, nes beatodairiškai priešinasi JAV ir ES vyriausybių užmojams Ukrainai teikti ginkluotę.
Atsispirdama nuo šių kritikos gairių, trečioji karo Ukrainoje interpretacija pabrėžia, kad dabartinėje istorijos konjunktūroje agresorius visų pirma yra Putino režimas ir jo vykdoma imperialistinė politika. Kovojanti gynybinį, ir todėl teisingą, karą, Ukrainos visuomenė turi būti palaikoma kairiųjų jėgų. Tai suponuoja pasisakymą už ginklų tiekimą Ukrainai, net jei vertinimai, kokiomis sąlygomis pastarasis gali būti tęsiamas ar prie kokio konflikto sprendimo būdo tokia strategija veda, skiriasi. Pridera nepamiršti ir solidarizavimosi su antikariniu judėjimu Rusijoje, kuris pastarosiomis savaitėmis buvo visiškai nuslopintas valdančiosios klasės pastangomis. Nenuostabu, jog nemažai kairiųjų Rytų Europoje, įskaitant ir didžiąją dalį progresyvių judėjimų Lietuvoje, pritarė būtent trečiajai pozicijai. Jų teigimu, tik Putino režimo susilpninimas, jei ne visiška kapituliacija kare, gali garantuoti Ukrainos teritorinį vientisumą. Būtent ši pozicija ir yra plėtojama penktame Lūžio numeryje. Karui Ukrainoje skirtą rubriką pradeda Andriaus Bielskio parengtas interviu su žymiu rusų sociologu Gregorij Judin.
Be karo Ukrainoje tematikos, žurnale ir toliau plėtojama lyčių lygybės problematika. Šįkart autorės pristato savo įžvalgas apie žanro klasika tapusias Friedricho Engelso, Silvios Federici ir Aleksandros Kollontai knygas, skaitytas Kairiojo feminizmo skaitymų grupėje, o kartu kviečia jungtis ir prie tolesnių grupės skaitymų. Rubrikoje taip pat rasite Redos Jureliavičiūtės tekstą, aptariantį dėmesio paraštėse išliekančias smurto prieš moteris formas. Ekologijos rubrikos dėmesio centre figūruoja anksčiau žurnale dar neplėtotos, tačiau kairiosios minties diskusijų fone ypač opios veganizmo ir antirūšizmo temos. Ekologijos klausimai detaliau gvildenami ir recenzijų skiltyje. Egidijus Mardosas ypač skeptiškai vertina argumentus apie neva perdėtą paniką dėl aplinkosaugos, kurie pristatomi naujoje Michaelo Shellenbergerio knygoje. Kiti tematiniai spektrai paliečiami apžvelgiant Sergejaus Loznicos naująjį dokumentinį epą „Misteris Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“. Šios apžvalgos autorius, Nojus Kristė, teigia, kad filme Lietuvos nepriklausomybės judėjimas yra sulyginamas su viena persona, kuri didžia dalimi niekaip neprisidėjo prie visuomenės vienijimo, o kaip tik ją skaldė – ilgainiui tapdama smulkmeniškiausios asmeninių ambicijų politikos pavyzdžiu. Rubriką užbaigia Andrius Bielskio mintys apie Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės operą-performansą „Saulė ir jūra“.
Penktajame „Lūžio“ numeryje debiutuoja ir nauja rubrika Homo post-sovieticus. Ji skirta po Sovietų Sąjungos griūties sekusių virsmų bei reiškinių analizėms. Vienas esminių klausimų kalbant apie šį istorinį laikotarpį – pasirinkimas tarp egzistuojančių sąvokų gausybės („postsocializmas“, „postkomunizmas“, „posovietmetis“). Ką šie terminai reiškia, kuo jie prieštarauja vienas kitam, kokia prasme jie yra politiškai angažuoti, kaip galime šį laikotarpį periodizuoti, ar jis jau baigėsi? Bandymai bent iš dalies atsakyti į šiuos bei kitus klausimus aptariami rubrikos redaktorės Jorūnės Linkevičiūtės ir Roko Keršio tekste. Žurnalo redkolegija tikisi, kad ateityje ši skiltis taps vieta diskusijoms apie socialines transformacijas (bendrąja prasme), kurių trajektorijos nubrėžė Rytų Europos regiono ir skirtingų jo dalių specifiką per pastaruosius tris dešimtmečius.
Jokūbas Sąlyga