Aštuntasis Lūžio numeris yra kitoks nei kiti septyni. Ne dėl to, kad jis teminis, nes toks nėra. Trečiasis Lūžis – skirtas feminizmui – toks buvo. Jis kitoks pirmiausia dėl to, kad pasaulis, net jei tai skambės banaliai, pasikeitė. Karas tapo mūsų tikrove. Lietuvos pašonėje jis prasidėjo 2022 m. vasarį, bet įvykiai Ukrainoje nepakeitė kairiųjų bendrabūvio taip, kaip jį keičia karas Gazoje. Ir tai, beje, faktas, kurį verta Lietuvos kairiesiems apmąstyti. Lietuvoje, kaip ir kitose kaimyninėse Rytų Europos šalyse, Rusijos agresija Ukrainoje nesukėlė tokio nesutarimo, nors įtampų būta (pirmiausia dėl Lietuvos kairiųjų požiūrio į Vakarų Europos draugų požiūrį į karą Ukrainoje). Visgi, jas nugalėti buvo daug lengviau nei įtampas, kurios kilo dėl karo Gazoje. Aštuntasis Lūžis, tiksliau jo rengimas, atspindi ilgas diskusijas ir nesutarimus (dėl idėjos ir žodžių reikšmės, o ne dėl asmeniškumų), kuriuos sukėlė 2023 m. spalio 7 d. prasidėjęs, o kai kas sakytų – niekada nesibaigęs, kruvinas konfliktas Artimuosiuose Rytuose. Iš dalies tai ir Lietuvos kaip visuomenės – jos susipriešinimo – atspindys.
Šis karas, kaip ir kiekvienas, turi dvi puses. Tačiau surasti aiškų šio karo kaltininką nėra taip paprasta, jei, žinoma, atsisakai beatodairiškai šokti į apkasus. Ne dėl to, kad kariaujama ne mūsų gerai suprantamoje kaimynystėje (karai šalia taip pat gali supriešinti kaimyninę visuomenę), bet pirmiausia dėl to, kad jo priežasčių yra labai daug, o jas suprasti nėra lengva. Išnarplioti jas – daug sunkiau, nei suprasti karo Ukrainoje priežastis. Labai norint, Gazoje vykstančio karo ištakų galima ieškoti gilioje senovėje. Savo dabartine ir akivaizdžiausia forma šis konfliktas yra etninis, tačiau religija bei skirtingos kultūrinės tapatybės ir, beje, labai skirtingos politinės kultūros aplink konflikto židinį, yra svarbūs veiksniai.
Jei tavo, kaip kairiojo, akademinių studijų objektas yra rusų literatūra, istorija ir kultūra, bet gyveni Lietuvoje ar kitoje Europos šalyje, tai suprasti ir pasmerkti Putino agresijos priežastis Ukrainoje nebus labai sudėtinga, jei, žinoma, nesi campistas[1] (tai nereiškia, kad Rusijos kultūrą studijuojantis žmogus nesibodės bukomis rusofobijos formomis, kurios Lūžyje buvo teisingai kritikuotos). Tačiau pasmerkti ir suprasti Izraelio valstybinį smurtą prieš palestiniečius, jei esi judaizmo ar žydų kultūros tyrinėtojas, bus sunkiau. Ir šį teiginį traktuoju kaip faktą, su kuriuo susidūrėme redakcijoje ruošdami šį žurnalo numerį, o ne kaip tai, kas iškart suponuoja moralinį vertinimą. Lygiai tas pats pasakytina ir apie arabų, musulmonų kultūrines tradicijas studijuojančiuosius ar žmones, kurie turi draugų arabų Palestinoje ir teisėtai stoja jų ginti.
Tad darsyk, šis karas – objektyviai – labiau nei karas Ukrainoje turi dvi puses. Ir taip, šis teiginys bus atmestas tų, kurie žino, kuri – etninė – pusė yra teisi. Beje, pasirinkimas tarp jų kiekvienam iš mūsų gali būti ir dažnai yra labai individualus. Jis priklauso ir nuo mūsų asmeninių-istorinių aplinkybių, kurios, panašiai kaip Sartre‘o radikalaus pasirinkimo samprata, yra atsitiktinumų ir iš jų išplaukiančių savavališkų pasirinkimų pasekmė. Serendipity, kaip pasakytų amerikiečiai: ėjau gatve ir sutikau žmogų, per kurį atradau judaizmo arba arabų kultūros lobį. Ir tuomet tapau Izraelio žydų arba arabų palestiniečių gynėju.
Jei sutinkame, kad lyg kirviu nukirstas vienos pusės moralinis teisumas šiame kare yra abejotinas – ir šįkart šis teiginys yra ne faktas, o moralinė-politinė laikysena, į kurią aštuntasis Lūžis kviečia skaitytoją – būtina išklausyti abi puses. Abiejų pusių žmones, kairiuosius, kurie mąsto ir galbūt žino daugiau apie šį konfliktą nei mes. Kaip tik dėl to į būsimus Lūžio numerius kviečiame kairiuosius rašyti ir siųsti tekstus, analizuojančius ir vertinančius šį liūdną konfliktą iš judaizmo ir žydų kultūros studijų perspektyvos.
Svarbu ir tai, ką ši moralinė-politinė laikysena gali atnešti pačiam konfliktui. Galvotrūkčiais šokdami į apkasus, mes atkartojame užburtą kruvinos prievartos ratą, kuriame jau beveik šimtmetį sukasi Palestinos žydai ir arabai. Smurtas naikina atsakomybę, paversdamas žmones išgąsdintais ir įskaudintais gyvūnais, kurie kanda, nes jiems kanda. Kad ir kokį prievartos pragarą užkursiu, kalta bus kita pusė. Ar mūsų diskusijose nebuvo kažko panašaus? Durų trankymo, grasinimų ir ultimatumų? Jei mes nesusikalbame, kaip gali susikalbėti žydai ir arabai, kurių artimieji žuvo dešimtmečius besitęsiančiame konflikte? Tad galbūt abi puses išklausyti ir bandyti suprasti yra svarbiau ir teisingiau, nei šokti į apkasus ir trenkti durimis. Teisingiau, nes to reikalauja ir mūsų, kaip internacionalą palaikančiųjų, solidarumas bei taikos siekis Lietuvos kairiųjų gretose.
Visgi, privalome stoti ginti palestiniečių teisę į orų autonomišką gyvenimą, už kurį, beje, kovoja ir nemažai Izraelio žydų. Turime tai daryti ne todėl, kad Palestinos arabai mums kultūriškai ir politiškai artimi, jau nekalbant apie valstybes, kurios pinigais ir ginklais remia tokias Gazos organizacijas kaip „Hamas“. Šia prasme iš Europos kilę žydai Izraelyje yra mums kultūriškai artimesni. Remti palestiniečių arabus būtina, nes to reikalauja teisingumas.
Karo Gazoje akivaizdoje labiausiai reikia kalbėjimo apie teisingos taikos galimybes ir tarptautinės bendruomenės spaudimą bei pastangas jas kurti. Kartais kalbėjimą apie jas galime išgirsti ir kaltinimų bei nuoskaudų triukšmo užgožtoje vyraujančioje žiniasklaidoje. Teisingumo ir taikos pozicija yra tokia: abi pusės turi teisėtų reikalavimų ir lūkesčių, kurie betgi nėra lygiaverčiai.
Pirmiausia iš Izraelio turime reikalauti sukurti sąlygas, jog arabai Izraelyje nebūtų diskriminuojami ir, dar svarbiau, būtų dedamos visos pastangos sukurti Palestinos valstybę, kurioje arabai ir kitų etninių grupių atstovai galėtų oriai gyventi. Šia prasme Europos miestuose, taip pat ir Vilniuje, vykę Palestiną palaikantys protestai yra labai svarbūs, lygiai kaip svarbios tokios organizacijos kaip Palestina.lt ir tokie jos nariai kaip Andrius Mažeika, kurių peticiją daugelis iš mūsų pasirašė. Tačiau ir Izraelio piliečių teisė į saugumą turi būti pripažinta. Jie turi teisę nebūti apšaudomi raketomis ar bijoti, kad jų žmonės bus pagrobti, kaip įvyko įsiplieskusio konflikto Gazoje pradžioje. Beje, tarp pagrobtų įkaitų buvo ne viena taikos aktyvistė, palaikanti palestiniečių teisę į politinę autonomiją.
Tokie reikalavimai šiandien skamba kaip utopija, bet ji bus dar nepasiekiamesnė, jei atmesime galimybę kalbėtis ir mokytis vieni iš kitų. Angažuodamasis apšvietai ir solidarumui, Lūžis kviečia kalbėtis, analizuoti, ginčytis ir sutarti nesutarti.
Be trijų šią skaudžią temą analizuojančių tekstų Tarptautinės politikos rubrikoje – Radomiro Niemczewskio vel Ochockio, Tado Janušausko ir Andriaus Bielskio – šiame Lūžyje rasite dar šešias rubrikas. Homo post-sovieticus skiltyje Agnė Rimkutė apžvelgia Adamo Curtiso filmą „Traumos Zona“, akcentuodama būtinybę nuodugniai tyrinėti dviejų pereinamojo laikotarpio dešimtmečių aktualijas per žmogiškųjų patirčių, o ne ekonomizmo prizmę. Profsąjungų rubrikoje – Jurgio Valiukevičiaus pašnekesys su Lenkijos „Darbininkų Iniciatyvos“ (Inicjatywa Pracownicza) profesinės sąjungos tarybos nare Marta Rozmysłowicz. Interviu, kurį iš anglų kalbos vertė Mykolas Baranauskas, aptariami bandymai organizuotis „Amazon“ sandėliuose Poznanėje. Teorijos ir praktikos rubrikoje šį kartą skaitykite išsamų Gintaro Mitrulevičiaus tekstą apie socializmo ir demokratijos sąsajas. Tomo Marcinkevičiaus verstas Ankicos Čakardić tekstas socialinės reprodukcijos tema ir Aušros Briedytės straipsnis apie lietuvių kalbos leksikografiją ir tuos, kurie lieka anapus žodyno, o taip pat Sandros Amankavičiūtės tekstas apie seksualinę moterų objektifikaciją praturtina feminizmo ir lyčių politikos skiltį.
Taip pat džiugina, kad didelė dalis šio numerio tekstų parašyti meno ir kultūros rubrikai. Čia rasite net penkis pranešimus, šią vasarą skaitytus Kairiųjų Aljanso ir DEMOS kritinės minties instituto rengtoje konferencijoje „Kultūra ir emancipacija“. Juos parengė Kasparas Pocius, Gilija Žukauskienė, Žygimantas Menčenkovas, Andrius Mažeika ir Greta Gudelytė. Numerį užbaigia Egidijaus Mardoso žvilgsnis į gamtos ir revoliucijos leitmotyvus Danièle Huillet ir Jeano-Marie Straubo kine.
Andrius Bielskis
[1] Kempistai (nuo angl. camp – „stovykla“) – kiek pašaipus terminas kairiesiems, palaikantiems bet kokią politiką, kuri priešinasi JAV, apibūdinti (kalbos red. past.).