Ketvirtajam „Lūžio“ numeriui keliaujant į spaustuvę, Lietuva stovi dar vienos koronaviruso bangos zenite bei vadinamojo „hibridinio karo“ šešėlyje. Abi situacijos simbolizuoja ne tik dažnai linksniuojamą tam tikrų visuomenės grupių apatiją skiepams, sutrikusias tarptautines tiekimo grandines ar migracijos srautų naudojimą kaip geopolitinį ginklą prieš demokratijos skraiste neva apsigaubusią konservatorių ir liberalų Vyriausybę. Jos atskleidžia ir gilesnes sistemines problemas, neretai liekančias dėmesio periferijoje. Vyriausybės politikos bei kurtinančios opozicijos tylos įgalinta „pasienio krizės“ valdymo strategija kuria antikonstitucinį poslinkį autoritarizmo link, priešindama visuomenę bei mobilizuodama kraštutinės dešinės jėgas ir populiarindama jų barbarizmu persmelktą demagogiją. Šis veiksmo trafaretas – įprastai paminantis solidarumo, internacionalizmo bei egalitarizmo principus – atsispindi ir mėginimuose kovoti prieš pandemiją, kuri kasdien pasiglemžia vis daugiau gyvybių. Užsimerkę prieš kovos būtinybę, valdantieji maskuoja klasinius konfliktus, pataikaudami kapitalo kaprizams ir neretai patogiai kaltindami darbo klasę nostalgija sovietmečiui. Vis dėlto, pandemija tik dar kartą primena apie neoliberalaus kapitalizmo negebėjimą spręsti cikliškai pasikartojančias šio gamybos būdo ir jo reguliavimo režimo krizes. Ketvirtojo numerio puslapiuose pastarųjų krizių anatomija atskleidžiama daugialypiškai. Analizuojami pandemijos padariniai, kurie ypač neproporcingai gula ant moterų pečių ir verčia mus permąstyti planetos egzistencijos klausimus bei strategijas kovojant prieš klimato kaitą. Tos strategijos, žinoma, yra globalios, tačiau neretai prasideda nuo lokalizuotų pasipriešinimo iniciatyvų prieš vietos „taršos apaštalus“ – individualias kompanijas, tokias kaip „Grigeo Klaipėda”, ir grandiozinius valstybinius projektus, pavyzdžiui, Lietuvos pajūryje ketinamą statyti išorinį uostą. Pastarosios analizės linijos papildo tematines gaires, jau plėtotas žurnale „Lūžis“, o šis numeris žvelgia į pandemiją nauju rakursu, pvz., per paraleles su 2008-ųjų metų krize bei jos iššauktais frustracijos kanalais, šiandien prikeltais „Šeimų maršo“ pavidalu. Kviečiama pasidairyti ir po sezoninių darbuotojų išnaudojimo muziejus Europos žemės ūkio sektoriuje. Tad apžvelgdamas kompleksišką nūdienos kapitalizmo krizių morfologiją, kiekvienas šio numerio tekstas nurodo į progresyvaus politinio kismo reikiamybę. Ji yra neatsiejama nuo mūsų kolektyvinės organizacijos darbovietėse, miestuose, gatvėse bei virtualioje erdvėje, o kartu ir nuo kritikos platesniuose pasąmonės horizontuose, perteikiamos per socialiai angažuotas meno formas.
Jokūbas Sąlyga