Trečiasis kultūros ir politikos žurnalo Lūžis numeris skiriamas feminizmui.
Kovo 8-ąją Vilniuje priešais prezidentūrą vyko protesto akcija „Reprodukcinis streikas“. Menine protesto akcija (buvo šokama ir dainuojama pagal perfrazuotą „Bella ciao“ dainą) dalyvės reikalavo politik(i)ų padėti nuo pandemijos nukentėjusioms vienišoms motinoms, kuo greičiau įteisinti medikamentinį nėštumo nutraukimą, ratifikuoti Stambulo konvenciją, išreiškė solidarumą su protestuojančiomis moterimis Lenkijoje, kur reakcinga valdžia siaurina demokratiją ir niekingai riboja moterų teises. Lietuvoje kilęs pasipriešinimas Stambulo konvencijos ratifikavimui ir liūdnai pagarsėjęs „Šeimos maršas“ reikalauja gilesnės analizės ir kritikos. Lūžyje publikuojamų straipsnių prielaida – ne tik tai, kad būtina visomis įmanomomis teisinėmis ir politinėmis formomis priešintis įvairioms smurto
prieš moteris apraiškoms bei jų teisių siaurinimui. Mes taip pat manome,
kad socialinė reprodukcija – gyvybės gimimas, jos puoselėjimas ir auginimas „privačioje“ namų erdvėje – turi būti politizuojama ir socializuojama. Perfrazuojant Karlą Marxą, svarbu suprasti, kad gamybinės jėgos ir gamybiniai santykiai stovi ant socialinės reprodukcijos pamato – pagimdytų, išaugintų ir išlavintų darbininkų darbo jėgos. Gaila, bet ši mintis nebuvo iki galo suprasta istorinio materializmo klasikų. Feministinė socialinės reprodukcijos teorija ir žurnale spausdinami tekstai, plėtojantys ją, siekia šią tezę išskleisti. Nūdienos klimato krizės kontekste būtina į gyvybės gimdymo ir auginimo skausmus įtraukti ir ekologinį aspektą. Iracionali kapitalo didinimo sistema eksploatuoja ir socialinės reprodukcijos darbą, ir moterų ir vyrų pridedamąją vertę kuriantį darbą. Tačiau kapitalo generavimo mašina, o ne savo pragyvenimu susirūpinę žmonės niokoja ir gamtą ir pasaulį – mūsų visų bendrus namus. Kaip tik dėl to būtina atidžiau ir kritiškiau pažvelgti į Europos politinio elito bandymus (pirmiausia Ursulos von der Leyen Žaliąjį kursą) stabdyti klimato kaitą. Bandymus, kurie, užuot siekę teisingos ir demokratinės ekologinės transformacijos, viso labo ketina išdalinti mūsų visų viešuosius pinigus privačių korporacijų ir investuotojų siekiui tapti ekologiškais – veikėjams, kurie labiausiai ir prisidėjo prie ekologinės krizės.
Andrius Bielskis ir Jolanta Bielskienė