Grožio konkurso dalyvės Lenkijoje, dainuojančios apie „Coca Colą“. Pirmą kartą atidaromi „McDonald‘s“, „Rolls-Royce“, „Vogue“. Dažais aptaškytas Marxo paminklas. Ant jo užrašas: „Atleiskite man“. Angliakasių streikas Vorkutoje. Prieš savus piliečius siunčiami tankai. Pasirinkimą dezertyruoti svarstantis jaunutis rusų karys. Sustingusioje eilėje prie degalinės mieganti moteris. Ekonominis nuosmukis. Žmonės, praeiviams pardavinėjantys savo daiktus. Gamyklos, nebepajėgios mokėti atlyginimų, atidavinėjančios darbuotojams jų pačių produkciją. Pastangos parduoti krištolines vazas tamsioje traukinių stotyje. Turguje supirkinėjami privatizacijos „vaučeriai“. Moteris, nutraukianti nėštumą – ne dėl to, kad nenorėtų antro vaiko, o todėl, kad viename kambaryje keturių asmenų šeima neišsiteks. Būtiniausių vaistų trūkumas ligoninėse. Žmonės, krizės išstumti gyventi į tunelius po miestu. Žmonės, atkasinėjantys senus kapus, tikėdamiesi rasti ką nors parduotino. Žmonės, kertantys miesto medžius, nes tai vienintelis jiems likęs būdas apšildyti namus. Sekso darbuotojos, aptarnaujančios užsieniečius „Kosmoso“ viešbutyje Maskvoje. Erdvėje pasimetęs satelitas „Fobas“. Žaisliniu šautuvu mojuojantis vaikas. „Mūsų kompasas yra pelnas. Mūsų stabas yra jo finansinė didenybė – kapitalas“ (Michailas Chodorkovskis). „Demokratija“ yra toks keiksmažodis“ (eilinis Rusijos pilietis).
Tai už egzistavusią 10-ojo dešimtmečio tikrovę keistesni dokumentiniai kadrai iš televizijos filmo „Rusija 1985–1999: TraumosZona. Koks buvo jausmas išgyventi komunizmo griūtį – ir demokratijos“ (2022). Neatlaidus, gniuždantis 10-ojo dešimtmečio portretas, valstybinio socializmo griūties ir „Goldman Sachs“ konsultantų nenumatytos realybės scenų koliažas, sumontuotas Adamo Curtiso: sunkiai apibrėžiamo, keletą BAFTA apdovanojimų susirinkusio, kultiniu vadinamo britų kūrėjo. Filmo medžiaga anuomet buvo surinkta BBC reporterių, tuomet kelis dešimtmečius dūlėjo televizijos archyvuose, kol jos neatrado Curtisas. Jo susižavėjimas reportažais nuoširdus ir užkrečiantis: tiek kadrų paveikumas, tiek ir faktas, kad už jų kūrimą jau buvo sumokėję mokesčių mokėtojai, reiškė, kad jie privalėjo pasiekti viešumą. Pirma idėja buvo tiesiog įkelti visą 10 000 valandų archyvinę vizualinę medžiagą į atitinkamas BBC platformas.1 Tačiau besvarstant, ką daryti, Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą. Atrastasis archyvas buvo pasitelktas ieškant atsakymų į sudėtingą klausimą: kaip Rusija atsidūrė ten, kur atsidūrė? Tūkstančiai valandų dokumentinės medžiagos virtualybėn įkelta nebuvo (nors tai vis dar išlieka nuostabia idėja) – tačiau buvo sumontuotas septynių valandų trukmės daugiaserijinis filmas.
Dalis filmo paveikumo tikriausiai glūdi anuomet surinktos medžiagos savitiksliškume. Daug „TraumosZonai“ atrinktų kadrų buvo įrašyta ne kryptingai sekant reportažo formato ir tiklsų gairėmis, o operatorių laisvu laiku, be apibrėžto tikslo, tarsi tiesiog stebint ir įrašinėjant juos supančią aplinką. Vengdamas užimti vakariečio, aiškinančio kitoms pasaulio dalims jų patirtį ir istoriją, poziciją bei siekdamas sukurti kiek įmanoma betarpiškesnį santykį tarp vizualinio archyvo ir žiūrovo, Curtisas filmo režisieriaus vaidmenyje tarsi stengiasi kuo labiau sumažinti savo kaip tarpininko vaidmenį. Filmuotų situacijų, interviu ir istorijų atrinkimas taip pat vyko be aiškiai iš anksto apibrėžtos krypties. Curtisas savo metodiką apibrėžė žaismingai, kaip apsipirkinėjimo procesą: „Jei vaizdinys mane „pagauna“ – jį įtraukiu. Jei abejoju – atmetu. Jei įtraukė mane – įtrauks ir kitus.“2 „TraumosZona“ nuo kitų Curtiso filmų skiriasi ir tuo, kad iš jos buvo panaikintas jo kūrybai būdingas stiprus pasakotojo balsas. Vienintelė žiūrovui suteikiama papildoma orientacija – kartkartėmis ekrane pasirodantys kontekstą ar papildomas detales nurodantys titrai. Atrodo, kad redaguodamas medžiagą autorius atkakliai vengė perrėkti tai, ką pats suprato kaip ypač autentišką vaizdų emocinę atmosferą.
Tai ne pirma Curtiso vaizdais rašoma emocinė istorija: užtenka prisiminti jo 2021 m. išleistą panašaus formato BBC filmą „Negaliu išmesti tavęs iš galvos: emocinė modernaus pasaulio istorija“. Jis ir pats save yra gana atvirai apibūdinęs kaip „emocijų žurnalistą“.3 „TraumosZonos“ vienas svarbiausių tikslų taip pat glaudžiai susijęs su emocijomis: atskleisti sudėtingas, sekinančias, nuviliančias, ir dažnai paprasčiausiai ribines vaizduojamo laikotarpio būsenas. Remiantis dažnais žiūrovų atsiliepimais apie bežiūrint paūmėjusias depresines nuotaikas, tikslas buvo pasiektas. Vienos serijos „valandos“ serijos ilgis šiuo atveju tėra chronologinė koordinatė: vaizdų intensyvume minutės tekės lėčiau, o kartais papildomo laiko gali prireikti ir pertraukėlei atsikvėpti. Jei kada skaitėte Svetlanos Aleksijevič Laiką iš antrų rankų (2013, vertimas į lietuvių kalbą 2016), interviu apie pereinamojo laikotarpio atsiminimus rinkinį – jausmas maždaug panašus. Abu kūriniai kupini ribinių, dažnai nesuvokiamų būsenų. Abu dar sudėtingesni, nes sukomponuoti iš šaltinių, apeliuojančių į realybės pristatymą: žmonių atsiminimų ir filmo juostos. Abu trikdantys. Tačiau Curtiso naudojama medžiaga mažiau pasinėrusi į subjektyvumą, ir tai jam leidžia ne tik perteikti, „koks buvo jausmas“, bet ir išvystyti platesnį istorinį komentarą.
Ekonomika ir emocija
Curtisas nemėgsta valstybinio socializmo. Nemėgsta ir kapitalizmo: nei jo 10-ojo dešimtmečio Rusijos, nei šiandienos Jungtinės Karalystės reinkarnacijose. Nemėgsta visų technokratija grįstų sistemų, ir tai matyti „TraumosZonoje“, kurioje žmonės tarsi aklai velkami nuo vieno nevykusio ekonominio ir politinio eksperimento prie kito. Nemėgsta jis perdėto akademizmo, nėra ir didelis ekonomizmo gerbėjas. Jo nuomone, įsigalėjusi tendencija pasaulį aiškinti išskirtinai per ekonomikos prizmę kuria nepilną ir skurdų pasaulio suvokimą. Tačiau jam aišku, kad atsakymas į klausimą „Kaip Rusija pasiekė šį tašką?“ neįmanomas neatsižvelgus į sudėtingus politinius ir ekonominius procesus. „TraumosZonoje“ su ekonomizmu Curtisas kovoja ne jį atmesdamas, o perteikdamas ekonominių pasirinkimų ir procesų žmogiškąją kainą. Nepaisant montažo fragmentiškumo, „TraumosZona“ ne tik nuosekliai seka emocinę savo subjektų realybę, bet ir susieja dokumentinių kadrų virtines į gana sudėtingus dešimtąjį dešimtmetį liečiančius klausimus bei interpretacijas.
Ir taip, dokumentinis „TraumosZonos“ koliažas imasi ambicingo rinkos ekonomikos ir liberalios demokratijos santykio kvestionavimo. Montažo žirklėmis meistriškai laviruodamas tarp ekonominės „šoko doktrinos“ vizionierių bei vykdytojų Maskvoje ir užsienyje, ir jos gyvųjų padarinių socialinėse bei geografinėse periferijose, tarp pulsuojančios politinės suirutės, draskančios tiek aukščiausius politinius sluoksnius, tiek gamyklas ir jų darbuotojus, atvirai žvelgdamas į sparčiai besiveriančią bedugnę tarp „sėkmingai prisitaikiusių“ prie naujos sistemos (arba: chaoso) rengiamų prašmatnių pokylių, ir sparčiai gilėjančio „neprisitaikančių“ skurdo, Curtisas nušviečia abstrakčių laisvos rinkos konceptų įvedimo į konkrečią socialinę realybę procesą. Tęstinė to proceso sukelta visuomeninė degradacija, neviltis, cinizmas, ir nusivylimas tapo tikra Petri lėkštele keroti bukam nacionalizmui, autokratijai, politinei apatijai ir įvairiausio plauko pseudodvasingumui.
Pereinamojo laikotarpio reformų dirigentai tikėjo, kad tereikia įvesti laisviausią iš laisvų rinkų, o liberali demokratija tyliai kaip šuo atseks iš paskos. „TraumosZona“ tai vadina viena didele ir skaudžia klaida, kurios pasekmes jaučiame iki šiol. Curtiso verdiktas aiškus: Rusijos atveju laukinio 10-ojo dešimtmečio kapitalizmo tezės bei liberalios demokratijos institucijų vystymasis buvo nesuderinami, teiginys, kad politinė reforma savaime kils iš ekonominės, buvo paikas ir trumparegiškas. Septynios ilgos serijos neteigia radusios raktą į Rusijos agresijos prieš Ukrainą priežastis, tačiau gali pateikti stiprų spėjimą apie vieną Rusijos visuomenės laikysenos dedamųjų – tai, ką kai kurie Rusijos stebėtojai vadina „rusiškąja apatija“. Pasinerdamas į ekonominę, politinę, ir emocinę to laikotarpio realybę, Curtisas nuosekliai seka procesą, kurio pabaigoje „Vakarų demokratija“ daliai Rusijos gyventojų tampa keiksmažodžiu. Rusija apatiška kaip toji pirmojoje „TraumosZonos“ serijoje sutikta moteris, besidarbuojanti ties iš pažiūros tuščio buto siena. Žurnalistas jos klausia, ar ji turinti svajonių. Ne, sako ji. Ji netiki niekuo. „Ir tavim netikiu“, – mesteli trumpai žvilgteldama į iš laisvų liberaliųjų vakarų atvykusio žurnalisto filmavimo kamerą.
„TraumosZona“ Lietuvoje?
Viena stipriausių „TraumosZonos“ pusių yra dėmesys periferijoms. Sutelktas ties Rusijos patirtimi, filmas nepaliaujamai nuklysta į apie 90-ųjų perėjimą kalbančias nepažintas periferijas, ar tai būtų kaimiški buvusios Sovietų Sąjungos regionai, Lietuva ar Gruzija, ar moterų ir vaikų patirtis. Nepaisant to, „TraumosZonos“ leitmotyvas yra Rusija. Be to, filmas kurtas omenyje turint pirmiausia Jungtinės Karalystės auditorijas. Tai apibrėžė ir vieną pagrindinių tikslų: Curtisas teigia sukūręs šį filmą, nes jam „atrodo, kad mes Vakaruose nelabai suprantame, ką išgyveno rusai: kataklizmą, išardžiusį pačius visuomenės pagrindus“.4 Jam tai – ir radikalios rinkos ekonomikos pamatinių tezių kritika, kartais vedanti ir prie gana patrakusių palyginimų tarp Sovietų Sąjungos griūties bei šiandieninės JK ekonominės politikos. Tačiau „TraumosZona“ nuo kitų apie postsocializmą kalbančių filmų išsiskiria ir savo platinimo būdu: neapsiribojęs nišiniais kino festivaliais, filmas yra prieinamas visiems, turintiems interneto prieigą, ir yra laisvas migruoti visur – įskaitant ir Rusiją, ir Lietuvą. Kokias reikšmes jis įgis santykyje su šių vietų kontekstais ir atmintimis? Ar jis gali papildyti mūsų diskusijas apie „laukinį 10-ąjį dešimtmetį“?
Lietuvoje „TraumosZona“ įžengia į gana skylėtą to laikotarpio suvokimo lauką. Čia letargiškai besivystančios laikotarpio atminties erdvėje rasime tai, ką Andrius Jakučiūnas yra pavadinęs „linksmuoju gariūnmečiu“:5 sceną, papipirintą archetipinėmis urlagano ar latro figūromis, kasetiniais grotuvais ir kitais artefaktais, vis perkuriančią gana monolitišką to laikotarpio vaizdinį. Arba dėmesio sutelkimą ties revoliucinės vilties, herojiškumo, euforijos jausmais kovojant dėl – ir atgavus! – Nepriklausomybę. Arba retkarčiais išreiškiamą pripažinimą, kad gal ir buvo truputėlį nepatogu – panašiai kaip kai namų ūkis karštą vandenį savaitei atjungia, ar nauji batai pritrina pūslę – bet dabar jau viskas gerai, nuėmė kaip ranka, ir nebėra apie ką čia nė kalbėti. Arba galbūt kaip „laukinio 10-ojo dešimtmečio“ nusikaltimų ir nešvarių privatizacijos istorijų aprašymą – vertingą, svarbų, ir reikalingą, tačiau vis tiek atskirtą nuo platesnių socialinių ir ekonominių problemų, ir nuo žmonių patirties, nekalbant jau apie jų aktualumą šiandienai.
Akivaizdu, Rusija pasuko kitu keliu, nei daug kitų 10-ojo dešimtmečio socialinį ir ekonominį eksperimentą perėjusių šalių, tačiau „TraumosZonoje“ matomos scenos bus skausmingai pažįstamos ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Rytų ir Vidurio Europos valstybėse. Lietuvoje vis tik, gali būti, labiau nei kitur, nes Baltijos šalių ekonominis nuosmukis buvo ypač gilus ir truko ypač ilgai. Realus darbo užmokestis smuko dugnan, kur labai ilgą laiką ir pasiliko (pvz., net ir 2000-aisiais jis tesiekė 40% 1989-ųjų lygio); išlaidos socialinei apsaugai tuo metu taip pat buvo tarp žemiausių regione: 13,7% Baltijos šalyse – palyginimui: Slovėnijoje jos siekė 23.8%.6 Lietuva buvo ir viena iš labiausiai 2008-ųjų ekonominės krizės paveiktų regiono šalių. Vilniaus universiteto sociologės Laimos Žilinskienės teigimu, Lietuvoje gyvenimas „pradėjo gerėti“ tik apie 2014 metus.7 Ir žinoma, Curtisas sakytų: velniop ekonomizmą, šie skaičiai teparodo dalinį, abstraktų pereinamojo laikotarpio realybės fragmentą. „TraumosZona“ užsimena apie už šių ekonominių indikatorių besislepiančią žmogiškąją patirtį ir jos tęstinumą.
Kažkur fone tebekunkuliuojant diskusijoms, ar staigi ir beatodairiška privatizacija žudo,8 galbūt ir Lietuvoje pamažu pradės žiebtis pokalbiai tiek apie šio ekonominio ir socialinio eksperimento kainą, tiek apie ilgalaikį jo poveikį. Viena ankstyvųjų kregždžių, Laimos Žilinskienės vadovaujami tyrimai, užsimena, kad laikotarpis nebuvo tiesiog šiaip sunkus, bet jau dabar praėjęs nelyg blogas, pamirštinas sapnas. Jos vėliausiųjų tyrinėjimų centre atsidūrė pirmoji Nepriklausomybės karta, gimusi tarp 1980-ųjų ir 2000-ųjų. Kitaip tariant, karta, praleidusi vaikystę „pereinamojo laikotarpio“ socialinių eksperimentų laboratorijoje. Tyrimų atradimuose – šiandien šiai kartai būdingos saugumo ir stabilumo paieškos, ilgalaikis tuo metu išaugusios socialinės nelygybės poveikis, tuo metu nepritekliuje atsidūrusiose šeimose augusių vaikų nenoras prisiimti atsakomybes, kurias tuo metu matė keliant didelės įtampos situacijas. Turint tai omenyje įdomu, kad taip daug to, ką vertiname kaip savo visuomenės ydas, priskiriame sovietmečio palikimui, o jos skausmą – sovietmečio traumai, tačiau kartu iš esmės ignoruojame ką tik vykusią, apie 20 metų trukusią, suirutę ir jos poveikį mums.
„TraumosZona“ tai išvelka į šviesą. Ji intensyvi, šokiruojanti, fragmentiška. Ar Curtios apsipirkinėjimo strategija remti archyvinės medžiagos atrinkimo metodai nekelia pavojaus, kad sudėtingas temas užgoš „vargo pornografija“ (misery porn)? Tikrai taip. Čia reikės žiūrovo savistabos: plačiai žinoma, kad besaikis skurdo ir skausmo vaizdų vartojimas kelia paviršutiniško žiūrėjimo riziką. Ar kartais nekyla įtarimas, kad stebėtojai iš BBC kartais rado tai, ką vakariečiai ir tikėdavosi rasti Sovietų Sąjungoje, atkartodami Šaltojo karo klišes, ir galbūt nepastebėdami netikėto? Galbūt. Ar gerbiamam žiūrovui būtų pravartu prieš cituojant „TraumosZonoje“ aptiktą informaciją apie, pvz., planinės ekonomikos niuansus, pasitikrinti ją kituose šaltiniuose? Taip. Ar pateikiamos pereinamojo laikotarpio interpretacijų arkos yra nediskutuotina tiesa? Žinoma, ne. Tačiau jos keliami klausimai ir atsakymų į juos versijos – svarbūs ir verti atsakymų paieškų. O svarbiausia tikriausiai tai, kad peržiūrėjus „TraumosZoną“ tampa labai sunku į 10-ąjį (dvi)dešimtmetį numoti ranka kaip į laikiną, be pėdsako išnykusį nesusipratimą.
Agnė Rimkutė yra humanitarinių mokslų daktarė ir 20 a. Rytų Europos istorikė, šiuo metu dėstanti žurnalistiką ir rašymą „OLIve“, mokymosi pabėgėliams iniciatyvoje Budapešte, Vengrijoje.
- London School of Economics and Political Science, „Russia: Does It Believe in Anything? LSE Festival, 2023”, žiūrėta: 2023 lapkričio 14 d. ↩︎
- PoliticsJOE, „Adam Curtis on the fall of the Soviet Union’s worrying parallels with modern Britain“, žiūrėta: 2023 lapkričio 14 d. ↩︎
- Sam Knight, „Adam Curtis Explains It All“, The New Yorker, žiūrėta: 2023 lapkričio 14 d. ↩︎
- Why Liz Truss Must Take Heed“, The Guardian, žiūrėta: 2023 lapkričio 14 d. ↩︎
- Andrius Jakučiūnas, „Linksmasis ir herojiškasis gariūnmetis, kurio nebuvo (daug klausimų)“, Bernardinai.lt, žiūrėta: 2023 lapkričio 14 d. ↩︎
- Joachim Becker, YEAR „Europe’s Other Periphery“, New Left Review, Nr. 99, psl. 39–64. ↩︎
- LRT, „Ištyrė pirmąją nepriklausomoje Lietuvoje gimusią kartą: renkasi vienišių gyvenimą ir nenori prisiimti atsakomybių“, žiūrėta: 2023 lapkričio 14 d. ↩︎
- Aytalina Azarova, Darja Irdam, Alexi Gugushvili, Mihaly Fazekas, Gábor Scheiring, Pia Horvat, Denes Stefler et al., 2017 „The effect of rapid privatisation on mortality in mono-industrial towns in post-Soviet Russia: a retrospective cohort study” The Lancet Public Health, Nr. 5, psl. 231-238; John S. Earle ir Scott Gehlbach, 2011, „Did post-communist privatization increase mortality?” Comparative Economic Studies, Nr. 53, psl. 239-260. ↩︎