Vartai į gyvulių fermas ir skerdyklas, papuošti JAV simbolika ir užrašu „Sveiki atvykę”, Čikaga, 1901-1907.
(Nuotrauka iš Alfred Holzman Co, Merilendo universiteto skaitmeninės kolekcijos, Nacionalinio bibliotekos fondo istorinių atvirukų kolekcija)
JAV mokyklose ir universitetuose studijuojant literatūrą, istoriją ar politologiją pagal privalomąją programą daug kur tebėra skaitoma 1905-aisiais išleista amerikiečių rašytojo, žurnalisto ir aktyvisto Uptono Sinclairo knyga Džiunglės. Šios knygos centre – imigrantų iš Lietuvos šeima, atvykusi į Čikagą siekti geresnio gyvenimo. Džiunglės ne tik priskiriamos JAV literatūros klasikai ir laikomos vienų pirmųjų tiriamosios žurnalistikos pavyzdžių, bet ir turėjo didžiulį socialinį poveikį – knyga sukėlė tokį ažiotažą, jog JAV valdžia privalėjo keisti šalies įstatymus maisto ir higienos srityse.
Džiunglės buvo parašytos tuo metu, kai JAV sparčiai industrializavosi, o į šalį plūdę imigrantai darbininkai neturėjo kitų galimybių, kaip tik imtis sunkių ir dažnai nežmoniškomis sąlygomis pasižyminčių darbų. Gavęs 500 dolerių avansą parašyti knygą apie darbininkų išnaudojimą iš socialistinio leidinio Appeal to Reason,
26-erių Uptonas Sinclairas, socialistinių pažiūrų rašytojas, ėmėsi šio projekto ir atvyko į Čikagą tyrinėti skerdyklų realybės. Septynias savaites jis dirbo ir gyveno tarp darbininkų – airių, vokiečių, lenkų, lietuvių – rinkdamas tikras istorijas apie darbo sąlygas, korupciją, higienos normų nesilaikymą ir kitas neteisybės formas.
Sinclairas pasirinko Čikagą ir jos skerdyklas kaip pagrindinę savo knygos temą dėl kelių priežasčių. Pirmiausia Čikaga buvo industrializacijos ir masinės imigracijos centras, į kurį darbo jėga plūdo iš įvairių pasaulio kampų. Čikagos skerdyklos taip pat buvo vienas pirmųjų industrializacijos maisto pramonėje apraiškų – eiliniame ūkyje, norint nugalabyti ir išdarinėti vieną galviją, reikėdavo 8–10 valandų, o naujosiose Čikagos skerdyklose tai trukdavo vos 35 minutes[1].
Sinclairui rūpėjo atskleisti sisteminę neteisybę ir darbininkų išnaudojimą, kurie vyko po pramoninės revoliucijos priedanga. Čikagos skerdyklose kaip tik neseniai buvo pasibaigęs didelis streikas, prisidėjęs prie to, kad visuomenėje imta plačiau diskutuoti apie darbo sąlygas ir darbuotojų teises. Pasirinkęs šias skerdyklas kaip tyrimo objektą, jis siekė atskleisti brutalias darbo praktikas ir kaip negailestingai kapitalistinėje santvarkoje elgiamasi su pačiais pažeidžiamiausiais visuomenės nariais – darbininkais ir imigrantais.
Lietuvių emigrantus Sinclairas pasirinko neatsitiktinai: šaltiniai teigia, jog kadangi į Čikagą lietuviai pradėjo emigruoti kiek vėliau, nei kitų šalių piliečiai, jų statusas Čikagos skerdyklose buvo vienas prasčiausių, o darbo sąlygos – vienos brutaliausių, lyginant su anksčiau jose įsitvirtinusiais kitų tautybių migrantais.[2] Be to, rinkdamas duomenis savo tyrimui ir vaikštinėdamas po Pakingtauno apylinkes, Sinclairas atsitiktinai tapo lietuviškų vestuvių svečiu. Stebėdamas vestuvių procesą ir lietuviškus papročius bei visa tai persmelkiantį nerimą dėl savo išgyvenimo, Sinclairas tokiu būdu ne tik gavo įkvėpimo pirmajam knygos skyriui, kuriame išsamiai aprašo šias vestuves, bet ir atrado savo knygos personažus. Jaunavedžių pora Jurgis Rudkus ir Ona Lukošaitė tampa pagrindiniais knygos herojais. Nors Sinclairas toliau ir nesidomėjo šių žmonių likimu ir jie liko tik įkvėpimu knygos personažams, jų likimai atspindi tūkstančių tikrų žmonių istorijas. Kaip teigė pats autorius: „Norėjau jį [romaną] padaryti tikrą, ne tik iš esmės, bet ir smulkiausiose detalėse. Jis tiek tikras, kiek tikras būtų ne grožinis kūrinys, o sociologo studija. <…> Viskas, kas ten aprašyta, mano žiniomis, yra nutikę kam nors tame rajone.“[3] Taip gimė Džiunglės, tapusios vienu ryškiausių Amerikos kapitalizmo kritikos veikalų ir atvėrusios visuomenei akis apie sisteminį išnaudojimą.
„Taikiau į visuomenės širdį, bet netyčia pataikiau į skrandį“
Džiunglės pasakoja apie lietuvių imigrantą Jurgį Rudkų ir jo išplėstinę šeimą, atvykusią į Čikagą su didelėmis svajonėmis susikurti geresnį gyvenimą. Prasidėjusi kaip viltinga imigrantų šeimos istorija palaipsniui virsta niūriu košmaru. Vietoje pažadėtosios „amerikietiškos svajonės“ jie patenka į negailestingas urbanistines džiungles. Šeima susiduria su brutaliomis darbo sąlygomis, apgaule, skurdu ir kasdiene kova už išlikimą. Sinclairas itin ryškiai parodo, kaip pramonės gigantai beatodairiškai naudojosi imigrantų darbu, nesilaikydami jokių darbo saugos ar higienos normų: skerdyklose ir fabrikuose dirbo su pavojingomis cheminėmis medžiagomis, gamyboje buvo naudojama supuvusi mėsa, o darbuotojai rizikuodavo patys netekti gyvybių dėl nesaugių sąlygų ir netgi patekti į mėsos produktus.
(Nuotrauka iš Čiakgos istorijos muziejaus kolekcijos)
Apgaule suviliota nuomotis būstą su vos gyventi leidžiančiomis sąlygomis, Jurgio šeima priversta nuolat grumtis, kad išgyventų: į darbą eiti privalo ir vaikai, ir jau senyvo amžiaus Jurgio tėvas. Traumos, ligos ir artimųjų mirtys nuolat persekioja šią lietuvių šeimą. Jurgiui darbe patyrus kojos traumą, šeimai tris mėnesius tenka verstis tik iš moterų ir vaikų menkų atlyginimų, nes tuo metu nedarbingumo ar ligos išmokos buvo tik radikali kairiųjų idėja. Negana to, pasveikęs Jurgis sužino, kad senoji jo darbo vieta nebuvo išsaugota – po traumos praradęs dalį savo fizinės jėgos, skerdyklose jis tapo nebereikalingas. Po sunkių naujo darbo paieškų galiausiai jis gauna darbą trąšų gamykloje – pačią prasčiausią įmanomą darbo vietą, nes ten naudojamos cheminės medžiagos per kelerius metus pražudo daugumą darbuotojų.
Po Džiunglių išleidimo, skaitytojai buvo sukrėsti ir pasipiktinę, tačiau visai ne dėl to, ko tikėjosi Sinclairas. Skaitytojų dėmesį prikaustė maisto kokybė ir higiena – papuvę, užkrėsti ir apnuodyti mėsos produktai, o ne pavojingos darbo sąlygos ar žiaurus elgesys su gyvūnais, kuriuos Sinclairas troško atskleisti. Romano dalis, kalbanti apie maisto saugą, užėmė vos apie 12 puslapių, tačiau būtent šios detalės sulaukė didžiausio atgarsio, šešėlyje paliekant pagrindinę knygos žinutę apie kapitalistinio išnaudojimo siaubą.
Beveik du mėnesius po priedanga dirbęs skerdyklose, Sinclairas dokumentavo daugybę apetito nežadinančių aplinkybių mėsos kombinatuose. Knygoje vaizdžiai pasakojama apie žiurkes ir netgi žmonių galūnes, patekusias į perdirbtą mėsą ir galiausiai atsidūrusias maisto prekių parduotuvių lentynose. Gamyklose buvo samdomi žmonės, kurių vienintelė funkcija buvo nukreipti inspektorių, turėjusių patikrinti, ar karvės neserga tuberkulioze, dėmesį. Tada šios karvės buvo skerdžiamos drauge su kitomis, o jų mėsa buvo naudojama dešroms ir kitiems perdirbtiems maisto produktams. Knygoje taip pat aprašoma pelėsiais padengta mėsa, kuri buvo išplaunama borakso, metalams valyti naudojamos cheminės medžiagos, voniose.
Skerdyklų vadovai, norėdami pabrėžti industrializacijos pažangą ir darbo efektyvumą, juokaudavo, kad skerdyklose niekas nelieka nepanaudojama, išskyrus kiaulės žviegimą. Visoms gyvulių kūno dalims, pvz., sausgyslėms, organams ir kitoms, su maistu įprastai nesiejamoms dalims, buvo randama paskirties vieta. Iš jų buvo gaminami maisto ruošime vėliau naudojami taukai, taip pat muilas, klijai arba paprasčiausiai šios dalys buvo įmaišomos į kitus perdirbtus mėsos produktus, siekiant padidinti jų tūrį ir sumažinant gamybos išlaidas. Džiunglės atskleidė, kad pelno siekianti mėsos pramonė nepaisė jokių higienos standartų ir savo vartotojų gerovės, o visuomenė nenutuokė, ką deda į savo burnas.
Kaip vėliau savo knygos efektą komentavo pats Sinclairas, jis taikėsi į visuomenės širdį, bet netyčia pataikė į skrandį. Džiunglės įžiebė tikrą revoliuciją JAV maisto saugos srityje. Pasinaudodamas visuomenėje kilusiu pasipiktinimu, JAV prezidentas Theodoreʼas Rooseveltas paskatino Kongresą priimti Švaraus maisto ir vaistų įstatymą, kuris užtikrino, kad mėsos perdirbimo įmonės dirbtų laikydamosi sanitarinių reikalavimų, ir Mėsos inspektavimo įstatymą, pagal kurį prieš skerdimą visi gyvuliai turėjo būti patikrinti Žemės ūkio departamento inspektorių. Dėl šių pokyčių ant amerikiečių stalų patekdavo sveikesnė ir higieniškesnė mėsa. Be to, knyga tapo pagrindu pirmosios vartotojų teisių apsaugos agentūros – Maisto ir vaistų administracijos (FDA) – įkūrimui.
(Nuotrauka iš Chicago Daily News kolekcijos, Čikagos istorijos muziejus)
Kodėl Džiunglės neprigijo Lietuvoje?
Nepaisant knygos socialinės reikšmės, Lietuvoje ji nėra itin populiari. Platesnius lietuvių skaitytojų ratus ji pasiekė tik 1948-aisiais. Tada knyga buvo išleista Stalino kolektyvizacijos, trėmimų ir represijų kontekste. Knyga paprasčiausiai neturėjo tinkamų sąlygų paliesti ir įsitvirtinti lietuviškoje to meto sąmonėje. Iš vienos pusės tam trukdė sovietų valdžios aparatas, pasitelkęs knygą kaip priešnuodį „amerikietiškai svajonei“ ir mintims apie geresnį gyvenimą už SSRS ribų. Štai pirmojo Lietuvoje paskelbto leidimo vertėjas K. Puida taip aiškino romano naudą skaitytojams: „Ir kiekvienas, į kurio rankas pateks ši knyga, perskaitęs tepaklausia savęs: ar verta eiti Amerikon, jeigu tokiomis kančiomis ir vargu įgaunamas nedidelis pelnas?“[4]
Iš kitos pusės trukdė okupacijos metu taip svarbi lietuvių moralei buvusi vizija apie JAV, kaip galimybių ir laisvės šalį, kur žmonės laimingi, kur nėra deficitinių prekių ir kur savo darbu gali susikurti geresnes pragyvenimo sąlygas. Net jei tai ir nebuvo absoliuti tiesa, lietuviai tokios tiesos apie Ameriką nenorėjo girdėti ir priimti. Dėl tokių aplinkybių, lietuviškai knyga buvo perleista tik po 64-erių metų po paskutinio – sovietinio, jos leidimo.
(Nuotrauka iš Kongreso bibliotekos kolekcijos)
Tiesa, Amerikos lietuviams, kurie su knyga buvo susipažinę plačiau, nuo pat pradžių nepatiko tai, kaip jie vaizduojami Džiunglėse: jų nelaimės, vargai, klystkeliai ir nuosmukiai. Lietuviškuose leidiniuose buvo spausdinamos bendruomenės veikėjų nusivylimo kupinos nuomonės: štai kunigas Antanas Kaupas puolė lyginti lietuvius su kitų tautybių migrantais: „Lietuviai paimti už tipą žemiausiai stovinčių Amerikoje darbininkų. Taip nėra: slovakai, italai, kyniečiai, negrai ir daugelis kitų tautų stovi žemiau už mūsų brolius. <…> lietuvio tautiečio širdis skųste skundžiasi prieš autoriaus prikaišiojimus mūsų tautai ydų, kurių ji neturi.“[5] Akivaizdu, kad savęs ir savo tautiečių matymas silpnojo pozicijoje dirgino tam tikrus su tapatybe susijusius kompleksus.
Ką atskleidžia migrantų darbas?
Neabejojimas meritokratiniais principais, kad gauni tai, ko esi nusipelnęs, ignoruojant gyvenimo aplinkybių įtaką, ir savęs, kaip silpnesniojo, nepripažinimas, apsunkina tiek vidinius tapatybės klausimus, tiek santykį su kitais. O atsigręžti į pažeidžiamiausius visuomenės narius, kaip parodė Sinclairo Džiunglės ir jų politinis bei socialinis poveikis, yra verta ne tik dėl socialinio teisingumo, bet ir bendrų visuomeninių interesų. Gilesnis žvilgsnis į vieną pažeidžiamiausių visuomenės grupių – darbo migrantus, padėjo atskleisti tiesą apie skandalingas JAV mėsos pramonės praktikas, kurios nuodijo milijonus gyventojų ir luošino darbuotojų gyvenimus. Tad galima teigti, kad migrantų darbas apnuogina darbo rinkos, visuomenės saugumo ir sveikatos problemas, kurios kitaip liktų nepastebėtos.
Įprastai migrantus su didžiausiu entuziazmu priima ekonomikos sektoriai, turintys daugiausia problemų ir atgrasantys vietinius darbuotojus dėl mažų atlyginimų ir blogų darbo sąlygų. Vienas šiuolaikinių to pavyzdžių – darbas skaitmeninėse platformose, kuriose visoje Europoje gausiai dirba imigrantai. Dirbantys šiose platformose yra nuolat raginami skubėti – greičiau surinkti ar pristatyti prekes, nes nuo to priklauso jų reitingas ir būsimas darbo užmokestis. Nuolatinis raginimas skubėti platformų darbuotojams kelia stresą, o į telefoną siunčiami nuolatiniai pranešimai blaško dėmesį, taip sukuriant nesaugias sąlygas ne tik patiems darbuotojams, bet ir visiems eismo dalyviams – vairuojantiems automobilius, dviratininkams ir pėstiesiems.
(Nuotraka iš „Suhling & Co” leidyklos)
University College London 2022 m. paskelbtame tyrime atrandama, kad platforminio darbo principas, kai darbuotojui mokama ne už pradirbtą laiką, bet už kiekvieną įvykdytą pristatymą, prisideda prie didesnio spaudimo platformų darbuotojams. Lyginant kurjerių, dirbančių per platformas, ir kurjerių, dirbančių pagal darbo sutartį, atsakymus, paaiškėjo, kad dirbantiems per platformas darbdavio daromas spaudimas dėl laiko lemia didesnę tikimybę viršyti greitį, nei dirbantiems pagal darbo sutartis (56 %, palyginti su 39 %), taip pat važiuoti per raudoną šviesoforo signalą (21 %, palyginti su 12 %). Jie taip pat dažniau pranešė, kad juos blaško telefonas, per kurį jie priima užsakymus (57 %, palyginti su 21 %). Jie taip pat beveik du kartus dažniau praneša apie sužalojimą – tiek savo, tiek kitų (11 %, palyginti su 6 %)[6].
Tokios galingos kompanijos kaip „Uber“ ar „Wolt“ išleidžia milžiniškas sumas lobizmui, kad išvengtų pareigos laikyti kurjerius ir platformų darbuotojus ne nepriklausomais „partneriais“, o savo darbuotojais[7]. Kaip ir Sinclairo laikais, kai pramonė klestėjo paslėpdama imigrantų kančias skerdyklose, taip ir šiandienos platformų ekonomika remiasi tuo, kad jos darbuotojų problemos liktų nematomos.
Darbdaviai, kurie taupo savo darbuotojų gerovės sąskaita, neretai taupo ir prekių kokybės, visuomenės saugumo ir sveikatos bei aplinkos sąskaita. To pavyzdžių galima rasti įvairiose pramonės šakose: „greitosios mados“ drabužių gamintojai, perkeliantys savo gamyklas į skurdžiausias šalis, mokantys savo darbuotojams centus ir besinaudojantys vaikų darbu gamina drabužius, nusidėvinčius po kelių kartų. Panašiai ir statybų sektoriuje, kai įmonės taupo saugumo sąskaita ir samdo darbininkus už menką atlygį, kyla grėsmė visos visuomenės saugumui, pvz., 2018 m. Majamyje griuvęs pėsčiųjų tiltas buvo siejamas su prasta statybos priežiūra ir kaštų mažinimu[8].
Džiunglės darkart paneigia vieną pamatinių kapitalizmo idėjų, kad laisva rinka ir konkurencija viską sureguliuoja savaime, užtikrina visiems geriausias sąlygas ir geriausią prekių ir paslaugų kokybę. Trūkstant kontrolės ir priežiūros, galios pozicijose esantys visada ras būdų dar labiau sustiprinti savo galią silpnesniųjų sąskaita, ne tik pinigine, bet ir prekių kokybės, visuomenės sveikatos ir bendros gerovės prasme.
Džiunglių poveikis pranoko pradinius lūkesčius. Sinclairo kūrinys tapo „purvo kapstymo“ žurnalistikos (angl. muckracking) judėjimo pagrindu, įkvėpęs ištisas tiriamųjų žurnalistų kartas atskleisti visuomenės neteisybes. Romanas iki šiol daro įtaką šiuolaikinei žurnalistikai ir aktyvizmui, primindamas, kokią galią literatūra gali turėti siekiant realių pokyčių pasaulyje. Džiunglės ir jų politinis ir socialinis poveikis parodo, kaip vertinga yra atidžiau ir empatiškiau įsižiūrėti į pažeidžiamiausius mūsų visuomenių narius, nes jų išnaudojimas dažnai slepia dar gilesnes sistemines problemas, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai veikia visus visuomenės narius.
–
Aušra Januškevičiūtė, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos tarptautinių ryšių sekretorė.
[1] „How Chicago’s Slaughterhouse Spectacles Paved The Way For Big Meat“, NPR [žiūrėta: 2025-04-20].
[2] James R. Barrett, 1990. Work and Community in the Jungle: Chicago’s Packinghouse Workers, 1894–1922. Urbana, Chicago: University of Illinois Press, 74 psl.
[3] Upton Sinclair, 1906 m. gegužės 17 d. „Is ’The Jungle’ True?“, The Independent, 1129–1133 psl.
[4] Kazys Puida, 1908. „Prakalba“, Pelkės (The Jungle), apysaka iš lietuvių darbininkų gyvenimo Amerikoje, Vilnius: M. Kuktos spaustuvė, 3–4 psl.
[5] Antanas Kaupas, 1906 m. gegužės 21 d. (birželio 3 d.). „Angliška apysaka iš Amerikos lietuvių gyvenimo“, Vilniaus žinios, Nr. 108, 4 psl.
[6] „Road Collisions More Likely For Takeaway Delivery Riders Working In Gig Economy“, UCL News [žiūrėta: 2025-04-20].
[7] „Uber, Lyft, and DoorDash Spent $200m to Pass Prop 22 and Keep Gig Workers as Contractors“, The Guardian [žiūrėta: 2025-04-20].
[8] „Bridge Collapse at Florida International University: NTSB Investigation“, The New York Times [žiūrėta: 2025-04-20].