Copyright photo: Unsplash.com
Šį tekstą parašiau šių metų rugsėjo gale ir nusiunčiau keliems artimiems žmonėms. Tiesa tokia, kad nors Lietuvoje vertiname laisvą žodį, tuo įtemptu laikotarpiu – spalio pradžioje – buvo didelė reputacinė rizika kažką panašaus paviešinti. Tiems drąsiems, kurie tai padarė – dėkoju ir sveikinu. O pati tada pabijojau…
Tai dabar ir mano „du centai“… Dalinuosi šiomis mintimis ne todėl, kad dar labiau skaldytumės, o kad pagirčiau, konstruktyviai pakritikuočiau ir kartu pakviesčiau mąstyti strategiškai, kad laimėtų principai, o ne poliarizacija.[*]
Pirmiausia turiu pripažinti, kad esu pripratusi prie kitokios politinės sistemos, tarkime kaip Jungtinėje Karalystėje, kur rinkimus laimėjęs partijos lyderis renkasi sau palankiausius ministrus ir dažniausiai jų kompetencija nekvestionuojama, gal tik lojalumas. Nepaisant paskutinių įvykių, kalbėdama apie Lietuvą bet kokiu atveju noriu nuoširdžiai pasidžiaugti, kad turime labai stiprią tradiciją – kultūra buvo ir yra politinės rezistencijos įrankis. Sovietmečiu dažnai būtent intelektualai ir menininkai pirmieji išdrįsdavo pasipriešinti represijoms. Todėl ne be pagrindo kultūros sektorius neretai mato save kaip demokratijos, vertybių ir „nacionalinės sielos“ saugotoją. Tad natūralu, kad kai ministras atrodo nekompetentingas ir oportunistas (o jis tikrai toks ir yra), kai skaldo, o ne lipdo – reakcija turi būti aštri. Ši pasipriešinimo tradicija yra vertinga ir būtina. Juk tikrai būtų gėda, jei toks ministras atstovautų Lietuvai, pvz., Venecijos bienalėje.
Apskritai, mane – kaip žmogų, kuris didelę dalį gyvenimo paskyrė hegemonijos kūrimo (pvz., pagal Antonio‘ų Gramscį) ir aktyvių politinių judėjimų formavimo tyrimams – labai žavi šio disciplinuoto, organiško judėjimo susiformavimas, greitis ir formatų daugiapusiškumas.
Vis dėlto… Pagal mandatų skaičių „Nemuno aušra“ turėtų gauti 2–3 ministerijas. Tai kodėl kitiems sektoriams tai priimtina, o būtent kultūrai – neįmanoma? Mano kuklia nuomone, kad jei jau suteiki ministeriją, tai geriau kaip tik skirti tikrai stipriam, savarankiškam sektoriui. Lietuvoje kultūra tokia ir yra – stipri, nepriklausoma, jos lengvai nepastumdysi blogais darbais. Mane, jei atvirai, DAUG labiau neramina, pvz., kad „Nemuno aušra“ gavo Aplinkos ministeriją. Ten, tyliai ir nepastebimai, galima padaryti labai daug žalos. Dabartinis aplinkos ministras – konsultantas, landlordas, etc., kurio kompetencijos neturėjimas gali privesti prie labai BLOGŲ pasekmių.
Dar man nerimą kelia tam tikri strateginiai klausimai. Streikas tikrai yra svarbus įrankis, bet gal verta jį pasaugoti tikriems realiems pažeidimams, o ne kaip išankstinę nuostatą. Priešingu atveju situacija gali baigtis kaip pasaka „Berniukas, kuris šaukė, kad mato vilką“ – kai tikrai priimti sprendimai, galintys iš esmės pakenkti kultūros sektoriui (o ne tiesiog sukelti gėdą ir įžeisti orumą), mobilizuotis gali būti sudėtinga, nes jau per daug būsime rėkę tik dėl principų.
Ir dar patarimas kultūrininkams – geriau vengti taip argumentų skambančių: „Už „Nemuno aušrą“ balsavo žemiausias, mažiausiai išprusęs kultūrinis sluoksnis“ (tiksli citata žmogaus iš pagrindinių organizatorių aplinkos). Tokie pasisakymai tik pabrėžia elitizmą ir nedemokratiškumą. Kas toliau: jei turi doktorantūros laipsnį, tai gauni 2 balsus, jei tik vidurinį išsilavinimą – tik pusę balso? Tai gal tada turtingi turi du balsus, o vargšai pusę balso? Hillary Clinton frazė „basket of deplorables“ istoriškai paliko gana slogų pėdsaką. Tad gal nepradėkime mėtytis tokiais epitetais, nes tai ir strategiškai nelabai gerai, ir let alone yra labai įžeidžiantys žodžiai. Mane asmeniškai kur kas labiau neramina, pvz., landlordas ar bosas, balsuojantis už liberalus ar konservatorius, nei mokytoja Plungėje, balsuojanti už „Nemuno aušrą“.
Už 3 metų privalome rasti geresnių būdų nukreipti „Nemuno aušros“ rinkėją prie progresyvių alternatyvų, negu „fuuu, nekultūringas durneli!“. Man patiko R. Baranovo argumentas, kurį perfrazuosiu: jau geriau dabar parodyti, kaip „Nemuno aušra“ (ne)dirba, nei laukti 2028-ųjų, kad jie surinktų 40 % balsų. Šiaip ar taip yra ne pyragai turėti juos kaip koalicijos partnerius. Manau, kad socdemai patys pirmi pasakytų, koks tai iš tiesų yra „hemorojus“. Tačiau jei tai, duokdie, padės prastumti pakankamai egalitarinę programą be tarptautinių skandalų, gal tai nėra pats blogiausias variantas. Nežinau.
Labai linkiu nepasiduoti regresyviems veiksmams, būti kovingiems, jungtis į (prof)sąjungas, būti politiškai aktyviems ir dažniau brėžti raudonas linijas. Apskirtai verta nuolat savęs klausti: koks pasirinkimas čia būtų labiau etiškas, labiau progresyvus? Mano nuomone, net toks eilinis pavyzdys kaip kokio SEB banko rėmimas (kuris realiai daro šalį neturtingesne per pinigų plovimą ir pan.) ar panašios tviskančios, bet korumpuotos, institucijos reklamavimas kultūriniuose renginiuose turėtų būti „raudona vėliava“. Ir tokių panašių pavyzdžių yra daug! Galbūt mano požiūris utopiškas, bet manau, kad principai turėtų būti išlaikyti.
Toks kuklus mano „trigrašis“ šia tema. Būkite geri vieni kitiems, nes ko labiausiai nori Zuckerbergas ir ko., tai kad mes vienas kito nekęstume ir tai rodytume ir darytume per jo platformą. Tikiuosi mano žodžiai gali būti priimti, kaip pagyrimas, konstruktyvi strateginė ir tam tikra politinė kritika ar net viltis.
P. S. Šį post scriptum rašau lapkričio 12 d. Žvelgdama į situaciją jau po Vaidos Aleknavičienės prisiekimo ir matydama, kad kai kurie kultūrininkai vis dar planuoja protestus, esu tik dar labiau įsitikinusi, kad daliai organizatorių nuo pat pradžių šis judėjimas buvo labiau prieš socdemus nei prieš „Nemuno aušrą“.
[*] Jeigu kas nors nori mane įvertinti vadinamaisiais kultūros „taškais“, nes, panašu, kartais jais vis dar matuojamės, tai štai keletas faktų: Victoria & Albert muziejuje Londone buvo eksponuojamas mano politinis menas, skaičiau paskaitas Tate Modern, NYU, UCL, European Humanities University ir Čilės kultūros ministerijoje, rašiau The Guardian ir Vice, parašiau knygą apie kultūrą ir politiką, kuri pristatyta The British Library, išversta į 7 kalbas ir parduodama visuose žemynuose, dirbu studijoje, gavusioje 6 BAFTA apdovanojimus, 3 iš jų tiesiogiai susiję su mano darbu.