Iš pradžių, po socialdemokratų pergalės rinkimuose, buvo natūralaus džiugesio ir atsargaus optimizmo laikotarpis – galbūt bendroji valstybės politika pagaliau pajudės link labiau socialinio teisingumo orientuotų formatų, įtraukesnių sprendimų ir jautresnio požiūrio į viešojo sektoriaus sritis, kurios iki šiol dažnai buvo paliekamos likutiniam finansavimui ar simbolinei retorikai. Tačiau netrukus šią viltį pradėjo griauti Gintauto Palucko situacija, tapusi ne tik vidiniu sukrėtimu partijai, bet ir rimtu visuomenės pasitikėjimo testu. Tai, kas iš pradžių atrodė kaip galimas kairiosios politikos renesansas, pamažu virto nepasitikėjimą keliančiu ženklu: struktūrinės problemos kairėje nėra išspręstos, o politinė praktika vis dar dažnai klimpsta į asmeninius konfliktus, neaiškią komunikaciją ir ideologinės krypties trapumą. Viltis, kad pokyčiai vis dėlto įvyks, sugrįžo tuomet, kai Inga Ruginienė perėmė Vyriausybės vairą. Profesinių sąjungų atstovė atrodė kaip figūra, galinti į valstybės politiką įnešti daugiau socialinės empatijos, jautrumo nelygybės klausimams ir supratimo apie struktūrines Lietuvos problemas. Tačiau šis tikėjimas labai greitai išsisklaidė, kai teko susidurti su atmestinu, paviršutinišku ir išimtinai politiniu požiūriu į kultūros lauką – sritį, kuri iš esmės yra pamatinė visuomenės savivokai, tapatybei, demokratiniam jautrumui ir simbolinei tvarkai.
Dalis šiame tekste plėtojamų minčių ir kritinių įžvalgų buvo pristatytos konferencijoje „Kultūra, visuomenė ir emancipacija“. Šis straipsnis yra refleksija, išaugusi iš diskusijų, pastabų ir klausimų, iškeltų renginyje.
Taip pat noriu atvirai įvardyti savo asmeninę poziciją: esu tvirtas kairysis, ir būtent todėl man yra svarbu atidžiai ir sąžiningai žiūrėti į kairiosios politikos idėjas Lietuvoje, kurių, mano manymu, labai stinga – tiek instituciniu, tiek intelektualiniu, tiek moraliniu atžvilgiu. Šiame tekste drįstu kritiškai apmąstyti ne tik politinius naratyvus ir partijų afiliacijas, bet ir lauką, iš kurio pats ateinu, – kultūrą. Manau, kad tikroji kairė yra ta, kuri geba reflektuoti savo silpnybes, kritikuoti savo institucijas ir pripažinti, kad progresyvumas nėra išankstinė duotybė, bet nuolat kuriamas procesas.
–
Kultūros asamblėja neprasidėjo nuo abstrakčios kultūros politikos kritikos ar bendrų nepasitenkinimo nuotaikų, judėjimas prasidėjo nuo labai konkretaus momento – kai į viešumą iškilo informacija, kad į Kultūros ministerijos komandą gali būti deleguojamas asmuo, susijęs su „Nemuno aušra“. Šis faktas tapo katalizatoriumi protesto mobilizacijai, nes daugeliui kultūros lauko profesionalų tai pasirodė kaip pavojingas signalas, turint omenyje kultūros politikos kryptį ir vertybinį nuosmukį. „Nemuno aušra“ viešojoje erdvėje yra vertinama nevienareikšmiškai. Šiai politinei partijai priskiriami antisemitizmo motyvai, prorusiška retorika, populistinė pozicija ir agresyvus santykis su demokratinių vertybių paradigma. Tai sukūrė situaciją, kurioje kultūros bendruomenė pajuto, kad tokios partijos atstovo įtraukimas į ministerijos komandą nėra tik techninio pobūdžio paskyrimas – tai būtų simbolinis veiksmas, galintis signalizuoti visai visuomenei, kad kultūros valdymas gali būti atiduotas politinei grupei, kuri savaime kelia rimtų abejonių dėl lojalumo demokratinėms, europinėms ir žmogaus teisių vertybėms. Būtent ši vertybinė krizė išprovokavo greitą kultūros lauko reakciją: pirmieji sureagavę socialiniuose tinkluose ir pradėję burti neformalią grupę tapo Kultūros asamblėjos idėjiniais lyderiais, o pati Kultūros asamblėja įgijo ne tik kultūrinį, bet ir moralinį mandatą.
Reakcija į „Nemuno aušros“ atstovo delegavimą į Kultūros ministeriją formavo judėjimo struktūrą nuo pat pradžių: spontaniškai atsiradusi lyderystė tapo normatyviniu pagrindu visam tolesniam organizaciniam modeliui, o lyderiai, pirmieji ėmęsi iniciatyvos stabdyti politinę integraciją, susijusią su ekstremalesnėmis ideologinėmis nuostatomis, įgijo moralinį autoritetą, kuris vėliau liko nekvestionuojamas. Tokiu būdu vos tik atsiradusios Kultūros asamblėjos struktūra buvo formuojama kaip moralinio protesto grupė, turinti aiškų tikslą – užkirsti kelią potencialiai ideologiškai pavojingai infiltracijai į kultūros valdymą. Socialdemokratai, būdami valdančiojoje koalicijoje, dažnai deklaravo paramą kultūrai ir teoriškai galėjo tapti judėjimo natūraliu partneriu ar net tarpininku tarp kultūros sektoriaus ir valstybės institucijų. Tačiau derybų eigoje būtent jie tapo tais, kurie turėtų būti kvestionuojami dėl savo vertybių ir veiksmų pasirinkimo – ne tik suteikus mandatą deleguoti „Nemuno aušros“ atstovą į Kultūros ministrus, bet ir pasirenkant dirbti bendroje koalicijoje su partija, kuri tiek savo vertybiniais formatais, tiek tiesioginiu atstovavimu per partijos pirmininką primena radikalaus, populistinio ir dažnai ultrakonservatyvaus darinio organizaciją. Vis dėlto reali situacija šiame kontekste yra labiau komplikuota: nors socialdemokratai retoriškai palaikė kultūros bendruomenę, praktiniame lygmenyje jų pozicija dažnai išliko dviprasmiška. Todėl susidarė įspūdį, kad socialdemokratai nori išlaikyti palankų santykį su protesto judėjimu, tačiau vengia atviros politinės paramos ar politinių rizikų. Socialdemokratai mėgino simboliškai aproprijuoti kultūros retoriką, bet tuo pačiu metu neprisidėjo prie realių sisteminių pokyčių kultūros politikoje. Čia ir atsiranda kertinė kritikos linija: socialdemokratai ne tiek prieštaravo Kultūros asamblėjai, kiek siekė išvengti situacijos, kurioje jie būtų įpareigoti įgyvendinti konkrečius kultūros politikos sprendimus, kurie nėra nei paprasti, nei politiškai patogūs. Taigi kultūra tapo ne politikos prioritetu, o naratyviniu elementu, kuris padėtų išlaikyti progresyvų įvaizdį, nepriverčiant veikti.
Kultūros asamblėja kaip reiškinys Lietuvos viešojoje erdvėje atsirado ne tik kaip profesinė reakcija į konkrečius kultūros politikos sprendimus, bet ir kaip platesnės sociopolitinės įtampos išraiška. Tai judėjimas, kuris siekia būti interpretuojamas kaip viso kultūros lauko balsas, tačiau paties judėjimo retorika, pasirenkamos sąvokos ir simbolinės nuorodos kuria tam tikrus politinius ir diskursyvius paradoksus. Pirmasis akivaizdus pavyzdys – viešajame diskurse paplitęs žodis „kultūrininkai“, kuris tapo neatskiriama Kultūros asamblėjos komunikacijos dalimi. Šis terminas yra problematiškas, nes sukuria homogenizuojantį, supaprastinantį profesionalų lauko įvaizdį. Kultūros sektorius Lietuvoje yra daugiasluoksnis, apimantis menininkus, kuratorius, vadybininkus, kultūros tyrėjus, leidėjus, akademikus, paveldosaugos ekspertus, kūrybinių industrijų veikėjus – ir šių grupių interesai ne visada sutampa. Tačiau „kultūrininkų“ sąvoka niveliuoja šią įvairovę, paversdama kultūros lauko dalyvius tarsi vienu kolektyviniu subjektu, turinčiu vieningą poziciją, nors realybėje egzistuoja labai skirtingi vertybiniai, estetiniai ir politiniai požiūriai.
Protesto sąlygomis neformalumas yra suprantamas ir dažnai net būtinas: horizontalūs ryšiai, spontaniška mobilizacija ir greitas koordinavimas yra protesto logikos pamatai. Tačiau kai protestas išauga, atsiranda fundamentali dilema – kaip judėjimas pereis iš moralinės reakcijos į struktūrinę galią? Socialiniai judėjimai, kurie neperžengia savo pačių neformalumo ribų, lieka reaktyvūs – jie geba reaguoti, bet nesugeba kurti. Tai tampa esminiu klausimu Kultūros asamblėjai: kodėl, tęsiant veiklą, nesijungiama prie profsąjungų, nepradedama kurti naujos asociacijos ar juridinio subjekto, kuris įtrauktų visą kultūros lauką ir leistų veikti pagal įstatymus, derybų procesus ir ilgalaikius struktūrinius tikslus? Šis pasirinkimas veikti be institucijos gali kilti dėl skirtingų priežasčių: kultūros lauko istorinė autonomijos fetišizacija (idėja, kad kultūra turi būti „laisva“ nuo institucijų, hierarchijų ir teisinių struktūrų); baimė, kad institucija ar oficiali, įteisinta struktūra susilpnins protesto energiją, suskaldys bendruomenę arba privers prisiimti atsakomybę už sudėtingesnius politinius klausimus. Todėl Kultūros asamblėja šiandien yra momentiniame vakuume, nes įtvirtinti protesto etosą ilgalaikėje praktikoje yra beveik neįmanoma, jei protestas nėra perkuriamas į institucinę formą.
Kita kritiškai vertintina Kultūros asamblėjos komunikacijos dalis – savęs pozicionavimas kaip „kultūros sąjūdžio“. Ši metafora nėra atsitiktinė: ji aktyvuoja istorinę atmintį, susijusią su Lietuvos Sąjūdžiu – 1988–1990 m. visuomeniniu judėjimu, kuris turėjo lemiamą įtaką valstybės nepriklausomybės atkūrimui. Pasirinkus šią simbolinę liniją, Kultūros asamblėja ne tik suteikia savo veiklai moralinės galios, bet ir įveda nuspėjamą politinę potekstę. Sąjūdžio metafora yra stipri, nes mobilizuoja kolektyvinius tapatumus, sukuria istorinę paralelę tarp esamos politinės situacijos ir sovietmečio pabaigos atmosferos, net jei objektyviai tokios paralelės nėra. Tai iš dalies gali būti laikoma strategija, kuria siekiama sudaryti įspūdį, kad vyksta esminis demokratijos ar kultūros autonomijos lūžis, todėl reikalinga plataus masto visuomeninė mobilizacija. Tokio tipo simbolinių nuorodų naudojimas neišvengiamai kelia klausimą apie politinę afiliaciją. Oficialiai Kultūros asamblėja deklaruoja nepriklausomybę nuo politinių partijų, tačiau pati sąjūdžio metafora įveda aiškų moralinės opozicijos ir istorinio tęstinumo naratyvą, kuris dažnai naudojamas politinėse kampanijose. Be to, retorika viešojoje erdvėje apie „autonomiją“, „kompetenciją“ ir „profesionalų valstybę“ dažnai sutampa su tam tikromis ideologinėmis kryptimis, pvz., technokratiniu liberalizmu. Nors Kultūros asamblėja kritikuoja politinį kišimąsi į kultūros sektorių, pati retorika sukuria situaciją, kurioje kultūros lauko profesionalai pristatomi kaip vieninteliai teisėti ir kompetentingi sprendimų priėmėjai.
Dar vienas iššūkis, kylantis iš Kultūros asamblėjos retorikos, yra jos pretendavimas kalbėti viso sektoriaus vardu, nors kultūros bendruomenė nėra politiškai homogeniška. Kai kurie profesionalai nepritaria judėjimo metodams ar retorikai, bet viešojoje erdvėje jų balsas beveik negirdimas, nes Kultūros asamblėja sėkmingai įtvirtino save kaip pagrindinį informacijos kanalą apie kultūros sektoriaus nepasitenkinimą. Tai sukuria reprezentacinės monopolijos riziką, kurioje viena iniciatyva įgauna neproporcingą galią formuoti viešąjį diskursą ir politinius lūkesčius, o alternatyvūs požiūriai marginalizuojami.
Kitas reikšmingas Kultūros asamblėjos veikimo aspektas yra lyderystės struktūra ir jos santykis su demokratiniu legitimumu. Lyderystė atsirado spontaniškai – keli asmenys, pirmieji sureagavę į socialiniame tinkle pasklidusį kvietimą jungtis į protesto formą, natūraliai tapo Kultūros asamblėjos veidais. Tokio tipo lyderystė yra būdinga judėjimams, kuriuose asmeninis charizmatiškumas ir gebėjimas komunikuoti viešojoje erdvėje tampa pagrindiniu įgalinimo įrankiu. Tai gali būti efektyvu trumpalaikėje perspektyvoje, kai svarbiausia greita mobilizacija ir gebėjimas reaguoti į politines krizes. Tačiau ilgainiui tai sukuria struktūrinę problemą: judėjimas tampa priklausomas nuo kelių asmenų viešojo autoriteto, o ne nuo bendruomenės tiesioginio pasirinkimo ar profesionalių institucinių mechanizmų. Tokiu atveju lyderiai patys tampa ne tik komunikaciniais, bet ir politiniais veikėjais, kuriems suteikiama išskirtinė pozicija formuoti judėjimo darbotvarkę, kas savo ruožtu komplikuoja judėjimo teiginį, kad jis yra horizontalus, plačiai atstovaujantis visą bendruomenę. Kultūros asamblėjos vidinė demokratija yra fragmentiška, o jos lyderių vaidmuo – neformaliai įtvirtintas ir faktiškai nedalyvaujantis atskaitomybės cikle (žr. 1 pastabą).
Dar vienas probleminis aspektas yra susijęs su Kultūros asamblėjos atstovų susitikimais su konkrečiomis politinėmis partijomis , t. y. konservatoriais ir liberalais. Oficialiai tokie susitikimai gali būti interpretuojami kaip normalus interesų grupių dalyvavimas politiniame procese, bet platesniame kontekste jie kuria įspūdį, kad judėjimas artėja prie ideologinės ašies, būdingos centro-dešinės ar liberaliai orientuotoms jėgoms. Tai ypač ryšku turint omenyje, kad tarp Kultūros asamblėjos aktyvistų yra buvusių politinės partinės aplinkos narių ir politikų, kurių ankstesnės veiklos trajektorijos neišvengiamai kuria interpretacines nuorodas į konkrečias ideologines kryptis. Susitikimai tik su tam tikrais politiniais subjektais žymi aiškų pasirinkimą, kuris, net jei nėra formalizuotas, kuria percepciją apie latentines politines afiliacijas. Šis aspektas įgauna dar didesnę reikšmę žvelgiant į viešojoje erdvėje pasirodžiusius pranešimus, kad Kultūros asamblėja svarstoma kaip galimas visuomeninis judėjimas, pretenduosiantis dalyvauti savivaldos rinkimuose. Tokios idėjos egzistavimas rodo, kad Kultūros asamblėjos veikimas nebėra tik profesinės bendruomenės interesų gynimas. Judėjimas, kuris ima svarstyti dalyvavimą rinkimuose, pereina į politinio veikėjo teritoriją ir tampa nebe interesų atstovavimu, o politinės galios siekimu. Jei būtų pasirinktas toks transformacijos kelias, tai reikštų, kad Kultūros asamblėja nustoja būti vien tik kultūros autonomijos gynėja ir įgyja visuomeninio politinio subjekto statusą, turintį tiesioginių ambicijų dalyvauti valdžios formavimo procesuose.
Reikia pripažinti, kad Kultūros asamblėja pasiekė savo pirminį tikslą – „Nemuno aušros“ atstovas nebuvo įtrauktas į Kultūros ministerijos vadovybės struktūrą. Tai ne tik politinė pergalė, bet ir simbolinis laimėjimas, kuris patvirtina, kad kultūros laukas turi socialinę galią ir gali daryti įtaką politiniams sprendimams. Pergalė buvo aiški, bet kartu ji išjudino pačio judėjimo struktūrą, o kultūros laukas po ilgo laiko pajuto savo galios mastą ir dabar, kai pirminis tikslas pasiektas, būtent ateitis tampa esminiu analitiniu klausimu. Judėjimai, gimę iš moralinės reakcijos, susiduria su sunkiausiu transformacijos etapu – kai nėra aiškaus priešo, nebelieka grėsmės, kuri mobilizuotų, gali pradėti trūkti susitelkimo arba galimybės toliau kalbėti visos bendruomenės vardu. Šis etapas gali tapti pavojumi, bet gali virsti ir galimybe, nes jis reikalauja nebe „neigimo logikos“ (ką reikia sustabdyti), bet „kūrybinės logikos“ (ką reikia sukurti). Viena vertus, jei Kultūros asamblėja neidentifikuos savo naujų tikslų, nesukurs vidinių demokratinių mechanizmų ir neatsakys į klausimą, kaip ji mato kultūros politikos ateitį, ji rizikuoja tapti momentine istorine „pastaba“ ar tiesiog sėkmingu protestu be tęsinio. Kita vertus, jei judėjimas pasirinks kryptį, kuri veda į profesionalią, demokratinę ir tvarią struktūrą, jis gali tapti tuo, ko kultūros laukui taip ilgai trūko – ne momentine protesto banga, bet ilgalaikiu politiniu ir profesiniu subjektu, gebančiu veikti autonomiškai ir strategiškai. Ateitis priklauso ne nuo pergalės, kuri jau įvyko, bet nuo to, ar judėjimas gebės sukurti struktūrą, kuri išlaikytų emancipacinį potencialą be spontaniškumo ir neformalumo, kurie jį pagimdė.
Mano manymu, šis reiškinys pats savaime nėra neigiamas, nes daugelis visuomeninių judėjimų, pradedant aplinkosaugos grupėmis ir baigiant pilietinėmis organizacijomis, yra perėję į politinio veikimo lauką. Tačiau Kultūros asamblėjos atveju problema yra kita: judėjimas deklaruoja neutralumą, profesionalumą ir depolitizuotą poziciją, bet tuo pačiu metu demonstruoja veiksmus, kurie rodo priešingą kryptį (žr. 2 pastabą).
Pastabos:
- Kultūros asamblėjos atstovų rinkimai, vykdyti trečiosios Kultūros asamblėjos gyvo susitikimo metu, suteikia savotiško formalaus pagrindo susiformavusiam lyderių sąrašui, bet kartu išryškina esminį ribotumą. Balsavimo teisę turėjo tik tie dalyviai, kurie fiziškai atvyko į asamblėją, o nuotoliu prisijungę kultūros lauko dalyviai nebuvo įtraukti į šį procesą. Parašų rinkimas vietoje ir fizinis balsavimo aktas tapo tam tikra minimalia legitimizacijos forma – tai tarsi suteikė matomumo, kad judėjimą atstovaujantys asmenys buvo pasirinkti „bendruomenės“, nors iš tiesų ši bendruomenė sudarė tik dalį realios kultūros lauko demografijos. Iš kritinės perspektyvos toks balsavimo modelis atskleidžia klasikinę reprezentacijos įtampą: protesto judėjimai dažnai deklaruoja horizontalumą, bet jų viduje formuojasi vertikali galios dinamika, kuri savaime kaip tokia nėra pripažįstama. Fizinio dalyvavimo kriterijus objektyviai sukuria naują įtraukties ir atskirties liniją, veikia tarsi simbolinis „priklausymo demonstravimas“, tampa sąlyga politinei balsavimo teisei. Šis balsavimas rodo, kad net spontaniškai susiformavusios struktūros perima tradicines legitimacijos hierarchijas: būti vietoje reiškia turėti balsą, o nebūti – likti simbolinio tylėjimo zonoje. Tai nereiškia, kad balsavimas buvo neteisingas, veikiau, kad jo demokratinis svoris yra ribotas. Rinkimų procedūra tokiu būdu įgauna hibridinį statusą: ji nėra nei visiškai neformali (nes formalus balsavimas įvyko), nei visiškai institucionalizuota (nes neapima visos bendruomenės, nėra teisiškai įtvirtinta, nesilaiko reprezentacinio dalyvavimo standartų). Tokia dviprasmybė tampa kritiškai svarbi Kultūros asamblėjos judėjimo ateičiai.
- Ši dviprasmybė, šiuo metu vis labiau ryškėjanti judėjimo veikime, kelia klausimą, ar deklaruojama kultūros sektoriaus autonomija nėra tik retorinis šydas politinei mobilizacijai pridengti. Jei judėjimas iš tiesų siekia politinės galios, tai turėtų būti aiškiai komunikuojama ir legitimuojama demokratinėmis procedūromis, o ne paslepiama už profesinės bendruomenės interesų gynimo naratyvo.