Copyright photo: A. Bielskio asmeninio archyvo nuotrauka
Šiandien tebevykstantys kultūros protestai yra įstabus reiškinys Lietuvos politiniame gyvenime.[1] Iki šiol menininkai ir kiti įvairūs kultūros barų darbuotojai niekada nebuvo politiški. Priešingai, kai kurie iškilūs menininkai iki šiol vengė politikos kaip velnias kryžiaus.[2]
Šis apolitiškumas staiga ėmė ir pasikeitė kultūrinei klasei pagaliau išėjus į gatves. Negali praeiti Vilniaus senamiesčiu nematydamas iškalbingų lipdukų ir iškabų baruose ir muziejuose apie kultūrą pavojuje, apie Lietuvą kartu su kultūra besiritančią į pražūtį, kultūrą ir Lietuvą krentančią į Rusijos glėbį, apie grėsmę Lietuvos demokratijai. Kultūros protesto – „įspėjamojo streiko“ – vienas iš šūkių yra „tai gali būti paskutinis kartas“, „kai kuriame ir buriamės laisvi.“[3] Suprask, jei neprotestuosime, orbanizacija, demokratijos sunaikinimas yra neišvengiamas.
Be abejo, dalis protestuojančios kultūrinės bendruomenės reikalavimų – teisėti ir sveikintini. Sveikintini ir ilgalaikiai tokie jų tikslai kaip, pavyzdžiui, „formuoti suvokimą, kad laisvoje visuomenėje gyvuojanti kultūra – tai kritinio mąstymo, kūrybiškumo ir vertybių šaltinis“. Iš tikrųjų kultūros ministerijai turi vadovauti patyręs ir kultūros lauką suprantantis žmogus. Ignotas Adomavičius toks nebuvo, tad puiku, kad kultūros bendruomenės protestai išvertė jį iš kedės.
Tačiau laimėjusi šį mūšį (su tuo protestuojančiuosius iš tikrųjų sveikinu), o taip pat iškovojusi ir tai, kad Nemuno aušra (NA) nebedeleguotų savo ministro (reikalavimas, kuris beje, stipriai abejotinas, nes NA teoriškai galėjo į kultūros ministrus pasiūlyti, tarkime, Micką Jaggerį ar kokią kitą pasaulinę kultūros garsenybę), kultūros bendruomenę atstovaujanti iniciatyvinė grupė ir ja sekanti bendruomenės dalis toliau protestuoja. Apie ką tuomet šie besitęsiantys protestai?
Klausdamas šį klausimą aš, žinoma, neabejoju piliečių teise protestuoti. Kiekvienas pilietis demokratinėje visuomenėje gali ir turi teisę protestuoti dėl ko tik širdis geidžia. Pavyzdžiui, Lietuvos piliečiai, jei tik nori, turi teisę ir gali protestuoti prieš Liberalų sąjūdžio lyderių veidmainystę. (Prieš partiją, kuri yra nuteista už stambaus masto korupciją ir kuri be skrupulų moralizuoja nemoralų NA lyderio Remigijaus Žemaitaičio kalbėjimą. Šiai partijai dar prieš kelias savaites priklausė vienas protestuojančiųjų iniciatyvinės grupės narių). Tačiau protestuodami mes, kaip piliečiai, neišvengiamai patenkame į politinį lauką. Protestas yra politinis veiksmas. O jei taip, tuomet jis, pagal apibrėžimą, nėra politiškai neutralus. Tad darsyk paklauskime, kokios politinės vertybės ir ideologija slypi už šio protesto?
Ieškant atsakymo į šį klausimą verta pasitelkti „kultūrinės hegemonijos“ sąvoka. Italų filosofas Antonio Gramsci, išplėsdamas Marxo ideologijos sąvoką, suformulavo kultūrinės hegemonijos sampratą. Anot jo, jokia dominuojanti grupė negali valdyti vien prievartos ar ekonominės kontrolės dėka, jai būtina suformuoti sau palankią kultūrinę terpę, kuri ne tik atspindėtų jos, kaip dominuojančios grupės gyvenimo būdą ir jausenas, idėjas ir vertybes, bet ir ištransliuotų jas visai likusiai visuomenės daliai. Kitaip tariant, valdantieji įtvirtina savo pasaulėžiūrą kaip „sveiką protą“, kaip „natūralią tvarką“, kaip „bendrą gėrį“, todėl pavaldžios klasės ją priima kaip savaime suprantamą – net jei toks „sveikas protas“ marginalizuotoms visuomenės grupėms yra nenaudingas.
Vėliau prancūzų filosofas Louis Althusseris, savaip plėtodamas Gramscio kultūrinės hegemonijos sampratą, teigė, kad ideologija veikia kaip visuomenėje dominuojančio pasakojimo veidrodis, kuriame mes atpažįstame save, taip tapdami lojaliais sistemos subjektais. Ideologinė hegemonija geriausiai veikia tuomet, kai mes nejaučiame, kad joje esame. Kultūrinę-ideologinę hegemoniją kuria žiniasklaida, mokyklos, meno institucijos, bažnyčios, kitos kultūrines prasmes skleidžiančios institucijos. Ideologiniai aparatai taikiai įtvirtina ir tęsia institucinį galios struktūrų status quo ne per valstybinės prievartos aparatą, bet laisvai mus įtikindami. Kultūrinė-ideologinė hegemonija mus įtikina, kad yra ir turi būti taip, o ne kitaip, kad visi, kas kėsinasi į nusistovėjusią „kultūringą“ tvarką, priimtas normas, gerą toną, teisingą ir taisyklingą (lietuvių) kalbą, verti pasmerkimo ir paniekos. Jie ir jos turi būti atšaukti!
Pagrindinė mano tezė paprasta: kultūrinės bendruomenės protestai (savo idėjomis, retorika ir turiniu) įkūnija Lietuvoje įsitvirtinusią ideologinę-kultūrinę hegemoniją, ją palaiko ir jai tarnauja. Tai „moralinės daugumos choras“, kuris taip noriai transliuojamas vyraujančios žiniasklaidos. Šio kultūrinės hegemonijos choro turinį geriausiai nusako Kristinos Sabaliauskaitės teiginys, kad kultūros atstovų streikas – tai „mūsų“ sausio 13-oji. Jos teiginys suponuoja, jog „mes – tai sąjūdis“, o štai ana pusė – išdavikai, antivalstybininkai, jie prieš tautą ir jos kultūrą, jie tokie patys, kaip tankais važiuojantys rusų okupantai, dėl jų kultūra krenta į bedugnę, ji ritasi į Rusijos glėbį. Kultūrinės hegemonijos turinio potekstė elementari, ir ji suvedama į teiginį „Nemuno aušra yra blogis“, vadinasi, pagal implikaciją – tie, kurie už juos balsavo, – tai „šunauja“! (Net jei šią implikaciją protesto dalyviai garsiai neigia).
Kultūrinės-ideologinės hegemonijos turinys Lietuvoje yra dešinysis. Ir tai yra ne tik pagal apbrėžimą (kitaip tariant, iš esmės: valdantieji, t. y. ekonominis elitas netiesiogiai kontroliuoja ne tik valstybinį prievartos aparatą, bet ir ideologinius aparatus), bet ir savo idėjiniu, ideologiniu turiniu[4]. Mindaugas Liaudenskis teisingai rašė, kad dominuojanti valstybinė ideologija Lietuvoje yra antikomunizmas.[5] Mūsų vyraujančio ideologinio-semantinio lauko pagrindą sudaro tokie raktiniai žodžiai kaip Tauta, Sąjūdis, antirusiškumas, valstybingumas, laisva rinka, patriotizmas, provakarietiškumas, antikomunizmas. Šios ideologijos priešprieša – tai netaisyklingai lietuviškai kalbantis vatnikas ir jo kultūrinės jausenos, žmonės, kurie ilgisi sovietmečio ir nekenčia konservatorių, todėl balsuoja už tokius demagogus kaip Remigijus Žemaitaitis.
Tad pagrindinę tezę verta papildyti šalutine: tebevykstantis kultūros protestas yra dešinysis petit-bourgeois populizmas, tvirtai stovintis mūsų kultūrinės hegemonijos centre. Kodėl?
Kultūros protestas iš pat pradžių dėjosi esąs nepolitiškas, tačiau jis visuomet buvo politiškas bendriausia prasme: jis stojo, net nesuvokdamas to, į tam tikrą politinę pusę – į opozicijos pusę. Jis yra dešinysis dėl to, kad kratosi profsąjunginės veiklos, kalba apie patriotinį „bendrąjį gėrį“, apie tai, kad į politiką turi ateiti „padorūs“ žmonės.
Protestas demonizuoja tą, kurį demonizavo buvusi konservatorių ir liberalų dauguma: Žemaitaitis kaip antivalstybinis, prorusiškas baubas, ponas Vatnikas, konservatorių alter ego. Remigijus Žemaitaitis ir Nemuno Aušra buvo sukurtas sterilios, gražia lietuvių kalba kalbančios buvusios Seimo daugumos, kuomet vietoje to, kad būtų ignoravę jo nemoralias kalbas, jie šį nemoralumą (beje, tradicine neokonų prasme) iškėlė iki politinio principo. Kalkime Žemaitaitį prie kryžiaus, meskime jį lauk iš Seimo, nes jis – mūsų politinis antikristas.
A. Bielskio asmeninio archyvo nuotrauka
Šia prasme Vladimiras Laučius yra teisus teigdamas, kad konservatoriai valdo turėdami savo ribotą mylinčiųjų rato paramą, bet labiausiai dėl to, kad kursto baimę: nuo komunistinių raganų medžioklės XX a. 10-ąjame dešimt. iki antivalstybinio „Lietuvą į Rusijos glėbį stumiančio“ Remigijaus Žemaitaičio. Palyginkime šią konservatorių baimės politiką su „tai gali būti paskutinis kartas“ retorika. Tai lyg du identiški vandens lašai. Tai tas pats semantinis-ideologinis dešiniųjų laukas.
Šis protestas yra kultūrinės hegemonijos dalis, nes jis nori ir gali atšaukti tuos, kurie išdrįsta juo suabejoti. Kaip kitaip interpretuoti Vilniaus universiteto rektoriaus patarėjo, vadinančiu save filosofu, grasinimą savo universiteto profesorei? Kaip byloja sena lietuvių liaudies patarlė, patys muša ir patys rėkia.
Marxas petit-bourgeois – smulkius verslininkus, amatininkus, laisvųjų profesijų atstovus – laikė „koncepcinę painiavą įkūnijančią klasės forma“. Tai žmonės, kurie yra tarp ekonominio elito, valdančio gamybą ir didžiausią dalį visuomenės turto, ir nuskurdintų į paraštę nublokštų darbininkų. Savo objektyvia klasine padėtimi jie labiau panašūs į darbininkus: jų profesijos, amatai ar meninės veiklos yra jų pragyvenimo šaltinis, bet savo ideologinėmis jausenomis tai yra žmonės, kurie greičiau gins esamą moralinę tvarką, naudingą ekonominiam elitui.
Tikriausia neteisinga teigti, kad visi kultūros proteste dalyvaujantys turi tokias smulkiabiurgeriškas nuostatas. Visgi, būtų labai įdomu atlikti reprezentatyvų tyrimą apie tai, kiek proteste dalyvaujančiųjų balsuoja už konservatorius ir liberalus. Spėju, kad taip elgiasi jų didžioji dauguma.
Tačiau kur kas reikšmingiau yra tai, kad jokio progresyvaus politinio vektoriaus šis judėjimas neturi. Kaip tik tai jį daro kultūriškai dešiniuoju by default, t. y. priklausant neartikuliuotai kultūrinei hegemonijai, hegemonijai, kuri jiems, individualiai ir kolektyviai, padeda prisitaikėliškai išlikti.
Palyginkime kultūros asamblėjos lyderių požiūrį į kultūrą ir neseniai Niujorko meru išrinkto Zohran Mamdani požiūrį į Palestiną (ar matėme Palestinos vėliavas tarp protestuojančiųjų?, aš jų nemačiau; nematėme, nes nešti jas Lietuvoje iš tikrųjų reikia drąsos), į demokratinį socializmą ir menininko vietą visuomenėje. Štai ką Mamdanis, save laikantis demokratiniu socialistu, sako apie menininkus Niujorke: „nebus meno, jei nuomos kainos bus tokios, kurių menininkas negali sumokėti“ arba „menas nėra ir negali būti tik prabanga išrinktiesiems. Tam reikalingas miestas, kuriame menininkai gali susimokėti už maistą, vaikų priežiūrą ir transportą“. Ar daug girdėjome teiginių iš Kultūros asamblėjos lyderių, kad „menas nėra ir negali būti tik prabanga išrinktiesiems?“. Kodėl jų negirdėjome? Todėl, kad jiems tai nerūpi, todėl, kad šis judėjimas didžiuojasi savo sotumu, savo petit-bourgeois statusu, nes apie pinigus kalba tik vargetos, o tai ne lygis. Vietoje to, kultūros protestas kalba apie vertybes – apie tai, kad į politiką turi ateiti moralūs žmonės.
Tačiau palikime šią neokonservatyvią banalybę nuošalyje ir iš tikrųjų pakalbėkime apie vertybes. Faktas, kad kultūrai Lietuva jau daugelį metų skiria mažiau nuo BVP nei kitos Europos Sąjungos šalys. Ir Žemaitaitis čia ne prie ko. Kultūros marinimas Lietuvoje vyksta daugelį metų ir jis reiškiasi tuo, kad daug menininkų yra priversti dirbti per penkis darbus. Jis tęsėsi ir tuomet, kai kultūros ministerijai vadovavo gražiai lietuvių (ir anglų) kalba kalbantys bei gėdos menininkams užsieny nedarantys ministrai. Kultūra iki šiol buvo ir tebėra ekonomikos pamergė – pati neturtingiausia ir nereikšmingiausia ministerija. Todėl tiesa yra labai paprasta: vertybes byloja ir tai, kiek pinigų, kaip visuomenė, mes skiriame kultūros plėtrai. Jei skiriame mažai (daug mažiau nei kitos Europos visuomenės), tuomet kultūra ir menas mums nėra labai didelė vertybė. Ir taip, iš profsąjunginio judėjimo atėjusi ministrė pirmininkė tai supranta, tačiau protestuojanti „kultūra“ to nesupranta ir net neplanuoja tuo pasinaudoti.
Ir pabaigai: šis kultūros protestas ir tai, kaip jį pristato jos lyderiai, yra populistinis. Populizmo studijos politologinėje literatūroje, ypač Lietuvoje, yra stipriai abejotinos, nes suponuoja išimtinai neigiamą požiūrį į tai, kas būdinga kiekvienai sėkmingai politinei partijai: visos partijos siekia būti populiarios. Klausimas, žinoma, yra kaip jos tą daro. Visgi, paliekant šį klausimą nuošaly ir priimant lietuviškos politologijos tradiciją, populizmą galima apibrėžti kaip politinį mažaraštiškumą ir ideologinės pozicijos nebuvimą, siekiant pataikauti įvairialypei įsivaizduojamai auditorijai. Yra ir daugiau populizmo bruožų – vienas jų antielitizmas ir/ar antiestablišmentinė nuostata, tačiau pastarasis, mano galva, yra mažiau reikšmingas, nes gali būti ir kitokių populizmų. Svarbiausias bruožas yra politinis, ideologinis eklektiškumas ir nesusigaudymas, kokiai ideologinei tradicijai priklausai. Tai buvimas anapus kairės ir dešinės politinio spektro: nesuprantant ir vengiant artikuliuoti, kokią ideologinę poziciją politinė jėga atstovauja.
Pagal šį darbinį apibrėžimą, kultūros protestas yra populistinis kaip tik šia ideologinio-politinio mažaraštiškumo prasme: mes prieš Žemaitaičio antisemitizmą, už vertybinę politiką, bet mes ne politiški, mes pilietiški, mes – nei kairė, nei dešinė. Mes už dorų žmonių politiką. Tačiau didžiausias populizmas slypi reklaminiame, rinkodariniame stiliuje ir simbolinėje kalboje: Lietuva, krentanti į Rusijos liūną, kultūra, garmanti į prarają, iš kurios nebus galima sugrįžti, teiginys, jog tai „gali būti paskutinis kartas“… Šie teiginiai yra populistinė propaganda, nes ji neatlaiko kritikos: kodėl Lietuva, visuomenė, kuri yra viena atspariausių Rusijos propagandai, krenta į Rusijos glėbį? Nes Žemaitaičio blevyzgos negrįžtamai bloškia mus (ką konkrečiai, kokias institucijas?) į autokratinės Rusijos glėbį? Apie kokį paskutinį kartą vyksta kalba? Kur slypi tikros grėsmės demokratijai? Žemaitaičio figūroje? Visi šie teiginiai yra akivaizdi netiesa, panašiai kaip daugelis Žemaitaičio teiginių yra netiesa. Lietuvą nuo orbaniško autoritarizmo saugo politinės švytuoklės principas, kurio nesupranta ar nenori suprasti kultūros protesto šnekančios galvos.
Kartą, seniai, kalbėdamas apie kairiąją mintį ir Lietuvos inteligentiją, savo svarstymus baigiau „Anties“ daina apie inteligentą. Šį priedainį verta darsyk pacituoti: „ša inteligente, skurdžiau nelaimingas, kam tu, kam tu, kam tu, kam tu reikalingas?“
Andrius Bielskis – filosofas, Kauno technologijos ir Mykolo Romerio universitetų profesorius
[1] Pirma šio straipsnio versija buvo publikuota LRT naujienų portale.
[2] Šis politikos kratymasis panašus į didžiojo Europos esteto Thomo Manno nenorą būti politišku, į jo menininko kaip nepolitinio žmogaus sampratą. Tarpukariu Thomas Mannas, teisindamas savo kaizerinės Vokietijos konservatyvaus režimo palaikymą (rėžimo, kuris pradėjo Pirmąjį pasaulinį karą) ir norėdamas įkąsti savo vyresniam broliui Heinrichui Mannui, parašė kelių šimtų puslapių nuobodybę apie menininką kaip nepolitinį žmogų. O moralas čia toks: ankstyvojo Thomo Manno nepolitiškumas reiškėsi jo konservatyvumu panašiai kaip kultūros protesto tariamas nepolitiškumas yra konservatyvus.
[3] Kultūros asamblėja, https://kulturosasambleja.lt/ispejamasis-streikas [žiūrėta 2025-10-31].
[4] Althusseris kultūrinės hegemonijos sąvokos sąmoningai nenaudojo, bet, net ir kritikuodamas Gramscį, pripažino jo indėlį į ideologijos ir valstybės sampratos teorinę plėtrą kaip labai reikšmingą. Gramscis „kultūrinę hegemoniją“ naudojo tam, kad pabrėžtų klasinės valstybės prigimtį ir tai, kad nepakanka patekti į valdžią laimėjus rinkimus, būtina sukurti hegemoniją, kurios dalis yra ir kultūrinis-ideologinis žmonių pritarimas tam, kam valdantieji nori, kad būtų pritarta. Būtinà ideologija suprantant ją marksistiškai (kaip mažumos ekonominę galią turinčių valdančiųjų mintys ir idėjos, kurios tampa mūsų visų – daugumos – mintys ir idėjos). Tam reikalingos ideologiją skleidžiančios, kultūrinės hegemonijos institucijos ir jų kontrolė – bažnyčios, žiniasklaidos, mokyklos, teatrų ir kt. Pagal šią sampratą, ideologija visada yra tam tikras valdančiųjų gyvenimo jausenų ir minčių atspindys. Vadinasi, jei tariame, kad karės vs. dešinės pagrindas yra darbas vs. kapitalas, tuomet kultūrinė hegemonija arba tiesiog ideologija kapitalistinėse visuomenėje yra dešinė per definitionem.
[5] Mindaugas Liaudenskis, „Lietuvos valstybinė ideologija“, Kultūros ir politikos žurnalas Lūžis, Nr. 10, 48-54 psl. (taip pat prieinama www.luzis.lt).