Visuomeninio transliuotojo grupė LRT, kuri apima po tris televizijos ir radijo kanalus bei naujienų portalą, yra gyvybiškai svarbi mūsų demokratijos raidai ir visuomenės pažangai, o juose pateikiama informacija ir kitas turinys turi didelę reikšmę žmonių pasirinkimams bei nuostatoms. Ji lyg ir turėtų būti nepriklausoma alternatyva komercinei žiniasklaidai, tačiau pastaruoju metu iš įvairių visuomenės grupių susilaukia rimtų pastabų bei atviros kritikos dėl informacijos tendencingumo, selektyvumo, objektyvumo stokos ir negebėjimo atsispirti politinėms įtakoms.
Deja, bet šių eilučių autorius turėdamas mintyje gražią LRT misiją – LRT “tarnauja visuomenei, teikiant objektyvią, patikimą informaciją Lietuvos žmonėms“ ir kuria bei transliuoja „profesionalias šviečiamąsias, kultūrines ir pramogines programas, telkiančias ir vienijančias pažangai“ – ir matydamas, kad misija tėra tik gražus sakinys, jaučia pareigą reaguoti ir išdėstyti savo pastabas. Mano tikslas išsakyti šią kritiką geranoriškai, siekiant, kad visuomenins transliuotojas išliktų objektyvus, o jo pateikiamu turiniu bei informacija pasitikėtų Lietuvos žmonės.
Džiugu, kad LRT grupė keičiasi ir to nepastebėti būtų sunku. Tačiau išorės pokyčiai ne visada nulemia turinio pokyčius. Neslėpsiu, kartais apima svetimos gėdos jausmas, kai žiūrint LRT televiziją ar klausantis radijo stočių bei girdint pateikiamą informaciją, norom nenorom, kyla asociacijų ir palyginimų su tokiais transliuotojais, kaip Fox News, RT (Russsia Today) ar TVP (Telewizja Polska). Beveik kasdien pasitaiko, kad pro LRT kanalus pasklinda siauriems interesams palanki informacija, nepateikiant alternatyvių pozicijų, įžvalgų, kritikos. Koktu žiūrėti ir klausytis imituotų diskusijų, kuriose tarp dalyvaujančiųjų nėra prieštaravimų, kuriose nėra loginių argumentų, o tik politinėmis antipatijomis grįstos emocijos. Trošku, dėl pozicionavimo, kai brukte brukamos tų pačių komentatorių rašliavos ar pasisakymai su sovietinės “diedovščinos” leksika ir kone atviromis patyčiomis, projektuojant tik vieną teisingą ir toleruotiną poziciją. Ar taip LRT ilgisi priespaudos laikų ir savo propagandinio vaidmens, ilgisi neapykantos penkminučių kitaip mąstantiems, kitokį požiūrį turintiems? Tiesiog, matant tai, nesinori tuo tikėti.
Liūdniausia, kad LRT kone atvirai politikuoja ir siekia daryti politinę įtaką. Pripažinkime, juk šiam transliuotojui sunkiai sekasi nuslėpti politines simpatijas ir antipatijas. Kitaip, tokio akis badančio pozicionavimo, informacijos atrankos ir selektyvaus, atviro ignoravimo ar tik dalinės tiesos pateikimo ar nutylėjimo visuomeninio transliuotojo eteryje nebūtų. Tai šokiruoja. Bandau prisiminti, kada LRT bandė kritikuoti konservatorių, įvairių, net ir susikompromitavusių liberalų bei tokių “nepartinių” politikių, kaip buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė palikimą bei ne visai korektiškus pasisakymus. Ką jau kalbėti apie kritikos vakumą Prezidentei jos valdymo metu. O juk jos valdyme būta trikrų vakarietiškos politinės etikos akibrokštų: manimpuliavimo visokiomis slaptomis pažymomis, nepatogių temų (pavyzdžiui LGBT) vengimo, nutrauktų interviu ar net bandymų spausti nepalankius žurnalistus ar Seimo narius.
Tuo metu LRT kritikos ir dėmesio rykštės kapote kapoja, atrodo, visus, kurie nepatenka į LRT numylėtinių sąrašus. Vien tik prisiminus tą visuomeninės žiniasklaidos grupės vadovų ir buvusių valdančiųjų tragikomediją, kai šie pradėjo knaisiotis po LRT valdymo struktūrų ar viešųjų pirkimų reikalus. LRT pradėjo šaukti apie “žiniasklaidos laisvės” ribojimą, nors ši privilegija priklausytų ne žiniasklaidos priemonių vadybininkams, o žurnalistams ir redaktoriams. Panašu, kad šio etikos ir orumo egzamino neišlaikė nei LRT, nei buvę valdantieji, tiesiog privertę dar kartą suabejoti valstybės institucijų pokyčiais ir atskaitomybe.
Galų gale, nežinia, juoktis ar verkti, matant LRT eteryje „Dviračio žinias“, kurių dalis kūrybinio kolektyvo narių nėra tik politinės satyros žanro klasikai, bet ir aktyvūs Tėvynės Sąjungos-Krikščionių demokratų partijos nariai, viešojoje erdvėje net nesistengiantys to slėpti. Ar nėra taip, kad LRT vadovybė ne tik leidžia konservatorių aktyvistams juokauti iš politinių oponentų, juos pašiepti, bet dar ir jiems už tai sumoka visų mūsų pinigais?
Įtarimų sukelia ir vis tie patys, politinius procesus komentuojantys politologai ir apžvalgininkai, pavyzdžiui politiškai angažuoti ir su politinėmis partijomis ar atskirais politikais susisaistę. Būtų gerai matyti daugiau ne tik veidų ir girdėti platesnį nuomonių ir įžvalgų spektrą, bet ir transliuoti laidas, kuriose būtų nuomonių spektras ar bent nešališki komentatoriai.
Nuostabą sukelia ir faktas, kad LRT žurnalistai, prodiuseriai bei kiti žiniasklaidos profesionalai darbuojasi ir komercinės žiniasklaidos kanaluose, kuriuose, tikėtina, sukasi dideli ir labai dideli reklamų bei, neslėpkime to, pinigai politinei įtakai daryti. Ar galėtų LRT vadovai garantuoti, kad tokiu atveju nebus painiojami interesai, o šių profesionalų LRT pateikiamas turinys išliks objektyvus ir nepaveiktas išorinių įtakų?
Atskiro straipsnio prašosi ir LRT žurnalsitikos žvaigždžių politinis angažuotumas bei dvigubų standartų taikymas, diskredituojantis ne tik visuomeninį transliuotoją, bet ir žiniasklaidą apskritai. Kartais atrodo, kad LRT žurnalistai, ypač vyresniosios kartos, įsivaizduoja esą teisėjais. Kyla klausimas, kokia vapsva toms visoms pumprickaitėms, miliūtėms, tvaskienėms ar makaraitytėms įgelia ir suteikia tokius „draugovininkės“ ar „politrukės“ įgaliojimus siautėti eteryje, kvočiant neįtikusius ir opozicijos prie kryžiaus kalamus politikus, gal ir suklydusius, bet turinčius teisę išdėstyti savuosius argumentus. Šių LRT žurnalisčių ir buvusių valdančiųjų santykiai išties kartais primindavo valdančiųjų ir opozicijos konfliktą nei LRT misiją tarnauti visuomenei, teikiant objektyvią ir patikimą informaciją. Ir kaip tada su tokiom nuostatom, objektyviai ir neutrailiai moderuoti rinkimų laidas? Ok, tarkim, gal tai darbo kultūra ir stilius? Bet negali ignoruoti tų nuotaikos ir tono kontrastų, kai tos pačios žurnalsitės bendrauja su centro dešiniųjų ar verslo atstovais, net ir, atrodo, gerokai labiau susimovusiais prieš visuomenę.
O kur dar garsiai ištrimituota LRT tirimoji žurnalistika, kuri, atrodo gali priklijuoti etiketę net ir neradusi esminių įrodymų. Beje, keistai atrodė, kad prieš rinkimus visuomeninio transliuotojo tyrėjai gilinosi tik į vieną temą. Negalima teigti, kad be pagrindo, bet, susidarė įspūdis, jog tokia “tiramoji” žurnalistika tik rūpinosi, kaip “išspirti” iš valdžios valdančiuosius bei kitus neįtinkančius saviesiems favoritams politinius oponentus. Cituojant politikos klasikus, kas galėtų paneigti, kad nepavyko? Belieka tik gūžtelti pečiais, matant, tokios neva objektyvios ir nešališkos tiriamosios žurnalistikos tankistus, žvelgiančius į politinį kovos lauką tik pro siaurą ambrazūros plyšelį. Tad daug reikiamo dėmesio skirianti propagandos iš rytų stabdymui, LRT panašu, kad nelabai nori matyti savųjų žurnalistikos ydų ir flirto su „vienintele teisinga ir galima politine realybe“.
Į akis ir ausis nuolat skverbiasi ir kita LRT politiškumo ir siekio daryti įtaką visuomenei problema. Negebėjimas atsipirti įtakingai ideologijai, kuriai advokatauja tos pačios favoritizuojamos politinės jėgos ir stambusis verslas. Ir nors vadinamoji ”laisvosios rinkos” arba neoliberalizmo ideologija daugelyje šalių save diskreditavo ir paneigė, LRT eteryje, atrodo, jai vis dar sudarytos ypatingos šiltnamio sąlygos. Nejau, LRT išvien su oligarchine žiniasklaida, kuri nekelia sau objektyvumo, nešališkumo, žiniasklaidos verslo imperatyvų, o yra tik viešosios politikos formavimo ir poveikio priemonė didesnėms didžiojo verslo ambicijoms tenkinti? Tą galima pajusti atrandant požiūrio paralelių tarp visuomeninio ir dalies komercinės žiniasklaidos, kalbant apie redaktorių atsainų ir marginalizuojantį požiūrį į aplinkosaugos, darbo santykių, žmogaus teisių, pilietinių ar viešojo intereso gynėjų keliamas problemas, galinčias tapti nepatogumu stambiam verslui. Kodėl ir LRT nori žengti šiuo pataikūnišku keliu bei bando būti dar viena status quo galių kolona, taip prisidedama prie visuomenės atomizavimo, aktyvizmo, demokratijos bei pliuralizmo galimybių siaurinimo?
Ir kokie galėtų būti loginai bei etiniai LRT vadovybės motyvai imti bei susidėti su ideologinės propagandos skleidėju. Kalbu apie prieštaringai visuomenėje vertinamą ir stambiojo kapitalo bei ideologiškai angažuotų užsienio fondų išlaikomą Lietuvos laisvosios rinkos institutą (LLRI). Ši privati viešosios politikos formavimo organizacija atvirai atstovauja stambiojo kapitalo interesus ir mėgsta savintis ekonomikos interpretavimo teisę, nors atstovauja tik vienai iš keliolikos, bet gan kraštutinę ekonomikos mokyklą. Tad reklamuoti ir transliuoti „ekonomikos“ pamokas, kurias veda ideologinio instituto „ekpertai“ visuomeniniam transliuotojui lyg ir nederėtų. Taip, ekonominį raštingumą dindinti reikia, bet nejaugi ideologizuotos ekonomikos pamokos – geriausia, ką gali pasiūlyti LRT, nepajėgianti susisiekti su ekonomikos katedromis universitetuose, valstybės institucijose ar nepolitikuojančiose verslo įmonėse. Galų gale, LRT tikrai galėtų pristatyti ir skirtingas politinių srovių ekonomikos gaires, įskaitant ir LLRI, bet pateikiant plačią jų paletę, o ne vieną dogmatišką doktriną. Ar matydami LLRI ekonomikos pamokėles mes nesijaučiame savotiškame idėjų ir vertybių vakume, kai mažumėlę sveiką nuovoką praradęs visuomeninis transliuotojas, ilšaikomas mokesčių mokėtojų pinigais, bendradarbiauja su organizacija, kuri dešimtmečius mums seka pasakas apie tai, kad didesni mokesčiai, jų perskirstymas ir stipresnis viešasis sektorius yra blogių blogis?
Be to, šio vienkrypčio „ideologinio produkto“ gausu ir kitose LRT laidose, kai pateikiama tik verslui palanki poziciją, o jo atstovams eteris, atrodo, visada rezervuotas. Tuo metu, oponentams ir kritikamas: NVO, profesinėms sąjungoms ar viešojo intereso gynėjams toks eteris suteikimas ne visada. Ką jau bekalbėti, kai kalbinami neva ekonomistais pristatomi komercinių bankų ar verslo asociacijų komunikacijos atstovai, sąmoningai nutylint, kad tai nėra nešališki, neutralūs ekspertai, bet siauriems savųjų kontorų interesams atstovaujantys bei kone į tą pačią ideologinę dūdą pučiantys asmenys. Pripažinkite, juk gan dažnai pasitaiko tokių reportažų ir straipsnių kai neva ekonomistai sukritikuoja kažkokį valdžios sprendimą. Puolame skaityti, o ten seni geri pažįstami – vienas iš kelių komercinio banko veidų bei vienas iš kelių verslo lobistų, pabrėžtinai vadinamų “ekonomistu”, o abiejų pažiūros bei nuomonė identiškos. Ar surasti kitokią, bent jau nešališką poziciją atstovaujantį žmogų yra kolosalus uždavinys, ar tik tinginystė? Nesinori tikėti, kad tai tik sąmoningai propagandinis veiksmas ir atviras tokių privačių interesų atstovavimas.
Apie ir LRT laidose, ir visuomenėje vyraujantį jaunystės ar amžinai jauno verslininko kultą, reikėtų pakalbėti atskirai su šlovinamais prabangus gyvenimo, moterų suprekinimo, mačo, įvaizdžio galios ir finansinės sėkmės atributais. Ir tai tik vienas pavyzdžių, kaip LRT nevienodai traktuoja visuomenės socialines grupes.
Kalbant apie LRT vaikų programas, taip pat esama ideologinės indoktrinacijos požymių. Pasitaiko, kad tokiose laidose neišvengiama lyčių stereotipų, darbininkiškų profesijų ar gyvenimo būdo pašiepimo, muskulinizmo ar pranašumo kulto. Ir dar tos nuolatinės vaikų varžytuvės, kuriose varžovai net būna patraukiami per dantį, o nugalėtojai, talentai ir pirmūnai, nelyg penkmečių didvyriai Sovietų Sąjungoje, aukštinami, nepastebint, kad dauguma vaikų nėra nei pirmūnai, nei vunderkindai. Tos vaikų varžytuvės kartais primena Kinijos liaudies respublikos muštravimo stovyklas, talpinančias geriausius komunizmo ir neoliberalizmo auklėjimo metodus. Suprantama, gerai reitingams, tik ar gerai vaikų savijautai, emocinei raidai ir norams būti laimingu? Gal vertėtų LRT vadovybei ir redaktoriams dažniau pakonsultuoti su psichologais, pasidomėti jų tyrimais, žinoma, politiškai neangažuotais?
O kur dar tas demotyvuojantis mokyklų – šveitimo lyderių – konkursas. Gražus aprašymas – pastebėti ir apdovanoti tas mokyklas, kurios siekia būti vienu žingsniu priekyje, lyg ir ok, lyg ir nekaltas. Bet tik tol, kol nenutinka gyvenimas. Valio, LRT ir ISM išrinko geriausias mokyklas, bet o kaip bus su tomis, kurios nebus žingsniu priekyje? Kaip jaustis tų mokyklų bendruomenėms, ką daryti tėvams, perkelti vaiką į pažangiąją, dusti spūstyse ir eilėse? O jei negausi vietos, ką daryti, gal nešti kyšius? O gal viskas paprasčiau, gal šis konkursas, kaip ir kažkoks ten neva reikšmingas reitingų žurnalas turi kitą, bet tiesiogiai neįvardinamą tikslą? Tarkim, diskredituoti viešąsias mokyklas, kad kuo daugiau vaikų eitų į privačias? Ir kaip gi tai tada pavadinti? Vis tik, būdamas kairiųjų pažiūrų, iš visuomeninio transliuotojo tikėčiausi telkiančių, visuomenę ir mokyklas solidarizuojančių, o ne mokyklų bendruomenes skaldančių veiksmų. Ar visi kartu, neturėtumėme siekti padėti visoms Lietuvos mokykloms keistis, augti ir būti geresnėmis, siekti egalitarinio ir įtraukaus ugdymo, kad artimiausia mokykla būtų geriausia šalia gyvenantiems mokiniams ir jų tėvams.
Keistas LRT santykis ir su reklama. Ji lyg ir visuomeninio transliuotojo eteryje negalima, bet, nepaisant to, ji yra. Nejau, nepakanka tų skiriamų milijonų ir LRT programoms būtinai reikia rėmėjų? Vienas privatus medicinos centras, atrodo, buvo ypatingai dosnus LRT turiniui, mecenatų mecenatas, o jo reklamos atrodo LRT eteryje net konkuruodavo su laidų anonsais. Ir ne tik mirgančiose reklamose, bet ir šio centro specialistai vis pakomentuojdavo, patardavo LRT laidose. Klausimas, ar tikrai čia viskas skaidru ir gerai? Be to, ar tik LRT šios informacijos kiekiu nenori visuomenei pasakyti, nelyg kokie „laisvarinkininkų“ propagandistai, kad geriausi medikai ir jų žinios bei teikiamos paslaugos tik pas privatininkus?
Ir dar. Neįmanoma nepastebėti, kad LRT, turėdama tokius resusrsus ir žmogiškuosius išteklius, kaip niekada yra apie Vilnių bei jo burbule esančius. Bet juk Lietuva nėra tik Vilnius, kaip ir hipsteriai yra tik mažoji dalis viso jaunimo. Šaunu, kad LRT gali sau leisti finasuoti ir nišinę jaunimo radijo stotį bei groti, pasak melomanų, tik hipsteriams alia madingam jaunimėliui suprantamą muziką. Norėtųsi, kad LRT neignorutų ir kitų jaunimo subkultūrų (ir ne tik jaunimo), pradedant repo ir baigiant metalo atmainomis. Kodėl jų muzika dažniau negalėtų skambėti LRT Opuse, juk ji – nekomercinė ir tikrai galėtų būti transliuojama šalia kitų „neformatinių“ kompozicijų.
Be to, keista, kad LRT tapo tokie narciziška? Ar tikrai apie LRT veidus turime žinoti tiek daug? Gal kažkam ir įdomu, kaip jie šoka, gamina valgį, tuokiasi, gimdo vaikus ar kuo vardu jų šuo? Bet visas šis turinys tikrai nereiklauja ypatingo LRT programėlės ar paskyrų socialiniuose tinkluose “pušo”, tuo pat metu, sąmoningai ar ne, „uždengiant“ kokią svarbesnę žinutę.
Kitais metais, 54 milijonai eurų – mūsų mokesčių mokėtojų pinigų – bus skirti visai LRT grupei. Daugoka, jei mąstytume, kad skiriame savotiškai valstybėlei valstybėje bei jos ideologijos propagandai. Ir vis tik tikiu, kad LRT vadovybė ir bendruomenė reaguos į visuomenės balsą ir turės drąsos keistis, drįs būti ne tik kritiška, dabar jau ir centro dešiniųjų valdžios atžvilgiu, bet ir objektyvia, profesionalia, įtakoms nepasiduodančia bei nuomonių bei požiūrių įvairovę pateikiančia žiniasklaidos grupe. Turiu vilties, kad LRT netaps nei propagandine, nei dar viena greitos, geltonosios žiniasklaidos grupe, atstovaujančia siaurus interesus. Ir belieka tikėtis, kad tie papildomai skiriami milijonai bus skirti ne, kaip jau tapo įprasta mūsų šalyje, statyboms, o visuomeninės žiniasklaidos nepriklausomumui, neutralumui, žurnalistų profesionalumui ir pasitikėjimui didinti, kaip ir tvaresnio ryšio su įvairiomis visuomenės grupėmis plėtojimui bei jų balso stiprinimui, įvairovės ir diskusijų kultūrai puoselėti.
Solidariai ir be pykčio,
Kugis-Mugis