Pastaruoju laikotarpiu viešas pareiškimas apie buvimą Penktadieniai už Ateitį (angl. Fridays for Future, toliau – FFF) judėjimo dalimi, nepiklausomai nuo aplinkos ar situacijos, neretai prilygsta užtrauktam prakeiksmui: akademinėje aplinkoje prisipažinimas susilaukia atodūsių, vengimo kalbėti aplinkosauginėmis temomis, miesto bendruomenės narių tarpe neretai susiduriama su globėjišku tonu, konformistinės koncepcijos diegimu: nuolatinėmis patarimų ir instrukcijų dalybomis, kuriomis dažnai nurodoma, jog nevalia kelti spaudimo aukštesnėms struktūroms; kol galiausiai susitinki pati su savimi ir savikritika. Skaitydama apie eko-anarchistinius judėjimus, Earth Liberation Front, Animal Liberation Front ir Earth First! iniciatyvas, jau nesuskaičiuojamą kartą klausydama apie aplinkosaugos aktyvistų organizuojamus ekskavatorių, miškavežių ir gyvulių skerdyklų veiklos stabdymus, apie aktyvistus, kurie susiręsdavo ir apsitverdavo siena, kad galėtų palapinėse budėti ir priešintis netrukus vyksiančiam miško kirtimui ir kurie likdavo apsikabinę medžius iki paskutiniosios, apie policijos brutalumą, kurio nepavykdavo protestų dalyviams ir dalyvėms išvengti; staiga susivokiu tarpstanti vienatvėje: praktiniais veiksmais užsiimančių ekologinių judėjimų atitikmenų Lietuvoje dar nematyti, o ir konformizmu permirkę bendraamžiai nesisiūlo į gretas. Neradus bendraminčių koloborantų tenka burtis į gerokai menkiau radikalius judėjimus kaip antai Fridays for Future – globalų, jaunimo inicijuojamą klimato aktyvistų judėjimą, kovojantį už klimato teisingumą ir išreiškiantį solidarumą kitų intersekcionalių problemų atžvilgiu. FFF veikla grindžiama 2019 metų vasarą vykusioje Lozanos konferencijoje iškeltais tikslais: 1. išlaikyti globalios vidutinės temperatūros kilimą žemiau 1,5 °C, lyginant su ikipramoniniu lygiu; 2. užtikrinti klimato teisingumą ir kad kovoje su klimato krize atsakomybė būtų paskirstyta teisingai; 3. klausytis ir priimti sprendimus remiantis naujausiais ir patikrintais mokslo duomenimis.
Laidotuvėse
Visada Fridays for Future judėjimą supratau kaip kolektyvą, kuris šią dieną teįgyja edukacinę reikšmę ir formuoja protestų kultūrą. Judėjimo rengiamų protestų eigą bendriausia prasme sudaro judėjimo narių sakomos kalbos, retesniais atvejais rengiami performansai, dainuojamosios poezijos atlikėjų įsijungimas taip pat įeina į protestų sudėtį, todėl deguonies protestų struktūrai suteikia mušamųjų instrumentų pagalba įsitraukiančios grupės Rhythms of resistance dalyvavimas, kuris praeiviams ar protesto dalyviams skelbia atstovaujamą kairiąją politinę poziciją.
Tai, ką FFF veikia jau daugiau nei metus, galiu apibūdinti vos keliais blyksniais: gegužės mėnesio pradžioje kiekvienai/-m Seimo narei/-iui išsiųstais laiškais, kuriuose atskleidėme keliamus reikalavimus ir 2020 metų rugsėjo 25-ąją, visuotinę klimato veiksmo dieną, vykusiomis Žemės laidotuvėmis. Išsiuntę šimtą keturiasdešimt vieną laišką kiekvienai/-m Seimo narei/-iui, gavome vos 4 atsakymus: Algirdas Butkevičius laiške išreiškė pritarimą iškeltiems tikslams, nurodė, jog yra pasirengęs bendradarbiauti juos įgyvendinant, siūlė pasibaigus karantinui susitikti; Aušrinė Armonaitė padėkojo ,,už pasiūlymus“ ir pranešė, jog persiųs reikalavimus savo komandai ir įtrauks juos į Laisvės partijos programą; Simonas Gentvilas laiške padėkojo visiems streikuojantiems už nuoseklią kovą, rašė, jog susitiktų po karantino pasikalbėti apie bendras idėjas. Na, ir sulaukėme Egidijaus Vareikio grįžtamojo ryšio: Seimo narys laiške rašė, jog jis ne kiekvieną dieną gauna laiškus, kurių pirmoje pastraipoje išdėstyti reikalavimai, o antroje – grasinimai. Savo laiško antroje pastraipoje jis nurodė, jog gausų mūsų valiūkiškų reikalavimų sąrašą galima būtų suskirstyti į tai, ką vyriausybė ir taip daro, ir į tai, kas nuo politikų visiškai nepriklauso. Seimo narys kitoje laiško pastraipoje atskleidė, jog nuoširdžiai nesupranta, kas yra šiltnamio dujų neutralumas ir, kad kaip politikas nelabai drįstų kompensuoti iki šiol padarytos žalos gamtai. Galų gale, ketvirtoje pastraipoje Egidijus Vareikis suabejojo, ar mūsų nuostatos remiasi mokslinėmis tiesomis ir pabrėžė, jog šiuolaikinis mokslas pradeda prieštarauti tam, ką gina vidurinio išsilavinimo neįgiję aktyvistai, o ir be to, judėjimo nariams vertėtų fizikos pasimokyti. Nenuostabu, gauti atsakymai paskatino judėjimo narius persidėlioti vertybines nuostatas ir tinkamiau pasiruošti artėjantiems rinkimams.
Žemės laidotuvės – tai savitu performansu virtęs pareiškimas, jog visi galios poziciją užėmę asmenys laidoja mūsų Žemę, mūsų ateitį. Demonstracija reikalavome, kad klimato krizės sprendimas taptų prioritetu politikoje ir ekonomikoje. Rugsėjo 25-ąją nuo Katedros iki Seimo žygiavome nešdami judėjimo narių paruoštą karstą, balsais ir ritmais įgarsindami, kad pinigais nekvėpuosime, jog ateities nėra negyvoje planetoje, kad galime rinktis tik vieną iš dviejų: išsaugoti Žemę ar kapitalizmą. Mano manymu, protestas buvo ganėtinai sėkmingas: išdrįsome tarti žodį kapitalizmas, renginio metu buvo sukurta ir įsivyravo nesitaikstymą su neveiksnumu liudijanti emocinė būsena, o vieno iš judėjimo narių parengta kalba neslėpė kritikos esamai santvarkai.
Pandemija
Užklupus pandemijai aplinkosauginės, klimato problemos liko užnugaryje (nors neteisinga būtų manyti, jog jomis buvo pakankamai susidomėta ir iki pandemijos). Visgi, judėjimas savo veiklą labai ribotai, bet tęsė: didžiąja dalimi kūrėme edukacinio pobūdžio įrašus, kuriuos publikavome socialiniuose tinkluose, kiekvieną penktadienį rengėme skaitmeninius protestus internete, įkeldami aktyvistų, laikančių rankose plakatus, nuotraukas ir taip pat dalyvavome penktajame visuotiniame streike nuotoliniu būdu, į kurį įsitraukė Vilniaus universiteto profesorius Egidijus Rimkus, skaitęs paskaitą apie klimato kaitą ir klimato politiką, aktyvistai iš užsienio, laisvo pobūdžio formatu vykusiame pokalbyje dalindamiesi savomis patirtimis ir iššūkiais.
Ech, donkichotai
2020 metų rugpjūčio trisdešimt pirmąją Agence France-Presse internetinėje svetainėje pasirodė straipsnis, kurio antraštė skelbė, kad ledynai tirpsta taip greitai, kad seka blogiausio atvejo scenarijus. Straipsnyje buvo nurodyta, jog esama situacija prašosi naujo blogiausio scenarijaus, nes ledynai jau dabar tirpsta pagal Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos iškeltas prognozes, kuriomis remiantis dėl tirpstančių Grenlandijos ir Antarktidos teritorijų iki 2100 metų pasaulinio vandenyno vandens lygis pakils iki 40 centimetrų.
Išgirdus šias prognozes supranti, jog nieko nepešime, jei judėjime nesuformuosime vieningos politinės pozicijos: apgailėtina, kad mes vis dar tarpusavyje negalime sutarti elementariais taršos ir progresinių mokesčių klausimais, vis dar judėjimą sudarančių žmonių dalis išreiškia pasitikėjimą žaliuoju kapitalizmu ir individualių pokyčių galia. Dėl šios priežasties sekantys grupės susirinkimai bus skiriami tam, kad galutinai išsiaiškintume, kaip svarbu, jog aplinkos nežalojančios opcijos būtų suteiktos kiekvienam ir kad klimato krizė netolygiai paveikia visuomenės grupes ir dėl to klimato krizei spręsti turi būti pasitelkti metai iš metų stambų kapitalą kaupiančiųjų, daugiausiai vartojimu ir gamyba grįstų emisijų sukėlėjų resursai.
,,Fridays for Future Vilnius“ judėjime turime nedidelį skaičių kairį politinio spektro polių palaikančių narių ir tai savo ruožtu įsipina ir į veiklos organizavimą, nes nesijaučiame įgalinti priimti radikalesnių sprendimų lingvistinėje, estetinėje ar organizacinėje plotmėse – ideologiniai prieštaravimai vargina, nes nuolat turime tarpusavyje derėtis ir priimti kompromisus. Dėl nesuformuotos ideologinės paradigmos ir kairiąją retoriką įtvirtinantys įrašai kartais yra cenzūruojami, o estetinis identitetas vis dar glūdi nuskausminančioje, anestezinėje stadijoje, kuomet nedrįstama intensyviai iškomunikuoti kritikos ir nesitaikstymo su esama santvarka.
Taip pat pastaruoju metu mums gana sunkiai sekasi įtraukti žmones į judėjimo gretas – šioje vietoje mes susiduriame su susvetimėjimo problema. Vis labiau įsigalint medijoms, vyksta vartojamo turinio vertės infliacija, vis labiau pasiekiami informacijos pertekliaus trokštame būti nuskausminti, sustingti pasyvumo režime, panirti į falsifikuotos palaimos būseną ir užsiverti langus. Didelė kliūtis yra tai, jog šiandien mums apie globalinį atšilimą praneša ne juslėmis registruojami aplinkos pokyčiai, regimos kirtavietės ar miesto gatvėse tvyrantis mazuto kvapas, bet masinės žiniasklaidos portalai, kurie problemą komunikuoja svetimos ideologijos rėmuose, nepamiršdami skaitytojų įmurkdyti į didingąją atgailos kultūrą.
Nesėkmingo žmonių įsitraukimo problema gali būti aiškinama taip pat tuo, jog dalyvavimas protestuose vis dar yra privilegija: juk ne visi dirbantieji gali pasiimti laisvą nuo darbo dieną ar būti išleidžiami protestuoti darbo valandomis. Yra miestų, kuriuose judėjimas neturi taškų, todėl kai kuriems žmonėms tenka atvykti į kitus miestus – tai irgi sukelia sunkumų.
Esamuoju laiku, kol rengiu šį tekstą, judėjimo nariai nusprendė pasiimti mėnesio trukmės atostogas, tokias, beje, pirmą kartą nuo judėjimo įkūrimo pradžios. Nuovargis ir netolygus atsakomybių pasiskirstymas komandoje taip pat kyla dėl nevienalytės politinės pozicijos. Neįsitraukdami į nebūtinas veiklas nieko neprarastume: jei socialiniuose tinkluose nebeskelbtume įrašų, kuriuose kviečiama dalyvauti žygyje už švarią Lietuvą, kurio rėmėjas yra (ne)stambus (ne)žalias verslas arba neatsakytume į laiškus, kuriuose išreiškiami panašūs raginimai, galbūt išvengtume perdegimų, dėl kurių skundžiasi kone kiekviena(s) narė/-ys.
Ateitys
Jeigu paklaustumėte, kaip suprantu judėjimo ateitį, atsakyčiau trumpai: šiuo metu judėjimui itin svarbu orientuotis į smulkesnes aktyvizmo sritis. Judėjimui įsikūrus labai ilgą laiką buvo reikalaujama klausytis ir priimti sprendimus remiantis naujausiais ir patikrintais mokslo duomenimis, tačiau tokio pobūdžio reikalavimai, suprantama, yra labai abstraktūs ir nesuteikia konkrečių krypčių, kuriomis galėtų sekti sprendimus priimantys žmonės. Todėl ateityje planuojame dažniau, impulsyviau rengti protestus, orientuotus į konkrečią kilusią problemą, atvirai kreiptis į stambiąsias ir labiausiai teršiančias įmones, reikalauti apčiuopiamų pokyčių kaip antai teisės nemokamai naudotis viešuoju transportu.
Tuo pačiu, mums gyvybiškai būtina įtraukti daugiau kairiąją mintį palaikančių žmonių į judėjimo sudėtį. Pavargstame nuo kritikos, kurią kiekvieną kartą taikome patys sau ir atsiribojimų, kurių tenka susilaukti iš kairiųjų. Dėl to mes labai tikimės sutikti žmonių, kurie, pastebėję mūsų klaidas, išdrįstų palaikyti kontaktą su mumis, padėtų mums sustiprėti.
Klimato krizė labai akivaizdžiai plėšia uždangas ir kone pirštu baksnodama kritikuoja kapitalizmą: bandymus paskutinėmis minutėmis pasipelnyti iš nelaimės, netolygiai kentėsimas katastrofos pasekmes, antropocentrizmą ir eksploatacijos kategorijomis apmąstomas ištisų rūšių vertes. Dėl to šiandiena neleidžia man sugalvoti geresnės priežasties, dėl kurios kairė turėtų liautis skaldytis ir drąsiai stotų į gretas kovoje dėl ekosistemų ateities.