„Alternatyvos nėra“ – toks buvo garsusis posakis, teigiantis, jog kapitalizmas, kad ir netobula sistema, bet geresnės neturime, o visa kita tėra pavojingos fantazijos. Pastaraisiais dešimtmečiais ypač suaštrėjus kapitalizmo ekonominams prieštaravimams ir grėsmingai priartėjus klimato katastrofai, kur kas platesniam žmonių ratui, o ne tik užkietėjusiems „leftistams“, tapo akivaizdu kas kita – kad reikalingi esminiai, drąstiški ekonominiai ir politiniai pokyčiai. Kartu išpopuliarėjo ir literatūra, klausianti, kaip turėtų ta alternatyva atrodyti ir kaip konkrečiai ją pasiekti – galima paminėti ir pernai metais Demos leidyklos lietuvių kalba išleistą Paul Mason knygą Postkapitalizmas.
2019 m. pabaigoje pasirodžiusi Martino Hägglundo knyga Šis gyvenimas: sekuliarus tikėjimas ir dvasinė laisvė (This Life: Secular Faith and Spiritual Freedom, New York: Pantheon Books) į šiuos debatus dėl alternatyvos įžengia su egzistencialistiniu argumentu: klausimu, kas daro gyvenimą vertą gyventi? Hägglundas siekia filosofiškai apsvarstyti žmogiškąją būtį, o šie apmąstymai tampa argumentu už demokratinį socializmą. Knyga verta išsamesnio aptarimo dar ir dėl to, kad tapo savotišku fenomenu: retai filosofinė knyga pasiekia tokio populiarumo už akademijos ribų, kokio susilaukė Šis gyvenimas. Knygos apžvalgas rasite nuo The New Yorker iki Vogue, o The Guardian išrinko ją geriausia filosofine metų knyga. Apie ką tad yra šis gyvenimas?
Hägglundo knyga tuoj pat iššaukia palyginimą su ankstyvaisias Karlo Marxo raštais. Garsiąjame įvade į Hegelio teisės filosofijos kritiką Marxas rašė, kad socialinė kritika prasideda nuo religijos kritikos: tik išsklaidžius iliuzijas dėl būsimosios pomirtinės gerovės galime nukrepti žvilgsnius į esamą pasaulį ir užtikrinti gerovę jame. Nors Marxas savo laiku manė, kad religijos kritika jau užbaigta, Hägglundui tenka ir vėl pradėti nuo jos. Manyčiau, kad tame reikia įžiūrėti laikmečio simptomą – kaip knygoje Socializmo idėja rašė Axelis Honnethas, XX a. pabaigoje „didieji XIX a. priešai apsikeitė rolėmis“: socializmą pradėta laikyti praeities reiškiniu, o religija vėl iškilo kaip moralinių normų šaltinis. Hägglundas nori sugrįžti prie Marxo diagnozės sakydamas, kad pirma turime išsklaidyti religines iliuzijas tam, kad įsipareigotume radikaliai sistemos pertvarkai.
Knyga Šis gyvenimas skyla į dvi dalis. Pirmojoje, kuri skirta religijos kritikai, plėtojama „sekuliaraus tikėjimo“ samprata. Pasak Hägglundo, religinis tikėjimas, nukreipdamas mūsų viltis į amžinąjį gyvenimą, užkerta kelią išties autentiškam rūpesčiui vieni kitais šiame gyvenime. Tokį rūpestį įgalina tik sekuliarus tikėjimas – tikėjimas laikino ir trapaus gyvenimo vertingumu. Čia aiškiai sekama Heideggeriu, nors tekste į jį ir nenurodoma. Hägglundo manymu, šią tezę pripažįsta ir religiniai filosofai: analizuodamas Augustiną ir Kierkegaardą, jis siekia parodyti, kad jų mąstyme tikėjimas amžinuoju gyvenimu susijęs su neslepiamu šio gyvenimo nuvertinimu. Tiesa, Hägglundas neteigia, kad religingi žmonės yra nepajėgūs parodyti deramo rūpesčio kitais ir jų gerove, tačiau teigia, kad tokiu atveju jie, patys iki galo to nesuvokdami, vadovaujasi ne religiniu, bet sekuliariu tikėjimu.
Kiek ši religijos kritika yra įtikinama, paliksiu kiekvienam skaitytojui atsakyti sau pačiam. Socialinės kritikos požiūriu daug įdomesnė yra antroji knygos dalis, kurioje plėtojama „dvasinės laisvės“ samprata. Tai hėgeliškas terminas: dvasinė laisvė reiškia, kad mes, kaip sąmoningi kalbantys gyvūnai, gebame patys apsibrėžti tikslus, kurių siekiame, ir normas, kuriomis vadovaujamės. Kitaip tariant, mūsų gyvenimo siekiai ir normos nėra niekaip „duoti“, o žmonių laisvės esmę ir sudaro galimybė patiems juos išsikelti. Hägglundo filosofijoje dvasinė laisvė galiausiai susiveda į klausimą – ką darome su savo laiku? Kam paskiriame savo ribotą gyvenimo laiką? Laikas, neišvengiamai ribotas laikas ir jo vertė yra pagrindinis Hägglundo egzistencialistinės filosofijos klausimas. Laiko vertės problema tampa ašimi, apjungiančia religijos kritiką su kapitalizmo kritika ir pagrindžiančia demokratinio socializmo sampratą.
Jei mums išties rūpi mūsų laikas ir kam jį skiriame, tada turi rūpėti kaip sutvarkytoje visuomenėje gyvename. Tad laiko klausimas Hägglundą vedą link marksistinės kapitalizmo kritikos. Marxo požiūriu, kapitalizme mes, dirbantieji, esame išnaudojami, nes gamybos priemonių savininkas nusavina dalį mūsų darbo laiko. Taip sukuriama pridedamoji vertė – kapitalistinio pelno šaltinis. Hägglundas papildo: išnaudojimas tampa įmanomas tik todėl, kad turime daugiau laiko nei jo reikia materialinei gyvenimo reprodukcijai. Kitaip tariant – pridėtinė vertė kyla iš potencialiai laisvo laiko nusavinimo. Tai, kad turime laisvo laiko, ir yra „dvasinės laisvės“ šaltinis. Taigi, kapitalizmas mus pavergia ir tuo požiūriu, kad smarkiai suvaržo, ar net visai atima, dvasinę laisvę.
Kapitalistinis išnaudojimas įmanomas tik dėl privačios gamybos priemonių nuosavybės. Kaip akcentavo Marxas, gamybos priemonės, kurių raida turėtų mus vis labiau išlaisvinti nuo būtinybės dirbti, dėl privačios nuosavybės santykių dar labiau pavergia ir pajungia nenumaldomam darbo režimui. Kapitalizme vertingas ne laisvas laikas, bet laikas praleistas dirbant. Hägglundas, sekdamas Marxu, reikalauja išlaisvinti laiką nuo kapitalistinės priespaudos. Apjungdamas dvasinės laisvės sampratą su Marxo kapitalizmo kritika, jis pateikia ir vertingą Marxo interpretaciją, parodančią, kaip įsipareigojimas laisvai veiklai kaip žmonijos „rūšinei esmei“ grindžia visą marksistinį projektą. Marxas yra laisvės filosofas. Hägglundas čia reikšmingai įsitraukia į debatus dėl Marxo minties vientisumo ir apgina tradiciją, teigiančią, kad nėra jokio lūžio tarp ansktyvojo ir vėlyvojo Marxo: visus jo raštus jungia tas pats normatyvinis įsipareigojimas laisvei.
Šis gyvenimas užbaigiamas argumentu, kad tikras rūpestis trapaus ir riboto gyvenimo verte įmanomas tik demokratinio socializmo visuomenėje. Demokratinis socializmas Hägglundui – tai ne reformistinė (tarkime, Bernie Sanderso, taip pat vartojančio terminą „demokratinis socializmas“) politika, siekianti geriausiu atveju pakoreguoti kapitalizmo ekscesus, bet radikali visuomenės pertvarka. Hägglundas reikalauja to, ko visada reikalavo ir tebereikalauja revoliucinė socializmo tradicija – kolektyvinės gamybos priemonių nuosavybės. Kaip ir Marxas trečiajame Kapitalotome, taip ir Hägglundas primena, kad skubiausia užduotis – perimti gamybos priemones demokratinei kontrolei ir trumpinti darbo dieną. Kolektyvinė gamybos priemonių nuosavybė ir jų demokratinė kontrolė reikalinga tam, kad galėtume savo nuožiūra paskirstyti resurus tarp „būtinojo darbo“ ir laisvo laiko. Kartu transformacija į demokratinį socializmą turi apimti ir „vertybių perkainojimą“: jei kapitalizme vertingas tik tas laikas, kurį praleidžiame dirbdami, tai socializme vertingas bus „socialiai prieinamas laisvas laikas“. Trečiasis Hägglundo demokratinio socializmo bruožas – įsipareigojimas Marxo suformuluotai teisingumo sampratai: „iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius“. Anot Hägglundo, tik toks demokratinsi socializmas leistų maksimaliai užtikrinti dvasinę laisvę visiems.
Skaitant Hagglundo knygą, žavi jo gebėjimas lengvai ir kiekvienam skaitytojui prieinamai aptarti filosofines Hegelio, Marxo, Augustino, Kierkegaardo koncepcijas, ir į diskusiją įtraukti Proustą, Knausgaardą ir kitus rašytojus. Kad į diskusiją įtraukiama ir literatūrinė tradicija, neturėtų stebinti – Hägglundas, pagal išsilavinimą, yra literatūros kritikas. Bet nereikia to priimti, tarsi minėtų filosofų analizei trūktų filosofinės „gelmės“. Tikrai ne. Ir net jei profesionali/-us filosofė/-as rastų priekabių, tai nesumenkintų Hägglundo pasiekimų: paskatinti susimąstyti dėl to, kas gyvenimą daro vertą gyventi ir ko turėtume kolektyviai siekti, kad šis gyvenimas būtų ir geras gyvenimas.