Dar mokykloje per istorijos pamokas klausantis ir mąstant apie pasaulinius karus vis iškildavo keistas klausimas: o kaip ir kodėl tie žmonės karo metu ir toliau keliaudavo? Juk atrodo, kad tokiomis aplinkybėmis keliaujama nebent evakuacijos tikslais, o turint bent sąlyginai saugią gyvenamąją vietą, reiktų joje ir likti. Mintis, bandant įsivaizduoti karo siaubą ir mirties baimę labai realiai priartėjusią iki namų durų, kaustydama save, sukaustė ir vadovėlių nuotraukose matytus žmones, kurių gyvenimai atgydavo mano galvoje.
Ir taip vieną 2022-ųjų rudens rytą pabudau Lenkijos pietuose, o telefonas kaito nuo pranešimų apie rusų atakas, pasiekusias Lvivą. Tapau tuo savo vaikystės „keistu“ žmogumi, karo metu pasirinkusiu keliauti dar arčiau aktyvių veiksmų zonos, nors ir sąmoningai į jas nesiveržiant. Būtent tada kažkokiu keistu būdu mano smegenys nuo mąstymo apie karą, kaip fizinę ateitį mano namų aplinkoje, perėjo į suvokimą, kad karas yra bendra dabartinė būsena. Karas – kaip būvis, kurį nešiojiesi su savimi.
Klausimas tik tas, kaip skirtingai mes visi į tokių realijų apsuptį reaguojame. Žvelgiant iš šono atrodo, kad dauguma renkasi susisiaurinti savo „apžvalgos aikštelę“. Saugoti save ribojant informaciją, „kol neateis į mano kiemą“. Kiti gi puola į atvirkštinį kraštutinumą, pasąmoningai bandydami save įtikinti, kad išsamios žinios juos kažkaip išgelbės. Tradiciškai dar turėtų būti kažkoks viduriukas, bet atrodo, kad jame galima atsidurti tik laikinai, kaip tuščioje bagažinėje nuo posūkių slidinėjančiam tuščiam langų plovimo skysčio buteliui.
Tiesa yra ta, kad pernelyg didelis minčių, emocijų tūris kartais sukelia visiškai atvirkščią – tuštumos – jausmą. Šiose aplinkybėse atsiranda ir vasarą Lokarno festivalyje apdovanoto Lauryno Bareišos filmo „Sesės“ personažai. Režisierius ir scenarijaus autorius didžiąją dalį pasakojimo praktiškai izoliuoja šeimos sodyboje, kur atitrūkti nuo kasdienybės ir pailsėti atvyksta dvi sesės su šeimomis. Iki šio teksto jau yra pasirodę daugybė recenzijų tiek lietuvių, tiek užsienio kalbomis, todėl šį kartą ne apie įvertintus aktorius ir istorijos vingius norisi kalbėti, o būtent būseną, iš kurios atsiranda Bareišos veikėjai, kaip ir jo režisūrinės minties formavimas.
Susidūrimas su mirtimi ir atsikartojimas – esminiai šio filmo akcentai. Angliškasis pavadinimas žymiai aiškiau nusako to prasmes. „Drowning dry“ – sausas skendimas, plaučiuose nesant vandens, čia tampa ir nuoroda į siužete įvykstančią nelaimę, ir psichologiniu aspektu. Būtent po vaiko skendimo scenos, laiko šuoliais imamas jaukti pasakojimas. Lyg traumą išgyvenančioje sąmonėje istorija ima trūkinėti, prarasdama laiko nuoseklumą. Vietoje jo atsiranda labai žmogiškas, kiekvienam artimas priežasties paieškos jausmas, kai vis iš naujo peržvelgiame įvykius, vis iš naujo „sukame plokštelę“.
Ne veltui pirmą kartą laužant pasakojimo struktūrą atkartojama sesių šokio scena. Tik vietoje Donnos Lewis „I love you always forever“ fone skamba Lighthouse Family „High“, šviesus buvimas kartu pakeičiamas į išgyvenimą kartu. Lyg prisimindamos šį šokį iš ateities, žinodamos po jo sekusius įvykius, seserų atmintys (nes iš esmės filmą stebime per jų patirties prizmę) pakeičia jų gyvenimo garso takelį. Ir nors čia muzika tampa labai aiškiu veiksmo dalyviu, likusiame filme aplinka visuomet atrodo spengiančiai tyli, nors taip iš tikrųjų ir nėra.
Spengimas, lyg tylos izoliacija, čia susiformuoja kaip psichologinė patirtis, nes labai dažnai stebint veikėjus tyla garsiausiai sklinda iš jų pačių. Ir tai nėra prasta vaidyba, tai – tas apkalbėtasis būvis, kuriame įvykių, problemų, traumų, egoizmo ir dar daugybės dėmenų perpildyti žmonės staiga tampa nejaukiai tušti. Skęstantys be vandens, išjaučiantys be emocijų, nors jas suvokiantys. Kaip ir mes visi, prilipę prie ekranų, nuolat stebintys vis „sukamus“ karo ir žudynių vaizdus, suvokiame skausmą, bet vargu ar begalime verkti.
Nuo to mes netampame beširdžiais, tačiau kartais sunkiau atpažįstame patys save, o tuo labiau net ir pačius artimiausius. Ir tuomet lyg atsibundame iš sapno, panašiai kaip viena iš seserų scenoje advokato kabinete. Būdama avarijos liudininke, teisininko prašoma ji dar ir dar kartą, pasinaudodama žaislinėmis mašinėlėmis, atkartoja avarijos vietą ir įvykį. Norint įsitikinti atminties teisingumu, vis atkuriant situaciją galima sukelti ir abejonių, iš kurių kyla diskusijos su savimi: ar tikrai viską padariau, ar čia yra mano kaltės, ar tikrai viskas buvo taip, kaip aš mačiau, ar taip tikrai galėjo įvykti? Tuo tarpu žiūrovas labai greitai nukeliauja nuo „vyriškų“ žaidimų mašinomis iki dar vieno filmo pasikartojimo atpažinimo, vėl kraupią situaciją paverčiančio faktais, liudijimais ir teismais.
„Sesės“ nenagrinėja šiandieninio sociumo taisyklių ir žmonių pasaulio suvokimo pokyčių – šis filmas iš jo gimsta. Ateinanti iš spengiančios realybės, trauminė jos suvokimo būsena fokusuojasi į mažą – šeimos – sistemą, taip joje apgyvendindama platų interpretacijų lauką, kuriam atviras yra, pirmiausia, pats režisierius. Menas visuomet kalba apie savojo laiko žmogaus būvį ir skirtingų patirčių susidūrimus. Svarbu pamatyti, kada tų skirtybių nebepastebime patys, nebepažįstame savo artimo, nebegirdime jo minčių ir po tragedijos klausiame: „Kaip tai galėjo nutikti?“.
Sigita Ivaškaitė – scenos menų kritikė, šokio dramaturgė.