Lietuvoje neseniai pradėta kalbėti apie taip vadinamas konversines praktikas, kai žmogaus homoseksualią orientaciją bandoma pakeisti į heteroseksualią. Atrodytų, kad kalbama apie individualias praktikas, kurias renkasi individualūs žmonės. Tačiau homofobija yra sisteminė problema, susijusi su tradiciniu požiūriu į lytis, ir būtent homofobija ir nulemia bandymus keisti homoseksualumą.
Kodėl tai turėtų rūpėti kairiesiems? Gal keista, kad išvis reikia argumentuoti, jog kairiesiems turi rūpėti nelygybė ir socialinis neteisingumas. Tačiau jaučiu, kad reikia apie tai kalbėti, nes Lietuvos kairėje LGBT+ temos dažniausiai siejamos su liberalizmu. Kairiųjų konferencijose ir kituose renginiuose girdžiu pasiūlymus fokusuotis į darbininkų teises, o LGBT+ tesirūpina liberalai. Apskritai kritinė teorija „nedraugauja“ su žmogaus teisių diskursu, o jį smarkiai kritikuoja,[1] o LGBT+ temos dažniausiai diskutuojamos per žmogaus teisių prizmę.
Šiame straipsnyje ir nevartoju žmogaus teisių diskurso, kurio naudingumas ir kritika būtų atskira tema. Teigiu, kad bandymų keisti homoseksualumą praktikos taip pat turi rūpėti ir kairiesiems, nes sisteminė homofobija, kuri dalį LGBT+ žmonių nuveda link konversinių terapijų, yra socialinis neteisingumas. Be to, politinius ir teisinius pokyčius šioje srityje gali pasiūlyti ne tik liberalizmas, bet ir kairė mintis, kaip tai argumentuoju toliau. Švedijoje, kur gyvenu, labiausiai LGBT+ friendly yra būtent Kairės partija (Vänsterpartiet – buvę komunistai), o teisės empiriniai tyrimai parodo, kad LGBT+ žmonių teises reguliuojantys įstatymai atsiranda ten, kur į valdžią ateina stiprios kairės, o ne liberalios partijos.[2]
Sociumui būdingos įvairios normos, nurodančios, kokie turėtume būti ir kaip turėtume elgtis. Normos kaip elgesio ir etikos taisyklės yra svarbios, tačiau kai kuriomis normomis prisidedama prie galios struktūrų išlaikymo. Konkrečiai, heteroseksizmas yra ta kenksminga norma, kuri apibrėžia, kas yra vyriška, o kas moteriška, ir palaiko istorinę galios hierarchiją, pagal kurią moterys papildo vyrus ir užima subordinacines pozicijas. Heteroseksistinis socialinis neteisingumas persmelkia ne tik kapitalistines struktūras, jis matomas ir tarp LGBT+ žmonių, kur moterys irgi gauna mažesnes pajamas ir atlieka daugiau neapmokamo darbo.
Heteroseksizmo esmė yra socialinės normos reprodukavimas, o ne gyvybės reprodukavimas, tad faktas, kad dažnai LGBT+ žmonės, pirmiausia moterys, dalyvauja socialinėje reprodukcijoje (t. y. naujos gyvybės kūrime), tampa nesvarbus. Nepriklausomai nuo orientacijos ar lytinės tapatybės, vaikus gimdo žmonės, turintys gimdas. Žinoma, LGBT+ žmonės negali reprodukuoti heteroseksizmo normos, nes jos neatitinka.
Homoseksualumo „gydytojai“ siūlo pakeisti LGBT+ žmonių lytiškumą. Pavyzdžiui, kaip interviu su dr. Rasa Navickaite skelbė vienas iš Lietuvos psichiatrijos autoritetų Aleksandras Alekseičikas-Kirinovas, jo praktika apima paaiškinimus homoseksualiam žmogui, „kad jis turi labai didelį potencialą, pavyzdžiui, būti vyru. Arba būti moterimi.“[3]
Konversinės praktikos yra labai įvairios: egzorcizmai ir maldos, hipnozė ir sugestija, užkalbėjimai, įkalbinėjimai, gydymas vaistais, fiziniu krūviu, homeopatija. 2024 m. vasarą Lietuvos psichiatrų ir Lietuvos psichologų asociacijos paskelbė, kad konversinės praktikos neturi nieko bendra su mokslu.
Liberalai galėtų pateikti argumentų tiek už, tiek prieš konversines praktikas. Pavyzdžiui, galima argumentuoti, kad žmogus yra laisvas ir rinktis su mokslu nesusijusias praktikas: antai, visuomenėje paplitę horoskopai ir būrimai. Tokios paslaugos teikėju galima užsiregistruoti VMI, o klientas jau gali rinktis. Laisva rinka, supraskite, laisvas žmogus.
Tačiau tokį liberalų argumentą galima atremti kitu (taip pat liberaliu): kai žmogus ateina pas psichiatrą ar psichologą, jis nesitiki horoskopo ar paaiškinimo, kokie turi būti vyrai ir kokios moterys. Einama norint gauti psichikos sveikatos specialisto paslaugas. Net kai kompetencijos įgytos itin seniai, specialistai paprastai neapsiriboja jaunystėje įgytomis žiniomis, o stengiasi palaikyti kompetencijų lygį.
Kita esminė problema, kad nors konversinės praktikos yra įvairios, jos neveikia. Pirmas tyrimas, teigiantis, kad seksualinė orientacija gali būti pakeista, vėliau buvo paneigtas, o jo autorius Robertas Spitzeris išleido atsiprašymą, kuriame pripažino, kad jo tyrimui išsakyta rimta kritika yra teisinga ir pagrįsta (Spitzer, 2012). Negana to, kad praktikos neveikia, jos pripažintos „itin žalingos intervencijos“.[4] Tokios praktikos sukelia LGBT+ žmonėms kančias ir skausmą ir nulemia ilgalaikę psichologinę ir fizinę žalą.
Kaip rodo tyrimai, konversinę praktiką išbandę asmenys du kartus labiau linkę galvoti apie savižudybę ar bandyti nusižudyti, o be depresijos, nerimo, pykčio, suicidiškumo, šios praktikos dar lemia izoliaciją, santykių problemas, sveikatai rizikingą elgesį, sumažėjusią savivertę ir t. t.[5] Taigi konversinės praktikos ne tik neveikia, bet ir sukelia žalą.
Dar vienas argumentas, taip pat susijęs su įsivaizduojama kliento laisve – argi žmogus negali laisvai pasirinkti kančios ir žalos? Na, o jei riba būtų peržengiama ir žmogus sužalotas be sutikimo, egzistuoja baudžiamoji teisė ir galimas žalos atlyginimas. Toliau paaiškinu, kad abu šie argumentai neįtikina.
Žinoma, kad individualiai pasižiūrėjus, galima žalotis. Galima net ir rinktis mirti.[6] Tik liberalizmo pamirštamas sistemiškumas ir žala, daroma konversijos terapijomis, ypač kai jos naudojamos jaunų ir (ar) pažeidžiamų asmenų atžvilgiu.
Tokios praktikos neretai taikomos jauniems homoseksualiems asmenims ir net vaikams, to reikalaujant artimiesiems.[7] Kaip nurodo 2022 m. Vengrijoje atliktas tyrimas, tik 25 proc. respondentų patys pasirinko išbandyti konversinę praktiką.[8] Didžioji dalis teigė buvę priversti (35 proc.), dar 16 proc. teigė buvę suklaidinti. Keli respondentai buvo jaunesni nei 12 metų amžiaus. Jie niekaip negalėjo duoti sutikimo egzorcizmo praktikai. Tokį sutikimą davė jų tėvai, kuriuos savo ruožtu veikia toksinė aplinka, kurioje nuolat girdimos negatyvios žinutės LGBT+ atžvilgiu. Kaltę dėl nesėkmės žmonės linkę internalizuoti.
Svarbiausia yra tai, kad priežastis, kodėl renkamasi konversinė praktika, yra ne individuali, o socialinė, nulemta noro būti visuomenės dalimi. Į konversijos praktikas nuveda sisteminė homofobija. Dėl to, kad smurtas dėl lyties, transfobija, homofobija ir rasizmas yra sisteminės problemos su giliomis istorinėmis šaknimis, mes negalime lyginti situacijos su individualiomis praktikomis, kai renkamasi save žaloti. Nuo senų laikų LGBT+ žmones „gydė“ smurtu, vaistais, kastracija, sterilizacija, persekiojo tiek nacistinis režimas, tiek stalinistinis.[9] Nuolatinis nepriėmimas skatina žmones rinktis tokias praktikas sau ar savo vaikams, nepaisant to, kad jos neveikia, o tik žaloja. Blogiausiu atveju – vis siaurėjantis gyvenimas tampa nebegyventinu ir pasirenkama mirtis.
Socialinis teisingumas reikalauja, kad homofobijos problema būtų sprendžiama, neapsiribojant individualiomis priemonėmis. Konversinė praktika yra homofobijos išraiška, kai bandoma spręsti homofobijos problemą, modifikuojant patį žmogų, patiriantį homofobiją. Gydyti šiuo atveju reikėtų ne LGBT+ žmonių lytiškumą. „Pasigydyti“ reikia nelygybę, solidarumo ir socialinio teisingumo trūkumą visuomenėje.
Tai ką daryti ir kaip sureguliuoti šią sritį? Viešos diskusijos dažnai koncentruojasi į konversinių praktikų uždraudimą. Draudimai yra paprasta, pigi ir konservatyvi sureguliavimo priemonė. Šiuo metu (Europoje) konversijos praktikos yra draudžiamos Belgijoje, Kipre, Prancūzijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Islandijoje, Maltoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir Norvegijoje. Deja, kai kuriose valstybėse tiesioginis draudimas galioja tik medikams, taigi neapima egzorcistų ar dvasinių patarėjų. Taip pat gali būti įtvirtintas netiesioginis draudimas, numatant, kad psichologijoje ir psichiatrijoje taikomos tik mokslu pagrįstos terapijos.
Beje, teisinė bazė šiuo klausimu taip greitai kinta, kad žurnalistai neretai mini senesnius duomenis, pagal kuriuos konversijos praktiką uždraudė vos kelios Europos valstybės. Daugelyje valstybių berašant šį straipsnį jau svarstomi įstatymų pakeitimai ir, tikėtina, kad bent kelios valstybės artimiausiu metu prisijungs prie pirmiau paminėtų valstybių, draudžiančių tokias praktikas.
Lietuvoje dažnas argumentas, kad viską jau ir taip sureguliuoja baudžiamasis įstatymas ir jokių pokyčių nereikia. Tas pats buvo kalbėta ir iki 2011 m., kai buvo priimtas smurto artimoje aplinkoje įstatymas, ir pasirodė, kad smurtas šeimose vis dėlto nėra nereikšminga problema, su kuria jau praktiškai susitvarkyta.
Ar galima teigti, kad Lietuva labiau pažengusi kovoje su homofobija nei pirmiau minėtos valstybės? Atsakymas akivaizdus – Lietuva laikoma viena homofobiškiausių valstybių Europoje. Be to, nėra jokios Lietuvos teismų praktikos, kuri priteistų žalos atlyginimą buvusiems konversijos terapijos klientams ar pacientams (tokia praktika egzistuoja kai kuriose kitose valstybėse). Galų gale, konversijos terapijos nedraudžia netgi psichiatrų ar psichologų etikos kodeksai, nors Lietuvos psichiatrų ir psichologų asociacijos nuo šių praktikų, kaip minėta, atsiribojo.
Tad darsyk – konversinė praktika nėra tik individų problema. Žmonės renkasi konversines praktikas (sau ar savo vaikams) dėl socialių priežasčių, nes nori tapti priimtinais visuomenėje. Tad nepakanka priimti paprasto konversinių praktikų draudimo. Tokį draudimą, tiesioginį ar netiesioginį, šiaip jau galėtų priimti ir konservatoriai. Ir ne, tai nėra tik laisvos rinkos susireguliavimo klausimas. Tokį argumentą, kad šarlatanus po truputį organiškai išstums „kokybiškas mokslas“, tereikia stiprinti paslaugų kokybę, pasiūlytų liberalai. Tuo tarpu kairė gali suvokti ir homofobijos problemos sistemiškumą, ir istorinės lyčių nelygybės šaknis, kurios nuveda prie pasiūlymų LGBT+ žmonėms pasigydyti lytiškumą. Kairieji gali suvokti, kuo skiriasi gyvenimas, vertas gyventi, nuo tiesiog egzistavimo ir apgaulingų rinkos teikiamų pasiūlymų „susitvarkyti“.
Specialios priemonės[10] yra veiksmai, skirti sudaryti palankesnes sąlygas tam tikrų kategorijų asmenims naudotis jiems garantuojamomis teisėmis tiek pat, kiek jomis naudojasi kitų kategorijų nariai. Tam tikrų problemų – kaip rasizmas, seksizmas, homofobija, vaikų išnaudojimas – sistemiškumas ir istorinis tęstinumas pateisina specialiųjų priemonių priėmimą. Šios priemonės, būdingos kairiajai politikai, reikalauja daugiau pastangų iš valstybių ir sulaukia liberalių rinkos gynėjų kaltinamų kišimusi į laisvą rinką. Jos taip pat yra nepigios, nes reikia galvoti apie sisteminę kaitą, visapusišką gerėjimą visuomenėje gyvenantiems žmonėms. Tačiau laisva rinka nėra pajėgi išspręsti tokių problemų, kaip homofobija, seksizmas ar rasizmas.
Tiesa, niekada negalima nuvertinti žmonių ištvermingumo ir atkaklumo kovojant su heteroseksizmo norma. Net aplinkose, kuriose uždrausti LGBT+ gyvenimai, atsiranda atspariųjų, taip pat visada būna mažumų, kurios prisišlieja prie konservatyvių diskursų. Nekonfliktuojant su galios struktūra tiesiogiai, o ją remiant, galima mėgautis privilegijomis, neprieinamomis daugumai heteroseksualių ir LGBT+ žmonių. Be to, laisvoje rinkoje gali klestėti LGBT+, kurie nėra mažumos kitais aspektais (ypač jei jie nekvestionuoja galios struktūrų). Kaip kapitalizmui gali nepatikti estetiški, balti, vidutinės ar aukštesnės klasės LGBT+ žmonės, kurie per daug nereikalauja, o tik nori šventę švęsti? Ir kam rūpi klasioką įsimylėjęs vienuolikmetis, kuriam keturi kunigai atlieka egzorcizmą (Vengrijoje girdėtas atvejis), ar lesbietės migrantės ir transmoterys, ne prašančios, bet reikalaujančios teisingumo? Ypač kai jos rėkia tokius ausis draskančius žodžius kaip feminizmas, patriarchatas, rasizmas, išnaudojimas, heteroseksizmas.
Manau, kairiesiems turėtų rūpėti. Kairieji turėtų solidarizuotis su LGBT+ žmonėmis, kurių „neištraukia“ privilegijos, ir tais, kurie meta iššūkį galios struktūroms. Paprastai kalbant, pripažinus problemą (šiuo atveju tai yra heteroseksizmas), reikia ir specialios strategijos, skirtos problemos sprendimui. Reikia ne deklaracijų, o veiksmų plano ir resursų. Valstybinė strategija turėtų neapsiriboti tik paslaugų kokybės didinimo klausimu. Tam, kad LGBT+ žmonės būtų priimtini visuomenėje, reikia iš esmės pakeisti visuomenę. O tam reikia mesti iššūkį normoms ir galios struktūroms, kurios padaro gyvenimus jauniems ir (ar) pažeidžiamiems LGBT+ žmonėms vis siauresnius. Tik rūpestis ir solidarumas visuomenėje daro gyvenimą gyventinu.
Laimė Vaigė – Upsalos Universiteto (Švedija) Teisės fakulteto docentė ir dėstytoja, feministė, teisininkė, mokslininkė ir LGBT žmogus.
[1] Kritikuoti žmogaus teises net tampa buvimo kairiuoju simboliu, taip kuriamas belongingas (esu kairysis, ergo, esu kritiškas žmogaus teisėms).
[2] Tiesa, šie tyrimai neapima Rytų Europos, kuriai vis dar priklausome kultūriškai, nepaisant noro pasislinkti link Šiaurės Europos. Kalbant apie Lietuvą, politinės partijos, kurios save įvardija kaire ar centro kaire, skiriasi tiek nuo Pietų Europos, tiek nuo Šiaurės Europos kairės.
[3] Rasa, Navickaitė, „Noriu, kad jūs mano tušinuką paimtumėte vienu pirštu“, Šiaurės Atėnai, žiūrėta: 2024 m. birželio 21 d.
[4] 2020 m. Jungtinių Tautų specialaus pranešėjo ataskaita apie konversijos terapijas, žiūrėta: 2024 m. birželio 23 d.
[5] „Psichologinės pagalbos gairės dirbantiems su seksualinėms mažumoms priklausančiais asmenimis“, LPS LGBTQIA+ psichologijos grupė, žiūrėta: 2024 m. spalio 21 d.
[6] Šis liberalus argumentas ypač garsiai skambėjo pandemijos metu.
[7] Skaitytojams gali būti įdomu pasižiūrėti filmą Boy Erased, paremtą tikra istorija, ar grožinį – The Miseducation of Cameron Post.
[8] Zoe, Playdon, ir kt, „2022 Hungarian conversion therapy research“, Global Interfaith Commission on LGBT+ Lives, žiūrėta: 2024 m. lapkričio 1 d.
[9] Artūras, Tereškinas, Indrė, Kaminskaitė. „Tarp gulago ir klinikos“ sovietmečiu įstrigęs homoseksualumas: milicijos šantažas ir gydymas insulino šoku“, LRT, žiūrėta: 2024 m. lapkričio 7 d.
[10] Dar vadinama: pozityvūs veiksmai arba pozityvios priemonės, preferencinė tvarka, specialieji veiksmai, atvirkštinė diskriminacija ir pozityvioji diskriminacija.