Nedažnai galime pasidžiaugti originalia, gilesnius apmąstymus provokuojančia lietuvių grožine literatūra, tad šį kartą noriu atkreipti skaitytojų dėmesį net į dvi tokias knygas: Lauryno Katkaus Nakvynė Berlyne (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022) ir Dalios Staponkutės Vivat Regina! (Apostrofa, 2024).
Abi šios knygos patraukia aktualiu artimos ir senesnės lietuvių istorijos pasakojimu, ieško mūsų tapatybės skirtingais istorijos etapais ir kontekstualizuoja bei įprasmina ją Europos kultūriniame ir istoriniame kontekste.
Lauryno Katkaus knygos Nakvynė Berlyne viršelis
L. Katkaus Nakvynė Berlyne yra novelių rinkinys, kurį skaitydama jaučiausi lyg perjunginėčiau bangas gaudančio televizoriaus „Šilelis“ kanalus. Kartais vaizdas labai aiškus, tačiau netikėtai transliacija išnyksta ir protarpiais tarp bevaizdžio šnypštimo pasimato pavieniai dar gyvos praeities vaizdai. Atrodo lyg grimztum į visos mūsų bendruomenės kolektyvinę pasąmonę, į kurią veda subtilūs rašytojo postūmiai. Novelėje „Paukščiai virš Lenino aikštės“ gausu ne tik sovietmečio pabaigai būdingo simbolizmo, bet ir nuorodų į išgyventas emocijas, kurias turbūt gali „pagauti“ tik subtili grožinė literatūra.
„Šią vasarą jis mėgino stoti į filosofiją, kuri kaip nauja specialybė buvo labai populiari, bet neįstojo. Tada įsidarbino kroviku centriniame gastronome“ arba „Užupyje nuėjome į kažkokią naują kavinę išgerti arbatos. Kavinėje – netikėta – grojo Sinead O‘Connor, <…> Paskui trainiojomės palei Vilnelę, kalbėjomės, kalbėjomės <…>, bet kuo toliau, tuo labiau jaučiau neaiškų nerimą.“
Bandymas apčiuopti nesumeluotą tikrovę L. Katkaus tekstuose sulieja praeitį su dabartimi. Skaitytojui leidžiama išgyventi tai, ką išgyvenome visi, tačiau be gėdos už praeitį, kurioje buvome ir dėl kurios mentalinių liekanų dažnai esame kaltinami. Riba tarp praeities ir dabarties ypač nusitrina novelėje apie atostogas Nidoje „Kada gali pasakyti, kad (smėlis)“. Rašytojas, egzistencializmą perpindamas su gan detaliu realizmu, subtiliai perteikia jausmą, kurį dažnas patiriame ieškodami praeities ženklų tame prūsiškame žemės pakraštyje. Ypač aštriai šį švelnaus liūdesio ar tiesiog deja vu jausmą išgyvens tie, kas sovietmečiu buvo vaikai. Šiandien esame tarytum priversti bijoti pripažinti patiriantys nostalgiją savo vaikystei. Už kiekvieno kampo tykantys prisiminimai tarytum uždrausti, negalima jais mėgautis: „atrodo lyg būtum nuo to atskirtas. Nepriimtas į kompaniją, išvytas iš trobos“.
Rašytojas vaikšto gerai pažįstamomis Nidos vietomis ir lyg koks Thomas Mannas Budenbrokuose registruoja kiekvieną taką, eiles prie „Maximos“, „turistinio planktono“ keiksmus ir mobiliuosius telefonus, dumblu dvokiantį vandenį, apšniaukštus sodybų kiemus ir techno festivalį. Tačiau nostalgiją ir užgaidą būti „dvasingu vienišiumi, užsisvajojusiu bastūnu iš Friedricho paveikslo“ išsklaido pajūryje sutikta močiutė su kepurėtu berniuku ir panirimas į naktinį jūros vandenį. „Pasinersi, ir patirsi tobulą masažą, vienu metu išorinį ir vidinį. Daugiau nei masažą – glamonę be geismo, gryną švelnumą. Ir pajusi, kaip nuo tavęs plaunasi purvai ir dėmės.“
Novelė „Naktis Berlyne“ leidžia karčiai iš savęs pasijuokti, kai buvome kreipiami paneigti savo kūrybines patirtis kaip atgyvenusias ir europinių fondų lėšomis skatinami mokytis apie „kūrybingumo dispozityvus“ bei persijungti į bendrus performansus mokydamiesi iš „pauerpointinių pramogų“. Rašytojas primena svetimumo, apsimetinėjimo, nepritapimo jausmus, kai jau išmoktomis naujomis metodikomis pasakoji apie rengiamus aktyvistinius performansus, nors tie performansai buvo prieš penkerius ar septynerius metus, o „menas lieka ateičiai“.
„Vienas nulis“ – ironiška distopija apie visuomenę, kurioje kai kurie žmonės yra „vienetai“ – „startuoliai“, išgyvenę „agresyvią plėtros strategiją“, ir dabar jų gyvenimą galima apibūdinti kaip „niuansai, niuansų niuansai, grynumas ir švara“, o kiti „nuliai“ – runkeliai, muštruojami prižiūrėtojų, bet visi gyvena tame pačiame kalėjime, yra nuolat maitinami „Komandos Vienybės ir Verslumo Komunikavimo Priemonėse“ propaganda. Ši novelė, nors ir distopinė, aštriausiai iš visų knygoje nubraukianti ribas su realybe, atgręžia mūsų žvilgsnius į „Nulį“, kuris vienintelis „vargais negalais išstumdęs barikadą“ gali išvesti mus į pakilimo taką.
Dalios Staponkutės knygos Vivat Regina! viršelis
Idėja parašyti knygą apie dvi moteris karalienes, išgyvenimais ir istorinėmis paralelėmis susiejančias Lietuvą su Kipru, Dalia Staponkutė pasidalijo seniai, kai vakarieniavome ant senamiesčio stogo įrengtoje terasoje Atėnuose. Mintis rašyti apie Lietuvos istoriją per moters pasakojimą iš karto nudžiugino, tik išsigandau, ar tai nebus dar vienas „populiariosios istorijos“ kepinys, kokiais esame prisaldinti pastaraisiais metais. Tačiau profesionali Dalios Staponkutės plunksna atliepė ir renesansinio žodžio grakštumą, ir helenistinio pasaulio mitologines sąsajas tarp žmonių bendruomenių praeities ir dabarties įvykių.
Knyga Vivat Rergina! ypatinga ir svarbi, nes pasakoja istoriją per moterų personažus, gilinasi į Renesanso laikotarpį, kuris lietuviškoje literatūroje mažai liestas ir (kas ypač įdomu!) susieja Lietuvą su kitų Europos kraštų istorija ir įvykiais, kur graiko filosofo Chrizistomo užrašuose ji vadinama Arkadija.
Kipras ir Lietuva, Lefkosija ir Vilnius, Kotryna ir Barbora – tai Europos geografiniai pakraščiai, bet suvaidinę lemiamą vaidmenį bendroje jos istorijoje. Dažnai, žvelgdami į istoriją iš šiandienos menkos Lietuvos įtakos tarptautinėje politikoje, pamirštame, kad vėlyvaisiais Viduramžiais ji vaidino svarbų vaidmenį ir ši knyga, brėždama paraleles ne tik tarp istorinių įvykių, bet ir per mokslo bei meno žmonių dalyvavimą juose, tai neprimygtinai papasakoja.
Žinant autorės filosofinį išsilavinimą nestebina įvairūs filosofiniai pamąstymai, padedantys įsijausti į graikiško pasaulio matymo, žmogaus santykio su gamta ir kultūra subtilumus:
„Kaip senovėje žvejai aukodavę Poseidonui pirmąsias sugautas žuvis, taip europiečiai paaukoję jam savo pirmąsias ir gražiausias skulptūras. Tose „paskenduolėse“ jau sunku įskaityti pirmapradį skulptoriaus sumanymą. Tikroji jų forma gyvavusi nuo tos dienos, kai iš marmuro išskilęs naujas kūrinys, iki tos, kai skulptūra buvusi išmesta į jūrą. Skulptūrų niekas nelaidoja. Jos išeina nemirusios. Arba gyvuoja neprisikėlusios. Regis, tokia materijos tvarka.“
Visgi kas labai nustebino, tai ypač gausi ir analitiška autentiškų istorinių šaltinių analizė. Daug esame girdėję apie Barboros ir Žygimanto meilę, tačiau šioje knygoje ji yra pasakojama „iš pirmų lūpų“, t. y. atsekant istorinę giją per jų laiškus. Ši knyga nėra laiškų rinkinys, bet ir nėra grafomaniškas istorinio detektyvo skaitalas. Barboros išgyvenimai išdėstyti pagal istorinius faktus, jos ir Žygimanto laiškus paverčiant dialogais: „žinau, jog tikėtis Šviesiojo Valdovo ir nepažįstamo vyro malonės nepadoru ir nuodėminga <…>, bet neturiu ko prarasti. <…> Mylinčiai moteriai net garbė nesvarbi, o dėl amžinybės su mylimuoju ji išsižada gyvenimo“. „Sveiki, mano džiaugsme, mano širdie, mano gelbėtoja Barbora, guodžianti mane savo širdingais žodžiais, nors ir su nuodų priemaiša“.
Kotryna ir Barbora, Venecijos ir Vilniaus dukros, abi išvykusios į svetimas šalis tapti karalienėmis, dariusios kur kas didesnę politinę įtaką savo vyrams, negu iki šiol buvo papasakota. Per jas knyga veda ir dviejų kraštų tapatybes į save sugėrusią pačios autorės istoriją, o kartu nejučiomis atkartoja ir seniausiąjį į svečius kraštus už vyro ištekintos Eglės mitą.
Jolanta Bielskienė – politikos mokslų daktarė, politologė, KArtu pirmininkė.