Copyright: Rytis Valantinas, self portrait, 1979.
Mykolas Valantinas – jaunosios kartos menininkas. Baigė filosofijos bakalauro studijas Vilniaus universitete ir fotografijos magistro studijas Lozanos kantono meno mokykloje (ÉCAL).
Pirmoji Mykolo Valantino solo paroda „Tėvas“ supina menininko kūrybą ir menininko tėvo kūrybą į beveik nedalomą visumą. Parodoje apstu menininko tėvo – Ryčio Valantino, kuris yra nepriklausomos Lietuvos pirmųjų pinigų – talonų ir litų – dizaino autorius, piešinių ir grafikos kūrinių. Juos menininkas Mykolas Valantinas pristato kaip tėvo, bet ir kaip „savo“ archyvą. Parodai Mykolas Valantinas sukūrė ir visiškai naujus kūrinius, perdarydamas tėvo archyvą ir pasitelkdamas dirbtinį intelektą. Jungianti tema – tai santykis tarp tėvo ir sūnaus kūrybos, išplėtota laikantis įtampos per pinigų, jų estetinio grožio, nenuspėjamumo, energijos ir galios.
Su Mykolu Valantinu susitikome „Skalvijos“ kino teatro kavinėje, kur sukasi daug pažįstamų veidų, netikėtai priartinančių interviu kontekstą prie jo esmės – menininko noro priklausyti kūrėjų bendruomenei ir kartu iš jos išsiskirti, išsiveržti.
Q: Ar „Tėvas“ yra tavo pirmoji solo paroda?
A: Taip ir ne. Real ones know. Shout out Viktorija!
Q: Koks buvo kelias iki šios parodos?
A: Baigiau studijas Šveicarijoje, ECAL aukštojoje mokykloje, Lozanoje, 2023 vasarą. Grįžau į Lietuvą ir beveik iškart pakvietė į grupinę parodą OBSESSIONS, parodą Nidos meno kolonijoje, kuruotą Anastasijos Sosunovos. Tai buvo mano pirmas „įstojimas“ į Lietuvos meno lauką po mokslų. Tada iškart buvo JCDecaux paroda ŠMC— po to jaučiau, kad truputį išsisėmiau ir pervargau.
Vilniuje buvo daug grupinių parodų, kuriose dalyvavau ir kur tu jauti tą mikro-dinamiką: padarai mažus darbus mažoms parodoms, dažnai paskubomis, nes nenori rodyti senų kūrinių, o naujus pasidarai kažkaip atmestinai ir greitai. Ir tada dažniausiai lieki nepatenkintas. Susikaupia jausmas, kad užsiimi „meniukais“ — toks surenkamas tarsi mažų ir gal nesvarbių kūrinių kratinys.
Tada supratau, kad man reikia kažko kokybiškai rimtesnio. Projekto, kuriam atiduočiau metus ar daugiau. Kad jis turėtų tęstinumą, logiką, kad galėtų gyventi po parodos, o ne tik būti „vienkartinis“. Ir kartu atsirado noras veikti drąsiau.
Q: Kaip susiformavo tavo drąsa norėti daugiau?
Ta drąsa kažkiek ateina ne iš meno, o iš fotografijos. Kai fotografavau muzikinius renginius ir garsiais reperiais/atlikėjais — prie jų ir prieiti reikia mokėti. Ypač jei esi atlikėjo gerbėjas, prieiti turi tarsi būtum lygus, o ir būti kambaryje turi būti kartu, taip lyg ten tau vieta.
O kartu ir matydamas brolio pasiekimus moksle, matau, jog ir Marsas ir mėnulis nėra taip toli. Norėti galima ir norėti reikia.
Q: „TĖVAS“ parodoje jungiama šeimos intymumo plotmė ir nacionalinės valiutos gimimas. Ar tėvo figūra čia yra atminties, mitologijos ar savo istorijos perrašymo mechanizmas?
A: Man asmeniškai šita tema yra artima — tai ir taip aišku. Bet parodoje aš specialiai neakcentavau biografinių santykių, ten nėra jokios melodramos. Gestas dirbti su tėvu jau pats savaime yra pakankamai intymus — todėl turinio viduje nesinorėjo lįsti į santykių niuansus. Nenorėjau psichologizuoti.
Žinoma, tėvas mane veikė kūrybiškai. Aš pats ilgą laiką nenorėjau būti menininku — nes mačiau, kad tai nėra geras finansinis pasirinkimas. Vaikystėje man menininkai atrodė kiek baugiai ir atgrasiai — ateina į svečius, kažką ten gurkšnoja, garsiai kalba ir gašliai juokiasi apie tai kas man nesuprantama. Mama man kartojo: „tik nebūk menininku“. Tai studijavau filosofiją, nors menuose man sekėsi. Jau studijuodamas filosofiją pradėjau fotografuoti — taip ir prasidėjo posūkis į menus.
Grįžtant į klausimą, tėvas parodoje yra trejybė — visi tavo minėti dalykai viename.
Q: Ar tėvo kūryba tau yra instrumentas tapti matomu ar „galingu“ instituciniame lauke? Ar per šią parodą bandai perimti, destabilizuoti ar kažkaip įsteigti tėvo palikimą (kurti palikimą)?
A: Aš jaučiuosi galingas šalia tėvo kūrybos, bet ne „vietoje jo“. Paroda dalinai gimė iš sapnų apie tėvo mirtį ir pomirtinę parodą. Tai buvo tokie sapnai, kurie suformuoja nuojautą, kad santykį reikia kurti dabar, kol jis vyksta.
Tėvo meistriškumas yra labai aukšto lygio — to apie save dar negalėčiau pasakyti. Yra sumišęs pavydas ir džiaugsmas dėl jo meistriškumo — nes žinai, kad tu taip nemoki. Bet tada atsiranda klausimas: ar galiu kalbėti šalia jo? Ar galiu funkcionuoti šalia jo darbų?
Čia atsirado ir DI (dirbtinio intelekto), imitacijos ir padirbinėjimo tema — ar įmanoma sukurti taip, kad skirtumo nėra, bet kartu tai yra „mano“ kūrinys? Taip atsiranda klausimas apie autoriaus statusą, paveldimumą ir meistrystę kaip valiutą. Nepasakyčiau, kad instrumentalizuoju tėvą ir jo kūrybą, nes instrumentizavimas — nurodo į objekto įveiklinimą, kuris dažniausiai atneša naudą tik naudotojui. Šiuo atveju nauda yra abipusė. Menininko vertė rinkoje dažniausiai įvertinama pagal ankstesnius pardavimus ir tam tikrą kultūrinį kontekstą ar nepasveriamą vertę istorinėje raidoje. Aš kiek atvirai manipuliuoju šiais fenomenais ir kaip jaunas menininkas, pats kuriu tą istorinę mitologiją ir pozicionuoju save tokiu būdu, kad tai keltų tą tariamą „vertę”.
Q: Talonų istorija ir gyvūnų simbolika yra svarbi parodoje. Ką tau reiškia tie gyvūnai, kailiai ir jų buvimas ekspozicijoje?
A: Talonuose gyvūnai atsirado, kaip pasakojo tėtis per jo pasiūlymus — iš pradžių tėtis siūlė vaizduoti kaimą ir kaimo gyvulius (karvė, jautis), tada užsakovui pasirodė tai per daug vulgaru ir buvo pasiūlyta rodyti miško gyvūnus. Šiuo atveju man pasirodė įdomu tai, kad tie miško gyvūnai nenurodo į tai, kas nacionaliai specifiška, nei vienas iš vaizduojamų gyvūnų ant talonų negyvena tik Lietuvoje. Infliacija buvo baisi, todėl talonai įgijo keistą statusą — jie buvo pereinamasis vertybinis popierius, kurie buvo labai menkai apsaugoti su spausdinimo saugos priemonėmis — tik vandens ženklas ir ofsetinė spauda, bei neturėjo banknoto statuso.
Lūšis iš visų vaizduojamų gyvūnų man pasirodė tinkamiausias — savyje galinti reprezentuoti ir pačio padirbinėjimo darbo specifiką, bet ir nurodanti į tamsią talonų susikūrimo istorinę priežastį — ji jaučia grėsmę, turi puikią klausą, girdėjimą. Medžiojant užsiima konspiracine veikla — deda galines kojas į priekinių kojų pėdsakus, kad paliktų po savęs mažiau žymių. Jos miške nesutiksi, jei ji pati to nenorės. Turbūt, kai pradedi kilti neramumai giliai miške, lūšis yra pirmas gyvūnas, kuris pakelia ausis ir įsiklauso į artėjantį dyzelinių motorų garsą.
Na, o kailiai į parodą atėjo per šamaną (aitvarą) Petrą Dabrišių — būtent jis man padovanojo penkis kailiukus. Su Petru susipažinau ieškodamas lūšies, o šias jam būna žmonės atveža, kai randa paliegusias ar kai mieste šunis gaudo. Petras man pasakojo, kad prieš 20 metų už 20 bebrų kailių galėjai nusipirkti trobą, o už 2 — karvę. Kailis yra turtas. O parodoje yra dar viena nuvertėjusi valiuta. Ir jis fiziškai traukia — mirga, juda, turi blizgesį ir gyvybę. Parodoje kailis veikia ir kaip gyvūniško turto įsikūnijimas, ir kaip aitvaro motyvas — aitvaras neša turtą. O pinigai patys yra gyvi — jie turi savo valią, ateina ir išeina.
Q: Filme „Žiedmusė” yra romantikos, nerimo, kelionės, odos, euforijos. Kaip filmas veikia parodoje?
A: Filmas (25 min.) yra centrinis kūrinys. Beveik visos darbų serijos turėjo gana konkretų tikslą — padirbti tėvo ir žmogaus rankos braižą, padirbti 1000 litų ir t.t. Filme to daryti nesinorėjo, nes padirbti romantiką yra labiau komplikuota. Filmavimą ir montažą darėme kartu su Nefeli Synesiou Quay, tad daug diskutavome, neturėjo aiškaus tikslo. Video darbas parodoje veikia labiau kaip video esė, fragmentuotų vinječių rinkinys, kuris padeda kitoms darbų serijomis dar kartą prasilenkti ir praplėsti vieną kitą. Taip pat, pati paroda jau ir taip, manau, pasižymi sterilumu ir formalumu, kuris būdingas aukšto lygio spaustuvėse ar juvelyrų cechuose, tad norėjosi kiek nešvaraus garso ir jausmo. Shout out Andrius Papinas.
Q: O kaip tau atrodo menininkų ir pinigų santykis Lietuvoje?
A: Lietuvių folklore piniguose yra užkoduotas nerimas. Pinigai yra neprognozuojami. Pinigai yra kaip tas gyvūnas aitvaro pavidalu — turi savo valią. Menininkų gyvenime tai dar labiau jaučiasi. Nuolat kūryboje esi priverstas laviruoti tarp dviejų blogybių — idėjų nukarpymo pamačius biudžetą arba pernelyg didelio strategavimo bandant atsižvelgti į jų atnešamą investicijos grąžą. Įsileisti ekonomiškai efektyvų veikimo būdą į kūrybą neretai kelia mums šleikštulį. Manau, pinigai mums yra šioks toks tabu. Amerikoje nieko nestebintų, jei koks tapytojas iš Niujorko interviu metu pasakytų, jog nori būti ant Forbes viršelio ir būti milijonieriumi. Tačiau, jeigu išgirstume tai iš lietuvio menininko, pradėtume įtarinėti, kad jo „širdis ne toje vietoje”.
Menas su pinigais visuomet yra keista kombinacija. Tačiau gal iš per didelės repo muzikos iš Vakarų įtakos, ar holivudinių filmų, kurie mokina, kaip ir ko reikia geisti — pinigai traukia. Kaip menininkas tu neturi pasirinkimo. Nori nenori tavo kūriniai turi kainą ir tu privalai dalyvauti žaidime. Tad kodėl nepabandyti laimėti. Get rich or die trying.
Interviu parengė kuratorė Justė Kostikovaitė
Paroda „Tėvas“ Šiuolaikinio meno centre vyks iki 2026 m. kovo 1 d. Parodos „Tėvas“ kuratorius – Povilas Gumbis.
