Kasparo Pociaus monografija Mažoji politika: filosofinė socialinių judėjimų studija (VDU, 2024) – tai ypatingas Lietuvos intelektualinio gyvenimo įvykis.
Pirmiausia dėl to, kad ji kilo iš Kasparo politinės praktikos: anarchija.lt ir žurnalo Juodraštis redagavimo ir leidimo, LUNI[1] organizavimo, dalyvavime protestuose ir mitinguose. Tiesa, „politiką“ čia suprantu plačiau nei ją supranta pats autorius. Be to, ši knyga yra daugelio metų autoriaus studijų ir tyrinėjimų objektas. Smagu ir tai, kad autorius analizuoja sudėtingą socialinių judėjimų problematiką ir jos reikšmę politinei filosofijai, nagrinėja socialinius judėjimus politinės filosofijos kontekste. Tokia prieiga nėra nuvalkiota, kaip tarkime Lietuvoje (ir ne tik joje) vienu metu aptarinėta liberalizmo ir komunitarizmo priešprieša.
Puiku, kad autorius sujungia vadinamuosius poststruktūralistus – Gillesą Deleuze‘ą ir Felixą Guattari, Michelį Foucaultą, Georgesą Battaile‘į, Jacquesą Lacaną ir kitus – su Karlo Marxo kapitalizmo kritika, taip sulaužydamas dar neseniai vyravusią postsovietinės Lietuvos tradiciją pristatyti šiuos prancūzų autorius kaip apolitiškus, kaip autorius, kurie niekada neskaitė Marxo, pristatant „postmodernizmo korifėjus“ taip, lyg jie viso labo būtų galios struktūroms įkąsti negalintys diskurso kritikai.
Kasparas Pocius monografijoje įtikinamai parodo, kad tokia interpretacija yra nesusipratimas. Monografijoje išsamiai analizuojami teoretikai – Gilles Deleuze‘as, Félixas Guattari, Georgesas Bataille‘is, Aliane‘as Badiou‘o, Jacquesas Lacanas ir kiti – pristatomi kaip mąstytojai, kurie diskutavo, mokėsi, nesutarė, ignoravo, tačiau niekada nenuvertino Marxo ir jo kapitalizmo kritikos, mokėsi iš jos ir savaip ją kūrybingai perinterpretavo, taip suteikdami kūrybinius resursus priešintis neurotinei kapitalistinei modernybei.
Kaip tik čia, Kasparo Pociaus požiūriu, slypi jų reikšmė socialiniams judėjimams, kurie suteikia geismo, aistros ir grožio į neurozę linkusiam buržuaziniam – „žmogiškam, pernelyg žmogiškam“ – gyvenimui. Filosofiškai artikuliuotas geismas, aistra ir juose slypintis gyvenimo grožis autoriui yra politiškumo esmė. Politiškumo, kuris neapsiriboja biurokratiniu to paties teigimu, kaip teigė Deleuze‘as, bet siekia nyčiškai peržengti save. Pabrėžiant Friedricho Nietzsches ir J. Lacano įtaką Deleuze‘ui ir Guattari, taip pat kitiems monografijoje nagrinėjamiems autoriams, monografija įtikinamai parodo, kaip šizoanalizė ir pozityvaus geismo gamyba – libidinė ekonomija – yra susijusi su Karlo Marxo politinės ekonomijos kritika ir ją turiningai papildo.
Ne viskas monografijoje Mažoji politika įtikina, tačiau labai retai kada geros filosofinės knygos visiškai įtikina. Mažosios politikos samprata (kuri galėjo būti išsamiau ir analitiškiau aptarta) gali sukelti abejones ypač tuomet, kai ji traktuojama kaip sinonimas socialiniams judėjimams. Socialiniai judėjimai, kuriuos Kasparas teisingai akcentuoja ir analizuoja jų reikšmę priešinantis kapitalizmo generuojamai socialinei neurozei, susvetimėjimui ir išnaudojimui, traktuojami kaip mažosios politikos esmė, teigiant, kad socialiniai judėjimai ir mažoji politika iš esmės yra tas pats. Galima abejoti šia teze: socialiniai judėjimai, jei yra sėkmingi, transformuoja visuomenę ir politiką, pakeisdami, tariant Marxo žodžiais, visuomenės antstatą – jos politinę formą, valstybę, jos aparatą. Galbūt geriausias to pavyzdys yra XIX a. išplitęs ir visą XX a. formavęs organizuotas darbininkų judėjimas, prasidėjęs su Pirmuoju internacionalu.
Darbo judėjimas buvo socialinis judėjimas, tačiau būtų klaida jį trakuoti kaip „mažąją politiką“. Bet koks ambicingas ir sėkmingas socialinis judėjimas siekia transformuoti politinį antstatą, tad vienaip ar kitaip, jei bus vaisingas, ilgainiui taps „didžiosios“ – valstybę transformuojančios – politikos dalimi. Norėtųsi daugiau pasakyti apie šią puikią knygą, bet paliksiu tai patiems skaitytojams, vildamasis, kad Kasparo pirmoji knyga taps mūsų filosofinių-politinių debatų dalimi, iš kurių gims kitos puikios jo knygos ir tekstai.
- LUNI – Lasivasis universitetas ↩︎