Nebūtina ieškoti įspūdingiausių arkų ar aukščiausių obeliskų, kad atpažintumėme galios demonstracijas. Galia architektūroje manifestuoja tiek forma, tiek funkcija ir nenuostabu, kad šioje schemoje ypač reikšmingą vietą užima sostinės. Tai fizinis politinės galios centras ir jos struktūrų pozicijos reprezentacija. Politinė galia yra susijusi su architektūra ne tik manipuliuojant valdžios struktūrų tiesioginiu ar netiesioginiu vaizdavimu, bet ir jų santykiu su pastatu, jo konstrukcijos kontrole ir šios kontrolės demonstruojamais vadovavimo sugebėjimais. XX amžiaus 3-iajame dešimtmetyje Niujorko architektas Robertas Mosesas, trokšdamas, kad valstybinis Džonsono paplūdimys liktų viešuoju rojaus kampeliu turtingiems baltaodžiams amerikiečiams, pastatė vietos lankytojų selekciją užtikrinančius tiltus1.Galios brokeris, kaip Mosesą vadino jo kritikai, žinojo, kad lankytojai, kuriems jis teikė pirmenybę, į paplūdimį važiuotų asmeniniais automobiliais, o juodaodžiai amerikiečiai ten vyktų miesto autobusais, tad siekdamas užtikrinti segregaciją, šalia greitkelio jis suprojektavo keletą žemai kabančių tiltų. Taip žemai, kad viešasis transportas po jais tiesiog negalėtų pravažiuoti, o tiltai ir toliau tyliai kurstytų rasinę diskriminaciją. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip viešieji statiniai, tiesiogiai savo funkcija manifestuoja jėgos poziciją visuomenėje.
Šaknis įleidusi ir visu dramatiškumu žydinti pagunda demonstruoti galią matoma Berlyno, nacistinės Vokietijos sostinės, planuose. Nacionalsocialistų partijai atėjus į valdžią, oficialiu architektūriniu stiliumi tapo plikas neoklasicizmas, taikytas kaip vienas iš įrankių suvienyti Vokietijos imperijai. Kaip ir visi modernistai, jie vadovavosi formos, kuri seka funkciją (angl. form should follow function) strategija2. Plokšti stogai ir pabrėžtos horizontalės, vienodumas, monumentalumas ir dekoro vengimas griežtame mieste suponavo aiškumą, tvirtybę, vieningumą bei amžinybę. Tokį sostinės paveikslą braižydama nacių partija nebyliai šiuos pačius įspūdžius gretino prie savo portreto. Po Adolfo Hitlerio planuotos ašies pergalės Antrajame pasauliniame kare, nacionalsocialistų lyderis turėjo viziją atnaujinti sostinę Berlyną net keičiant jo pavadinimą į Germania. Kartu su bendražygiu architektu Albertu Speeru, jie įsivaizdavo miestą skrodžiančias dvi ašis: Rytų-Vakarų (dabar – Straße des 17. Juni) bei Šiaurės-Pietų (taip ir nepastatytą dėl karo). Pastarasis platus prospektas turėjo vesti pro svarbiausius valdžios institucijų pastatus, didžiųjų vokiškų įmonių kompleksus ir kulminaciją pasiekti pasibaigdamas ties Didžiąja hale (vok. Grosse Halle).
Nors dauguma parengtų šio miesto pertvarkymo planų nebuvo įgyvendinti būtent dėl Antrojo pasaulinio karo, tačiau vien vizijos įžūlumas, ko gero, dar taip ir nebuvo aplenktas. Didžioji halė, dar vadinta Šlovės hale (Ruhmeshalle) arba Tautos hale (Volkshalle). Sąvoka Volk užima neįtikėtinai reikšmingą poziciją nacistinės ideologijos žodyne. Terminas, ,,Arijas“, kilęs iš Indoeuropiečių kilmės teorijos, vėliau XIX amžiuje kai kurių teoretikų buvo iškreiptas ir imtas naudoti kaip sinonimas apibūdinant germanišką, šiaurietišką ar šiaurės europos bendruomenę, teisinantis legenda, jog autentiškas indoeuropietiškas genofondas išsaugotas (tik) Vokietijoje ir Skandinavijoje. Nacių Volk nurodo į grynakrauję arijų tautinę bendruomenę, savo šaknis leidžiančią vokiškoje gimtinės dirvoje. Volkshalle, anot Alberto Speero, buvo įkvėpta imperatoriaus Adriano Panteono Romoje ir savo didingumu būtų šį pralenkusi3. Nesuvokiamo dydžio statinys simboliškumu ir masteliu taptų centriniu elementu miesto, įsivaizduoto kaip pasaulio sostinė (Welthauptstadt). Tiesa, toks titulas nebuvo oficialiai naudotas nacių. Manoma, jog Hitleris vos kelis kartus jį minėjo artimam bendražygių ratui, o plačiąją visuomenę frazė pasiekė per 1969 metais išleistus Alberto Speero memuarus4. Pastato išmatavimai buvo tokio dydžio, jog palyginus bet kuri kita tuometinio Berlyno struktūra šalia atrodytų neadekvačiai maža. Didžioji halė būtų nustelbusi ir iki jo vedantį Rytų – Vakarų prospektą. Stovintis ant granitinio podiumo, kurio vien šoninė kraštinė tęstųsi 315 metrų, ir iki 180,000 stovinčių žmonių talpinantis kupolas primena šventyklą. Tai erdvė skirta Hitlerio kultui, jo įpėdinių ir vokiško reicho garbinimui; vieta, kur reicho valdovas kaip pasaulio viešpats pasirodytų prieš savo išrinktąją tautą. Iš romėnų ikonografijos pasiskolintas tvirtas heraldinis Vokietijos erelis, pastato viršūnėję įsikibęs žemės rutulį, primena nacių vizijas išskleisti sparnus pasaulyje. Pats gigantiškas kupolas vėl tapo dangaus skliauto, gaubiančio imperiją, simboliu. Skaitant Alberto Speero memuarus, galima rasti vizijas halę iš trijų pusių esant apsuptą vandens, atspindinčio visą jos šlovę. Akiplėšiškam planui perskrosti miestą dviejomis ašimis, šluojant bet ką pasipainuojančio kelyje, prilygsta vizija per Berlyną tekančią upę Šprė (Spree) išplatinti tiek, kad supdama Tautos halę ji veikiau primintų ežerą5.
Speero 1971 metų birželio mėnesį išleistam interviu Playboy žurnalui teigė, jog Hitleris tikėjo šimtmečiams slenkant tolyn, kupolu karūnuotam ansambliui užsitarnausiant šventovės titulą, tokios pačios svarbos nacionalsocializmui kaip švento Petro bazilika Romos katalikams. Net miesto reljefas buvo svarbus kuriant Germania kaip teatro sceną galios ir jėgos spektakliui.6 Ta pati Šiaurės-Pietų ašis turėjo prasidėti triumfo arka, paremta Paryžiaus arkos modeliu, tačiau tris kartus didesne. Žemė, ant kurios turėjo stovėti šis gigantas, būtų buvusi pakelta 14 metrų, kuriant optinę apgaulę ir režisuojant žvilgsnį į Volkshalle, svarbiausią objektą visoje ašyje, pasirodantį viduryje arkos taikinio tikslumu7. Anot Masačusetso technologijų universiteto profesoriaus Lawrence J. Vale pasirinkimas vietos, kurioje stūksos svarbiausios institucijos, gali išduoti kaip saugiai ir užtikrintai valdžia jaučiasi soste. Galios struktūros, linkusios į kompleksų statymą, per institucijų kondensavimą urbanistiškai pabrėžia hierarchiją mieste8. Naciai įsivaizdavo Germanijos miestą kaip teiginį, patvirtinantį jų dominavimą pasaulyje ir ženklą tiek sau, arijams, tiek visiem aplinkiniams, apie Trečiąjį reichą, jų akimis – šlovingiausią iš visų kada nors buvusių imperijų. Žinoma, ne visa nacionalistinė (ar imperinė) galia ir jų statomi miestai griežti ir agresyvūs kaip nacistinio Berlyno vizija, tačiau pagundos urbanistiką ir architektūrą pritaikyti didaktiniams tikslams, regis, būdinga galybei santvarkų9.
Populiariosios kultūros iki skausmo romantizuotos Prancūzijos sostinės gatvėmis taip pat vis dar klaidžioja galios šmėklos. Šimtmečiais anksčiau nei Germanija savo gatvėmis ir sienomis ėmė šnabždėti apie amžinybę, panaši melodija suskambo Paryžiuje per Luvro rūmų kompleksą. XII amžiuje pastatyti kaip tvirtovė, skirta apsiginti nuo Senos upe kylančių laivų, rūmai tapo karališkosios šeimos rezidencija. XVI amžiuje Luvras buvo išplėstas greta pastačius Tiuilri (pranc. Tuileries) rūmus, uždengiančius vakarinį kelią į kompleksą. Į rytus iš jų besitęsianti, simetriškai medžiais apsodinta alėja tapo griaučiais formuojant Paryžiaus istorinę ašį (Axe historique), dar vadinamą triumfo keliu (Voie Triomphale) – monumentais pažymėtą kelią, tiesiai skrodžiantį miestą per Eliziejaus laukus iki Triumfo arkos ir toliau. Istorinė ašis yra racionalizmo, mėginančio suvaldyti nepaklusnų miestą, išraiška. Valdovams keičiantis, lėtai ir užtikrintai Luvro rūmai ir jų apylinkės įgavo vis griežtesnę geometrinę formą. Kaip pastebi Christopher Dickey, Daily Beast redaktorius, besidomintis Luvro istorija, valdžios ir kontrolės idėja tiesiogiai išreiškiama per architektūrinę ir urbanistinę tvarkos, geometrijos ir simetrijos giją. Ši struktūra turėjo simbolizuoti absoliučią monarcho galią sostinėje. Iš Tiuilri rūmų atsiveriantis vaizdas į visą miestą, atspindi žemvaldžio, stebinčio savo laukus, o galbūt net visagalio Dievo perspektyvą. Netoliese esantys Versalio rūmai ir André Le Nôtre subraižytas jų parkas taip pat tarnauja kaip valdovo valios reprezentacija, tačiau čia galia paveikiau reiškiasi ne išsitempdama miesto griaučiais, bet suleisdama nagus žemėn ir sužydėdama sodais. 2015 metais Versalio rūmuose parodą rengdamas indų kilmės britų skulptorius Anish Kapoor akcentavo, jog geometrijos tobulumas išreiškia ir idėją apie laiką. Tokia struktūra bando įteigti, kad laikas yra cikliškas ir begalinis: viskas yra kontroliuojama ir atrodo, kad net gamta nėra pajėgi ką pakeisti prieš valdžios norą.
XVIII amžiuje senasis Luvras tapo muziejumi iš dalies atviru publikai, valdžios gyvenimas kondensavosi Tiuilri rūmuose, o kompleksas tapo ne tik politinės, bet ir kultūrinės galios centru. Pastatai išgyveno Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, vėliau tapo imperatoriaus Napoleono I, perėmusio kai kuriuos monarchijos simbolius, rezidencija. Rūmai virto simboliu ne tik monarchijos, bet ir milžiniškos imperijos galios, besitęsiančios per beveik visą Europą. Turtai, išgrobti Napoleonui I kariaujant žemyne ir už jo ribų, taip pat rado savo vietą Luvro muziejuje. Tačiau nepraėjus nė šimtui metų, valdžią perėmus Paryžiaus komunai visuomenėje ėmė krebždėti radikalai, trokštantys sunaikinti imperialistinės praeities simbolius. 1871 metų gegužės 23 d. dvylikos vyrų būrys vadovaujamas Jules Bergeret padegė Tiuilri rūmus. 48 valandas trukęs gaisras tik per plauką nepasiekė Luvro muziejaus. Šis veiksmas tapo simboliniu pasipriešinimu monarcho ir imperatoriaus galiai ir jos prisiminimui, įsigėrusiam į miesto gatves ir sienas. Vieno pastato išbraukimas iš istorinės ašies suardo geometrinę harmoniją ir nepaklusnus miestas vėl išsprūsta iš pančių. Ašis Paryžiuje, kaip ir šlubas nacistinio Berlyno vaiduoklis, belieka ženklu, kad amžinybės svajos nėra amžinos.
Selektyvios galios ašys architektūroje nėra viso labo istorinės senienos ar skaudūs inkliuzai sostinių žemėlapiuose. Vaikštant po naująjį, algoritminės tvarkos Paupio rajoną Vilniuje jautiesi sistemos klaida. Niekur nerasi išmindžioto pievoje greitesnio kelio, išasfaltuotą takelį paliekančio sisteminiam poilsiui, čia nėra palikta vietos gyventojų dekonstrukcijoms. Brutalus funkcionalumas kelia nepatogumus sukeldamas atstumiančio artumo jausmą, nebyliai įrodančio, kad net ir pati brangiausia kompiuterinė simuliacija nėra pritaikyta patogiam gyvenimui ar juo labiau bendrabūviui. Ir nors šiuolaikinės architektūros galios manifestai granitą pakeitė epoksidu, stiklas keitė marmurą, ir žvaigždėtieji skliautai dabar kabo pakabinamų lubų pavidalu – tyliomis formomis apdengiamos tokios pačios funkcijos.
Greta Eimulytė – menininkė, skulptorė, dažnai kūryboje analizuojanti istorines ir architektūrines temas.
Ieva Gražytė – menininkė, poetė, žmogaus teisių aktyvistė, taip pat rašanti recenzijas ir kuratorinius tekstus.
- R. A. Caro 2015 The power broker: Robert Moses and the fall of New York. London The Bodley Head, 318 psl. ↩︎
- James Stevens Curl, Susan Wilson, 2015. Oxford Dictionary of Architecture. Oxford: Oxford University Press, psl. 513 ↩︎
- Albert Speer, 1970. Inside the Third Reich. New York: Simon & Schuster, psl. 153 ↩︎
- Kate Connolly. ‘How Hitler’s plans for Germania would have torn Berlin apart’, The Guardian, žiūrėta: 2020 rugsėjo 15d. ↩︎
- Albert Speer, op. cit., psl. 155 ↩︎
- Ibid., psl. 153 ↩︎
- Kate Connolly. ‘How Hitler’s plans for Germania would have torn Berlin apart’, The Guardian, žiūrėta: 2020 rugsėjo 15d. ↩︎
- Lawrence J. Vale, 2014. “Capital Architecture and National Identity” in Power and Architecture: The Construction of Capitals and the Politics of Space (red. Michael Minkenberg). New York: Berghahn Books, psl. 37 ↩︎
- Lawrence J. Vale, 2014. “Capital Architecture and National Identity” in Power and Architecture– The Construction of Capitals and the Politics of Space (red. Michael Minkenberg). New York: Berghahn Books, psl. 42 ↩︎