Rugsėjo 3 d. prezidentas Gitanas Nausėda kartu su partijos lyderiais pasirašė memorandumą, kuriuo įsipareigoja nacionaliniu lygmeniu stiprinti savivaldas. Ceremonija, iškilmingai vykusi Valdovų rūmuose panaši į prezidentūros viešųjų ryšių kampaniją, kuria siekiama parodyti, kad prezidentas sprendžia įsisenėjusias valstybės problemas. Memorandumas yra partijų nacionalinis susitarimas būsimos parlamentinės kadencijos metu, nepaisant rinkimų nugalėtojų, prioretizuoti savivaldos savarankiškų funkcijų vertinimą ir spręsti savivaldybių finansavimo klausimus.1Akivaizdu, kad tokio pobūdžio dokumentai tėra mažai prasminga simbolinė politika. Nei šio sutarimo įgyvendinimo, nei kontrolės plano nėra. Kaip pasakytų Rytis Zemkauskas, internetas suvedus „savivaldos stiprinimas“ išmeta 196 000 rezultatų.
Memorandumo iniciatyva turėjo aiškų pretekstą. Tai viešojo sektoriaus gerinimo programos „Kurk Lietuvai“, kuri savo estetika ir lozungais mena privataus sektoriaus veiklą, atlikta šiųmetinė Lietuvos regionų būklės ir savivaldybių savarankiškumo apžvalga. Joje pateikiami preliminarūs Finansų ministerijos duomenys, pagal kuriuos, Lietuvai perėjus iš mažiau išsivysčiusių regionų grupės į pereinamojo regiono, ES parama Lietuvos regioninei politikai 2021 – 2027 m. finansavimo laikotarpiu sumažės iki 24 %. Tai reiškia, kad savivaldybės turės finansuoti jau nebe 15 %, bet net iki 45 % teikiamų projektų vertės.2
Iš principo, Lietuvos laukia šioks toks blaivymosi laikotarpis ir sunkūs galvos skausmai. Europos Sąjungos sanglaudos fondas buvo trumparegiškas sprendimas susitaikyti su egzistuojančiomis savivaldybių politikos ydomis ir centrinės valdžios dominavimu. Daugybė regionų svaiginosi galimybe patenkinti vietos savivaldybių gyventojų poreikius vykdant kosmetinius pokyčius – tokius, kaip vadinamoji trinkelizaciją ar turizmo skatinimo programos, kurios, buvo palydėtos masiniu falocentrišku fetišu statyti apžvalgos bokštus ir tiesti pažintinus takus. Tiesa, projekto teikėjas, norintis privačiame miške rengti pažintinį taką, įsipareigojo teritoriją prižiūrėti tik penkerius metus. Pažintiniams takams tiesti buvo išleista 17,5 mln. Eur, tačiau jau dabar turime plotus savivaldybėse, kurie iš turizmo skatinimo centrų tapo privačios valdos teritorijomis.3 Nors tam tikri kasdieniai miestelėnų poreikiai buvo patenkinti būtinais infrastruktūriniais pokyčiais (susisiekimo paslaugų, vandentiekio modernizavimas ir pan.), plačiai nuvilnijęs ES grasinimas Lietuvai skirti baudą dėl neįvykdyto įsipareigojimo maksimaliai sumažinti lauko tualetų skaičių, rodo, kad šalies savivaldoms vis tik nepavyko suvaldyti ES paramos minimaliems viešo intereso poreikiams užtikrinti.4
Akivaizdu, kad sumažėjus ES paramai, savivaldos taps dar labiau priklausomos nuo nacionalinio biudžeto dotacijų. Priklausomybę nuo centrinės valdžios užtikrina ir griežta fiskalinė drausmė. Lietuvoje savivaldos susiduria su išskirtinai griežtais skolinimosi apribojimais, kurie yra reglamentuoti net ir konstitucinio įstatymo, o štai jo keitimo procedūra yra gerokai sudėtingesnė nei kitų teisės aktų. Kliūtys skolinantis investiciniams projektams ir kiti biudžeto vykdymo reikalavimai (būtinybė grąžinti nepanaudotas per metus lėšas į nacionalinį biudžetą, menkos galimybės vykdyti mokesčių rinkliavą ir nedidelė kompensacija už patirtus nuostolius įgyvendinant nacionalinę politiką), iš principo savivaldybes paverčia tiesiog nekilnojamo turto agentūromis.
Tiesa, atskiros viešojo administravimo sritys kartais nepriklausomai vykdo decentralizacijos iniciatyvas. Čia būtų galima paminėti 2018 metais Lietuvos kultūros tarybos įsteigtą Regioninės kultūros tarybą. Ją sudaro vienas LKT atstovas ir vietos meno bendruomenių bei savivaldybių deleguoti nariai. Tai vienas iš rimtesnių ketinimų vystyti glaudesnį dialogą tarp savivaldos ir centrinių valstybės organų bei kartu įgyvendinti tam tikrą finansinį nuoseklumą regionų kultūros politikoje.5
Net ir iš tokios trumpos faktų apžvalgos lengva suprasti, kad savivaldybių ūkis Lietuvoje yra nesavarankiškas. Greta finansinės priklausomybės, vietos savivaldos politika susiduria ir su visišku ideologiniu neutralumu. Sunkiai rastume diskusijų, kaip miestai turėtų atrodyti valdomi kairiųjų ar dešiniųjų politinių jėgų. Visuomenės apatiją savivaldai rodo ir žemiausias dalyvavimas savivaldybių tarybų rinkimuose, išskyrus tuos atvejus, kai šie sutampa su prezidentiniais (2019 m. savivaldybių rinkimuose politinę valią išreiškė 47,8 % rinkėjų). Žmonės skiria daug dėmesio prezidento kandidatūrai, bet išskyrus (tik nuo 2015 metų) tiesiogiai renkamo mero, vargiai pažįsta savo savivaldos atstovus.
Nekilnojamo turto agentūra – toks apibūdinimas šiandienos savivaldybėms net nėra poetinė kalbos figūra. 1995 metais įsigaliojęs Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas savivaldybei būtent suteikė Privatizavimo agentūros statusą.6 Ir nors vadinamieji laukinio kapitalizmo, privatizacijos laikai tarsi praėjo, didelių pokyčių savivaldybės nekilnojamo turto valdyme nėra. Įvairios rekreacinės zonos, paverstos privačiomis vilomis ežerų pakrantėse, nelegalios statybos ir nuolat aiškėjantys korupciniai ryšiai tebetęsia nepasitikėjimo vietos savivalda šleifą. Kauno pašto pastato, „Romuvos“ kino teatro, Dainų slėnio Kaune istorijos, savivaldybės nekilnojamo turto pajūryje nuoma, įvairūs žemių pirkimo-pardavimo skandalai, Vilniaus, Kauno stadionai, keliai – visa tai yra nenutrūkstamu srautu žiniasklaidoje pasirodančios, nieko nebestebinančios istorijos. Vėliausias incidentas – Utenos savivaldybės, nuo 2003 metų atstovaujamos socialdemokratų mero Alvydo Katino siekis įsigyti papildomų sklypų Utenos pramonės rajonui plėsti. Kaip vėliau paaiškėjo, šie sklypai priklauso paties mero žmonai.7 Ir štai būtent Mero A. Katino karjeros laiptai yra tipinė seno nomenklatūrininko kelionė į savivaldą. Buvęs Lietuvos komunistų partijos Utenos rajono komiteto ideologijos skyriaus vedėjas, vėliau valstybinės įmonės „Mėsa“ skyriaus vedėjęs, individualios įmonės vadovas, mokyklos direktorius, apskrities administracijos kalbos tvarkytojas, atstovas spaudai ir galiausiai meras. Vien ši biografija turėtų būti paskata savivaldybių korupcijos lygio tyrimams vykdyti.
Kol mažesnės savivaldybės negali sau leisti skolintis investicijomis, didžiųjų miestų savivaldos šią galimybę išnaudoja abejotinai. Chrestomatinis piktnaudžiavimo savivaldos skola pavyzdys yra buvusio sostinės mero Artūro Zuoko nesėkmingas ir brangus bandymas taksi įmones ar avialinijas paversti municipalinėmis. Seimas taip pat šį rudenį sutiko svarstyti, ar pripažinti Vilniaus metro projektą ypatingos valstybinės svarbos. Ir nors projektas grįstas bendradarbiavimu su privataus sektoriaus partneriais, metro išlaikymas gali būti pernelyg brangus ir ambicingas uždavinys sostinės savivaldybės gyventojams.8
Kokį savivaldos organą galėtų siūlyti kairė? Dešinė, save suvokianti kaip autoritetą ir sektiną pavyzdį, kartais net be intencijų, užkerta kelią bet kokios įvairovės plitimui. Iš tiesų, esame centrinės valdžios galia tarsi turėtų atitikti dešinįjį interesą, jei tik toji valdžia yra ideologiškai artima dešinei. Tuo tarpu kairė vadovaujasi empatija ir emancipacija – ji priima skirtingus mąstymo modelius, neuzurpuoja viešojo valdymo moralinėmis direktyvomis, siekia kuo didesnio viešųjų paslaugų prieinamumo ir visuomeninių judėjimų, organizacijų, profsąjungų įsitraukimo bei su juo ateinančios solidarių individų laisvės. Jei iš tiesų bus laikomasi įsipareigojimo didinti savivaldų savarankiškumą, atgimstančiai kairiajai ideologijai yra ypač svarbu laiku įvardinti savus vietos savivaldos politikos tikslus. Kitu atveju, savivaldybių savarankiškumas gali lemti ir tokius padarinius, kokie šiuo metu matomi Lenkijoje, kai nepaisant ES direktyvų, miestelių lygmeniu kuriamos diskriminacinės erdvės LGBT+ bendruomenei.
Kalbant apie šių metų parlamentiniuose rinkimuose pralošusią kairės partiją – socialdemokratus, viena iš pagrindinių ateities užduočių jiems iš tiesų galėtų būti intensyvus partijos anksčiau laimėtų savivaldybių monitoringas. Visuomenės nepasitenkinimas ar net blogiau – abejingumas – vietos savivaldai iš dalies yra pasekmė to, kad savivaldybė funkcionuoja centrinės valdžios nurodymus nuleisdama „iš viršaus“. Tuomet pasidaro labai svarbūs postai – savivaldybei pavaldžių įmonių ir įstaigų – mokyklų, darželių, ligoninių vadovaujančios pozicijos, kuriuose vykdomi viešieji pirkimai miestiečiams ir miestelėnams skambantys korupcijos sinonimu.
Kairioji savivaldybė tikrai galėtų siekti įgyvendinti atstovaujamo biudžeto principą. Jau ankščiau minėtoje ataskaitoje teigiama, kad Alytaus miesto savivaldybė kol kas yra vienintelė, kuri yra pasitelkusi tokį modelį – 2018 m. 1300 miestiečių balsavo už 15 projektų finansavimą. Visiškai naujas Lietuvai – dalyvaujamojo biudžeto principas – yra absoliučiai neatsiejamas Briuselio komunų, Prancūzijos, Švedijos ir kitų, patyrusių socialdemokratijos klestėjimą valstybių, municipaliniame valdyme.
Kairioji savivalda taip pat galėtų siekti užtikrinti platesnį visuomeninių organizacijų atstovavimą. Vienintelis būdas Lietuvoje išsiugdyti pastovų kairįjį rinkėją yra ryšys su organizacijomis, kylančiomis iš pilietinių iniciatyvų – profsąjungos, žmogaus teisių aktyvistai, kitos nevyriausybinės organizacijos, jaunimo susivienijimai – tai turi tapti kairios politikos rinkėjų baze ne tik nacionaliniu, bet ypač vietos savivaldos lygmeniu. Galbūt galima svarstyti ir apie kvotas nevyriausybinių organizacijų bei profesinių sąjungų nariams miesto taryboje. Tokį demokratijos įrankį šiuo metu Lietuvos savivaldose yra išsikovojusi jaunimo reikalų taryba, o kairysis studentų judėjimas „Šauksmas“ inicijuoja apmokamų praktikų savivaldybėse projektą.
Tiesa, jaunimo būklė regionuose taip pat yra gana nepalanki kairiajai politikai. Čia beveik visą eterį užgrobė nevyriausybinė organizacija, vienijanti jaunimo organizacijas LiJOT (Lietuvos jaunimo organizacijų taryba). Ir nors LiJOT priklauso ir kairiosios jaunimo organizacijos – TJA (Tolerantiško jaunimo asociacija), LSDJS (Lietuvos socialdemokratų jaunimo sąjungą), Profesinių sąjungų jaunimo asociacija, LiJOT paskyroje pasirodantys kvietimai pervesti 2% paramą Jaunųjų konservatorių lygai, ankščiau išsakytos pozicijos dėl minimalios algos nekėlimo, tautininkų eitynių organizavimas rodo, kad ši organizacija yra aktyviai veikianti dešinioji pilietinė organizacija.9
Kol kairė mintis negalės pasiūlyti visuotinio įsitraukimo į edukacinę ir atstovaujamąją veiklą jaunimui ne tik didžiuosiuose šalies miestuose, bet ir regionuose, tol kairysis elektoratas liks nepastovus, gana lengvai įveikiamas populistinių jėgų. Jaunimo susivienijimai užsiaugina jei ne partijos narius, tai bent nuosaikų kairįjį rinkėją. Perspektyva veikti savivaldos lygmeniu ir po mažu kurti alternatyvą LiJOT organizacijų susivienijimui, kuris šiandien be konkurencijos pritraukia aktyvius mažesnių miestų jaunus žmones, tikrai gali būti puikus kairios politikos strateginis žingsnis.
Emilija Švobaitė – publicistė, žmogaus teisių aktyvistė, rašanti politikos bei meno temomis.
- Ramūnas Jakubauskas. „ Partijų lyderiai pasirašė memorandumą dėl savivaldybių savarankiškumo “, 15min, žiūrėta: 2020 spalio 11d. ↩︎
- „Lietuvos regionų būklė ir savivaldybių savarankiškumo apimtis: esamos situacijos analizė”, Kurk Lietuvai, žiūrėta: 2020 spalio 11d. ↩︎
- Vesta Tizenhauzienė, Irma Janauskaitė. „Lietuvoje gali nebelikti dalies pažintinių takų: kadaise populiarūs, dabar – sunkiai randami“
LRT, žiūrėta: 2020 spalio 12d. ↩︎ - „Lietuvai gresia milijoninės ES baudos – nesilaikome normų dėl dalyvavimo politikoje, lauko tualetų ir kitko“, LRT, žiūrėta: 2020 spalio 13d. ↩︎
- „Pradeda veikti suformuotos Regioninės kultūros tarybos“, LTKT, žiūrėta: 2020 spalio 13d. ↩︎
- Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas, LRS, žiūrėta: 2020 spalio 14d. ↩︎
- Lauryna Vireliūnaitė. „Iš 13 Utenos pramonės parkui savivaldybės įsigyti planuotų sklypų 5 priklauso rajono mero Alvydo Katino žmonai“, 15min, žiūrėta: 2020 spalio 14d. ↩︎
- Sniegė Balčiūnaitė, „Seimas svarstys, ar Vilniaus metro projektą pripažinti ypatingos valstybinės svarbos“, 15min, žiūrėta: 2020 spalio 16d. ↩︎
- „Jaunieji socialdemokratai tranko durimis“, Lrytas, žiūrėta: 2020 spalio 17d. ↩︎