Redai, sveikas.
Labas, Kasparai!
Pirmiausia norisi klausti, kaip kilo Alytaus meno streiko idėja. Gali pradėti nuo savęs arba ne nuo savęs, bet noriu, kad atsakytum, kaip gimė maištas? Kodėl pasirinkta tokia forma?
Apie tai jau daug buvo prikalbėta ir prirašyta… nenoriu kartotis, bet reikia tave kiek patikslinti – ne Alytaus meno streikas, bet Alytaus meno streiko bienalė. Būtent tas skirtumas ir buvo principinis elementas, kodėl šis reiškinys išsiplėtojo. Iki tol buvę meno streikai jau tada buvo visiškai išeikvoję savo potencialą: Jouffroy‘io[1] atvejis apskritai gali būti vertinamas tik kaip akademinio pobūdžio teorinis pižonizmas, o juodaodžių meninink(i)ų meno streikai (BECC[2], WSABAL[3]), nepaisant progresyvių šūkių, daugiau siekė išplėsti prieigą prie kapitalo generavimo tarp rasiškai segreguotų grupių ir taip ilgainiui prisidėjo prie visuotinio judėjimo už pilietines teises fragmentacijos ir silpninimo. Galutinai meno streiko idėją diskreditavo vadinamoji Meno darbininkų koalicija[4]. Prisitaikydami prie meno rinkos jie pabandė įtvirtinti tokią idiotišką idėją, kad „meno jėga“ galima pasiekti poslinkių sociopolitinėje sistemoje. Menas yra ne kas kita, bet tos sistemos ideologinis veidas… kad ir ką jis apie save „beskiestų“.
Visiškai kokybiškai naujas požiūris į meno sistemos reakcionizmą atsirado kartu su Gustavo Metzgerio „Metais be meno“ (1977–1980 m.).[5] Utopinis užmojis – kviesti kolegas menininkus trejus metus nekurti meno ir siekti, kad meno industrija žlugtų. Tiesa tokia – niekas prie jo neprisijungė, o jo asmeninis trijų metų streikas jokių apčiuopiamų rezultatų neatnešė. Tačiau jau po dešimtmečio Stewarto Home‘o[6] iniciatyva neoistai[7] sugebėjo iki galo realizuoti Metzgerio streiką pritaikydami plagiavimo technikas. Alytaus meno streiko bienalę reikėtų laikyti šios tradicijos išauga, juolab kad prie jos idėjos ir formos svariai prisidėjo tiek Home‘as, tiek kiti jo aplinkos žmonės. Juos suintrigavo būtent streiko ir bienalės derinys: kas dvejus metus į kultūrinį užkampį, kuriame nėra jokios infrastruktūros (vizualaus) meno sklaidai, susirenka menininkai, kad nekurtų meno… galbūt netgi sunaikintų savyje menininkus ir taip realizuotų kūrybinį potencialą.
Ir kodėl Alytus?
Čia dar viena atskira istorija. Tai Alytaus bienalės istorija. Ji jau kurį laiką plėtojo ir skleidė Wilnocentrizmo kritiką, o čia tais 2009 m. lyg tyčia, Vilnius apsiskelbė „Europos kultūros sostine“ – VEKS‘u. Tuo metu tarp eurobiurokratų tai buvo laikoma labai prestižiniu pasiekimu. Tais pačiais metais buvo švenčiamos ir tūkstančio senumo nacionalistinio pasididžiavimo metinės, kai vienuolis Brunonas buvo nukirsdintas vietos pagonių. Pagal vieną iš versijų, tai galėjo atsitikti ir Alytuje. Kažkuria prasme šioje vietoje egzistuoja jau tūkstantmetės „rimtosios kultūros“ nukirsdinimo tradicijos. Taigi, kur daugiau tai gali įvykti, jei ne Alytuje?
Kaip susiformavo streiko idėjinė terpė? Ar buvo daug palaikančių žmonių mokykloje, už jos durų, Lietuvoje, užsienyje?
Su Alytaus bienale jau nuo 2005 m. susiformavo toks baigusių dailės mokyklą ir studijavusių menus jaunų žmonių, dailininkų, atvykusių į Alytų ir išalkusiųjų veiklos, branduolys. Tai Mantas, Vidas, Povilas, Mindaugas, Asta ir kiti – jie ir buvo ta palaikanti terpė, smogiamoji jėga. Šalia jų būrėsi ir kiti Dailės mokyklos alumnai, tiek studijuojantys kažkur Vakaruose, tiek Lietuvoje: Andrius, Živilė, Eglė ir daugybė kitų, taip pat vyresnio amžiaus, sąmoningesni tuometiniai dailiokai: dar vienas Povilas, Aurėja, Goda, Guoda, Lukas, Matas ir tai dar ne viskas. Vieni prisijungdavo vienai bienalei, kiti „kabodavo“ per visas, kokios tik buvo. Vieni savanoriavo ir stebėjo, kiti aktyviai dalyvavo darbuose ir diskusijose, treti tik prisišliedavo, kai visi eidavo „chaliavai“ valgyti ir gerti į barą.
Iš Vilniaus reguliariai atvykdavo anarchistų kompanija su tavimi, Kasparai, priešakyje. Jie rengėsi juodos spalvos drabužiais, sprogdindavo petardas, visur fotografuodavosi su anarchistine atributika, o jų sugeneruotais vaizdiniais dar ir šiandien užgriozdintas internetas. Tačiau labiausiai jiems patiko tiesiog tūsas. Taigi tūsas buvo integralus streiko bienalės elementas, kuris atsikartodavo kas dvejus metus.
Visi paminėti dalyviai žavėjosi maištinga renginio retorika, bravūriškais veiksmais viešosiose miesto zonose, o tuo tarpu streiko turinį formavo ir generavo tarptautinė komanda žmonių, kuriuos pažinau per savo paties dvejų dešimtmečių karjerinės veiklos laikotarpį. Dauguma jų susiję su vaizduojamuoju menu, bet buvo ir aktyvistų, ir akademinės aplinkos žmonių, ir šiaip keistuolių. Paminėti reikia tai, kad 2008 m. buvo surengta Alytaus meno streiko konferencija, į kurią susirinko daug streiko idėjai neabejingų žmonių iš Rusijos, Nyderlandų, Estijos, Jungtinės Karalystės, Bulgarijos, Čekijos, Vokietijos ir JAV. Iš esmės tai buvo egocentrikų sambūris, kur visi norėjo pasisakyti, bet nieks nenorėjo klausytis. Todėl nenuostabu, kad nebuvo priimtas nė vienas bendras komunikatas, nė viena bendra nuostata. Po konferencijos praėjus trims dienoms exneoistas Lloydas Dunnas vienasmeniškai paskelbė negaliojančiu Pirmąjį laikiną streiko veiksmo komitetą, kaip neatlikusį savo misijos… Buvo publikuoti visi tie padriki, praktiškai neturintys jokio ypatingo tarpusavio ryšio pranešimai ir tiek. O tada į Alytų atvyksta Stewartas Home‘as, du mėnesius pavėlavęs į konferenciją – jis laiku atvykti negalėjo, nes, kaip jam įprasta, buvo užsiėmęs svarbesniais reikalais. Per dvi savaites surašėme, kaip matytume meno streiko bienalę, surentėme tokią teorinę bazę su praktine veiksmų struktūra. Ir ji ilgainiui pasiteisino, aplipo naujomis iniciatyvomis bei augo su kiekvienais kasantrais metais. Išsiskyrus su Stewartu, buvo įkurti du nauji laikinieji meno streiko bienalės veiksmo komitetai – Alytaus ir Londono. Pastarasis buvo kraštutinai vienasmenis komitetas. Abu komitetai publikavo kiekvienas po savo meno streiko bienalės manifestą… ir taip viskas prasidėjo.
Beje, buvo dar viena kategorija bienalės žmonių – stebėtojai, tikrintojai, inspektoriai. Jie laikydavosi kiek nuošaliau, stebėjo žmones, fotografavo, kai kurie kažką užsirašinėdavo, bet ilgiau neužsibūdavo, t. y. nesitūsindavo su visais. Šie dalyviai buvo tokie tarsi ir „ne prie ko“ ir juose galima būdavo atpažinti tokių skirtingų profesinių cechų atstovų kaip žurnalistai, menininkai, kuratoriai, akademinio pasaulio žmonės, saugumiečiai, netgi „naciukus“ kažkas buvo užmatęs… ir dar velnias žino kokio plauko veikėjų buvo. Visiems vietos užteko.
Kaip į streiką reagavo tavo bendradarbiai, mokiniai, miestelėnai, valdžia? Ar streikas keitė Alytaus veidą, veikė nuotaikas mieste?
Vyresnio amžiaus bendradarbiai apsimetė, tarsi nieko nevyksta, nuleisdavo tylomis, nekomentuodavo, bet atviro pykčio nedemonstravo. Mokinius streikas veikė puikiai – jų pagalba bienalė Alytaus veidą ir keisdavo, bet daugiausia tik tą konkrečią streiko savaitę… praktiškai dvi tris paskutiniąsias dienas ir naktis, kai vykdavo praktiniai veiksmai pačiame mieste. Miestelėnai pirmųjų bienalių metu daugiau reikšdavo nepasitenkinimą, bet ilgainiui pradėjo kviesti policiją. Paskutinės streiko bienalės metu policija buvo iškviesta po kelis kartus per kiekvieną streikavimo dieną.
Meniniai renginiai Alytuje vyko ne vienus metus. Ar gali juos palyginti? Kurių metų renginys tau pačiam atrodo labiausiai pavykęs ir kodėl?
Meninių renginių streiko metu nebuvo. Ir negalėjo būti. Tai buvo kolektyvinis psichoaktyvizmas. Lyginti juos būtų sunku, gal net kvaila, nes be vieno nebūtų kito. Su kiekvienais metais augo sąmoningumas. Toks ištisinis nepertraukiamas augimas – tai vientisas darinys, o ne atskirų renginukų seka.
Ką pats supratai streiko metu?
Vienas svarbiausių dalykų įvyko jau po 2009 m. meno streiko bienalės – buvo įkurta psichodarbininkų ir duomenkasių sąjunga / vahdatas. Pavyko pasiekti tai, kas nepavyko visiems ankstesniems meno streikams – jis buvo išaugtas kaip vaikiškos kelnaitės. Nuo 2009 m. rudens Alytaus streiko bienalės tapo psichostreiku. Tiesa, terminas „meno streikas“ dar buvo vartojamas, bet daugiau paraiškose, nes nacionaliniai meno funkcionieriai tą žodį atpažįsta ir negaili pinigų. Per likusius metus, kai veikė bienalės, įsitvirtino nuostata, kad „meno streikas“ tik stiprina valdančiajai klasei tarnaujančią meno, kaip institucijos, sistemą, kai tuo tarpu psichostreikas užsiima saviorganizacija. Taip, tiesa, mums pavyko diskredituoti VEKS‘ą, bet gal todėl, kad jis pats save apsidergė. Tačiau pagrindinis klausimas yra ne kaip sugriauti kapitalo generavimo (meno) sistemą, bet kaip gyventi nuolatiniame kisme, kaip nesustoti… nepriklausomai, ar yra ką griauti, ar ne. Deja, bet būtent kultūriniai reakcionieriai dar ir šiandien plėtoja tokį naratyvą, kad Alytuje vyko meno, o ne psichostreikas.
Ar kilo naujų minčių stebint jo vyksmą, dalyvius? Kas patiko, o kas ne?
Minčių kilo daug ir man pačiam, ir kitiems, ir kolektyviai, ir (ne)sąmoningai, ir pasąmoningai, čia visų ir neišvardinsiu – jau daug prirašyta, pripublikuota, pridiskutuota, polemizuota… net iki santykių nutraukimo. Ir tai normalu. Tai gyvenimas. Taip ir turi vykti tikri dalykai. Viena, kas verta paminėti – tai, kad ilgainiui mokiniai užaugo ir išsivažinėjo po didmiesčius, apiburžuazėjo, jaunesniosios kartos mokiniai streiko idėjomis nebesižavėjo, o dar neseniai buvę jaunais mokytojai kažkiek pagyveno ir tapo rimtesni, atšalo… Taip Alytuje nebeliko adresato – tai tapo vieta, kur susirenka žmonės iš visur kitur. Pribrendo poreikis delokalizuoti psichostreiko bienalę – 2017 m. įvyko Kathalytus, kurios aktyviausi veiksmai vyko Kaselyje, įskaitant ir Rheinmetalio psichoegzorcizmo trišaliu futbolu seansus. 2019 m. bienalė virto psicholetristine pligrimine kelione nuo Botošanio iki Alenčės. Ir tada psichostreikas išplito kaip virusas, kaip pandemija, pačiomis įvairiausiomis formomis, pavidalais. Ir visai nesvarbu patiko, ar ne – tiesiog pradėjo vykti. Covid-19 pandemija irgi, tikėtina, yra psichostreiko dalis – šiuos reiškinius 2015 m. paskutinėje Alytuje vykusioje psichostreiko bienalėje mes įvardijome revoliuciniu animizmu.
Ar mes apskritai turime teisę vertinti streiką?
Nemanau, kad turėtume laukti, kol kažkas teiksis mums tą teisę suteikti…
Streiko metu buvo iškelta svarbių idėjų apie kolonializmą. Kaip manai, kodėl tai aktualu mums ir kam mums tos trečiojo pasaulio problemos?
Mes ir esame trečiasis pasaulis, tik skiriamės nuo to „trečiojo pasaulio“, nes anie puikiai žino, kad jų smegenys kolonizuotos ir kas tai padarė, o mes jau susitaikėme. Tapatinamės su savo kolonizatoriais ir juos giname. Stokholmo sindromas, taip sakant. Toks įsivardijimas tapo vienu iš skaudžiausių Alytaus psichostreiko atradimų. Tačiau labai smagu, kad jis įvyko.
Ar nemanai, kad streiko metu susiformavo tam tikra Alytaus dailės mokyklos mokinių karta?
Nežinau, kiek ji susiformavo, bet viena karta tikrai užaugo kartu su streiku. Kaip jie šią patirtį panaudojo ar dar panaudos – čia jau jų reikalas. Pirmasis įspūdis, kad daugelis pasuko liberalizmo kryptimi ir paskubėjo streiko patirtis užkišti giliau, gal net visiškai užslėpti, nes jos trukdo kapitalo dominuojamame pasaulyje.
Kaip pats supranti mokymo procesą?
Kaip nuolatinę dekolonizaciją. Ir ne tiek mokinių, kiek pačių mokytojų sąmonės. Deja, mūsų šalyje edukacija vykdoma pagal tą pačią schemą, kaip kolonialistinė prancūzų edukacija, vykdyta ir tebevykdoma Afrikoje. Alytaus psichostreiko ir psichodekolonizacijos idėjų paveiktas – taip jau bent pats įvardijo – Mawuna metė savo lig tol puoselėtą „lengvo gyvenimo“ ir integracijos Europoje kelią ir sugrįžo į Afriką, į Togą, kurti svajonių mokyklos – be eurocentrizmo, be metafizikos, be dualizmo, be baltaodžių ir jų neapykantos bei pavydo kultūros. Tai turėjo būti žmogiškojo potencialo mokykla – labai nuoširdžiai tikiu, kad jam tai pavyko.
Ar tu pats dar nieko nekuri?
Užsiimu psichodarbu – niekada to nenustojau daryti… ir tikriausiai nenustosiu, kol dar kvėpuoju… ir kai jau nebekvėpuosiu. Tada ketinu rodytis košmaruose, vaidentis… bet iki tol gal dar ir persigalvosiu…
O žodį kūryba vengiu vartoti, nes jis susijęs ne tiek su psichodarbu, kiek su jo privatizavimu, komercializavimu, elitizavimu ir dažniausiai juo prisidengia sisteminiai prisitaikėliai.
Ar tu tiki mažomis revoliucijomis, kurių metu galima, nors ir laikinai, sukurti komuną arba laisvą autonominę zoną sau ir kitiems?
Vienas iš didžiausių psichostreiko privalumų – tai, kad jis man atvėrė akis ir parodė, kad tokie kaip Hakimas Bėjus[8] yra reakcionieriai. Jo apdainuotas LAZ‘as iš tiesų neskiria Laikinosios buržuazinės zonos (LBZ) ir nuo Laikinosios proletarinės zonos (LPZ) ir sukuria precedentą tarpti buržuaziniams prisitaikėliams, o jie tuo ir naudojasi. Šių zonų skirtis Alytaus psichostreiko bienalėje labai daug kam virto smėliu tarp dantų.
O kalbant apie mažas revoliucijas, reikia patikslinti. Aš netikiu nei „didelėmis“, nei „mažomis“ revoliucijomis, kurios greitai baigiasi… kurios apskritai baigiasi… Tai tik reiškia, kad jokios revoliucijos nebuvo. Revoliucija, jeigu ji yra, ji nesibaigia – ji vyksta nuolat. Šiuo klausimu visiškai sutinku su Beno Morea‘aus[9] į Alytų užvežto revoliucinio animizmo nuostatomis.
Kam tau tas streikas?
Streikas nėra revoliucija – tai tik viena iš priemonių… kai ji veiksminga, žinoma.
Ką Lietuvoje pakeitė Alytaus meno streikas?
Nūdieniai dailėtyrininkai vis dažniau pradeda aiškinti, kaip reikalingas žmogui yra menas, ir tai daro labai dažnai tą žodį kartodami… nors tuo neturi ką pasakyti. To dar niekada šioje šalyje nebuvo… Manau, kad ir streiko finansavimui šiuo metu lėšų gauti būtų neįmanoma… reiktų juos fiziškai atimti iš tų, kurie juos laiko užspaudę.
O Alytuje – tą jau minėjau – nieko tas streikas nepakeitė. Manau, kad Alytaus psichostreikas kaip reiškinys buvo reikalingas visam pasauliui, o ne kažkokiai Lietuvai, ar juolab Alytui… tiesiog dalykai įvyksta tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje – mes tik liudininkai. Tiesiog Lietuvai pasisekė, kad šitoje šalyje per pastaruosius 30 metų apskritai kažkas svarbaus įvyko – ateities kartos galės pasiilsėti nuo mindaugų, gediminų, vytautų, čiurlionių, vanagų ir kitų nacionalistinių stabų ir fikcijų, kurie vis dar kalami į smegenis.
Ar dabar toks streikas Lietuvoje galėtų įvykti?
Nematau net menkiausios galimybės, net kibirkštėlės – tokio beviltiško konformizmo, kuriuo nūnai prisodrinta ir ant kurio laikosi šios šalies meno sistema, dar nebuvo užsiveisę. Viskas užrūgę ir dvokia.
Kokius pokyčius dabar matai Lietuvos meno lauke?
Dailės kritikas Kęstutis Šapoka taikliai įvardijo, kad šiandien yra pasiekta aukščiausia buržuazinio valdančiąją klasę liaupsinančio meno stadija – „zajebys“. Mano matymu, yra daug mėšlo… perteklinai daug.
Kuo viskas baigsis?
Turėtų gerai derėti bulvės… o tada cholesterolis, diabetas, hipertenzija, neurastenija, atorvastatinas, metforalis, zofistaras… tada infarktas, insultas… štai čia ir ateis tikrasis streikas – visi kažkada tapsime psichodarbininkais!
Redas Diržys (g. 1967 m.) – vienas aktyviausių meno priešininkų Lietuvoje. Būdamas Alytaus dailės mokyklos vadovas, jis savo mieste pradėjo rengti meno streiko bienales, pamažu virtusias psichodarbininkų streiku. Streiko metu apsvarstyti ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio žmonėms svarbūs nuo meno neatskiriamo menininko darbo jėgos suprekinimo, suvalstybinimo ir kolonizacijos klausimai. Streikuotojai nutarė patys nebedalyvauti meno kūrimo procese, pasitraukti iš šio lauko. Savo idėjomis Redas užkrėtė nemažai savo bendradarbių ir mokinių, prieš daugiau nei dešimtmetį sukūrusių Alytuje maištingą ir nepaklusnią, bet laimingą terpę.
[1] Alain Jouffroy (1928–2015 m.) – prancūzų dailininkas ir poetas, vienas iš meno streiko pirmtakų.
[2] BECC – Juodaodžių nepaprastosios padėties kultūrinė koalicija (angl. Black Emergency Cultural Coalition), 1969 m. susibūrusi grupė, kuri protestavo prieš tai, kad Niujorko muziejai į didžiąsias savo parodas nekviečia juodaodžių menininkų ir kuratorių.
[3] WSABAL – Moterys studentės ir menininkės už juodaodžių meno išlaisvinimą (angl. Women Students and Artists for Black Art Liberation) grupė įkurta siekiant pasipriešinti Meno darbininkų koalicijos vyrų seksistinėms nuostatoms. Grupė organizavo parodas, protestavo prieš nepriėmimą į meno pasaulį, bendradarbiavo su kitomis feministinėmis organizacijomis.
[4] Meno darbininkų koalicija (AWC) buvo atvira dailininkų, filmininkų, rašytojų, kritikų ir muziejų darbuotojų koalicija, 1969 m. sausį atsiradusi Niujorke. Jos svarbiausias tikslas buvo priversti miesto muziejus, įskaitant Modernaus meno muziejų, diegti politines ir ekonomines reformas, įtraukti menininkes moteris ir spalvotuosius menininkus.
[5] Gustavas Metzgeris (1926–2017 m.) – vokiečių menininkas ir politinis aktyvistas, sukūręs autodestruktyvaus meno ir meno streiko koncepciją.
[6] Stewartas Home’as (g. 1962 m.) – britų rašytojas ir politinis aktyvistas. Lietuvių kalba yra pasirodžiusi jo knyga „Kultūros antpuolis“.
[7] Neoistai – pasaulinis meninei indoktrinacijai priešiškų žmonių tinklas, savo pozicijų gynimui naudojęs performansą, videomeną, įvairias publikacijas ir kompiuterinius virusus.
[8] Hakim Bey (tikr. Peter Lamborn Wilson, 1945–2022 m.) savo veikale Laikinoji autonominė zona (LAZ) kūrė anarchistinę priešinimosi, kaip gyvenimo būdo, viziją.
[9] Benas Morea‘us, Alytuje lankęsis amerikiečių aktyvistas, tapytojas ir maištininkas, prisidėjo prie „Juodosios kaukės“ ir „Prie sienos, šunsnuki“ (angl. Up Against The Wall Motherfucker) grupių atsiradimo bei Apsiginklavusios meilės komunalinio judėjimo susiformavimo. Septintojo dešimtmečio pabaigoje Morea’us, persekiojamas policijos, „pradingo“ kaimo komunose ir tapo anonimu.