I
Izraelio karinėms pajėgoms žudant civilius Gazoje, nusprendžiau imtis seniai planuotos perskaityti Jacko Jacobso knygos Frankfurto mokykla, žydų gyvenimai ir antisemitizmas[1]. Viena iš priežasčių, kodėl nutariau ją skaityti dabar – tai bandymas apmąstyti žiaurius Izraelio veiksmus, pasitelkiant šaltinius, kuriuose analizuojamos XX a. antisemitizmo ištakos. Jacko Jacobso, Niujorke gyvenančio politikos filosofijos profesoriaus, knyga yra puikiausias tokio šaltinio pavyzdys.
Profesorius Jacobsas žinomas Lietuvos kairiesiems ir mūsų akademinei bendruomenei. 2009 m. kaip Fulbrighto profesorius jis viešėjo Lietuvoje ir studijavo Bundą – Visuotinę Lietuvos, Rusijos ir Lenkijos žydų darbininkų sąjungą, pirmą Lietuvoje įkurtą socialistų partiją. Prof. Jacobsas buvo vienas iš pirmųjų pranešėjų „Naujosios kairės auditorijoje“, kalbėjęs apie Bundo reikšmę Lietuvai. Jis taip pat perskaitė paskaitą apie Frankfurto mokyklą Lietuvos akademinei bendruomenei.
Kodėl kairiųjų žydų apmąstymai apie antisemitizmą svarbūs šiandien? Pirmiausia dėl to, kad Frankfurto mokyklos teoretikai – jų absoliuti dauguma buvo žydai – turi labai daug ką pasakyti tiek apie antisemitizmą Europoje, tiek ir apie sionizmą bei Izraelį. Jie padės mums geriau suprasti daugelį metų besitęsiantį žydų ir Palestinos arabų konfliktą, kurio stebėtojais visi nenoromis šiandien tapome.
Šio konflikto mes, gyvenantys Lietuvoje, žinoma, neišspręsime. Ir tai, beje, labai svarbu suprasti. Karas baisus dar ir dėl to, kad jis supriešina ir tuos, kurie jame tiesiogiai nedalyvauja (tai, beje, dabar matome socialiniuose tinkluose ir ne tik juose: seni draugai nustoja buvę draugais, nes nesutaria, kaip vertinti šį karą). Tad tikriausiai daugiausia, ką mes galime padaryti, tai pasistengti kiek įmanoma objektyviau suprasti šį konfliktą. Taika neįmanoma be teisingumo, o šis neįmanomas nesupratus giliausių konflikto priežasčių. Žinoma, mano esė tikslas nėra pateikti tokią jų analizę. Viso labo tai kelios, kiek įmanoma nešališkesnės,[2] refleksijos apie šį konfliktą, pasitelkiant kritinės teorijos mąstytojų, kaip žydų, mintis apie antisemitizmą ir jų požiūrį į po Antrojo pasaulinio karo sukurtą Izraelio valstybę.
II
Skaitytojams, kurie nesusipažinę su garsiąja Frankfurto mokykla, būtina pasakyti, kad Socialinių tyrimų institutas Frankfurte buvo įkurtas 1923 m. kaip vieta, kurioje „kritinė teorija“ buvo kodinis žodis, reiškęs „marksizmą“. Įvairiais laikais institute dirbo tokie teoretikai kaip Maxas Horkheimeris, Theodoro W. Adorno, Walteris Benjaminas, Leo Löwenthalis, Herbertas Marcuse, Ericas Frommas, vėliau – Jürgenas Habermasas, šiandien Axelis Honnethas bei daugelis kitų.
Instituto svarbiausias tikslas – tarpdisciplininiai socializmo, darbo judėjimo ir ekonominės istorijos tyrimai, tačiau būtent sociologinės antisemitizmo Vokietijoje studijos buvo, anot Jacobso, ir tam tikra priedanga finansavimui gauti.[3]Visgi, po nacių atėjimo į valdžią 1933-aisiais instituto nariai, sykiu ir jo vadovas Maxas Horkheimeris, buvo priversti antisemitizmo tyrinėjimams suteikti daugiau reikšmės.
1943 m. jau egzilyje Maxas Horkheimeris paskaitoje apie antisemitizmą teigė, kad „mūsų kaip žydų tikslas imantis šio darbo yra tapatus mūsų kaip darbininkų tikslui žmonijos ateičiai“.[4] 1939 m. esė „Žydai ir Europa“ jis įrodinėjo, kad antisemitizmo apraiškos turi būti aiškinamos marksistiškai, o laiške kolegai teigė, kad fašizmas nėra Vokietijos psichologinė anomalija, kad tai universalus reiškinys, kurio ekonominis pagrindas yra „nykstanti cirkuliacijos sfera, kuomet prekyba plačiausia prasme tampa vis mažiau reikalinga monopolinio kapitalizmo laikais“.[5]
Pastarasis Horkheimerio teiginys, žinoma, šiandien neįtikina ir negali įtikinti. Iš dalies Adorno įtakotas, Horkheimeris ekonominę antisemitizmo interpretaciją papildė psichoanalizės argumentais. Apšvietos dialektika, parašyta per Antrąjį pasaulinį karą ir Holokausto tragedijos įkarštyje, pateikia žymiai subtilesnį antisemitizmo aiškinimą Europoje. Paliekant nuošalyje veikalo sudėtingumą ir pirmų jo skyrių teiginius apie Apšvietą, Kantą kaip Markizo de Sade‘o alter ego ir keistas Odisėjos interpretacijas, Frankfurto mokyklos korifėjai suprato fašizmą ir antisemitizmą kaip Europos modernybės, nukreiptos į racionalizuotą gamtos užvaldymą, perversiją, kuri taip pat neatsiejama ir nuo kapitalizmo generuojamos instrumentinės barbarybės.
Beje, ne Horkheimeris, o būtent Adorno, kuris numatė artėjančią Holokausto katastrofą, ragino Horkheimerį rimčiau pažvelgti į antisemitizmą. Jo barbariška naikinančia forma didžioji dalis Frankfurto mokyklos atstovų net po 1933 m. netikėjo. Horkheimerio ir Adorno daugialypė antisemitizmo analizė, tokie jos teiginiai, kaip „buržuazinis antisemitizmas turi specifinę ekonominę funkciją: paslėpti dominavimą gamyboje“[6] ir „cirkuliacijos sferoje slypintis išnaudojimas yra visuomeniškai būtina iliuzija (…) tam, kad buržuazija nukreiptų dėmesį nuo kitų vykdomo išnaudojimo“, išlieka reikšmingi ir šiandien.[7] Argi ne tą patį judesį atlieka nūdienos ekonominis elitas ir dešinieji populistai, drausdami abortus, puldami LGBT+ žmones ar kitas mažumas?
III
Viena įdomiausių minčių, kurią iliustratyviai aptaria Jackas Jacobsas savo knygoje – tai tezė, kad kuo labiau Frankfurto mokyklos teoretikai buvo įsigilinę ir įsitraukę į judaizmą, tuo kritiškiau po karo ir Holokausto tragedijos vertino Izraelio valstybę. Dar 1925 m. Leo Löwenthalis viename savo straipsnių palygino sionizmą palaikančius žydus su po pasaulį išsibarsčiusiais keltais, kurie, nusprendę apsigyventi „savo“ istorinėje žemėje Prancūzijoje, išsilaipintų joje ir pareikalautų dalies jos teritorijos.[8] Visgi, būtina pasakyti, kad tokio tipo teiginiai skambėjo kur kas įtikinamiau iki Holokausto tragedijos. Kaip tik Holokausto tragedijos kontekste turi būti suprantamas kontraversiškas Izraelio valstybės įkūrimas 1948 m.
Iš dalies taip į Izraelio įkūrimą žiūrėjo Herbertas Marcuse. Niekada nebuvęs judaizmą praktikuojantis žydas, Šešių dienų karo 1967-aisiais kontekste Marcuse teigė: „[kaip žydas] jaučiu asmeninį ir ne tik asmeninį solidarumą su Izraeliu (…) Negalime pamiršti, kad per amžius žydai buvo persekiojami ir gyveno priespaudoje, kad ne taip seniai buvo sunaikinti šeši milijonai žydų. Įkūrus vietą, kurioje jie gali nebijoti persekiojimo ir priespaudos, privalau išreikšti jai pritarimą. Sutinku su Jeanu-Paulu Sartre‘u, kad bet kokiomis sąlygomis privalome išvengti naujo žydus naikinančio karo.“[9]
Marcuse taip pat pabrėžė, kad kiek oficiali arabų valstybių (pirmiausia, Egipto, Sirijos ir Jordano) pozicija buvo Izraelio valstybės sunaikinimas, tiek 1967 m. karas „buvo prevencinis karas“[10]. Visgi, Marcuse taip pat nuogąstavo dėl Izraelio smurto prieš palestiniečius ir siūlė spręsti 1967 m. kilusį konfliktą tiesioginėmis derybomis tarp Izraelio ir arabų valstybių, siūlydamas abiem pusėms suformuoti „jungtinį frontą prieš imperinių galybių atakas“.[11]
1970 m. interviu panašią poziciją Marcuse pakartojo. Pabrėždamas Holokausto tragedijos reikšmę Izraelio valstybingumui ir siekį, kad sąlygos, leidusios masinį žydų naikinimą, niekada nepasikartotų, kritikavo Izraelio politiką dėl arabų: „[D]abar man atrodo, kad Izraelio politika toli gražu neužkerta kelio tokių sąlygų pasikartojimui (…), nebent politika dėl arabų kardinaliai pasikeistų.“[12] Taip pat vėliau jis ragino Izraelio politikus puoselėti „žmogiškus santykius su arabais“ bei „traktuoti juos kaip žmones“, jei Izraelis iš tikrųjų nori taikos.[13]
Paklaustas, ar yra sionistas, Marcuse atsakė iškalbingai: „[J]ei sionizmas reiškia prieglobstį persekiojamiems žydams, jei jo tikslas yra apsaugoti žydus nuo antro Holokausto, tuomet atsakymas yra teigiamas. Aš ne sionistas, jei Izraelis yra namai visiems [pasaulio] žydams.“[14]
Erico Frommo, kito svarbaus Frankfurto mokyklos teoretiko, pažiūros į sionizmą ir Izraelį buvo daug kritiškesnės nei Marcusės. Įdomu tai, kad jaunystėje Frommas, panašiai kaip Löwenthalis, išsamiai studijavo Torą, Talmudą bei praktikavo judaizmą. Dar iki karo jis priklausė antisionistiniam judėjimui „Laisvos žemės lyga“ (Freeland League). Ji leido tokio pat pavadinimo leidinį, kurio vienas iš redaktorių buvo Frommas. Jo mintis dar iki karo buvo, kad stiprėjantį žydų persekiojimą geriausiai išspręstų neapgyvendinta geografinė erdvė, į kurią persekiojami žydai galėtų saugiai keltis. Frommas buvo prieš, jog Palestina dėl didelio joje gyvenančių arabų skaičiaus taptų žydų valstybės vieta. 1950 m. Frommas paskelbė tekstą „Žydų valstybė ir mesianistinė vizija“, kuriame griežtai atmetė sionistų teiginius, jog Izraelio valstybės įkūrimas gali būti traktuojamas kaip mesianizmo vilčių išpildymas, ir kad šie teiginiai „ne tik nepateisinami, bet ir prieštarauja fundamentaliausiems žydų [religinės] tradicijos principams ir vertybėms“[15]. Esmiška šiai tradicijai, anot Frommo, – tai jėgos ir teisumo skirtis bei mintis, kad pranašų mesianizmo idėja reiškė ne tik „žydų priespaudos pabaigą, bet taip pat ir bet kokio karo tarp tautų panaikinimą“. Frommo teiginiai, kad „isteriškas žydų valstybės garbinimas kaip mesianistinių vilčių išpildymas“ yra „to, kas geriausia žydų [religinėje] tradicijoje, išdavystė“[16], yra puiki atsvara dešiniajam religiniam diskursui, kurio tiek daug nūdienos Izraelyje ir kuris, panašiai kaip Rusų Stačiatikių Bažnyčia, pateisina civilių žudymą.
IV
Šiandien vykstantis karas Gazoje yra jau beveik šimtą metų tebesitęsiančio ir neišspręsto arabų ir žydų konflikto išdava. Sionizmas gimė nacionalizmo išplitimo Europoje laikais, jis buvo ir tebėra jo neatsiejama dalis. Agresyvaus nacionalizmo Europoje tamsioji pusė buvo antisemitizmas. Pastarasis paskatino sionizmą, kuris daugeliui tapo neišvengiama alternatyva pasaulyje išsibarsčiusiai žydų diasporai. Holokausto tragedija sionizmui suteikė nepaneigiamą teisę į valstybę Palestinoje, nepaisant to, kad daug religingų žydų, panašiai kaip Ericas Frommas, tam nepritarė. Nepritarė, nes suprato, kad konfliktas su šimtmečius Palestinoje gyvenančiais arabais bus neišvengiamas. Ir šia prasme jie buvo teisūs. XX a. pradžioje žydų Palestinoje buvo ne daugiau nei 10 procentų. Antisemitizmas Europoje skatino žydus keltis į Palestiną, tai kėlė arabų protestus, o britų bandymai riboti masinį žydų kėlimąsi į Palestiną bei spręsti gilėjantį konfliktą tarp žydų ir arabų baigėsi jų pasitraukimu iš Palestinos 1947 m. ir Izraelio valstybės įkūrimu 1948-aisiais.
1947 m. Jungtinių Tautų 181-oji rezoliucija, suteikusi daugiau kaip pusę Palestinos teritorijos žydams, buvo naudinga žydams, kurie tuomet buvo Palestinos gyventojų mažuma. Nenuostabu, kad Arabų lyga ją atmetė. Rezoliucija taip pat nubrėžė dviejų nepriklausomų valstybių – Arabų ir Žydų valstybių Palestinoje, su tarptautiniu Jeruzalės administravimu – įkūrimo gaires. 1948 ir 1967 m. kaimyninių arabų valstybių pradėtus karus prieš Izraelį Izraelis laimėjo, okupuodamas vis daugiau Palestinos teritorijos bei išstumdamas šimtus tūkstančių arabų iš jų gimtųjų žemių.
Šių gairių įpareigojimas sukurti arabų valstybę Palestinoje niekada nebuvo įgyvendintas, o de facto vykdoma Palestinos kolonizacija ir Izraelio karinių pajėgų kasdienis smurtas, kurį Izraelis traktuoja kaip savigyną, sukūrė paskatas Palestinos arabų nesibaigiančiam smurtiniam pasipriešinimui. Spalio 7 d. įvykęs „Hamas“ teroristinis išpuolis yra vienas iš šio žiauraus pasipriešinimo pavyzdžių, kurį ne vienas komentatorius lygina su kalėjime uždarytų vergų sukilimu.
Noamas Chomskis yra teisus teigdamas, kad tam tikrą momentą Izraelio valstybė turėjo galimybę pasirinkti tarp saugumo ir kolonijinės ekspansijos ir ji pasirinko ekspansiją.[17] Akivaizdu, kad, priešingai nei mano Netanjahu vyriausybė, Gazos sprogdinimas ir Izraelio specialioji karinė operacija, siekianti sunaikinti „Hamas“, saugumo Izraeliui neatneš. Negali sunaikinti žmonių pasipriešinimo sunaikindamas vieną karinę organizaciją, sprogdindamas miestus ir žudydamas civilius. Saugumui reikia noro sukurti teisingumu grįstas taikos sąlygas, ko taip trūksta nūdienos konservatyvaus nacionalizmo persmelktai Izraelio visuomenei.
Turėdamas branduolinį ginklą ir remiamas JAV Izraelis yra stipresnioji šio konflikto pusė. Tokioje situacijoje visada lengva pasiduoti trasimachiškai pagundai – „teisinga tai, kas naudinga stipresniajam“. Karas Gazoje darsyk byloja, kad Izraelis vadovaujasi būtent stipriojo teise. Sunku tikėti, kad artimiausiu metu Izraelis sugebės atsispirti šiai pagundai. Kaip tik dėl to Erico Frommo minima judaizmo skirtis tarp teisumo ir galios yra tokia svarbi. Taikos galimybė – leviniškas kito pripažinimas – gali ateiti tik iš Izraelio.
Andrius Bielskis yra filosofas, Kauno technologijos universiteto profesorius ir Mykolo Romerio universiteto Aristoteliškų studijų ir kritinės teorijos centro direktorius
[1] Jack Jacobs, 2015. The Frankfurt School, Jewish Lives, and Antisemitism. Cambridge: Cambridge University Press.
[2] Nešališkumas šiame kontekste reiškia, kad nestoju nei į vieną kariaujančią pusę: nepalaikau nei Izraelio specialiosios karinės operacijos Gazoje, nei „Hamas“ teroristinių išpuolių prieš Izraelio civilius.
[3] Ibid: 2, 154 psl. Sunku buvo tikėtis, kad Prūsijos kultūros ministerijos įkurtas ir formaliai su Frankfurto universitetu susietas institutas būtų galėjęs pritraukti išorinį finansavimą savo tyrimams vykdyti, jei būtų viešai teigęs ištikimybę marksizmui. Anot Jacobso, Hermannas Weilas, vienas pirmųjų finansinių instituto rėmėjų, buvo patikintas savo sūnaus Felikso J. Weilo, kad instituto svarbiausias tikslas bus antisemitizmo apraiškų Vokietijoje (ir Europoje) analizė.
[4] Citata iš ibid: 62 psl.
[5] Ibid: 59 psl.
[6] Max Horkheimer & Theodor W. Adorno, 1979. Dialectic of Englightenment. London: Verso, 173 psl. Čia naudoju anglišką Johno Cummingo Apšvietos dialektikos vertimą, kuris nepalyginimai geresnis už Gedimino Mikelaičio. Pastarajame Herrschaft, angliškai domination, verčiamas kaip „valdžia“, o šis teiginys išverstas kaip „valdymo maskavimas gamyba“, kas byloja, kad vertėjas – apie marksizmą žalio supratimo neturintis provincialios Lietuvos filologas – visiškai nesuprato, kas iš tikrųjų teigiama.
[7] Čia verta plačiau paaiškinti, ką autoriai turi omeny. Horkheimeriui ir Adorno „buržuazinis antisemitizmas“ reiškia egzistuojančios kapitalistinės tvarkos, valdančiosios klasės, antisemitizmą. Fašizmas Vokietijoje buvo šios tvarkos dalis. Skirtis tarp cirkuliacijos ir gamybos yra netiesioginė nuoroda į Marxo Kapitalą, I tomo 2 skyriaus pabaigą (lietuviškame leidime), kur Marxas siūlo palikti prekių cirkuliacijos „triukšmingą, visuomenės paviršiuje esančią, visiems ir kiekvienam atdarą sritį“ ir „nusileisti į slėpiningas gamybos gelmes“. Pirmojoje išnaudojimo nesimato, nes čia vyrauja lygybė, laisvė ir „prigimtinių žmogaus teisių rojus“, o gamyboje, kurioje yra perkamas darbas, slypi tikrasis kapitalizmo išnaudojimas. Horkheimeris ir Adorno Apšvietos dialektikoje parodo, kad kaip tik dėl to, kad žydams Europoje ilgą laiką buvo draudžiama įsigyti gamybos priemones, jie daugiausia dirbo prekyboje, tad antisemitinis žydų, kaip pirklių, kaip „kapitalistų“, apkaltinimas dėl viso egzistavusio blogio buvo „buržuazinė priedanga“ tikrajam dominavimui ir išnaudojimui paslėpti gamyboje.
[8] Jacobs, op cit., 28 psl.
[9] Citata iš ibid: 118 psl.
[10] Cituota iš ibid.
[11] Cituota iš ibid.
[12] Cituota iš ibid.
[13] Cituota iš ibid: 119 psl.
[14] Cituota iš ibid: 122 psl.
[15] Cituota iš ibid: 124 psl.
[16] Cituota iš ibid: 125 psl.
[17] UCR Center for Ideas & Society, 2023. „Israel & Palestine: Possible Futures – a Discussion with Noam Chomsky“ [youtube.com, žiūrėta 2023-11-12].