2021 m. rugpjūtį, po beveik 20 metų JAV karinio dislokavimo, amerikiečių pajėgos pasitraukė iš Afganistano, leisdamos ultrakonservatyviai, šariatą praktikuojančiai Talibano grupei perimti valdžią. Praėjus vos keliems mėnesiams po atėjimo į valdžią ir nepaisant pažado tarptautinei bendruomenei, kad moterų teisės liks užtikrintos, Talibanas uždraudė moterims dirbti viešajame sektoriuje. Sulaukus pasipriešinimo, uždraudė moterų protestus, o vėliau pašalino mergaites iš švietimo sistemos po šeštos klasės. Metų pabaigoje moterims buvo uždrausta keliauti vienoms be giminaičio vyro – mahramo. Nors oficialiai tik ilgesnės kelionės buvo ribojamos, tai realiai lėmė, jog dažna moteris nebegalėjo savarankiškai apsilankyti net medicinos įstaigose.

Po metų Talibanui būnant valdžioje moterų padėtis dar labiau pablogėjo – uždaryti moterims skirti universitetai ir joms uždrausta dirbti nevyriausybinėse organizacijose. Taip pat buvo įvesti įstatymai, reikalaujantys moterims viešumoje dengti veidą, o jų „globėjams“ grėsė bausmės, jei kartu keliaujančios moterys nesilaikė šių taisyklių. Šie įstatymai tapo vis griežtesni, lydimi bet kokio pasipriešinimo slopinimo.

Afganistane gimusi ir dirbusi žurnalistė, Zahra Nader 2021 m. Kanadoje studijavo Moterų ir lyčių studijas. Talibanui perėmus valdžią, ji suprato, kad nebegali grįžti į gimtąją šalį, tačiau taip pat jautė, kad negali likti nuošalyje. Pradėjusi pranešti užsienio spaudai apie situaciją šalyje, ji greitai pastebėjo, kad tarptautinė žiniasklaida dažnai labiausiai domėjosi istorijomis, pabrėžiančiomis šių šalių geografinę ir kultūrinę padėtį. Afganistano moterų balsai jų pačių vardu dažnai likdavo antraeiliai. Būtent tada Zarah nusprendė įkurti savo tiriamąją redakciją, kuriai vadovautų afganės ir kuri pasakotų Afganistano moterų gyvenimo realijas persų ir anglų kalbomis.

Toliau pateikiamas Severijos Bel interviu su Zahra Nader, atliktas 2024 m. rugsėjo 20 d., netrukus po dar vienos Talibano valdžios iniciuotos moteris dehumanizuojančios įstatymų bangos. Interviu buvo redaguotas siekiant aiškumo ir nuoseklumo.

Zahra Nader (nuotrauka iš asmeninio archyvo)

S. B.: Kokia yra dabartinė moterų padėtis Talibano valdomame Afganistane?

Z. N.: Šiuo metu Afganistano padėtį apibūdiname kaip lyčių apartheidą. Neseniai Talibanas įvedė vieną iš pačių žiauriausių įstatymų, reikalaujantį, kad moterys būtų visiškai užsidengusios, įskaitant veidus, bei apribojo ir jų balsų sklaidą – moterims viešumoje draudžiama kalbėti. Jei šių taisyklių nesilaikoma, tai laikoma nusikaltimu, o „Dorybės ir ydų“ policija aktyviai persekioja moteris, kurios nesilaiko šių taisyklių.

Šių metų pradžioje Talibanas Kabule pradėjo sulaikinėti moteris dėl aprangos kodo pažeidimų, dažnai taikydamasis į tam tikras etnines grupes, tokias kaip hazarai. Kai kurios moterys pranešė, kad sulaikymo metu patyrė seksualinį priekabiavimą ar net buvo išžagintos. Kalbėjome su jaunos moters, sulaikytos parduotuvėje Vakarų Kabule, šeima. Ji buvo laikoma Talibano kalėjime dvi savaites. Po paleidimo ji grįžo namo, pasipasakojo motinai, kad buvo pažeminta, ir tą pačią naktį nusižudė.

Kalbėjome ir su kitos moters artimaisiais. Ji buvo sulaikyta už aprangos kodo pažeidimą, o po 22 dienų jos lavonas buvo rastas Kabulo gatvėse. Jos tėvai kreipėsi į Talibaną siekdami teisingumo, bet buvo ignoruojami, o galiausiai visa šeima buvo sulaikyta. Po kiek laiko vaikai buvo paleisti, tačiau tėvų likimas iki šiol nežinomas.

Moterys nebegali turėti savo verslų, pavyzdžiui, grožio salonų. Moterims draudžiama lankytis sporto salėse. Draudžiama sportuoti. Jos neįleidžiamos į parkus. Moterims uždrausta eiti į viešąsias pirtis. Talibanas siekia, kad moterys nebebūtų visuomenės dalimi.

S. B.: Kokia yra dabartinė padėtis Afganistane lyčių pagrindu vykdomo smurto klausimu?

Z. N.: Žodžiais net sunku tinkamai apibūdinti tai, kas vyksta iš tikrųjų. Dar prieš Talibanui ateinat į valdžią Afganistanas buvo viena iš blogiausių šalių moterims gyventi. Smurto dėl lyties lygis buvo itin aukštas, tačiau buvo paramos sistema, moterys turėjo kur kreiptis pagalbos. Perėmęs valdžią, Talibanas visa tai visiškai sunaikino.

Moterų prieglaudos, kurios kadaise suteikdavo prieglobstį smurtą patyrusioms moterims, buvo uždarytos; jei kurios nors ir liko, tai veikia pogrindyje. Dabar nebėra jokios oficialios vietos, kur moterys galėtų kreiptis pagalbos, jokio biuro ar adreso, kur būtų galima ieškoti užuovėjos. Be to, daugelis vyrų, kurie buvo įkalinti už smurtą šeimoje, Talibanui perėmus valdžią buvo paleisti. Dėl to daugelio moterų situacija tapo dar pavojingesnė nei anksčiau.

Neseniai atlikome tyrimą apie smurto prieš moteris augimą Afganistane, apklausėme 60 moterų. Dauguma jų pranešė apie sunkų fizinį ir žodinį smurtą namuose, be jokios galimybės kreiptis pagalbos.

Vienas pirmųjų Talibano valdžios veiksmų buvo Moterų reikalų ministerijos pakeitimas į „Dorybės ir ydų“ ministeriją, kuri įgyvendina apribojimus moterims. Ši ministerija nustato, kaip moterys turėtų rengtis, reikalauja, kad jų veidai būtų uždengti, o balsai nebūtų girdimi.

Oficialiai į šią ministeriją moterys turėtų kreiptis dėl patirto smurto, nors realiai tai ministerija, kurios užduotis yra riboti moterų laisves ir užtikrinti, kad jos būtų sistemingai pašalintos iš visuomenės.

Viena moteris pasidalino savo istorija: ji norėjo išsiskirti su smurtaujančiu, priklausomybių turinčiu vyru. Talibanas jai atsakė: „Jūs neturėtumėte skirtis. Turite jį pakeisti. Net ir jei jis turi problemų, jūsų pareiga yra būti šalia.“

Daugeliui moterų lieka tik du pasirinkimai: bėgti iš namų arba kentėti smurtą. Tačiau pabėgti itin sunku, nes keliauti Afganistane moterims galima tik su mahramu. Net ir keliaudama su mahramu moteris privalo turėti dokumentą, patvirtinantį jos santykius su juo.

Tragiška, bet daugeliui šių moterų savižudybė tampa vieninteliu pabėgimu, nes jos jaučiasi įkalintos gyvenime, kuris, jų akimis, nebeturi jokios realios išeities iš esamos padėties. Moterys patiria smurtą ne tik iš vyro – smurtauja visa šalis. Valstybės taisyklės užtikrina, kad moteris negalėtų gyventi kaip žmogus.

S. B.: Kokių iššūkių patiriate vadovaujant Zan Times tokioje smurtinėje aplinkoje?

Z. N.: Vienas didžiausių iššūkių yra užtikrinti žmonių saugumą. Kai įkūrėme Zan Times, mūsų pagrindinis dėmesys buvo skirtas tiek savo kolegų, tiek savo informacijos šaltinių apsaugojimui. Todėl mes prašome kolegų Afganistane, taip pat šaltinių, neskelbti savo tikrųjų vardų. Dauguma mūsų šaltinių ir autorių naudoja pseudonimus ir mes stengiamės pašalinti bet kokią informaciją, kuri galėtų juos identifikuoti.

Anksčiau mūsų komanda bendraudavo bendrame internetiniame pokalbių kanale, kuriame dalindavomės ir laisvai diskutuodavome. Tačiau dirbdami Zan Times supratome, kad jei nors viena žurnalistė Afganistane būtų sulaikyta, žinojimas, kas dar dalyvauja veikloje, galėtų tapti rimta grėsme. Jei ją kankintų ar spaustų išduoti informaciją, suprantama, jog būtų sunku išlaikyti paslaptis. Norėdami išvengti šios grėsmės, nusprendėme, kad kolegos Afganistane neturėtų žinoti vieni kitų. Žurnalistai ir žurnalistės dirba nepriklausomai, turėdami tik vieną iš už Afganistano ribų dirbančią redaktorę kaip savo kontaktinį asmenį.

Mūsų žurnalistai tiesiogiai nebendrauja su Talibanu ar šaltiniais, kurie, jų manymu, gali būti susiję su Talibanu. Jei reikia Talibano pareiškimo, dažniausiai tuo pasirūpina kažkas iš mūsų komandos narių, dirbančių ne pačiame Afganistane.

Kalbant apie informacijos šaltinius, kyla nuolatinis klausimas: „Ar paskelbdami šią informaciją mes kam nors sukeliame pavojų?“. Tai yra kasdieninė dilema ir kartais nusprendžiame neskelbti tam tikrų istorijų, jei rizika, kad šaltinis bus atskleistas, yra per didelė.

S. B.: Kuo labiausiai didžiuojatės? Ką Zan Times pavyko pasiekti? Ar jūsų darbas turėjo konkrečių, teigiamų rezultatų?

Z. N.: Didžiuojuosi tuo, kad, nors Talibanas ir persekioja žurnalistus, naikina spaudos laisvę ir moterų balsus, mes – afganių vadovaujama žiniasklaidos organizacija – pasakojame istorijas, kurias jie primygtinai bando užgniaužti. Mums svarbiausia išsakyti tiesą tiems, kurie turi galią.

Pavyzdžiui, paskelbėme istoriją apie augantį savižudybių skaičių tarp moterų. Surinkome duomenis iš ligoninių ir sveikatos priežiūros specialistų apie moteris, kurioms reikalinga pagalba po bandymo nusižudyti. Taip pat pasidalijome istorija apie moterį „YouTube“ kūrėją, kurią nužudė Talibanas. Jie bandė nuslėpti jos mirtį, sakydami, kad ji nusižudė arba kad ją nužudė draugai. Kartais matome ir apčiuopiamų rezultatų iš mūsų istorijų. Yra buvę atvejų, kai žmonės susisiekia norėdami padėti moterims, kurių istorijomis pasidalijome.

Pavyzdžiui, viena moteris, gyvenanti viena Kabule, netekusi darbo nebegalėjo mokėti nuomos ir nusipirkti maisto. Ji taip pat negalėjo grįžti pas šeimą į provinciją. Savo asmeniniame pasakojime ji pasidalijo šia istorija, o po to į mus kreipėsi žmonės, norintys jai padėti. Mes juos suvedėme ir ji gavo finansinę paramą iš mūsų skaitytojų.

Svarbu ir tai, kad istorijos, kuriose kalbama apie psichinę sveikatą ir augantį savižudybių skaičių tarp moterų, buvo pastebėtos tarptautinių leidinių ir politikos formuotojų.

S. B.: Anksčiau esate minėjusi, kaip tiek asmenų, tiek tarptautinių organizacijų veiksmai išduoda Afganistano moteris. Papasakokite apie tai daugiau ir ką, jūsų manymu, pasaulio lyderiai turėtų daryti kitaip?

Z. N.: Manau svarbu įvardinti skirtingas grupes. Pavyzdžiui, yra „YouTube“ kūrėjų, kurie dabar vyksta į Afganistaną su Talibano palyda. Jų saugumas yra užtikrintas ir jiems aprodomos tam tikros Afganistano vietos. Jiems Talibanas atrodo nepavojingas, nes jie yra gerai priimami, net ir kai kurios moterys kūrėjos. Ir tuomet jos perteikia vaizdą, kad gyvenimas Afganistane yra gana „fainas“, nes galėjo aplankyti tam tikras vietas ir nesusidūrė su pavojais. Tai kodėl Afganistano moterys skundžiasi? Talibanas žino, kad tokie asmenys gali pasitarnauti jų interesams, parodydami taikos ir saugumo įvaizdį.

Kita grupė – kai kurios NVO ir net Jungtinės Tautos, kurios siūlo bendradarbiauti su Talibanu. Neseniai JT džiaugėsi galimybe susėsti prie derybų stalo su Talibanu. Tačiau jie sutiko tai padaryti, tik jei nebus svarstomos žmogaus ir moterų teisės, o prie derybų stalo nesėdės nė viena moteris.

Šis nuolaidžiavimas yra pavojingas ir tai mus atvedė į šią situaciją, kai Talibanas tvirtina, kad net moterų balsai turėtų būti uždrausti. Talibanas mato, kad tarptautinėse platformose nebus jokio spaudimo jų atžvilgiu. Kai kurios vyriausybės netgi dirba užkulisiuose, skatindamos idėją, kad Talibanas yra Afganistano viltis. Pavyzdžiui, Norvegija pakvietė Talibano užsienio reikalų ministrą į Oslą, atskraidino jį privačiu lėktuvu. Tai siunčia žinutę, kad, nepaisant to, kaip Talibanas engia Afganistano moteris, šios vyriausybės vis tiek bandys jį priimti, ieškodamos „būdų dirbti kartu“.

Tokiame kontekste matome, kad trūksta įsiklausymo į Afganistano žmonių lūkesčius – mums svarbios žmogaus teisės, demokratija ir svarbu turėti galimybę priimti sprendimus patiems. Afganistano žmonės nori visuomenės, kur jų balsai būtų svarbūs, o ne tokios, kur valdoma griežtu šariato interpretavimu ir kur žiaurūs sprendimai pateisinami kaip dieviška valia. Jie trokšta taikos, žmogaus teisių ir savarankiškumo.

Pasaulio lyderiai turėtų nustoti vertinti Afganistaną kaip šalį, kurią galima tiesiog palikti Talibanui. Afganistanas yra pasaulio bendruomenės dalis ir jo žmonės nusipelno tokių pačių žmogaus teisių kaip ir visi kiti. Talibano ideologija kelia globalią grėsmę, todėl vyriausybės turėtų atsakyti Talibanui vieninga, griežta pozicija, o ne ieškoti būdų, kaip prie jų prisitaikyti.

S. B.: Ar manote, kad šie įtakingų žmonių sprendimai turi platesnį poveikį?

Z. N.: Vakarų šalyse yra tokia nuostata, kad Afganistanas – tai tik mažytė šalis Azijoje, kažkokia „atsilikusi“ vieta, kurią sunku civilizuoti. Politikai dažnai žvelgia į moterų teisių klausimą Afganistane su atsainumu, tarsi būtų priimtina, kad Talibanas atima moterims teises, nes tai „tik Afganistanas“.

Tačiau aš pabrėžčiau, jog kalbama apie moterų teises visame pasaulyje. Tai, ką daro Talibanas, siunčia žinią valdžios atstovams, misoginistams ir ekstremistams visame pasaulyje, kad taip elgtis su moterims priimtina. Įsivaizduokite, jei jūsų šalies moterims būtų atimamos teisės ir jos uždaromos namų arešte vien dėl to, kad taip nusprendė valdžia. Ir niekas negalėtų tam pasipriešinti. Kelia nerimą tai, kad tarptautinė bendruomenė ir net šalys, kurios pastaruosius 20 metų buvo įsitraukusios į Afganistano konfliktą, nesugeba arba nenori įsikišti.

Tai parodo, kiek galima atimti iš moterų, pasauliui liekant abejingu. Noriu, kad žmonės – ypač moterys – suprastų, kad tai nėra vien Afganistano moterų teisių klausimas, tai taip pat yra visų moterų teisės. Tai gali nutikti moterims iš bet kurios pasaulio šalies, įsivyravus požiūriui: „Na, jei ten taip galima, tai nieko tokio“.

Mes matome moterų teisių pablogėjimą ir kitose pasaulio kraštuose. Pavyzdžiui, JAV, ribojant teisę į abortą, vyksta moterų teisių atmetimo procesas, atspindintis panašias tendencijas.

Situacija Afganistane turėtų būti įspėjimas feministėms ir moterims visame pasaulyje. Moterims visame pasaulyje derėtų kovoti už Afganistano moterų teises, nes tai yra visuotinis moterų teisių klausimas.

S. B.: Kur randate vilties ir kas jums leidžia žengti į priekį?

Z. N.: Manau, kad mano viltis daugiausia susijusi su naująja karta Afganistane – žmonėmis, moterimis, kurios priešinasi ir kovoja už savo žmogaus teises. Jos man suteikia vilties. Ten, kur yra priespauda, yra ir pasipriešinimas – taip yra ir Afganistane. Nepaisant visų sunkumų, moterys vis dar priešinasi.

Vos prieš dvi savaites įvyko pirmasis moterų protestas po ilgo laiko – neįtikėtinas drąsos pavyzdys šalyje, kurioje Talibanas beveik visiškai uždraudė moterims protestuoti. Protestuotojos gali būti sulaikytos, kankinamos, patirti seksualinį priekabiavimą, o visuomenėje, kurioje seksualinio priekabiavimo ir įkalinimo stigma yra ypač stipri, tai yra milžiniška rizika. Ir vis dėlto šios moterys išėjo į gatves, parodydamos nepaprastą ryžtą kovoti už savo teises.

Taip pat yra kitokios pasipriešinimo formos, pavyzdžiui, internetiniai protestai, kuriose mažos moterų grupės susirenka, aptaria savo reikalavimus ir dalijasi tuo, už ką kovoja.

Be politinių protestų, yra ir kitokių maišto aktų. Pavyzdžiui, slapti mokyklų tinklai. Nors mergaičių mokymas yra uždraustas, afganės veda pamokas iš savo namų tam, kad šviestų naująją Afganistano moterų kartą. Yra ir skaitymo klubai, kuriuos organizuoja moterys. Jos renkasi skaityti knygas apie pasipriešinimą, išlikimą ir ištvermę tamsiaisiais laikais. Po naujausio Talibano įstatymo, draudžiančio moterų balsus, moterys pradėjo įrašinėti savo dainas ir dalytis šiais įrašais socialiniuose tinkluose.

Zan Times taip pat siekia internetu apmokyti Afganistano žurnalistes, kad vis daugiau moterų galėtų raportuoti, kokia yra gyvenimo realybė jų bendruomenėse. Tad turiu vilties. Mes su kolegomis stengiamės išlaikyti šią viltį gyvą, tikėdamiesi, kad ateityje galėsime gyventi be Talibano.

Netukus po šio interviu Talibanas paskelbė įstatymus, kurie draudžia moterims garsiai melstis viešumoje, net kai girdi tik kitos moterys.

Zan Times reportažus galite skaityti anglų kalba www.zantimes.com

Severia Bel – Goldsmith universiteto miesto sociologijos magistrantūros absolventė, feministė, Londone reziduojanti nepriklausoma žurnalistė, rašanti lyčių politikos ir ekonominės demokratijos temomis.