Žvelgiant iš etinės perspektyvos, keista kalbėti kito vardu. Tačiau tokie pasakojimai egzistuoja, pavyzdžiui, holokausto literatūra, kurioje išgyvenusieji kalbėjo mirusiųjų vardu, nešdami atsakomybę už tai, kad jų istorijos, jų veidai nebūtų pamiršti. Stiprus pavyzdys. Atsimerkus darosi aišku, kad turime kalbėti, nes didžioji dalis visuomenės savo vardu kalbančiųjų negirdi.
BLACK LIVES MATTER – juodaodžių gyvybės svarbios. Kiek kartų net savo draugų tarpe užsimenant apie šį judėjimą, pasigirsdavo komentaras: „Aš tai manau, kad all lives matter“ (liet. visos gyvybės svarbios). Man kyla pyktis. Kieno šis pyktis? Juk aš baltaodė. Visgi ir skausmas, ir problema tapo asmeniška. Negaliu nepykti dėl to, kad, būdami progresyvūs, liberalūs, bet analitiški, mano draugai daro fundamentalią klaidą – gina savo patogumą. Tačiau negaliu kaltinti nei savęs, nei savo draugų lietuvių už tai, kad nesuprantame. Kaip galime suprasti tai, ko nematome, tai, su kuo nesusiduriame kas dieną?
Pastebiu savo draugų keistą gynybos mechanizmą: atrodo, kad ištarus „juodaodžių gyvybės svarbu“, jie turi gintis – juk ir mūsų gyvybės svarbu! Gal tai lietuvių baimė išnykti, būti nesvarbiems, būti prarytiems didesnių valstybių. Ir kai didžiąją dalį savo istorijos kovojai už išlikimą, atrodo neįmanoma reflektuoti kur ir pats, kaip rajone sakytų, gali „prasileisti“ – galbūt ir pats elgsiesi taip, kaip kažkas elgėsi su tavo protėviais. Tai itin aktualu šių dienų karų kontekste. Tik kaip mano gyvybė gali būti svarbi, jei kito žmogaus gyvybė yra niekinama?
Martinas Lutheris Kingas jaunesnysis prieš šešiasdešimt metų savo laiške iš Birminghamo kalėjimo, kuriame buvo įkalintas dėl taikaus protesto akcijos už žmogaus teises, išsakė tokią mintį: „Injustice anywhere is a threat to justice everywhere“ – neteisybė kažkur yra pavojus teisybei visur. Bendrystės ryšiu esame susiję lyg siūlai viename audinyje. Tai, kas paveikia vieną tiesiogiai, paveikia visus netiesiogiai. Tai, kokią diskriminaciją ir terorą patyrė 300 000 ištremtų į Sibirą lietuvių, 6 milijonai žydų Antrojo pasaulinio karo metu, Amerikos indigenai, naikinami kolonistų, ar juodaodžiai, yra mūsų – kaip bendros žmonių rūšies – istorija, kaltė ir skausmas. Taip, mums negali rūpėti visos pasaulio problemos, tačiau kraujuojanti viena pasaulio dalis, paveikia kitas, nusikaltimai prieš žmoniją kažkur yra nusikaltimai prieš žmoniją visur. Poetai, rašytojai ar filosofai nebepriklauso vien savo tautai ar savo kalbai, jie priklauso visam pasauliui. Mes jų tekstus skaitome, kaip atspindinčius žmoniją, nes universalios istorijos apie tai, ką reiškia egzistuoti ir būti žmogumi, peržengia vienos kultūros rėmus.
Tačiau „išnulinti“ bet kokius skirtumus ir nepastebėti skirties gali būti tam tikros formos nerūpestingumas. JAV sutiktas lietuvis man pasakojo, kaip nustebo atradęs, kad čia pasirodo išties esama rasinės diskriminacijos. Biuruose vien kostiumuoti baltieji, o viešbučių darbuotojai ir metro vairuotojai – juodaodžiai. Pamaniau, kad ir šis lietuvis yra rasistas, nes aš tokių dalykų nepastebėjau – visur tiesiog žmonės, jie dirba. Apsidžiaugiau, kad net nematau rasės, žmogus man yra žmogus. Not so fast…
Sakydamas, kad nepastebi lyties ar rasės, teigi, jog nepastebi tos žmonių grupės skausmų ir patirčių. Egzistuoja ir smaugia vadinamieji lyties ir rasės pančiai. Teigdama, kad to nepastebiu, nusigręžiu nuo problemos ir tai, kaip sako amerikiečiai, yra taking the easy way out (liet. eiti lengvesniuoju keliu). Juk noriu, kad mano užsieniečiai draugai atkreiptų dėmesį į ganėtinai tragišką Lietuvos istoriją ir suvoktų, kodėl aš, kaip ir statistinis lietuvis, turiu mažos tautos kompleksą, kaip mane kaip žmogų veikia tai, kad istoriškai mano žmonės buvo engiami ir gėdinami už savo kultūrą. Lygiai taip pat noriu, kad bičiuliai vyrai suprastų, jog jų sakomas „komplimentas“ apie tai, kad aš pakeičiau jų nuomonę apie moteris, yra etiškai neteisingas. Juk dabar aš jaučiu spaudimą būtinai pasisakyti vyriškos giminės studentų pilnoje auditorijoje, nes atstovauju visą savo (moterų) giminę. Mano tyla ar mano pasisakymai tampa visų merginų savybe. Aš tampu tuo, kas reprezentuoja visumą, nes ten – ar vaikinų studentų auditorijoje, ar kokiam (ne visai) tolimam pasaulio krašte – esu vienintelė mergina ar vienintelė lietuvė. Tampu reprezentuojanti visumą, su spaudimu tą visumą atspindėti teigiamai ir pakeisti primityvius požiūrius. Bet ar tai teisinga? Ne. Ar taip yra? Taip. Kaip galime nematyti tokių dalykų? Tarsi Platono oloje įkalinti, mes matome tik realaus pasaulio šešėlius, o kartais praleidžiame pro akis net šešėlius.
Kuo įvykiai JAV svarbūs mums? Mes čia už jūrų marių, neprisidėję prie vergijos, nešaudome nekaltų vaikinų gatvėje, apskritai retas lietuvis turi ginklą. Taip. Tačiau kaip patys jautėmės, kai buvome nesvarbūs? Kai girdėdavome: „Tai ar tu lietuvis, ar rusas – koks skirtumas…“ Kai atvažiavus į Londoną statistinį lietuviškai kalbantįjį, palaiko „baltąja šiukšle“, kai tavo bendraamžiai bijo šnekėti lietuviškai, nes bus palaikyti rytų europiečiais – juodadarbiais, kvailiais, skurdžiais… barbarais, pagoniais. Čia išlenda istoriškumas. Pradedu suprasti kito skausmą, nes esu patyręs savąjį. Atlieku empatišką žingsnį, nes suprantu, ką reiškia, kai žmonės pasirenka ignoruoti tai, kas esi. Norėčiau, kad daugelis mano draugų „vakaruose“, kur Sovietų Sąjungos atributika yra kažkas „edgy“ ir yra nešiojama dėl mados ar tam tikro fetišo ir kur gan dažnai į vadinamąjį sovietinį „socializmą“ žvelgiama su nostalgija bei suplakama jį kartu su bet kokia kairiąja mintimi, taip ją užgrobiant, paklaustų ir pa klausytų, kaip tai, kas jiems yra mada, reprezentuoja totalitarinį režimą ir mano protėviams, giminei, man ir kultūrai, kurioje gimiau, padarė neišgydomus randus.
Filosofas Emanuelis Levinas kalbėjo, kad Kitas – kitas žmogus – tam tikra prasme yra šventas. Kitas, kaip ir bet koks šventas reikalas, yra daugiau nei tik tu pats, nei tavo vieno egzistencija. Akistatoje su kitu asmeniu, tvirtina Levinas, slypi paslaptingumas, sutrikdantis jo autonomiją ir paverčiantis ją heteronomija. Stodamas prieš kitą žmogų, aš prarandu savo laisvę. Tampu atsakingas už kitą, negaliu išvengti etinio reikalavimo rūpintis kitu žmogumi. Tad tokia forma laisvės praradimas tampa daugiau nei pati laisvė. Tai reiškia, kad kitas žmogus, atsakomybė jai ar jam atveria dieviškumo galimybę, kad tik per kitą galimas susitikimas su dieviškąja jėga. Ir čia nenoriu kalbėti apie religiją ar tikėjimą, tik pastebėti Kito, kaip egzistencinio reiškinio, svarbą etikai ir kiekvieno mūsų buvimui. Levinas teigė: „Aš niekuomet negaliu išvysti Kito tokio, koks jis yra iš tikrųjų.“ Taigi to Kito nepažinumas santykyje su manimi, tas kitas žmogus, jo esamybė daro man ypatingą poveikį, kokio neturi joks kitas pasaulio objektas ar jėga.
Žmonės, kaip rūšis, neturėjo būti dominuojančia pasaulio jėga. Tačiau kaip mes tokiais tapome? Susibūrę išvien, padėdami vienas kitam, bendradarbiaudami. Tad kodėl taip dažnai stojame vienas prieš kitą? Na, toli neikime. Baltaodžiai amerikiečiai bijo juodaodžių amerikiečių, nes juodaodžių bendruomenė buvo kriminalizuojama ir instituciškai piešiama kaip žemesnį statusą turinti žmonių grupė. Taigi ta pati žmonių grupė skriaudžia savo narius paversdama juos priešu, nusikaltėliu, atskirdami tą grupę nuo savęs. Tokia tendencija matoma visoje žmonijos istorijoje: mes pradėjome instrumentiškai kurti tarpusavio skirtumus, svarstydami, kas yra „labiau žmogus“, o kas – „mažiau žmogus“, t. y. mažiau negu vienas iš mūsų. Panašiai buvo elgiamasi įvairiausių kitų atžvilgiu, pavyzdžiui, moterų, kai nuo amžių amžinųjų jos buvo struktūriškai formuotos kaip (vyrų) žmonijos kitas. Pavyzdžiui, Aristotelis moteris apibūdino kaip žemesnio rango būtybę, nes jai trūksta tam tikrų savybių. Tas pats vyko ir su juodaodžiais, tapatinant juos su gyvuliais, nusikaltėliais, grėsme civilizuotiems baltiesiems. Toks mitas kuriamas apie visas žmonių grupes, kurių nepanašumai – biologinė lytis, odos spalva, kalba, tikėjimas – verčiami skaldymo, valdymo, atskyrimo, išnaudojimo ir subordinacijos įrankiais, nuteikiančiais vienas žmonių grupes prieš kitas. Tai daroma apibrėžus kitoniškumą kaip stygių, apeliuojant į „labiau žmogus“ ar „mažiau žmogus“ kategorijas kaip hierarchinį statusą.
Nuotrauka iš asmeninio autorės archyvo
Taip prieiname prie nesenų įvykių – George’o Floydo nužudymo JAV. Žmogus gali nužudyti kitą žmogų tada, kai iš jo atima žmogaus statusą – „mažiau žmogus“. Atmintyje iškyla spektaklio „Vilniaus getas“ ištrauka: lietuvis valstietis savo bendrams guodžiasi dėl keisto nerimo, mat vakar gatvėje šovęs į žydą jautėsi taip, lyg šautų į žmogų. Ar taip jautėsi policijos pareigūnas, kuris, pasijutęs galingas dėl savo uniformos, nenukėlė kelio nuo kito žmogaus kaklo?
Mintimis grįžtu į JAV – prisimenu, kaip vaikštau po „laisvąjį pasaulį“, jo gatvėmis ir vis pagaunu save atsidūrusią juodaodžių bendruomenėse. Visa tai, kas mane domino, kas atrodė sava ar man kalbėjo, ateidavo iš juodaodžių bendruomenės. Kuriu poeziją ir čia esu vienintelė baltaodė grupėje. Feministinės poezijos skaitymas – vienintelė baltaodė. Kažkas deklamuoja eilėraštį apie getą ir norėjimą iš gyvenimo daugiau – man artima, nes augau Žemuosiuose Šančiuose. Esu lietuvė, baltaodė, europietė, moteris. Tačiau šiose bendruomenėse, pajutusi nepasitikėjimą žmonių balse, skubėdavau pasisakyti, kad esu ne tik užsienietė, bet ir iš dalies Rytų, o ne Vakarų europietė, ir jų tonas tapdavo svetingas.
O Europoje irgi savi niuansai: esi suvokiamas kaip mažiau europietis – tas iš Rytų. Vokietijoje, chirurgijos skyriuje, vyr. gydytojas paklausė mano sesers, daktarės, iš kur ji kilusi, o jai pasisakius, pridūrė, kad jo valytoja taip pat iš Lietuvos… Kyla prieštaringa emocija. Mažos šalies, Europoje turinčios menkesnį statusą, buvusios okupacijoje ir didžiąją dalį savo istorijos ignoruotos, kultūroje įsišaknijęs užguitumas ir pasipriešinimas jam, noras būti išgirstam ir pastebėtam… Ir tokios valstybės sostinėje mane JAV priėmusios gyventi šeimos afroamerikietį tėtį, aplankiusį Vilnių, nepagarbiai vadina kas antras žmogus.
Iš visų Europos valstybių, kaip mes galėjome ignoruoti visą tai, kas vyko Amerikoje? Galbūt ignoruojame todėl, nes bijome, kad pasakydamas „juodaodžių gyvybės svarbios“, kažkas pamirš mus? Ir lyg sakydamas, kad svarbūs afroamerikiečiai JAV ar bet kokia kita didelę neteisybę patirianti žmonių grupė, atimi tą neteisybės patirtį iš kito. Bet tai juk netiesa – skirtingas neteisybes patiriantys žmonės gali egzistuoti drauge.
We are the lesser people of Western Europe (liet. mes esame mažiau svarūs Vakarų Europos žmonės). O taip stengiamės, kad mus pastebėtų ir prisimintų! Tam, kad visų gyvybės būtų svarbios, ne tik lozungais, bet ir veiksmais bei faktais, juodaodžių gyvybės turi būti svarbios. Tačiau tam, kad suprastume visuotinumo tinklą ir pajustume, jog brutalus juodaodžio nužudymas Amerikoje yra kiekvieno iš mūsų tragedija – kad ir toli už Atlanto, – turime klausti ir būti pasiruošę išklausyti, turime išlįsti iš Platono olos. Tik tada pamatysime, kas šiuo atveju ant sienos meta šešėlį – mūsų nepastebėtos baltosios privilegijos. Ir kai klausiame apie Amerikos, Lietuvos, pasaulio ateitį, turime išgirsti, ką mums pasakoja istorija.
Visi žinome, kad Black Lives Matter (BLM) judėjimas prasidėjo 2013 m. kaip haštagas socialiniuose tinkluose, kai George’as Zimmermanas nušovė Trayvoną Martiną, namo einantį paauglį. George’as Zimmermanas buvo visiškai išteisintas, nes Floridoje galioja įstatymas stand your ground (liet. gink savo teritoriją), kuris reiškia, kad pajutęs grėsmę, gali gintis. Tačiau, kaip rodė policijos skambučio įrašas ir liudininkai, George’as Zimmermanas pats sekė ir užpuolė beginklį septyniolikmetį afroamerikietį. Nacionaliniu mastu BLM judėjimas tapo pripažintas dar po metų, kai policijos pareigūnų rankomis buvo nužudyti du afroamerikiečiai: Michaelas Brownas, po kurio mirties kilo protestai ir neramumai Fergusone, ir Ericas Garneris, kurio mirtis sukėlė protestų bangą Niujorke. Michaelas Brownas buvo beginklis 18 metų jaunuolis, policijos pareigūno pašautas į veidą 4 kartus. Erikas Garneris mirė Niujorko mieste po to, kai Niujorko miesto policijos departamento pareigūnas areštuodamas jį smaugė. Incidento vaizdo medžiaga sulaukė plataus šalies dėmesio ir sukėlė bangą protestų prieš neteisingai naudojamą policijos jėgą ir nepasitikėjimą teisėsauga. Pareigūnai priėjo prie Garnerio įtardami, kad jis prekiauja pavienėmis cigaretėmis iš pakuočių be mokesčių ženklų. Po to, kai Garneris policijai pasakė, kad yra pavargęs nuo nuolatinio policijos priekabiavimo ir teigė, jog neparduoda cigarečių, pareigūnai bandė jį suimti. Kai pareigūnas ant vyriškio uždėjo rankas, šis atsisakė bendradarbiauti ir rankas atstūmė. Tada policijos pareigūnas uždėjo ranką ant Garnerio kaklo ir nutempė jį ant žemės. Keli pareigūnai užspaudė Garnerį, vyras vienuolika kartų pakartojo „Aš negaliu kvėpuoti“, gulėdamas veidu ant šaligatvio. Praradęs sąmonę, po valandos ligoninėje jis mirė. Šie incidentai įvyko 2014 m. Šiandien yra 2024 m. ir mes esame panašių situacijų liudininkai: vyksta žmonių nužmoginimas Gazoje, Ukrainos žmonių terorizavimas, karo nusikaltimai ir teroristiniai, žiaurūs išpuoliai prieš nekaltus civilius žmones.
Negalime pasakoti istorijų, nekalbėdami apie praeitį. Tačiau praeitis yra kompleksinė problema, ne juoda arba balta, o visas spalvų ir niuansų spektras. Dažnai, norėdami ką nors konstatuoti, pasirenkame kažką ignoruoti. Jei nepasirinktumėm ignoruoti tam tikrų aspektų, tikriausiai gyvenime niekas negalėtų pasakyti teiginio. Tai, kas praeityje buvo laikoma savaime suprantamu dalyku, žiūrint iš istorinės perspektyvos, atrodo smerktina. Dažnai girdimas šių dienų argumentas, neva vergija buvo prieš du šimtus metų, tad pamirškime ir let’s move on (liet. judėkime į priekį)… Praeitis veikia šiandieninį pasaulį ir tam, kad suprastume, kaip veikia, mes turime atsigręžti atgal. Tad ir šių dienų įvykiai kviečia mus prisiminti afroamerikiečių istoriją JAV, įskaitant vergiją, kuri, nors ir tokia skaudi, taip dažnai pasirenkama ignoruoti, bet vis tiek yra šiandienos įvykių dalimi.
Vergija buvo panaikinta Sąjungai laimėjus pilietinį karą prieš Konfederaciją. XIX amžiaus viduryje JAV ekspansija į Vakarus ir abolicijos judėjimas sukėlė dideles diskusijas dėl vergijos, o tai tautą padalijo į dvi dalis ir galiausiai reikalas buvo sprendžiamas kruvinu pilietiniu karu. Nors Sąjungos pergalė išlaisvino keturis milijonus pavergtųjų, vergijos palikimas ir toliau darė įtaką Amerikos istorijai. Buvo išleista 13oji JAV Konstitucijos pataisa, kuri teigė, kad vergija ir priverstinis darbas yra panaikinamas, išskyrus atvejus, kai tai yra taikomoji bausmė už nusikaltimą. Taigi vergiją pakeitė kita institucinė rasinės diskriminacijos forma, vadinamoji „nuteistųjų nuomos“ (angl. convict leasing) sistema. Šia sistema naudojosi Pietinės valstijos, kurių gyventojai „nuomojosi“ kalinius privatiems darbams geležinkeliuose, kasyklose, plantacijose. Valstijos iš kalinių darbo gavo didžiulį pelną, tačiau kaliniai negavo jokio užmokesčio ir patyrė nežmoniškas, pavojingas ir dažnai mirtiną grėsmę keliančias darbo sąlygas. Reikia pastebėti, kad afroamerikiečiai buvo kriminalizuojami ir nuteisiami už menkiausius nusikaltimus, jiems buvo skiriamos griežčiausios bausmės už tokius menkus nusikaltimus kaip nusispjovimas gatvėje arba net bedarbystė. Nepamirškime, kad rasti darbą tik panaikinus vergiją buvo itin sudėtinga. Po pilietinio karo Pietinės valstijos išgyveno finansinę krizę: pripratus prie nemokamo vergų darbo, reikėjo užpildyti darbo jėgos stygių, todėl pradėta nuomoti nuteistuosius (nuomojami buvo tik juodaodžiai) ir taip stabilizuota krizinė ekonomika. Alabama buvo paskutinė valstija, formaliai panaikinusi nuteistųjų nuomą 1928 m. Tačiau reikėtų pastebėti, kad ši sistema buvo transformuota, bet ne panaikinta.
Nuteistųjų nuomos leidimą pakeitė Jimo Crowo sistema (angl. Jim Crow system ) – įstatymai, įtvirtinę segregaciją ir suteikę juodaodžiams antraeilio piliečio statusą. Separate but equal (liet. atskirti, bet lygūs) doktrina, išleista JAV Aukščiausiojo teismo, įteisino segregaciją, apeinant 14ąją JAV Konstitucijos pataisą, kuri teigia, jog prieš įstatymą visi žmonės lygūs. Vykstant segregacijai neliko vietos lygioms baltųjų ir juodųjų galimybėms. Jimo Crowo įstatymai padarė didžiulę įtaką stabdant juodaodžių patekimą į universitetus, lygias teises į išsilavinimą, darbą, socialines garantijas, ekonominį stabilumą, net sveikatos priežiūrą. Ką jau kalbėti apie tai, kad JAV neišnaudojo pusės savo valstybės intelektinio potencialo, sustabdžiusi vienos žmonių grupės tobulėjimą, siekdama apsaugoti kitos žmonių grupės pranašumo garantijas. Tačiau jokia valstybė ar visuomenė negali išgyventi realizuodama tik dalį savo potencialo – negali išgyventi pusiau laisva ir pusiau vergijoje.
Jimo Crowo įstatymo veikimą sustabdė ekstremistiniu laikomas pilietinių teisių judėjimas su dr. Martinu Lutheriu Kingu priešakyje. Tačiau, kaip matyti iš minėto jo laiško, rašyto Birminghamo kalėjime, Kingas kalbėjo apie tokio ekstremizmo gėrį. Žvelgiant į istorinę įvykių grandinę, matome, kad po segregacijos panaikinimo Jimo Crowo sistemą pakeitė iki dabar tebegaliojanti kalėjimų sistema.
Jungtinėse Valstijose gyvena 5 proc. pasaulio populiacijos, tačiau savo teritorijoje ši valstybė laiko 25 proc. pasaulio kalinių. Laisvųjų žmonių žemė? Juodaodžiai vyrai sudaro 6,5 proc. JAV populiacijos, tačiau 40,2 proc. kalinių. Kodėl tai svarbu? Matome, kaip vergiją keitė kalinių nuoma ir Jimo Crowo sistema, ir jos niekada nebuvo visiškai panaikintos, tik perorientuotos ir atgimusios nauja, šiandienai pritaikyta forma. Nuo aštuntojo dešimtmečio visos eilės prezidentų – Nixono, Reagano, Klintono, Busho – kalėjimų klausimu įvedami įstatymai, tariamai skirti narkotikų krizės suvaldymui, stipriai ignoravo ir neteisingai nubaudė juodaodžių bendruomenę.
JAV prezidentai ir politikai naudojosi primityvia amerikiečių baime ir kriminalizavo vieną žmonių grupę tam, kad kita žmonių grupė rastų atpirkimo ožį ir turėtų iliuzinį saugumo garantą valstybėje ir pasaulyje, kuris neturi tokių garantijų. Baimė kontroliuoja žmogų. F. D. Rooseveltas sakė, kad vienintelis dalykas, kurio turime bijoti, yra pati baimė. Baimė pavergia, baimė – lengviausia priemonė valdyti žmogų. Turbūt galima teigti, kad didele dalimi ne laisvė, o baimė yra JAV valstybės pamatas.
Nuotrauka iš asmeninio autorės archyvo
Taigi, turint omenyje Kingo laišką iš kalėjimo, galbūt mes neturėtume bijoti būti pavadinti ekstremistais. Visas šeštojo ir septintojo dešimtmečių pilietinių žmogaus teisių judėjimas buvo kriminalizuotas. Žmonės, kalbėję apie žmogaus teises, laisves, teisingumą, buvo vadinami nusikaltėliais. Jų vedlys Martinas Lutheris Kingas buvo laikomas ekstremistu. Tačiau istoriškai juodaodžių bendruomenei reformos visada reiškė tolimesnę represiją. Tad kas belieka, jei ne ekstremizmas? Kingas laiške rašė: „<…> juk pats Jėzus buvo ekstremistas… meilėje. Amosas – teisingumo ekstremistas. Martinas Lutheris, apaštalas Paulius, Abrahamas Lincolnas, Thomas Jeffersonas – visi jie buvo ekstremistai. Tad galbūt klausimas nėra apie tai, ar tu ekstremistas, ar ne, ir nereikia klausti, ar tai gerai, ar blogai, bet klausti, kokiais ekstremistais pasirenkame būti? Neapykantos ar meilės ekstremistais? Neteisybės ir nelygybės ar teisingumo ekstremistais?“
M. L. Kingas šiandien vėl minimas, kai protestuotojų skaičius išauga nuo civilinių teisių judėjimo laikų neregėtais mastais, kai žmonės piktinasi, jog protestuotojai laužo ir niokoja miestus. Kyla klausimas, kodėl žiūrint, kaip protestuoja radikalai, plėšiantys parduotuves, kyla didesnis siaubas nei tada, kai žmogus kaip gyvulys smaugiamas ant šaligatvio? Ir ne tik George’as Floydas, bet sistemiškai smaugiama visa grupė žmonių, smaugiama institucijos, pasižadėjusios ją ginti. Parduotuves galima atstatyti, bet žmogaus gyvybės sugrąžinti – ne.
Visuomenė yra kontraktas, kurį mes, kaip žmonės, pasirašome. Šioje mūsų, kaip žmonių, grupėje, susitariame dėl bendrų taisyklių, idealų ir praktikų, kurios apibrėš mus, kaip grupę, fundamentaliai žmonių grupę – visuomenę. Kaip ir dauguma kontraktų, šis yra tiek stiprus, kiek stiprūs yra dėl jo sutarę žmonės. Turėdami omenyje JAV juodaodį, pagalvokime, kokį interesą jis turi palaikyti tą susitarimąkontraktą? Kodėl ne visi mes vagiame, siaubiame parduotuves ir niokojame miesto pastatus? Kadangi mes, kaip visuomenė, susitarėme.
Afroamerikiečiai laikas nuo laiko liudija, kaip tas kontraktas su visuomene, tas susitarimas, kurio jie sutiko laikytis, nėra gerbiamas tos visuomenės, kuri jį pasirašė. Institucijos, skirtos apsaugoti, išduoda, niekina ir naikina. Kai prieš kelis metus vaizdo įraše matėme George’ą Floydą mirštantį taip, kaip joks žmogus neturėtų mirti – nuo rankos tų, kurie turėtų ginti, – kokią kontrakto dalį tai iliustruoja? Dalis žmonių bijo protestuotojų „radikalų“, nes šie plėšia parduotuves ir daužo jų vitrinas, tokiu būdu jie laužo visuomenės susitarimą, jie nepaklūsta tam kontraktui, kurio visi susitarė laikytis. Taip, negalima niokoti kitų ir valstybinės nuosavybės. Tačiau jei žmogus miršta nuo rankos to, kuris pasižadėjo jį ginti, nei etinis, nei pilietinis kontraktas nebegalioja – vedini neteisybės jausmo, žmonės laužys kitus kontraktus. Bet galime paklausti: kodėl piktinatės griaunamais pastatais, o ne žudomais nekaltais žmonėmis? Joks kontraktas neegzistuoja, jei įstatymai ir žmonės, turintys užtikrinti to kontrakto veikimą ir tarnavimą žmonėms, patys jį niekina.
Galime sakyti: o koks mums skirtumas? Mes esame čia – Lietuvoje, mes ir mūsų protėviai neturime nieko bendro su vergija, kalinių nuoma, Jimu Crowu, instituciniu rasizmu, kalėjimo sistema ir visuomeninio kontrakto nepaisymais JAV. Ir tas tiesa. Mes čia juk krūvos savų kontraktų nepaisome. Tačiau jei Islandija nebūtų pripažinusi Lietuvos nepriklausomybės 90aisiais, jei koks aktyvistas nebūtų laikęs plakato su užrašu „I love Lit huanians“ (liet. aš myliu lietuvius) ar jau nutolusios nuo Lietuvos, bet vis dar aktyvios Amerikos lietuvių bendruomenės nebūtų ėjusios į gatves ir aukojusios pinigų nepriklausomybės atkūrimui, jei tūkstančiai sufražisčių nebūtų kovojusios dėl galimybės balsuoti, jei, jei, jei… būtų buvę sunku už teisę egzistuoti kovoti vieniems.
Kas paveikia vieną žmogų tiesiogiai, paveikia visus netiesiogiai. Visi gyvename Homo sapiens bendruomenėje. Ir mes, kaip žmonės, suėję į bendrą buvimą, turime to buvimo bendrą praeitį. Mums visiems priklauso žmonijos istorija ir todėl mes turime prisiimti už ją atsakomybę bei pripažinti kolektyvines žmonijos klaidas. Kodėl?
Kaip žmonija, mes visi žengiame į ateitį kartu. Ir joje bus svarbu, kokiais ekstremistais pasirinksime būti: meilės ar neapykantos? Kaip juodaodis Amerikoje, kaip lietuvis pagonis, kaip Galileo’as Galilei’us viduramžiais, mes norime galėti būti, kurti ir kurtis. Tačiau jei juodaodžių JAV gyvybės nebus svarbios, nebus svarbios nei lietuvių, nei Lietuvos žydų ir romų, nei palestiniečių, nei Krymo gyventojų gyvybės. Esame istorinių pasirinkimų, sprendimų ir tikėjimų konstruktas. Šiandien galime rinktis, kuo tikime ir kas esame: žmonių bendruomenės nariai, kurie tiki teisingumu ir orumu. Tam, kad žinotume, kur drauge norime atsidurti, turime prisiminti, iš kur ateiname. Turime išmokti gyventi drauge kaip broliai ir seserys, arba išnykti drauge kaip kvailiai.
Audrė Gruodytė – filosofijos doktorantė VDU, stažavosi Bolonijos universitetuose. Ji studijavo italų filologijos ir filosofijos bakalaurą VDU bei Pizos universitetuose. Audrė taip pat dirbo istorijos mokytoja Vašingtono lietuvių mokykloje.