Problema su seksualine moterų objektifikacija1 yra ta, kad jos nėra. Taip bent sako neoliberalaus feminizmo šalininkai. Tokio feminizmo, kuris atmeta bet kokias socialines, kultūrines ar ekonomines struktūras kaip kuriančias ar palaikančias lyčių nelygybę ir pristato moterį kaip laisvą, autonomišką ir už save atsakingą asmenybę. Objektifikacija neoliberalaus feminizmo kontekste neutralizuojama, pristatant ją kaip moters, o ir visos visuomenės seksualumo išlaisvėjimą. Neretai visa tai dar maskuojama humoru bei ironija. Štai, pvz., Lietuvoje pasirodę „putės“ skonio traškučiai su pornifikuotu moters atvaizdu ant pakelio yra puikus to pavyzdys. Įmonės atstovas teigia šiuo produktu „išaukštinantis kūną“2 ir neatsiliekantis nuo body positivity tendencijos visame pasaulyje. O tie besipiktinantys lyg patys turėtų problemų ir nesuprastų humoro. Objektifikacijos egzistavimas paneigiamas, perfrazuojant tai į „progresyvų“ seksualizuotą juokelį.
Šiuolaikinės hiperseksualizuotos moterų reprezentacijos skiriasi nuo seksualizuotų atvaizdų, cirkuliavusių anksčiau, tuo, jog šiuolaikiniai atvaizdai yra kupini moterų deklaratyvaus seksualinio agentyvumo3. O anksčiau Vakarų kultūros kurtose reklamose, filmuose ir kituose vizualinės raiškos produktuose moterys dažnai buvo vaizduojamos kaip nuolankūs objektai, įrankiai kitų, t. y. vyrų, poreikiams (dažnai seksualiniams) tenkinti. Šis pokytis – tai atsakas į feminizmą4, kuris ir kritikavo primestą moterų pasyvumo vaidmenį. Kardinaliai pasikeitęs naratyvas meta iššūkį tradicinėms objektifikavimo teorijoms, kurios kritikuojamos kaip pasenusios, nes negalinčios atskirti seksizmo nuo seksualumo, ir kartu tarytum skelbia moterų objektifikacijos pabaigą. Tačiau toks atmetimas palieka mus be įrankių, kurie leistų pastebėti ir suprasti moterų objektifikaciją, o kartu ir subordinaciją.
Paradoksalu, bet situacija, kai tradicinė objektifikacijos teorija kertasi su realiai esama situacija (t. y. seksualiai agentiškų moterų reprezentacijomis), tik įrodo šios tariamai pasenusios teorijos teisingumą. Būtent moterų matymas, vertinimas ir elgimasis su jomis kaip su pasyviomis, sudaiktintomis reiškė, kad emancipacijai reikalinga priešinga kryptis, t. y. kryptis iš pasyvumo į aktyvumą. Būtent taip ir nutiko. Puiki to iliustracija yra PETA reklaminės kampanijos I‘d rather go naked than wear fur („Geriau būsiu nuoga nei vilkėsiu kailinius“) vertinimas. Vienoje iš kampanijos nuotraukų (1994 m.) Kim Basinger pozuoja atsigulus ant nugaros, krūtis prisidengusi delnais, veidą pakreipusi į šoną, viliojantį žvilgsnį – į žiūrovą, galima vertinti tarsi „atsi-/pasi-duodančioje“ pozoje. Po daugiau nei 20 metų (2018 m.) Kim dukra Ireland Basinger-Baldwin pozuoja tai pačiai kampanijai, tačiau šiuo atveju moteris stovi, jos poza komunikuoja ryžtingumą, pasitikėjimą savimi – iškeltos rankos, kilstelėtas smakras5. Nors abiejų moterų kūno kalba skirtinga (iš gulinčios – pasyvios, į stovinčią – aktyvią, agentyvią), tačiau viena detalė ta pati – abi moterys yra nuogos.
Ir čia galėtume užduoti sau klausimą – ar agentyviai nupiešta seksualizuota moterų reprezentacija reiškia, kad moterų objektifikacijos nebėra? Pažvelkime, ką sako tradicinės objektifikacijos teorijos.
Objektifikuoti reiškia elgtis su žmogumi kaip su daiktu, įrankiu. Feministinėje pasaulėžiūroje dalinamasi bendra įžvalga, jog žmogus, tiksliau, moteris objektifikuojama, kai ji yra naudojama, reprezentuojama ir suvokiama ne kaip vertinga vien dėl to, kad egzistuoja pati sau, o kaip įrankis, instrumentas kito poreikiams tenkinti.
Filosofė Martha Nussbaum savo žymiojoje publikacijoje Objectification6 teigia, jog objektifikacijai visų pirma reikalingas žmogiškumas. Neįmanoma objektifikuoti daikto, nes jis jau yra daiktas, objektifikacijai reikia žmogaus, kurį būtų galima sumenkinti iki daikto. Dvi pagrindinės objektifikacijos dedamosios (Nussbaum iš viso įvardija septynias) yra žmogaus autonomijos neigimas ir instrumentalizacija. Kai neigi žmogų kaip asmenį, jo savarankišką ir daugialypį gebėjimą veikti pasaulyje, tai sudaro prielaidas naudoti ją instrumentaliai. Tarytum priskirti tam tikrą funkciją ir naudotis žmogumi pagal tai. Žmogaus vertė tuomet sumenkinama iki „paskirties“.
Tokia moters „paskirtis“ patriarchalinėje visuomenėje – būti seksualiniu objektu, teigia radikalesnis feminizmo flangas. Moters vertė pasireiškia per jos seksualinį patrauklumą ir prieinamumą vartoti tiek ją pačią, tiek jos reprezentacijas7. Moteris tokioje visuomenėje veikia kaip pats seksualumo simbolis, jos paskirtis – būti seksualia, tai yra jos prigimtyje.
Anot Catharine MacKinnon – „(s)eksualinis objektą apibrėžia tai, kaip jis atrodo ir kaip jis gali būti panaudotas seksualiniams poreikiams tenkinti… Tai yra feministinė seksualinio objekto samprata“8. Todėl būtent pornografijoje ir pornifikuotuose vaizdiniuose labiausiai atsiskleidžia moters kaip seksualinio įrankio įvaizdis, kuris yra nepaliaujamai atkartojamas tiems vaizdams nuolat cirkuliuojant9. Pornografijoje atsiskleidžia moters „funkcija“ (kam ji skirta) ir jos panaudojimas (kas ir kokiu tikslu ja naudojasi). Hiperseksualizuotų (ar pornifikuotų) moters atvaizdų prisotinta viešoji erdvė iš tiesų veikia kaip moterų objektifikacija ir subordinacija, nes kuria ir palaiko naratyvą apie moteris kaip instrumentus seksualiniams vyrų poreikiams tenkinti.
Vis dėlto ši objektifikacijos teorija verta kritikos. Esminė įžvalga – moterį ši teorija traktuoja kaip pasyvią, jos seksualiniam agentyvumui reikštis vietos palikta nėra, seksizmas, seksualinė savęs reprezentacija ir seksualumas suplakami į vieną10. Ir iš tiesų, tradicinėje objektifikacijos teorijoje kalbama apie moterį, kuri menkinama, kuria naudojamasi, kuriai kažkas kažką daro. Vis dėlto tai nėra neteisinga. Patriarchalinė visuomenė yra hierarchiniais santykiais grįsta visuomenė, o tai reiškia, kad vieni yra aukščiau kitų, kad yra išnaudotojai ir yra išnaudojamieji.
Bet ši analizė vis tik stokoja šiuolaikinio, t. y., neoliberalaus feminizmo kritikos. Feminizmo, kuris deklaruoja moters agentyvumą, individualumą, atsakomybę už save bei laisvę rinktis. Tai yra būtent tai, ką taip ekspresyviai išreiškia Ireland Basinger-Baldwin nuotrauka PETA reklamoje.
Taigi, tradicinė moterų objektifikacijos teorija gali įgauti potencialą pilnavertiškai atskleisti moterų sumenkinimo praktikas tik kritiškai vertinant šiuolaikinio, neoliberalaus feminizmo viražus ir jo subjekto transformacijas. Štai pavyzdžiui, struktūrinės moterų objektifikacijos tarsi nebelieka, kai už save atsakingas neoliberalaus feminizmo subjektas atmeta bet kokias kultūrines, socialines ir ekonomines jėgas, kurios kuria ir palaiko lyčių nelygybę11, ir dėmesį kreipia į save, kaip į atsakingą už savo likimą. Šiuolaikinė moteris – tai asmenybė, galinti veikti, rinktis, vadinasi, ir keisti savo padėtį visuomenėje. Todėl tik ji pati ir yra atsakinga už savo pasiekimus ar nesėkmes. Ji nebereikalauja atsakomybės iš valstybės, galios struktūrų ar vyrų kaip grupės. Kitaip tariant, moteris, siekianti teisingumo, neoliberaliajame feminizme pasislenka iš kolektyvinio intereso pozicijos į atšiauriai individualistinę perspektyvą ir pati prisiima visą atsakomybę.
Seksualinis agentyvumas tuomet tampa esminiu atspirties tašku išsivaduojant iš objektifikacijos, kuri kuria ir perkuria moters (seksualinį) pasyvumą, taigi, ir jos subordinaciją. Agentyvumas – tai objektifikacijos priešprieša, todėl tai yra kelias emancipacijos ir lyčių lygybės link.
Šis agentyvumas, pasireiškiantis per seksualizuotą savęs prezentaciją, taip pat deklaruoja ir moters pasirinkimo laisvę. Ne kažkas kitas jai primeta seksualizuoto moteriškumo standartus, bet ji pati nusprendžia, kokia bus jos seksualumo raiška. Pvz., pačių moterų dėvimi marškinėliai su tokiais užrašais kaip porn star, touch here, squeeze here ir panašiai puikiai iliustruoja šią situaciją. Vadinamoji porn-chic kultūra (kai pornografiniai raiškos įvaizdžiai liejasi į viešąją erdvę) tariamai ir signalizuoja išlaisvintą ar laisvėjantį moterų seksualumą, jų galimybę rinktis, taigi ir išsivadavimą iš pasyvumo, iš kontrolės. Šis laisvo pasirinkimo momentas iš esmės nukenksmina tradicinės moterų objektifikacijos suvokimą, nes nebelieka aiškaus objektifikuotojo. O jei nėra objektifikuotojo – nėra ir pačios objektifikacijos.
Vis dėlto toks seksualinis agentyvumas nėra tiesiog laisvas pasirinkimas – jis tampa privalomu, jei moteris nori išsivaduoti iš objektifikuojančio žvilgsnio. Moters transformaciją iš seksualinio objekto į seksualinį subjektą12 dažnai lydi „darau tai dėl savęs, savo malonumui“ retorikos. Tačiau ši transformacija yra ne apie malonumą sau, o apie seksualinį patrauklumą kitiems, kuris reikalingas kaip kapitalas, žadantis mums galią ir statusą visuomenėje. Nepaisant to, kad moterų seksualinė savęs prezentacija nepaneigiamai primena ankstesniąją, atitinkančią iš esmės tuos pačius tipinius patrauklumo vyrams standartus, moterys tai „renkasi“, nes tai sutampa su mūsų pačių emancipacijos, įsigalinimo ir agentyvumo siekiais bei principais. Tačiau to pasekmė – moterų kaip daugialypių individų sumenkinimas iki mums „priskirtos“ funkcijos. Moterys yra sutraukiamos į vieną, t. y., seksualinę dimensiją, ir mūsų vertė priklauso nuo to, kaip gerai ta funkcija atitinka objektifikuotojų, t. y., vyrų lūkesčius bei poreikius. Taip moterys išlaikomos subordinuotoje pozicijoje. Seksualinė objektifikacija, perkoduota į seksualinę moterų subjektyvizaciją, panaikina pačios objektifikacijos sąvoką, o kartu – ir fenomeną.
Kadangi subjektas pats save išlaisvina iš objektifikuojančio žvilgsnio ir subordinacijos, seksualinis agentyvumas tampa privaloma norinčio tapti sėkmingu neoliberalaus subjekto ypatybe.
Dėl šios priežasties privalomasis seksualinis moterų agentyvumas gali ir turėtų būti traktuojamas kaip objektifikacija, tildanti moterų balsus ir menkinanti mūsų kaip lygiaverčių visuomenės veikėjų statusą. Vizualumo kultūra, prisotinta seksualizuotų ir pornifikuotų atvaizdų, kuriuose moterys (o ir jaunos merginos bei mergaitės) vaizduojamos kaip „visad tam pasiruošusios“13 (always up for it) veikia kaip diskursas ir kryptingai kuria sampratą apie moteris kaip atliekančias seksualinio patrauklumo funkciją visuomenėje. Objektifikacija pasireiškia kaip socialinis bei kultūrinis spaudimas moterims atrodyti, būti matomoms ir pristatyti save kaip seksualiai patrauklias ir nuolat seksualiai suinteresuotas. O tai reiškia priešingų ar kitokių balsų ir pozicijų sumenkinimą, nuvertinimą, kitaip tariant, nutildymą.
Anot filosofės Rae Langton, tildymas yra vienas iš objektifikacijos būdų14. Kalbėjimas yra išskirtinai žmogiškas bruožas. Neleidimas kalbėti – žmogiškumo sumenkinimas. Moterų kalbėjimas privalomo seksualaus agentyvumo kalba nepalieka vietos kitokiems balsams, kitokioms pozicijoms. Kadangi moterys sumenkinamos iki tam tikros funkcijos, mūsų balsai nėra vertinami kaip lygiaverčiai, jie nėra laikomi autoritetingais kuriant visuomenę, kurioje gyvename. Lietuviškame kontekste, pvz., moteriškų pavardžių galūnių rašymo su a debatai iliustruoja moterų vertinimą kaip neišmanančių ir nekompetentingų. Šių diskusijų dalyviai, dažniausiai vyrai, apibrėžia ir primeta tariamo moteriškumo standartus ir neįsileidžia balsų, nesutinkančių ir prieštaraujančių patriarchalinėms nuostatoms. Tokiu būdu aiškiai atsiskleidžia moterų padėtis hierarchijoje.
Objektifikacija savo esme yra hierarchinis santykis. Kaip objektifikacijai reikalingas žmogiškumas, taip ji negali apsieiti ir be hierarchijos. Jei santykiai tarp lyčių būtų lygiaverčiai, kaip galėtų rastis objektifikacija? Neoliberalusis feminizmas, atmesdamas struktūrinės nelygybės egzistavimą, užmaskuoja ją teigdamas visuotinę lygybę ir taip atsakomybę užmesdamas individui. Privalomasis seksualinis agentyvumas skatina moterų savęs objektifikaciją15, nes skiepija baimę „iškristi iš rinkos“, t. y. netekti savo seksualinio patrauklumo, kapitalo. Dėl to neoliberalaus feminizmo subjektas imasi iniciatyvos ir atsakomybės kurti save pagal sėkmingiausius vyraujančius ir primestus (hetero) seksualaus moteriškumo standartus. Bet seksualizuotas moterų agentyvumas neišpildo teisingumo pažado, nes neįvardijama hierarchija ir struktūrinė lyčių nelygybė užkerta tam kelią.
Neoliberalaus feminizmo pavojus slypi tame, jog jis nesiūlo jokios kritikos sistemai, o kritika iš kitų feminizmo atšakų yra tiesiog neutralizuojama kaip nelegitimi, taip įgyjant daugiau galios ir įtakos. Iš esmės neoliberalusis feminizmas yra dar vienas neoliberalizmo bastionas, sako Rottenberg. Todėl jis savęs nekritikuoja. Jei liberalusis feminizmas kritikavo liberalizmą, kaip deklaruojantį visuotinę lygybę, tačiau ignoruojantį lyčių nelygybę, tai neoliberalusis feminizmas nepateikia jokio atsako. Galima sakyti, kad liberalusis feminizmas buvo traktuojamas kaip kuriantis, keičiantis, dėl to buvo galima jį stebėti iš šono, kritikuoti, o neoliberalusis vertinamas kaip tiesiog esantis, kaip pragmatiškumas. Ir iš tiesų, moterų privalomasis seksualinis agentyvumas apsunkina feministinę kritiką lyčių nelygybei įvardinti, analizuoti ir ją spręsti. Galime daryti išvadą, kad seksualinė moterų subjektifikacija tėra užmaskuota tradicinė objektifikacija. Tačiau kai problemos neįvardiname, jos ir nėra. Tokia tad moterų seksualinės objektifikacijos problema.
Sandra Amankavičiūtė yra Naujojo Pietų Velso universiteto Sidnėjuje lyčių studijų doktorantė, besidominti feminizmu, LGBTQ+ ir politinės teorijos studijomis.
- Šiame tekste sąvokas objektifikacija bei sudaiktinimas naudoju pakaitomis, tačiau pirmenybę teikiu pirmajai. Mano nuomone, sudaiktinimas labiau nurodo tik į instrumentalizaciją, t. y. žmogaus pavertimą įrankiu, negyvu daiktu. O objektifikacija talpina savyje žmogaus autonomijos, agentyvumo, subjektyvumo paneigimo, o taip pat ir sudaiktinimo prasmes. ↩︎
- „Putės“ skonio traškučiais pasipiktinę gyventojai kreipėsi į tarnybas: teigia, kad taip „tvirkinama visuomenė“. TV3.lt , žiūrėta 2023 lapkričio 15 d. ↩︎
- Sąvoka agency kolkas neturi vieningai sutarto atitikmens lietuvių kalboje. Kiti vertimo variantai yra agentiškumas, veikumas, galėjimas veikti ir kt. Visgi pagal vyraujančias tendencijas ir potencialą geriausiai atskleisti žodžio prasmę, šiame tekste naudoju sąvoką agentyvumas. ↩︎
- Rosalind Gill, 2003. „From Sexual Objectification to Sexual Subjectification: The Resexualisation of Women’s Bodies in the Media,“ Feminist Media Studies, Nr. 3 (1), psl. 100–106. ↩︎
- „Ireland Basinger-Baldwin Would ‘Rather Go Naked Than Wear Fur’“, PETA, peta.org, žiūrėta: 2023 lapkričio 10 d. ↩︎
- Martha C. Nussbaum, 1995. „Objectification,“ Philosophy & Public Affairs 24, Nr. 24(4), psl. 249–291. ↩︎
- Pvz., vaizduojamajame mene, tapyboje seksualizuotai objektifikuojančius moters atvaizdus išsamiai yra aprašęs John Berger. ↩︎
- Catharine A. MacKinnon, 1987. Feminism Unmodified: Discourses on Life and Law. Cambridge: Harvard University Press, 173 psl. ↩︎
- Rae Langton, 2009. Sexual Solipsism Philosophical Essays on Pornography and Objectification. Oxford: Oxford University Press; Andrea Dworkin, 1981. Pornography: Men Possessing Women. New York: Women’s Press. ↩︎
- Susanna Paasonen et al., 2020. Objectification: On the Difference Between Sex and Sexism. London: Routledge. ↩︎
- Catherine Rottenberg, 2014. „The Rise of Neoliberal Feminism,“ Cultural Studies, Nr. 28(3), psl. 418–437. ↩︎
- Gill, „From Sexual Objectification to Sexual Subjectification.“ ↩︎
- Rosalind Gill, 2012. „The Sexualisation of Culture?,“ Social and Personality Psychology Compass, Nr. 7(6), psl. 483–498. ↩︎
- Langton, Sexual Solipsism Philosophical Essays on Pornography and Objectification. ↩︎
- Gill, „From Sexual Objectification to Sexual Subjectification.“ ↩︎